Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-163/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-02634-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija 45.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Rytų skirstomieji tinklai“ (po reorganizacijos – AB „Lesto“) ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1104,23 Lt skolos ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų.

Ieškinys grindžiamas tokiomis aplinkybėmis: AB „Rytų skirstomieji tinklai“ tiekia elektros energiją butui (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam Vilniaus miesto savivaldybei. Per laikotarpį nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gegužės 7 d. bute buvo vartojama elektros energija, už kurią ne visiškai atsiskaityta, todėl susidarė 1104,23 Lt skolos, kurią turėtų atlyginti atsakovė kaip buto savininkė.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti, remdamasi tuo, kad ieškovo tiektos elektros energijos vartotoja buvo buto nuomininkė M. R., kuri ir turėtų padengti skolą, tačiau jai mirus prievolė baigėsi.

Byloje nustatyta, kad butui, esančiam (duomenys neskelbtini), per laikotarpį nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gegužės 7 d. priskaičiuota 1104,23 Lt skolos už suvartotą elektros energiją. Butas nuosavybės teise priklauso atsakovei. Jis buvo išnuomotas M. R., kuri mirė 2007 m. lapkričio 22 d. Nuomininkė nebuvo su ieškovu sudariusi rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovės 1104,23 Lt skolos ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų.

Teismas nurodė, kad pagal ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimosi taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 83 punktą tuo atveju, jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nesudaryta sutarties arba vartotojo neįmanoma nustatyti, tai už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo bei kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008, išaiškino, kad nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama energija, pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Remdamasis nurodyta teisės norma ir teismų praktika, teismas padarė išvadą, kad, nesant nuomininkės ir ieškovo rašytinės sutarties, laikytina, jog elektros energijos tiekėjas (ieškovas) ir buto savininkė (atsakovė) konkliudentiniais veiksmais sudarė elektros energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pagal standartines sąlygas, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 1104,23 Lt už suvartotą elektros energiją.

Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasacinis teismas jau ne vienoje nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009; 2009 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-432/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-549/2009) yra pažymėjęs, jog savivaldybė, nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji suteikia būstą, veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems energiją savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ji nuomoja, nes tai prieštarautų teisės aktams, reglamentuojantiems energijos tiekimo teisinius santykius, teisingumo ir protingumo kriterijams.

Teismas nurodė, kad elektros energijos tiekėjas ir pastato savininkas bei panaudos gavėjas gali susitarti dėl to, kad panaudos gavėjas taps elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, tai elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra pastato, kuriam tiekiama elektros energija, savininkas. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko – elektros energijos vartotojo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nesudarius rašytinės sutarties su elektros energijos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog elektros energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas elektros energijos tiekėjo ir būsto, į kurį tiekiama elektra, savininkės Vilniaus miesto savivaldybės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį panaikinti ir nauju sprendimu ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punktą (šiuo metu galiojančių Taisyklių 96 punktas), kuriame nustatyta, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nesudaryta sutarties arba vartotojo neįmanoma nustatyti, tai už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo bei kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Šioje normoje įtvirtintos dvi sąlygos, kurių visetas sudaro pagrindą atsirasti savininko pareigai atsiskaityti už elektros energiją: pirma, su elektros energijos tiekėju nėra sudaryta sutarties ir, antra, vartotojo neįmanoma nustatyti. Taigi atsiskaitymo už elektros energiją klausimus reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina būtent vartotojo atsakomybę už elektros suvartojimą, o objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas atsako tik tuomet, jeigu vartotojo nustatyti negalima. Nurodytas teisės aktas pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją nesieja su privalomu rašytinės elektros pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, todėl tais atvejais, kai elektros energija tiekiama vartotojui, kuris yra būsto nuomininkas ir tiekėjui žinomas (jį galima nustatyti), būtent vartotojas yra tiesioginis atsakomybės subjektas, sprendžiat skolų už patiektą elektros energiją sumokėjimo klausimą. Teismai nepagrįstai ir neteisėtai pareigą atsiskaityti už suvartotą elektros energiją perkėlė gyvenamųjų patalpų savininkui ir neatsižvelgė į tai, kad butas buvo išnuomotas M. R., kuri ir buvo faktinė elektros energijos vartotoja.

