Dėl mokesčių permokos grąžinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-158/2013

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00816-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 126.5

(S)

2013 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Altesa“ ieškinį atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl mokesčių permokos grąžinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas yra dėl to, ar atsakovo, kaip mokesčių administratoriaus, veiksmai, kuriais šis paskirstė ieškovės sumokėtą permoką, įformindamas ją vietoje nesumokėtų, nedeklaruotų arba klaidingai deklaruotų įmokų valstybės biudžetui, turi būti vertinami kaip bankroto procese draudžiamas įskaitymas.

Ieškovas BUAB „Altesa“ prašė teismą priteisti iš atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 31 267,64 Lt mokesčių permokos ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas 2009 m. rugpjūčio 19 d. raštu BUAB „Altesa“ bankroto byloje pateikė prašymą patvirtinti 18 795,82 Lt reikalavimą, vėliau jį sumažino iki 6598,84 Lt. Ieškovui paprašius, iš atsakovo buvo gautas mokestinių prievolių likučių suderinimo aktas bei pranešimai apie mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą, iš kurių matyti, kad po bankroto bylos iškėlimo buvo atliktas 15 277,21 Lt mokesčių permokos įskaitymas.

Ieškovas 2010 m. vasario 8 d. pateikė atsakovui prašymą grąžinti BUAB „Altesa“ mokesčių permoką ir patikslinti kreditoriaus reikalavimą, tačiau atsakovas grąžino tik 9276,45 Lt neįskaitytą likutį. Ieškovas nurodo, kad, išnagrinėjus visus atsakovo pateiktus dokumentus, galima daryti išvadą, jog bankrutuojančiai įmonei liko negrąžinta 31 267,64 Lt mokesčių permoka. Ieškovo nuomone, atsakovas neteisėtai atliko mokesčių permokos įskaitymą bei nepagrįstai atsisako grąžinti BUAB „Altesa“ visą 31 267,64 Lt mokesčių permoką, susidariusią iki bankroto bylos iškėlimo, nes, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, todėl negalima atlikti ir įskaitymo. Vieno iš kreditorių ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymas negalimi nepriklausomai nuo to, ar reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo ar ją iškėlus. Joks kreditorius, anot ieškovo, negali turėti privilegijos iš anksto vienašališkai įskaityti tarpusavio reikalavimus, nes toks visiškas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas reikštų proporcingumo principo, kad visi tos pačios eilės kreditoriai turi vienodas teises į savo reikalavimų tenkinimą, pažeidimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, nustatęs, kad ieškovas nepateikė mokesčių administratoriui visų deklaracijų, padarė išvadą, jog mokesčių administratorius negalėjo nustatyti faktinio mokestinių prievolių įvykdymo. Teismo teigimu, šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo ne dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo, o dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos atliktos pataisos finansiniuose dokumentuose, nedarant jokių finansinių operacijų. Anot teismo, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovas BUAB,,Altesa“ pateikė deklaracijas mokesčių administratoriui tik po bankroto bylos iškėlimo, nors mokesčiai į biudžetą buvo sumokėti už laikotarpį, susidariusį iki bankroto bylos iškėlimo, todėl mokesčių administratorius, remdamasis pateiktomis deklaracijomis, nustatė bankrutavusios įmonės įsiskolinimą ir įformino mokesčius, atsižvelgdamas į faktinį įmonės įsiskolinimą, nes to negalima buvo padaryti anksčiau dėl dokumentų (deklaracijų) trūkumo.

