Baudžiamoji byla Nr. 2K-381/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1; 2.1.2.12; 2.3.2.2.11. (S)
2011 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. J. (Z. J.) gynėjos advokatės Ingos Abramavičiūtės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo Z. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš Z. J. priteista Ž. K. 4 307 Lt turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 28 d. nutartis, kuria atmesti nuteistojo Z. J. ir jo gynėjos apeliaciniai skundai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą,
n u s t a t ė :
Z. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 11 d., apie 24 val., bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su V. K. metu, sudavė jam rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių į liemenį bei galvą, vienu trauminiu poveikiu sumušė galvą kairiojo smilkinio ir žando srityje, tai sukėlė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio bei komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, abipusiu plaučių uždegimu. Dėl to V. K. 2008 m. spalio 7 d. mirė – taip Z. J. tyčia jį nužudė.
Nuteistojo Z. J. gynėja kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus pakeisti, Z. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.
Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, nes Z. J. veika galėjo būti kvalifikuota tik kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Skunde neginčijamas Z. J. atliktų veiksmų ir kilusių padarinių faktas, tačiau neigiamas tyčios nužudyti V. K. buvimas. Nuteistojo gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad kaltininkas iki įvykio nepažinojo nukentėjusiojo, šiam sudavė vieną smūgį ranka atsitiktinai, jokių kitų smurto žymių ant nukentėjusiojo kūno nenustatyta, K. K. pats išėjo iš įvykio vietos, buvo paguldytas į ligoninę tik po daugiau kaip keturiolikos valandų, ten gydytas ilgiau kaip du mėnesius ir mirė dėl papildomų sveikatos komplikacijų. Be to, teismo medicinos ekspertas apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad vieno smūgio į veidą sudavimas dažniausiai nesukelia tokių padarinių, kokie atsirado dėl V. K. sveikatos sutrikdymo, o sužalojimo mastui ir gijimo procesui turėjo įtakos paties nukentėjusiojo asocialus gyvenimo būdas. Maža mirtinų padarinių tikimybė, atsižvelgiant į kitas faktines bylos aplinkybes, neleidžia daryti išvados, kad Z. J. veikė tyčia. Teismai nenustatė, kad nuteistasis būtų turėjęs kokį nors motyvą nužudyti nukentėjusįjį. Kaltininkas, suduodamas vieną smūgį į veidą, neturėjo galimybės suprasti, kad jo veiksmas neišvengiamai ar tikėtinai atims nukentėjusiajam gyvybę. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes darytina išvada, kad Z. J. veikė neatsargia kaltės forma, bet ne tyčia, todėl jo padaryti veiksmai neatitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikaltimo sudėties.
Kasatorė taip pat nurodo, kad teismai, priimdami nuosprendį ir nutartį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnio 1 dalį ir kaltinamojo teisę į gynybą. Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino faktinę aplinkybę, kad Z. J. nusikaltimo padarymo metu naudojo lazdą, patikslino nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, o apeliacinės instancijos teismas dar kartą pakeitė nusikaltimo faktines aplinkybes, pakeisdamas nusikaltimo padarymo laiką ir patikslindamas sužalotą nukentėjusiojo galvos sritį (sumušta ne gavos momens srities kairioji pusė, o kairiojo smilkinio-žando sritis). Kasatorės manymu, teismai turėjo taikyti BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatas ir taip teismo posėdyje pakeisti kaltinime nurodytas aplinkybes iš esmės skirtingomis. To nepadarius, buvo pažeista Z. J. teisė į gynybą (44 straipsnio 7 dalį), nes jis neturėjo galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo, kuris buvo keičiamas du kartus, pažeidžiant BPK nustatytą tvarką.
Atsiliepimu į nuteistojo Z. J. gynėjos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti, nurodydamas, kad teismai, spręsdami apie Z. J. tyčios turinį, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bei įvertino visas bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas į galvą – labiausiai pažeidžiamą, svarbią gyvybei žmogaus kūno dalį, kilę padariniai nėra labai mažai tikėtini ir negalima nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų šio gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sutrikdymai, tarp jų ir tokie, nuo kurių jis gali mirti. Taigi teismai pagrįstai nustatė, kad Z. J. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, ir teisingai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 sraipsnio 1 dalį.
Teismai, priimdami sprendimus, nepažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų ir nuteistojo teisės į gynybą. Nei pirmosios instancijos teismo išvada, kad sužalojimai buvo padaryti ranka, o ne lazda, nei apeliacinės instancijos teismo tikslios smūgio sudavimo vietos galvos srityje nustatymas ir veikos padarymo laiko patikslinimas kaltinimo turinio iš esmės nekeičia – smūgis suduotas į galvos sritį sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Teismai patikslino faktines aplinkybes vadovaudamiesi teismo medicinos eksperto ekspertizės aktu ir eksperto paaiškinimais teisme, o nuteistajam teisiamojo posėdžio metu buvo suteikta galimybė užduoti klausimus ekspertui, todėl kasatorės argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo yra nepagrįsti.