2. Kasacinis teismas bylose, susijusiose su energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymu, formuoja praktiką, kad elektros energijos tiekimo teisiniuose santykiuose būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB, Č. K. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. Daugiabučio namo Tilžės g. 28 savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-3-269/2005). Nors nurodytose bylose nagrinėti kitokio pobūdžio teisės klausimai, manytina, kad tokia kasacinio teismo praktika patvirtina, jog galutinis energijos vartotojas – nuomininkas, o ne buto savininkas – įgyja ne tik teisę sudaryti elektros energijos tiekimo sutartis, bet ir pareigą atsiskaityti už faktiškai suvartotą elektros energiją.

3. Teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime išaiškino, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Nurodyta kasacinio teismo nutartis priimta byloje, kurioje buvo sprendžiamas ne elektros, bet šilumos energijos tiekimo ir vartojimo klausimas, taigi bylų aplinkybės skiriasi, todėl toje byloje priimta kasacinio teismo nutartis neturi precedento galios nagrinėjamai bylai. Elektros ir šilumos energijos tiekimą ir sutarčių sudarymą su vartotojais, be bendrųjų CK nuostatų, taikytinų tiek elektros, tiek šilumos energijos tiekimo ir vartojimo santykiams, reglamentuoja specialiosios teisės normos, t. y. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės bei Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Šių taisyklių nustatytas teisinis reglamentavimas yra skirtingas: Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nenumatyta galimybės priteisti skolą iš nuomininko, jeigu su juo nesudaryta energijos pirkimo–pardavimo sutarties, o Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse nustatyta savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės nustatyti vartotoją. Be to, skiriasi ir šių santykių (šilumos bei elektros energijos tiekimo ir vartojimo) pobūdis, nes šilumos energijos tiekimas susijęs su savininko turto išsaugojimu, o elektros energijos tiekimas – tik su vartotojo poreikių tenkinimu. Tokį šių santykių atribojimą patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB „Lesto“ prašo teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; nurodo tokius argumentus:

1. Kasatorius remiasi vienintele norma – Elektros tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punktu, neatsižvelgdamas į kitas šio akto nuostatas. Taisyklių 84 punkte (šiuo metu galiojančių Taisykių 97 punktas) nurodyta, kad tuo atveju, jeigu Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą. Taigi patalpų savininkui atsiranda prievolė atsiskaityti už suvartotą elektros energiją ne tik tada, kai nėra sudarytos sutarties ar vartotojo neįmanoma nustatyti, bet ir tada, kai sutartį sudarė nuomininkas. Byloje nustatyta, kad skola už elektros energiją, suvartotą atsakovei priklausančiame bute, susidarė nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gegužės 7 d. Buto nuomininkė mirė 2007 m. lapkričio 22 d., taigi dalis skolos atsirado jau po jos mirties. Vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, atsakovei kaip patalpų savininkei prievolė sumokėti už suvartotą elektros energiją per laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 17 d. iki 2007 m. lapkričio 22 d. kyla 84 punkto (naujų Taisyklių 97 punkto) pagrindu, o už energiją, suvartotą nuo 2007 m. lapkričio 22 d. iki 2008 m. gegužės 7 d. – 83 punkto (naujų Taisyklių 96 punkto) pagrindu.

2. Kasacinis teismas ne vienoje nutartyje yra pažymėjęs, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai ir negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo kaip patalpų nuomotojos atliktų veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų aptartiems teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, taip pat teisingumo, protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009). Nors nurodytose bylose buvo nagrinėjamas skolos už šilumos energiją priteisimo klausimas, tačiau šie bendrieji principai taikytini ir nagrinėjamu atveju, nes tiekėjams negali būti sudaromos nelygiateisės ir diskriminuojančios sąlygos atgauti skolas už patiektą energiją. Atsakovė nesielgė kaip apdairi ir rūpestinga turto savininkė, nes bute gyvenant nuomininkei visiškai nesidomėjo, ar tinkamai atsiskaitoma už suvartotą elektros energiją, o nuomininkei mirus nesiėmė jokių veiksmų, kad apie tai būtų informuotas elektros energijos tiekėjas, kad būtų nutrauktas energijos tiekimas bei nedidėtų skola ir pan.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių elektros energijos pirkimo–pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą elektros energiją teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimai, siekiant nustatyti šių teisinių santykių subjektus tais atvejais, kai faktinis elektros vartotojas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomininkas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas bylas nagrinėja tik teisės aiškinimo ir taikymo aspektu, o faktinių aplinkybių nenustatinėja ir yra saistomas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismas aiškina ir taiko teisę ne a priori, bet konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl šioje byloje teisėjų kolegija pasisako dėl keliamų teisės klausimų tokia apimtimi, kiek jie aktualūs šiai konkrečiai bylai, atsižvelgiant į jos aplinkybes.

Byloje nustatytos tokios teisei taikyti reikšmingos aplinkybės: butas, kuriam ieškovas tiekė elektros energiją, nuosavybės teise priklauso atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei; butas buvo išnuomotas M. R., kuri mirė 2007 m. lapkričio 22 d.; ieškovas su nuomininke nebuvo sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties; per laikotarpį nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gegužės 7 d. susidarė 1104,23 Lt skola už bute suvartotą elektros energiją.

Dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių ir jų subjektų

Elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos, kuriose energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas (t. y. pirkimo–pardavimo sutarties šalis – pirkėjas), tačiau ši sąvoka nedetalizuojama, jos išaiškinimo nepateikta ir Elektros energetikos įstatyme, todėl, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintose Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklėse. Ši Taisyklių redakcija galiojo bylai aktualiu laikotarpiu, per kurį susidarė skola už suvartotą elektros energiją, todėl taikytinos būtent jos normos, o ne šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės.

Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms Taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo.

Pagal Taisyklių 83 punktą tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutarties arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Kasatorius kasaciniame skunde šią normą aiškina taip, kad joje nustatytas dviejų sąlygų visetas, t. y. tik esant abiem sąlygoms savininkui atsiranda pareiga atsiskaityti už elektros energiją. Toks aiškinimas nepagrįstas. Iš šios normos formuluotės matyti, kad savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. kai sutarties su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti. Byloje nustatyta, kad savivaldybei priklausančio buto nuomininkė nebuvo sudariusi sutarties su ieškovu. Ši aplinkybė pagal Taisyklių 83 punktą yra pakankama atsirasti buto savininko prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Aiškinant Taisyklių 83 punktą kartu su 29 punktu, darytina išvada, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis aiškinimas nereiškia, jog nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Tokia jo pareiga gali kilti iš nuomos sutarties ir nuomos santykių, tačiau nagrinėjamoje byloje analizuojami ne nuomininko ir nuomotojo (būsto savininko) tarpusavio atsiskaitymo santykiai, bet elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių, t. y. elektros energijos tiekėjo bei vartotojo, santykiai. Šių santykių dalyvis (elektros energijos pirkėjas) yra būsto savininkas; nuomininkas elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu gali tapti sudaręs rašytinę sutartį su elektros energijos tiekėju.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos atveju, savivaldybei priklausančio buto nuomininkei M. R. nesudarius elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, prievolė sumokėti tiekėjui (ieškovui) skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkei – savivaldybei (atsakovei). Teisėjų kolegija, sutikdama su ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, papildomai pažymi, kad pagal Taisyklių 84 punktą net ir tuo atveju, jeigu nuomininkas yra sudaręs sutartį Taisyklėse nustatyta tvarka, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą vykdymą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą dėl bylą nagrinėjusių teismų nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009, pažymėta, kad abonento teisė sudaryti energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiek CK 6.383 straipsnio 2 dalyje, tiek Elektros energetikos įstatyme įtvirtintame teisiniame reguliavime kildinama ne nuosavybės teisės į gyvenamąsias patalpas bei energiją naudojančius įrenginius (reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus), o prekės vartojimo poreikio pagrindu, kai vartojimas atitinka CK 6.383 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas; tačiau šioje nutartyje nekonstatuota, kad faktinis elektros energijos vartotojas de facto tampa ir elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu; joje buvo sprendžiama dėl buto nuomininko teisės sudaryti sutartį ir jos pagrindu tapti elektros energijos vartotoju. O nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuomininkė nebuvo sudariusi elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008, ir kitomis kasacinėmis nutartimis, kuriose analizuoti šilumos energijos tiekimo bei atsiskaitymo klausimai, tačiau vien dėl to nėra pagrindo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas pripažinti neteisėtomis; teismų sprendimas ir nutartis pagrįsti ne tik nurodyta kasacinio teismo praktika, bet ir tinkamu įstatymo nuostatų aiškinimu bei taikymu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Atmetus kasacinį skundą, valstybei iš kasatorės priteistinas kasaciniame teisme patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas, kurio dydis, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. kovo 20 d. pažyma, – 12,52 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (kodas 111109233) 12,52 Lt (dvylika litų 52 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas