Baudžiamoji byla Nr. 2K-373/2011
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02015-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.7.2;
2.6.7.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Ž. A. dėl kaltinimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 14 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo Ž. A. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
Ž. A. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas UAB „T.“, įregistruotos Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), direktorius, tyčia, žinodamas, kad UAB „T.“ 2008 m. sausio 1 d. buvo nemoki, jos pradelsti įsipareigojimai (905 452 Lt) viršijo pusę balanse įrašyto turto vertės (1 029 524 Lt), o UAB „T.“ įsiskolinimas UAB „S.“ už prekes 2008 m. birželio 27 d. buvo 914 411,35 Lt ir UAB „T“ neturi pakankamai nuosavų lėšų pirkti žemės sklypų už 600 000 Lt, 2008 m. birželio 27 d. Klaipėdoje UAB „T.“ vardu su V. K. ir V. K. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią šios bendrovės vardu įsipareigojo už 600 000 Lt nupirkti iš V. K. ir V. K. du žemės sklypus Palangoje, (duomenys neskelbtini), sudarant pirkimo–pardavimo sutartį ne vėliau kaip iki 2008 m. liepos 31 d., bei įsipareigojo iki 2008 m. liepos 15 d. sumokėti avansą, kuris sutarties sąlygų neįvykdymo iš pirkėjo pusės atveju atitektų pardavėjams kaip netesybos. Pagal šią sutartį kaltinamojo Ž. A. nurodymu iš UAB „T.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Snoras“, 2008 m. liepos 9 d. mokėjimo pavedimu Nr. 07092147 į V. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyriuje, buvo pervesta 50 000 Lt, 2008 m. liepos 10 d. tarptautiniu nurodymu Nr. 69 į V. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyriuje, buvo pervesta 39 000 eurų (134 659,20 Lt) bei 2008 m. liepos 10 d. iš UAB „T.“ kasos V. K. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 24 buvo išmokėta grynaisiais 3190,40 Lt ir pagal kasos išlaidų orderį Nr. 23 18 000 eurų (62 150,40 Lt), iš viso V. K. sumokėta 250 000 Lt avanso. Dėl piniginių lėšų trūkumo Ž. A. iki 2008 m. liepos 31 d. žemės sklypų Palangoje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties UAB „T.“ vardu nepasirašė, 2008 m. rugpjūčio 13 d. raštu V. K. ir V. K. informavo apie sutikimą nutraukti 2008 m. birželio 27 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį ir sutikimą sumokėti netesybas 250 000 Lt, įskaitant jas iš sumokėto avanso, bei šiame sutikime nurodytomis sąlygomis 2008 m. rugpjūčio 14 d. susitarimu su V. K. ir V. K. 2008 m. birželio 27 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė. Taip Ž. A. iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „T.“ priklausančius 250 000 Lt.
Nuteistasis Ž. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismai neįvertino faktinių aplinkybių, kurios galėjo iš esmės pakeisti teismo išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą.
Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad sudarant UAB „T.“ vardu 2008 m. birželio 27 d. preliminariąją žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį buvo pažeisti šios bendrovės įstatų 64 ir 113 punktų reikalavimai. Įstatų 113 punktas numatė, kad bendrovės vadovas, prieš priimdamas sprendimą įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip pusė bendrovės įstatinio kapitalo, turi gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad pagal 2008 m. birželio 27 d. preliminariąją sutartį joks turtas nebuvo įsigytas ir jai sudaryti nei bendrovės įstatai, nei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas nenumatė reikalavimo gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo. Toks pritarimas būtų buvęs reikalingas jau įvykdžius preliminariąją sutartį – sudarant notariškai tvirtinamą pagrindinę žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį. Kasatorius pažymi, kad faktinis pritarimas tokiai sutarčiai buvo – liudytojas D. M., kuris yra UAB „T.“ 50 proc. akcijų savininkas, patvirtino, kad jis neprieštaravo šiam sandoriui. Kitas bendrovės 50 proc. akcijų savininkas – Rusijos pilietis I. D. įmonės veikloje niekada nedalyvavo, visas sprendimo teises buvo perleidęs akcininkui D. M. (Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.89 straipsnio 1 dalis). Kasatorius atkreipia dėmesį, kad I. D. abiejų instancijų teismuose nebuvo apklaustas, nors teismai vadovavosi tuo, kad buvo pažeistos šio asmens teisės, neišreiškus jam valios dėl ginčo sklypo pirkimo. Taip pažeista ir jo, nuteistojo, teisė į gynybą, nes jis buvo apkaltintas neišsiaiškinus tikrosios I. D. valios.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad UAB „T.“ įstatų 64 punktas numato, jog bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis šiais įstatais. Nuteistasis mano, kad jis, kaip bendrovės vadovas, nepažeidė šių reikalavimų sudarydamas preliminariąją sutartį, veikė tiek bendrovės, tiek akcininkų naudai. Pagal preliminariąją žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį numatyti parduoti žemės sklypai buvo su suprojektuotais dviem dvibučiais namais ir iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. turėjusiais būti išduotais statybų leidimais. Sklypų įsigijimo sąlygos buvo itin geros ir nulemtos nepalankios jų pardavėjui finansinės situacijos (pagal liudytojo V. K. paaiškinimus jis sumažino kainą nuo 1 mln. Lt iki 600 000 Lt su sąlyga, kad bus sumokėtas 250 000 Lt avansas, nes jam skubiai reikėjo lėšų finansiniams įsipareigojimams bankui ir S. P. įvykdyti). Dėl to įvykdyta 2008 m. birželio 27 d. preliminarioji sutartis būtų naudinga tiek UAB „T.“, tiek jos akcininkams.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad preliminarioji sutartis sudaroma, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių negali iš karto sudaryti pagrindinės sutarties (kasacinė byla Nr. 3K-P-382/2006). Tarp tokių priežasčių gali būti netgi subjektinės teisės į planuojamą parduoti daiktą bei lėšų jam įsigyti neturėjimas. Šiuo atveju pirkėjas iki pagrindinės sutarties sudarymo turėjo užsitikrinti sandorio finansavimą, formalizuoti reikiamus akcininkų sprendimus, pardavėjas – panaikinti žemės sklypo įkeitimą. Preliminariosios sutarties sudarymas visada susijęs su rizika, kad ji dėl vienų ar kitų priežasčių gali būti neįvykdyta ir pagrindinė sutartis liktų nesudaryta. Tokiu atveju šaliai, nesugebėjusiai įvykdyti preliminariosios sutarties, tektų atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Bendrovės administracijos vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti, kad jo veikla akivaizdžiai viršijo normalią gamybinę–ūkinę riziką, buvo akivaizdžiai nuostolinga ar ekonomiškai nenaudinga (kasacinė byla Nr. 3K-7-444/2009). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtinas dar griežtesnis ir tikslesnis aplinkybių, pagrindžiančių bendrovės administracijos vadovo prisiimtos gamybinės–ūkinės rizikos mastą, įvertinimas. Kasatorius pažymi, kad teismai neatribojo civilinių teisės santykių nuo baudžiamosios teisės, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, kad UAB „T.“, sudarydama preliminariąją sutartį, rėmėsi akcininko D. M. ir šio verslo partnerio A. S. susitarimu investuoti į bendrovės statybų verslą. Šis susitarimas nebuvo sudarytas raštu, nes įstatymas nenumato privalomos rašytinės formos (CK 1.73 straipsnio 1 dalis). Žodinio susitarimo buvimą patvirtina nuoseklūs liudytojų D. M., A. S., V. K., J. L. parodymai. Investicijos į statybų projektą žemės sklypuose Palangoje, (duomenys neskelbtini) neįvyko ne dėl D. M. ir A. S. susitarimo nepatikimumo, o dėl nuo jų nepriklausančių įvykių. Preliminarioji žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įvykdyta dėl UAB „S.“ 2008 m. liepos 14 d. pateikto pareiškimo dėl 914 411,35 Lt skolos priteisimo. Pagal liudytojų D. M., A. K., L. V. parodymus, tarp UAB „T.“ ir UAB „S.“ sudaryta 2007 m. sausio 2 d. sutartis buvo vienintelis bendrovės „T.“ pajamų šaltinis. UAB „S.“ be jokio įspėjimo nutraukus šią sutartį, UAB „T.“ liko ir be veiklos, ir be pajamų. Kasatorius pažymi, kad jis neturėjo ir negalėjo numatyti tokių UAB „S.“ veiksmų. D. M. buvo UAB „S.“ valdybos narys, o anksčiau – ir šios bendrovės akcininkas. UAB „T.“ skola bendrovei „S.“ egzistavo seniai, dėl jos pretenzijų nebuvo reiškiama, o laukiama, kada su bendrove „T.“ atsiskaitys jos produkciją pirkusios Danijos firmos. Tai, kad tarp D. M. ir naujųjų UAB „S.“ akcininkų kils konfliktas, jis, kasatorius, negalėjo ir neturėjo numatyti. Taigi jo, nuteistojo, veiksmai neatitinka nusikalstamos veikos požymių ir gali būti vertinami tik civilinės atsakomybės kontekste.
Kasatorius nurodo ir tai, kad 250 000 Lt avanso sumokėjimas pagal preliminariąją sutartį, tiek vėliau jos įskaitymas kaip netesybų, buvo teisėtas, nes atitiko įstatymų (CK 6.70 straipsnio 1 dalies, 6.71 straipsnio 1 dalies, 6.221 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.165 straipsnio 4 dalies), tiek teismų praktikos (kasacinė byla Nr. 3K-P-382/2006) reikalavimus. Netesybų sumokėjimas negali būti vertinamas kaip neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Netesybos, neįvykdžius prievolės, padeda kompensuoti kreditoriaus interesą, kuriam nereikia įrodyti patirtų nuostolių dydžio. Be to, įskaičius avansą kaip netesybas UAB „T.“ dar turėjo galimybę ateityje šį sandorį atnaujinti. Liudytojas V. K. parodė, kad su juo buvo susitarta, jog jis žemės sklypų neparduos, o UAB „T.“ klausimams išsisprendus bendrovė šiuos sklypus įsigys, sumokėtos netesybos vėl bus įskaitytos į žemės sklypų kainą. UAB „T.“ iškėlus bankroto bylą tokios galimybės neliko, tačiau tada V. K. visą sumokėtą sumą grąžino. Tai reiškia, kad net formaliai šią sumą įskaičius kaip netesybas, ji šalių susitarimu toliau buvo laikoma avansu.
Kasaciniame skunde teigiama, kad neatlygintinas neteisėtas turto perleidimas turi lemti žalos atsiradimą, o šiuo atveju jokios žalos neatsirado, nes V. K. grąžino visą kaip avansą ir netesybas gautą sumą. Pagal teismų praktiką bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių) (kasacinės bylos Nr. 3K-7-444/2009, 3K-3-604/2006). Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju nesant padarytos žalos jam negali būti taikoma net civilinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, įrodymus įvertinęs atskirai vienus nuo kitų, nepagrįstai nustatė, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėtis.
Kasatorius teigia, kad Apeliacinis teismas netyrė įrodymų visa apimtimi, neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 išaiškinimus, iš esmės pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į nuteistojo Ž. A. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo, jog nuteistasis nepagrįstai teigia, kad jo veiksmuose nenustatyti visi būtini BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Byloje nustatyta, kad kasatorius, kaip UAB „T.“ direktorius, pažeidė bendrovės įstatų reikalavimus. Jis sudarydamas su V. K. ir V. K. preliminariąją sutartį, pagal kurią UAB „T.“ vardu įsipareigojo už 600 000 Lt ne vėliau kaip iki 2008 m. liepos 31 d. nupirkti žemės sklypus bei iki 2008 m. liepos 15 d. sumokėti 250 000 Lt avansą, kuris sutarties sąlygų neįvykdymo iš pirkėjo pusės atveju atitektų pardavėjams kaip netesybos, žinojo, kad bendrovė yra nemoki (buvo įsiskolinusi UAB „S.“ daugiau nei 900 000 Lt) ir visos bendrovės piniginės įplaukos yra Danijos partnerių atsiskaitymas už UAB „S.“ pateiktą produkciją, kurias UAB „T.“ privalėjo pervesti UAB „S.“ pagal 2007 m. sausio 2 d. tarp šių bendrovių sudarytą sutartį. 2008 m. rugpjūčio 14 d. dėl piniginių lėšų trūkumo kasatorius nutraukė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, sutikdamas sumokėti netesybas – 250 000 Lt, įskaitant jas iš anksčiau sumokėto avanso, pervedant pinigus, skirtus tik atsiskaityti su UAB „S.“, iš UAB „T.“ sąskaitos į pirkėjo V. K. sąskaitą.
Atsiliepime nurodoma, kad pagal UAB „T.“ įstatų 113 punktą bendrovės vadovas, prieš priimdamas sprendimą įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 50 procentų bendrovės įstatinio kapitalo, privalo gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą. Priešingai nei nurodo kasatorius, preliminarioji žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis yra dokumentas, kuriuo įforminamas pirkėjo ir pardavėjo susitarimas įvykdyti sutartyje nurodytomis sąlygomis turto pirkimo–pardavimo sandorį ir nustatomi šalių įsipareigojimai bei atsakomybė sandorio neįvykdymo atveju. Byloje nėra duomenų, kad bendrovės akcininkai D. M. ir I. D. pritarė sprendimui įsigyti žemės sklypus. Pats kasatorius pripažino, kad tokio sprendimo jis nesuderino su akcininku I. D. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis teismai padarė teisingą išvadą, kad bendrovės turtas neteisėtai perleistas tretiesiems asmenims. Teismai pagrįstai atmetė Ž. A. argumentus, kad jis veikė įgyvendindamas bendrovei naudingą UAB „T.“ ir A. S. projektą su akcininko D. M. žodiniu pritarimu, jog ne pagal paskirtį panaudoti bendrovės pinigai bus grąžinti iš D. M. asmeninių lėšų. Byloje nėra duomenų, kad buvo sudarytas rašytinis projektas ar sutartis dėl bendros veiklos, kuriuose būtų nurodyti šalių tarpusavio įsipareigojimai ir atsakomybė bei D. M. įsipareigojimas finansuoti projektą ar kompensuoti galimus bendrovės nuostolius.
Prokuroras pažymi, kad teismai padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas dėl tyčinio kasatoriaus veiksmų pobūdžio. Bylos duomenys patvirtina, kad Ž. A., būdamas UAB „T.“ direktorius, gerai išmanė įmonės ir jos turto valdymo klausimus, žinojo, jog bendrovė 2008 m. sausio 1 d. buvo nemoki, todėl sudarydamas UAB „T.“ vardu preliminariąją žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos vykdymui panaudodamas bendrovės sąskaitoje buvusius 250 000 Lt, skirtus atsiskaityti su UAB „S.“, suvokė, kad veikė nesilaikydamas bendrovės įstatų 64, 106, 113 punktų reikalavimų ir priešingai bendrovės interesams, tai suvokdamas numatė, kad dėl to įmonė gali patirti turtinės žalos, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido šiai žalai atsirasti. Byloje nėra įrodymų, jog kasatorius siekė padaryti turtinės žalos UAB „T.“, tačiau nustatyta, kad jis veikė be jokio realaus ir pateisinamo finansinio pagrindimo, teisinių garantijų bei visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, taip sąmoningai neteisėtai, neatlygintinai tretiesiems asmenims perleido jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Tai, kad bylos metu 250 000 Lt buvo grąžinti, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės.
Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių, išsamiai ištyrė, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, tarp jų ir liudytojų D. M., A. K., L. V., A. S. parodymus, patikrino jų patikimumą, liečiamumą, leistinumą, tarpusavio ryšį ir, remdamiesi bylos įrodymų visetu, atmetė Ž. A. argumentus. Kasacinio skundo teiginiai dėl neišnagrinėtų apeliacinio skundo argumentų neatitinka tikrovės, nes apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius Ž. A. apeliacinio skundo argumentus. Priešingai nei nurodo kasatorius, Apeliacinis teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nuteistojo teisių nesuvaržė, BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, nepažeidė. Nei nuteistasis, nei jo gynėjas, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nepateikė prašymų papildomai išnagrinėti kokius nors įrodymus, tarp jų apklausti kaip liudytoją I. D. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą privalo atlikti tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šių reikalavimų Apeliacinis teismas nepažeidė, nes jokių naujų neištirtų aplinkybių proceso dalyviai nenurodė, o esminių prieštaravimų tarp jau ištirtų įrodymų teismas nenustatė.
Nuteistojo Ž. A. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo
Nuteistasis Ž. A. kasaciniame skunde suformuluotą prašymą skundžiamus teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti grindžia teiginiu, kad jo veiksmuose nėra BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Šį teiginį kasatorius grindžia tokais argumentais: preliminariajai žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti visuotinio UAB „T.“ akcininkių susirinkimo pritarimo nereikėjo, o vieno iš akcininkų D. M. pritarimas tai sutarčiai buvo; ta sutartis atitiko UAB „T.“ interesus, todėl ji yra teisėta; nėra jo kaltės, nes padarinių, kurie atsirado vykdant preliminariąją sutartį (UAB „T.“ turto praradimo), kasatorius numatyti negalėjo, nes tie padariniai atsirado ne dėl jo, o dėl UAB „S.“ veiksmų; reali žala nebuvo padaryta, nes visus pagal preliminariąją sutartį gautus pinigus V. K. po kurio laiko grąžino uždarajai akcinei bendrovei „T.“.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus prašymas yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad: UAB „T.“, kurios direktorius buvo kasatorius Ž. A., 2008 m. sausio 1 d. buvo nemoki – jos pradelsti įsipareigojimai (905 452 Lt) viršijo pusę balanse įrašyto turto vertės (1 029 524 Lt); jos įsiskolinimas uždarajai akcinei bendrovei „S.“ 2008 m. birželio 27 d. buvo 914 411,35 Lt; UAB „T.“ neturėjo pakankamai nuosavų pinigų žemės sklypams už 600 000 Lt pirkti; 2008 m. birželio 27 d. Ž. A. pasirašė su V. K. ir V. K. preliminariąją žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „T.“ įsipareigojo iki 2008 m. liepos 31 d. už 600 000 Lt nupirkti iš V. K. ir V. K. du žemės sklypus, iki 2008 m. liepos 15 d. sumokėti pardavėjams 250 000 Lt dydžio avansą, sutartyje numatant, kad tuo atveju, jeigu pirkėjas sutarties neįvykdys, avansas liks pardavėjams kaip netesybos; 2008 metų liepos 9-10 dienomis iš UAB „T.“ sąskaitos V. K. per kelis kartus buvo sumokėta 250 000 Lt avanso; dėl pinigų trūkumo Ž. A. iki 2008 m. liepos 31 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties nepasirašė, 2008 m. rugpjūčio 13 d. raštu informavo V. K. ir V. K. apie sutikimą preliminariąją žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį nutraukti ir sumokėti joje numatytas netesybas, įskaitant jas iš sumokėto avanso; 2008 m. rugpjūčio 14 d. preliminarioji sutartis buvo nutraukta, 250 000 Lt liko V. K. ir V. K. kaip netesybos.
Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad kasatorius jo vadovautos bendrovės vardu 2008 m. birželio 27 d. sudarė sandorį (preliminariąją sutartį), kurį įvykdyti ta bendrovė buvo finansiškai nepajėgi. Toks sandoris akivaizdžiai prieštarauja UAB „T.“ interesams, todėl pagal jį įvykdytas neatlygintinas pinigų perleidimas tretiesiems asmenims (V. K. ir V. K.) negali būti pripažįstamas teisėtu. UAB „T.“ priklausęs turtas (250 000 Lt) įvykio metu buvo kasatoriaus žinioje jo einamų pareigų (bendrovės direktorius) pagrindu. Kaltininko žinioje buvusio svetimo turto neteisėtas neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims yra to turto iššvaistymas, t. y. BK 184 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Kasatoriaus nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nes jis iššvaistė didelės vertės svetimą turtą (turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą – 32 500 Lt). Kasatorius be pagrindo tvirtina, kad jo veikoje nėra subjektyviojo požymio – kaltės, nes byloje nustatyta, kad apie kasatoriaus vadovautos bendrovės finansinę padėtį (jos nemokumą) kasatorius žinojo (to skunde neneigia ir pats kasatorius); UAB „T.“ savo prievolių pagal preliminariąją sutartį negalėjo įvykdyti būtent dėl nemokumo, dėl šios priežasties ji ir prarado savo turtą. Byloje nenustatyta, kad tokių padarinių kasatorius būtų siekęs, t. y. veikęs tiesiogine tyčia, tačiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad žinodamas apie jo vadovautos bendrovės turtinę padėtį ir, nepaisant to, pasirašydamas minėtą preliminariąją sutartį kasatorius sąmoningai leido byloje nustatytiems padariniams (UAB „T.“ turto praradimui) atsirasti. Todėl žemesnių instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nusikaltimas padarytas esant netiesioginei tyčiai.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog po kurio laiko (jau pradėjus UAB „T.“ bankroto procedūrą) V. K. visus pagal preliminariąją sutartį gautus pinigus uždarajai akcinei bendrovei „T.“ grąžino, kasatoriaus padarytos veikos sudėčiai įtakos neturi, nes veika buvo baigta nuo pinigų neteisėto praradimo momento. Minėta aplinkybė lemia tai, kad byloje nepareikštas civilinis ieškinys, be to, į ją buvo atsižvelgta skiriant nuteistajam Ž. A. bausmę.
Dėl kitų nuteistojo Ž. A. kasacinio skundo argumentų
Nuteistasis kasaciniame skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinį skundą išnagrinėjo neišsamiai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis teiginys yra deklaratyvus (kasatorius nenurodo, kurie jo apeliacinio skundo esminiai argumentai liko neišnagrinėti ar buvo išnagrinėti netinkamai), prieštaraujantis bylos medžiagai. Byloje paduoto nuteistojo apeliacinio skundo, skundžiamos nutarties turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad visi esminiai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai skundžiamoje nutartyje buvo aptarti ir motyvuotai paneigti: teismas aptarė argumentus apie faktines bylos aplinkybes, apie veikos juridinį vertinimą ir kt.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo Ž. A. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Nuteistojo Ž. A. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Albinas Sirvydis
Valerijus Čiučiulka