Atsiliepimu į nuteistojo Z. J. gynėjos kasacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė Ž. K. prašo kasacinį skundą atmesti bei visiškai tenkinti jos civilinį ieškinį – priteisti iš Z. J. 4307 Lt turtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusioji nurodo, kad teismų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Teismai tinkamai pritaikė BK 4 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis, suduodamas V. K. kojomis ir rankomis nenustatytą skaičių (ne vieną) smūgių į galvą bei liemens sritį, naudojo intensyvų fizinį smurtą, ir turėjo numatyti galimą nukentėjusiojo mirtį kaip pakankamai tikėtiną padarinį, todėl veikė tiesiogine tyčia. Teismai taip pat nepažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų ir nuteistojo teisės į gynybą. Bylos faktinės aplinkybės dėl lazdos nenaudojimo, mirtį lėmusių smūgių skaičiaus, lokacijos ir nusikaltimo padarymo laiko patikslinimo teismuose nebuvo keičiamos iš esmės skirtingomis, be to, tikslinant šias aplinkybes, jos buvo lengvinamos kaltinamojo naudai. Patikslintos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturėjo įtakos Z. J. padaryto nusikaltimo kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, todėl nesuvaržė jo teisės į gynybą.
Z. J. gynėjos kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorė nurodo, kad jos ginamojo Z. J. padarytam nusikaltimui teismai netinkamai pritaikė BK 129 straipsnio 1 dalį, nes nuteistasis veikė ne tyčia, o dėl neatsargumo, bei ginčija priežastinio ryšio tarp Z. J. veikos ir nukentėjusiojo V. K. mirties buvimą, pažymėdama mažą mirtinų padarinių tikimybę nuo vieno suduoto smūgio į veidą bei faktą, kad nukentėjusysis mirė tik praėjus kuriam laikui nuo įvykio.
Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.
Byloje nustatyta ir įrodyta, kad nukentėjusysis buvo sužalotas Z. J. sudavus rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių į liemenį bei galvą, vienu trauminiu poveikiu sumušus galvą kairiojo smilkinio ir žando srityje, taip V. K. sukeliant sunkius padarinius– kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, abipusiu plaučių uždegimu. Vadovaujantis abejonių nekeliančio ekspertizės akto Nr. EKM 45 (164)/10 (01) išvadomis ir eksperto J. Rybalkos paaiškinimais apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuota, kad V. K. mirtį lėmė būtent kairiojo smilkinio-žando srities sumušimas (padarytas sudavus vieną smūgį ranka į veido kairę pusę). Taigi smurtiniai Z. J. veiksmai vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs, be to, šie veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra svarbiausia jos priežastis. Priežastingumo negali paneigti ir kasatorės nurodyti faktai apie nukentėjusiojo asocialaus gyvenimo būdo galimą įtaką sužalojimo mastui ir gijimo procesui.
BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Suduodant smūgį į galvą, daroma veika, kelianti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys Nr. 2K-302/2010, 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005). Taigi Z. J., suduodamas smūgį V. K. į galvą, nuo kurio šis nukrito (to neneigia pats nuteistasis), nors ir neturėjo tikslo ar motyvo nužudyti, kaip teigia kasatorė, tačiau suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti. Taigi Z. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymas, padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma.
Dėl faktinių aplinkybių keitimo teisme ir teisės į gynybą užtikrinimo
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo pažeista Z. J. teisė į gynybą, nes nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose buvo kelis kartus keičiamos kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės iš esmės skirtingomis, nesilaikant BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos.
Asmens teisės į gynybą baudžiamajame procese įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis) užtikrinimu. Asmeniui pateikiamo kaltinimo faktinis (nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės) ir teisinis (tos veikos kvalifikavimas) pagrindas išdėstomas kaltinamajame akte, nuo kurio įteikimo, pabaigus ikiteisminį tyrimą, kaltinamajam momento yra laikoma, kad jis žino kaltinimo pobūdį bei pagrindą, ir gali atitinkama apimtimi pasirengti gynybai. BPK 219 straipsnio 3 punktas ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas imperatyviai nurodo, kad tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyta: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Tikslus ir išsamus nusikalstamos veikos aplinkybių išdėstymas yra itin svarbus, nes pateikto kaltinimo faktinis pagrindas bei išdėstytų aplinkybių apimtis lemia nusikalstamos veikos kvalifikaciją, pritaikant konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį, o kartu ir teisinės gynybos kryptingumą. Užtikrinant kaltinamajam tinkamą pasirengimą gynybai nuo jam pareikšto kaltinimo, baudžiamojo proceso įstatymas riboja galimybę teisme keisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. BPK 255 straipsnio 2 dalis nustato nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisykles: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaltinimo pakeitimo teisme bei pranešimo kaltinamajam apie galimybę keisti kaltinimą tvarką reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Kasatorės motyvai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminį BPK pažeidimą, laikytini nepagrįstais.
Z. J. nuteistas už veikas, kurios buvo nurodytos kaltinamajame akte. Z. J. surašytame kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad jis 2008 m. rugpjūčio 11 d., laikotarpiu nuo 20.00 iki 24.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bute Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su V. K. metu sudavė jam kojomis nenustatytą skaičių smūgių į liemenį, rankomis ir lazda ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis momens srityje kairėje pusėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame pusrutulyje, kuris komplikavosi smegenų koma, galvos smegenų suspaudimu, išsiliejusiu krauju po kietuoju smegenų dangalu, smegenų pabrinkimu, abipusiu plaučių uždegimu, dėl to V. K. 2008 m. spalio 7 d. mirė. Šie Z. J. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Z. J. neigė smūgiavęs lazda, o šis įrankis nesurastas ir nenustatytas, apkaltinamajame nuosprendyje iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog V. K. buvo mušamas ne tik kojomis bei rankomis, bet ir lazda. Be to, konstatavęs, kad patikimai nenustatyta, jog nukentėjusiajam buvo suduoti ne mažiau kaip penki smūgiai į galvą, teismas, remdamasis teismo medicinos specialisto išvada, nustatė, kad V. K. mirtį sukėlę galvos sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais (smūgiais).
Apeliacinės instancijos teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą ir, įvertinęs ekspertizės akto Nr. EKM 45 (164)/10 (01) išvadas, eksperto paaiškinimus apeliaciniame teisme bei kitus bylos duomenis, patikslino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir konstatavo, kad Z. J. nusikaltimą padarė kaltinime nurodytą dieną būtent apie 24 val., nukentėjusiajam V. K. sudavęs rankomis bei kojomis nenustatytą skaičių smūgių į liemenį ir galvą, vienu trauminiu poveikiu sumušė galvą kairiojo smilkinio ir žando srityje, tai sukėlė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio ir komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, abipusiu plaučių uždegimu.
Nagrinėjamu atveju nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas teisiamajame posėdyje neprivalėjo iš anksto pranešti Z. J. apie kaltinimo pakeitimo galimybę, nes veikos, kurią teismai pripažino įrodyta, faktinės aplinkybės iš esmės nesiskyrė nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, Z. J. veika teisme nebuvo kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. BPK 256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata suteikia teismui teisę pakeisti kaltinimą švelnesniu, netaikant jokios specialios procedūros. Pagal šios normos prasmę savo iniciatyva teismas gali patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis – toks kaltinimo pakeitimas nesuvaržo ir nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą. Klausimas, ar pakeistos aplinkybės nėra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys Nr. 2K–7–13/2006, 2K-357/2005). Šioje byloje teismų nustatytos Z. J. nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, palyginus su kaltinamuoju aktu, iš esmės nepasikeitė, tik buvo sukonkretintos, neišeinant iš kaltinamajame akte nurodytų veikos padarymo laiko, suduotų smūgių skaičiaus ir lokacijos ribų. Be to, iš kaltinimo pašalinus nusikaltimo įrankio – lazdos panaudojimo faktą ir iki minimumo sumažinus nukentėjusiojo mirtį lėmusių smūgių skaičių, nusikaltimo faktinės aplinkybės buvo patikslintos nuteistojo naudai.
Taip pat kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, sprendžiant klausimą, ar nebuvo pakenkta asmens galimybėms gintis nuo pareikštų kaltinimų, procesas turi būti įvertintas kaip visuma, įskaitant ir apskundimo procedūras (Sipavicius v. Lithuania, vo. 49093/99, 21 February 2002). Nagrinėjamoje byloje patikslinus kaltinimą, iš esmės nepasikeitė faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, sumažėjo kaltinimo apimtis, išliko kaltinimo konstatuotas nukentėjusiojo nužudymas. Z. J. pasinaudojo teise ginčyti apkaltinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka dėl visų jam reikšmingų nuosprendžio teisės ir faktų klausimų. Apeliacinės instancijos teismo žodiniame posėdyje kasatorius turėjo galimybę gintis ir nuo patikslinto kaltinimo, todėl konstatuotina, kad faktinių bylos aplinkybių patikslinimas teismuose neturėjo jokios įtakos Z. J. teisės į gynybą realizavimui.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo Z. J. gynėjos advokatės Ingos Abramavičiūtės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vytautas Piesliakas
Vytautas Greičius