Teismas nesutiko su ieškovo atstovų motyvais, kad vien tas faktas, jog mokesčių administratorius paskirstė permokėtas lėšas ne tai pačiai mokesčių kategorijai, sudaro pagrindą pripažinti, kad atsakovas be teisinio pagrindo disponavo įmonės lėšomis po bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad ieškovas įmokėjo į biudžetą pelno mokestį (24 553,66 Lt), GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų mokestį (14 999Lt), GPM nuo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų mokesčius (967,70 Lt), juridinių asmenų pelno mokestį, delspinigius (23,73 Lt), kuriuos atsakovas perskirstė ir padengė valstybės biudžete susidariusią nepriemoką dėl neteisingai įformintų ieškovo vardu padarytų įmokų. Teismo nuomone, įvertinus ieškovės deklaruotus ir nustatytus faktinius mokestinius įsipareigojimus, atsakovas pagrįstai apskaičiavo ieškovo įsiskolinimą valstybės biudžetui iki bankroto bylos iškėlimo dienos, kuris atitiko po bankroto bylos iškėlimo atsakovui pateiktas deklaracijas.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas neneigė, jog atsakovas teisingai nurodė ir kvalifikavo mokesčių, kuriuos ieškovas privalėjo deklaruoti ir sumokėti valstybės biudžetui iki bankroto bylos iškėlimo, pavadinimus, tačiau nesumokėjo ir nedeklaravo, nusprendė vadovautis byloje pateiktais atsakovo vardu surašytais oficialiaisiais dokumentais (CPK 197 str.). Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo patenkinti ieškovo prašymo gražinti mokesčius, nes atsakovas nepažeidė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatų reikalavimų. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas sumokėjo valstybės biudžetui 15 000 (14 999) Lt už dividendus, kurie 2006 m. buvo išmokėti L. Š. (mokestis apskaitytas kaip GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų). Teismas, įvertinęs tai, kad įmoka (15 000 Lt) valstybei už L. Š. iki bankroto bylos iškėlimo išmokėtus dividendus buvo įmonės apskaitoje ir realiai buvo sumokėta tik 2006 m. liepos 31 d. valstybės biudžetui, pripažino, jog ieškovas negali pretenduoti į šios įmokos grąžinimą, nes įmoka sumokėta už fizinio asmens gautas pajamas ir įmonei nepriklauso.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą 2012 m. birželio 29 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovės veiksmus, kuriais ji ieškovės sumokėtų mokesčių permokomis padengė jos mokestines nepriemokas, pirmosios instancijos teismas įvertino ne įskaitymu, o atlikta pataisa finansiniuose dokumentuose. Su tokiu mokesčių administratoriaus veiksmų vertinimu teisėjų kolegija nesutiko, nurodė, kad ieškovė sumokėjo į biudžetą 40 544,09 Lt mokesčių. Šias sumokėtas sumas atsakovė įvertino kaip mokesčių permokas, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Atsakovė taip pat nustatė ir ieškovo mokestines nepriemokas, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo, iš viso 15 278,21 Lt, kurias ji ir įskaitė į ieškovės mokestines nepriemokas, o permokos dalį, t. y. 9 276,45 Lt, grąžino. Aplinkybė, kai mokesčių administratorius, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą atlikęs mokestinį patikrinimą, į iki bankroto bylos iškėlimo susidariusią mokesčių permoką įskaito iki bankroto bylos iškėlimo susidariusią įmonės mokestinių nepriemokų sumą, ją atitinkamai sumažindamas, teisėjų kolegijos buvo įvertinta kaip vienašalis kreditoriaus reikalavimų tenkinimas, kai kreditorius ir skolininkas yra vienas ir tas pats asmuo, pažeidžiantis imperatyviąją ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą. Atsisakymą grąžinti permokas atsakovė motyvavo kitų mokesčių padengimu, kuris, teisėjų kolegijos nuomone, vertintinas kaip vienašalis kreditoriaus reikalavimų tenkinimas įskaitymo būdu, kai kreditorius ir skolininkas yra vienas ir tas pats asmuo. Tai iš esmės pripažino ir pati atsakovė, pateikdama ieškovei pranešimus apie mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė atliko ne įskaitymą, o pataisas finansiniuose dokumentuose, yra nepagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir iš esmės jiems prieštarauja ir šios išvados pagrindu priimtas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjamoje byloje svarbu, kad iki bankroto bylos iškėlimo ieškovė už 2009 m. deklaravo 37 452 Lt avansinio pelno mokesčio, o 2009 m. spalio 8 d., jau iškėlus bankroto bylą, pateikė pelno mokesčio deklaraciją už 2009 m. ir deklaravo nuostolį, taip susidarė 37 452 Lt permoka. Taip pat ieškovė buvo padariusi 2006 m. liepos 31 d. 1823 Lt bei 13 177 Lt gyventojų pajamų mokesčio įmokas, kurios, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis, buvo apskaičiuotos už dividendus, išmokėtus 2006 m. L. Š. (mokestis apskaitytas kaip GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų). Tačiau privalomos deklaracijos nebuvo pateiktos, todėl mokesčių administratorius neturėjo galimybės sumokėtų sumų teisingai pavaizduoti apskaitoje. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme deklaracija apibrėžiama kaip dokumentas, kurį pateikdamas mokesčių mokėtojas informuoja mokesčių administratorių apie apskaičiuotą tam tikro mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį. Šiuo atveju deklaracija dėl 15 000 Lt sumokėjimo buvo pateikta tik po trejų metų, 2009 m. spalio 23 d., ieškovei jau iškėlus bankroto bylą. Jeigu mokesčių mokėtojo prievolė pateikti deklaraciją būtų įvykdyta laiku, mokesčių administratorius būtų turėjęs galimybę sutvarkyti įmokas savo apskaitoje iki bankroto bylos iškėlimo ir pateikti teisingą kreditoriaus reikalavimą. Mokesčių apskaitos duomenų pakeitimas fiksuojant faktinį mokestinių prievolių įvykdymą nelaikytini įskaitymu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą.

2. Byloje nekilo ginčo, kad ieškovė sumokėjo valstybės biudžetui 15 000 Lt už dividendus, kurie buvo išmokėti 2006 m. L. Š. (mokestis apskaitytas kaip GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų). Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3, 23, 24 straipsnius gyventojų pajamų mokestį moka asmuo gavęs dividendus, o įmonė yra tik tarpininkė šių išmokų sumokėjimo procese valstybei, todėl įmonė tik po bankroto bylos iškėlimo deklaravusi šiuos mokesčius elgėsi nesąžiningai ir nesilaikė galiojančių teisės normų.

3. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad mokesčių permoka – tai mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčių suma. Sumokėta mokesčio suma buvo apskaičiuota ir sumokėta teisingai, o tik dėl mokesčių mokėtojo deklaracijos nepateikimo laiku nebuvo galimybės sumokėtų įmokų teisingai apskaityti, todėl ši suma neturi būti prilyginama permokai. Kauno apskrities VMI sutvarkydama ieškovo apskaitos kortelę ir padengusi nesumokėtas valstybės biudžetui mokesčių skolas tik apskaičiavo faktinę mokestinių prievolių būklę pagal ieškovės pateiktas deklaracijas.

Atsiliepimą į kasacinį skundą pateikė ieškovas BUAB „Altesa“, kuriuo prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime iš esmės palaikomi kasacinio skundo argumentai, papildomai nurodant, kad kasatoriaus pozicija, jog po bankroto bylos įmonei iškėlimo mokesčių administratorius, nustatęs vienų mokesčių permoką, o kitų nepriemoką, gali vienų mokesčių permokomis padengti kitų mokesčių nepriemokas ir visas šias operacijas teisėtai laikyti ne įskaitymu, o tik mokesčių apskaitos duomenų pakeitimu fiksuojant faktinį mokestinių prievolių įvykdymą, prieštarauja ne tik ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto taikymo praktikai, bet ir visiškai paneigia įskaitymo instituto sampratą. kiekvieno mokėtino mokesčio (pelno, PVM, GPM ir kt.) mokėjimo tvarka yra reglamentuota atskirų įstatymų, kiekvienas mokestis yra mokamas užpildant skirtingas mokesčių deklaracijas, todėl mokesčių permokos ir nepriemokos yra skaičiuojamos kiekvienam mokesčiui atskirai. Nėra jokio teisės akto, kuriuo būtų nustatyta, kad, įmonei iškėlus bankroto bylą, visi mokesčiai pavirsta viena bendra skola valstybės biudžetui. Mokesčių administratoriaus kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje susideda iš konkrečių nustatytų kiekvieno mokėtino mokesčio nepriemokų. Po bankroto bylos iškėlimo gali būti nustatoma tiek nepriemoka, tiek permoka, kuri nustatant kreditoriaus reikalavimo dydį aritmetiškai nesumuojama, nes tokia teisė mokesčių administratoriui nėra suteikta jokiais įstatymais. Taigi akivaizdu, kad kasatoriaus teiginiai, jog vienų mokesčių nepriemokų padengimas kitų mokesčių permokomis yra ne priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, o apskaitos duomenų pakeitimas, yra neteisėti ir nepagrįsti nei galiojančiais teisės aktais, nei suformuota teismų praktika.

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami.

Dėl mokesčių administratoriaus veiksmų kvalifikavimo įskaitymu

CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. CK 6.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Taigi bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme nustatytas bankroto procedūras. Dėl to yra negalimas vienašalis bet kurio kreditoriaus reikalavimų tenkinimas, taip pat įskaitant ir tarpusavio reikalavimų įskaitymus. Vieno iš kreditorių ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymai negalimi nepriklausomai nuo to, ar reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo ar ją iškėlus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos bankas v. AB,,Tauro bankas“, bylos Nr. 3K-7-95/2001; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. LAB,,Argovegas”, bylos Nr. 3K-3-484/2004; 2010 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Justiniškių sporto centras“ v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2010">3K-3-261/2010</a>; kt.).

Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Mokesčių mokėtojo prašymu grąžinamos tos mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti (Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 dalis). Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta mokesčių administratoriaus teisė patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, įmonei iškėlus bankroto bylą, mokesčių administratorius praranda galimybę Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka įskaityti mokesčių permokas mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir privalo grąžinti bankrutuojančiai įmonei jos mokesčių permokas tam, kad jos kartu su kitu turtu būtų paskirstytos kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą, turint omenyje tai, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalį iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų) pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos. Taigi įmonės bankroto atveju Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 dalies nuostata, kad mokesčių mokėtojui (jo prašymu) grąžinamos tik tos jo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, netaikytina, bankrutuojančiai įmonei grąžinamos visos mokesčių permokos, o dėl mokesčių nepriemokų mokesčių administratorius teikia savo kaip kreditoriaus reikalavimus įmonės bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Justiniškių sporto centras“ v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2010">3K-3-261/2010</a>).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, gavusi po bankroto bylos iškėlimo ieškovei pastarosios užpildytas mokesčių deklaracijas, pateikė mokesčių suderinimo aktą, kuriame nurodytos nustatytos mokesčių permokos ir nepriemokos. Taip pat nustatyta, kad šalių apskaičiavimai dėl valstybei sumokėtų mokesčių – 40 544,09 Lt, perskaičiuotų ir negrąžintų 31 267,64 Lt bei grąžintų 9276,45 Lt lėšų sutampa ir kad permoka pagal atskiras mokesčių kategorijas (31 267,64 Lt) ieškovui negrąžinta, ją paskirsčius ieškovės vardu, vietoje nesumokėtų, nedeklaruotų arba klaidingai deklaruotų įmokų valstybės biudžetui.

Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad mokesčių apskaitos duomenų pakeitimas fiksuojant faktinį mokestinių prievolių įvykdymą nelaikytini įskaitymu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, nes sutvarkydama ieškovo apskaitos kortelę ir padengusi nesumokėtas valstybės biudžetui mokesčių skolas tik apskaičiavo faktinę mokestinių prievolių būklę pagal ieškovės pateiktas deklaracijas. Teisėjų kolegija atmesdama šiuos argumentus pažymi, kad nepriklausomai nuo to, kaip mokesčių administratoriaus veiksmas vertintinas pagal viešosios teisės normas ir kaip jis vadinamas – patikslinimu, perskaičiavimu, nustatymu ir pan., – atsakovo atliktas veiksmas kvalifikuotinas pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį kaip įskaitymas. Jau buvo minėta, kad įskaitymas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą bankroto procese neleidžiamas. Mokestinę nepriemoką dengiant mokesčių permoka vienos šalies – valstybės turimas mokestinis reikalavimas kylantis iš viešosios prievolės mokėti mokesčius (Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punktas) įskaitomas į mokesčių mokėtojo reikalavimą gražinti be pagrindo sumokėtą turtą (CK 6.237 straipsnis). Dėl to pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai vertintina kaip vienašalis kreditoriaus reikalavimų tenkinimas, kai kreditorius ir skolininkas yra vienas ir tas pats asmuo, pažeidžia imperatyviąją ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą.

Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį šioje byloje nėra, todėl kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Už patirtas atstovavimo kasaciniame teisme išlaidas ieškovas prašo atlyginti 500 Lt ir pateikia šios sumos sumokėjimą pagrindžiančius įrodymus. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Vadovaudamasi Rekomendacijų 2 ir 8 punktais, teisėjų kolegija priteisia ieškovui 500 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimą (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti BUAB „Altesa“ (j. a. k. 234727930) naudai iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188729019) 500 (penkis šimtus) Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis