Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K–475/2012

Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00612-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.8.6.6; 1.2.4.1; 1.2.4.2.8; 2.1.7.4.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam Ar. Š.,

nuteistojo gynėjui advokatui Jonui Dargiui,

nuteistųjų An. ir Al. Š. gynėjams advokatams Remigijui Jakštui ir Vyteniui Dziegoraičiui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ar. Š. (Ar. Š.), An. Š. (An. Š.), Al. Š. (Al. Š.) ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžiu nuteisti:

Ar. Š. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 233 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams;

An. Š. – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val.

Al. Š. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš Ar. Š. priteista Valstybinei ligonių kasai 2113,82 Lt nukentėjusiojo V. K. gydymo išlaidoms ir nukentėjusiajam V. K. – 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalis dėl Al. Š. išteisinimo panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: jis nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Taip pat pakeista Klaipėdos apygardos 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalis dėl Ar. Š. paskirtos bausmės, An. Š. veikos juridinio įvertinimo, šių asmenų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo ir civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio. Ar. Š., nuteistam pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir bausmė, paskirta pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu bei galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos teismo nustatytos Ar. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, turėjęs įtakos veikos padarymui, bei nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dalinis atlyginimas. An. Š. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos teismo nustatytos An. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimąsis bei nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimas. Ar. Š., An. Š. ir Al. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe. Iš nuteistųjų Al. Š., Ar. Š. ir An. Š. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai 2113,82 Lt nukentėjusiojo V. K. gydymo išlaidoms atlyginti ir nukentėjusiajam V. K. – 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nuteistojo Ar. Š. apeliacinis skundas atmestas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimo, nuteistojo Ar. Š. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, nuteistųjų An. ir Al. Š. gynėjų, prašiusių jų skundus patenkinti, o prokuroro – atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, o prokuroro kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžiu Ar. Š., An. Š. ir Al. Š. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2009 m. liepos 16 d., apie 19.00 val., prie namo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), dėl asmeninio konflikto, įvykusio telefoninio pokalbio tarp Ar. Š. ir V. K. metu, veikdami bendrininkų grupe, užpuolė nukentėjusįjį, t. y. po Ar. Š. suduoto smūgio kumščiu V. K. į veidą, dėl kurio šis nugriuvo, Ar. Š., An. Š. ir Al. Š. kartu spardė ant žemės gulėjusį V. K., suduodami ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą, krūtinę ir pilvą; taip sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė blužnies, kuri 2009 m. liepos 20 d. buvo pašalinta operacijos metu, plyšimą su masyviu hemoperitoneumu (2,5 l kraujo pilvo ertmėje); dėl to buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. K. sveikata, be to, nukentėjusiajam nuo kojomis suduotų smūgių pasyviai ginantis (prisidengiant kaire ranka) buvo padarytas kairio alkūnkaulio apatinio trečdalio lūžimas, kuris atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat šioje byloje Ar. Š. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį dėl poveikio liudytojai V. U. darymo, tačiau kasaciniuose skunduose tai neskundžiama.

Kasaciniu skundu nuteistasis Ar. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendį su pakeitimais, paskiriant jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, artimą BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos minimumui.

Kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo įrodymų vertinimo kaip kasacijos pagrindus nurodydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, kurie, jo nuomone, lėmė nepagrįstas šio teismo išvadas, jog nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų grupe, bei netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Kasatorius tvirtina, kad patikimų, objektyvių įrodymų apie tai, kad smurtą prieš nukentėjusįjį V. K. naudojo ir kasatoriaus broliai ir dėl to buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, byloje nėra ir tą visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas kitais bylos įrodymais nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų, nepašalino įrodymų prieštaravimų, bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir vienpusiškai, nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišvardijo visų baudžiamosios bylos duomenų šaltinių ir jų neišnagrinėjo kitų bylos duomenų kontekste, ignoravo dalį byloje sutrinktų įrodymų.

Skunde atkreipiamas dėmesį į liudytojos V. U. ir nukentėjusiojo V. K. parodymų prieštaravimus, kurių apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė, neaptarė ir nevertino kitų bylos duomenų kontekste, nors šie aiškiai matyti, t. y. V. K. nurodė, kad gėrė alų, o V. U. – kad degtinę, V. K. – kad nebuvo girti, tuo tarpu V. U. – kad buvo, V. K. aiškino, kad telefonu jis su kasatoriumi nekonfliktavo, V. U. – kad konfliktavo ir sakė jam įžeidžiančius žodžius, taip pat V. K. nurodė, kad jį spardant kojomis jis buvo atsiklaupęs ant kelių ir rankomis įsirėmęs į žemę, o V. U. parodė, kad V. K. gulėjo ant kairiojo šono.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aplinkybę, jog smurtą prieš V. K. naudojo visi trys broliai, patvirtina liudytojų A. R. ir S. U. parodymai, tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šie liudytojai tik patvirtino, jog nukentėjusysis apie tai, kad buvo sumuštas trijų asmenų, jiems papasakojo tik grįžęs iš ligoninės, t. y. praėjus ilgam laiko tarpui, nors turėjo galimybę tai papasakoti tuoj po įvykio, bet to nepadarė, ir tai atrodo visiškai nelogiška. Be to, liudytojai nurodė, kad po įvykio V. K. nesiskundė skausmais ir nebuvo sužalotas – tą patvirtino ir pats V. K., bet tai prieštarauja eksperto D. Vitkaus paaiškinimui, kad plyšus blužniai prasideda vidinis kraujavimas ir nukentėjusysis negalėjo nejausti skausmo. Tai prieštarauja ir logikai, nes, jei prieš V. K. buvo smurtaujama taip, kaip nurodyta kaltinime, tai ant nukentėjusiojo kūno tikrai būtų likusios smurto žymės, tačiau tokių liudytojai nematė, jų neužfiksavo ir medikai.

Tai, kad V. K. arba įvykio metu nesugebėjo adekvačiai įvertinti situacijos, arba sąmoningai melagingai apkalbėjo nuteistuosius, nes buvo sumuštas kitų asmenų, kitu laiku ir kitoje vietoje, patvirtino liudytojas V. K., parodęs, kad, vežant V. K. į ligoninę, šis pasakojo, jog kažkokie nepilnamečiai jį laiptinėje sumušė. Tačiau, įvertinus kasatoriaus ir jo brolių amžių, jie tikrai negali būti laikomi nepilnamečiais, juolab kad V. K. kasatorių ir jo amžių žinojo. Iš teismo medicinos specialistų išvadų tiriamosios dalies įrašų taip pat matyti, kad V. K. tik atvykęs į Klaipėdos universitetinę ligoninę medikams nurodė, jog buvo sumuštas 2009 m. liepos 17 d., o ne 16 d., kuri užfiksuota gydymo stacionare istorijoje.

Tai, kad dėl girtumo adekvačiai negalėjo įvertinti situacijos ir liudytoja V. U., patvirtina ta aplinkybė, jog, pasak liudytojos, kasatoriams ir jo broliams naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį, šis gulėjo ant kairiojo šono, tačiau tai prieštarauja eksperto D. Vitkaus duotiems paaiškinimams, kad blužnis galėjo plyšti tik sudavus smūgį į kairę pašonę, t. y. tą šoną, ant kurio, anot liudytojos, gulėjo nukentėjusysis, tačiau tai objektyviai neįmanoma ir tą pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Toliau kasaciniame skunde dėstomi argumentai, kuriais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo elgesys nebuvo provokuojantis ar rizikingas, todėl tai negali būti pripažinta kasatoriaus (ir kitų nuteistųjų) atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kasatorius nurodo, kad byloje nustatyta, jog konfliktas tarp kasatoriaus ir V. K. kilo jau jų telefoninio pokalbio metu dėl kasatoriaus ir V. U. mažamečio vaiko. Šio pokalbio metu V. K., priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, įžeidinėjo kasatorių – tą patvirtino ir liudytoja V. U. Kasatoriaus nuomone, toks V. K. elgesys laikytinas provokuojančiu. Be to, po telefoninio pokalbio V. K., žinodamas, kad kasatorius girtiems nukentėjusiajam ir V. U. neperduos vaiko ir kad dėl nukentėjusiojo įžeidimų yra supykęs, atvyko kartu su V. U. prie kasatoriaus namų, kur ir įvyko konfliktas. Toks nukentėjusiojo elgesys, anot kasatoriaus, laikytinas rizikingu. Su šios aplinkybės nustatymu visiškai pagrįstas išvadas padarė pirmosios instancijos teismas. Be kita ko, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog kasatoriaus ir V. K. konfliktas kilo jau telefoninio pokalbio metu dėl kasatoriaus ir V. U. mažamečio vaiko, t. y. ne dėl menkavertės dingsties, tačiau vėliau prieštaraudamas savo padarytai išvadai nurodė, jog V. K. jokių įžeidžiančių žodžių kasatoriui nepasakė, kitų pavojingų veiksmų neatliko. Nuosprendyje negali būti tokių prieštaravimų, t. y. įrodymai, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, vėliau nuosprendyje negali būti kritikuojami. Šių reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nesilaikė.

Taip pat kasatorius mano, kad dalinis neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam (2000 Lt) turėjo būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tą, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas taikydamas BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatorius pažymi, kad bylos nagrinėjimo teismuose metu siūlė nukentėjusiajam atlyginti dar dalį šios žalos, tačiau nukentėjusysis atsisakė, reikalaudamas atlyginti visą jo reikalaujamą 50 000 Lt sumą. Iki nuosprendžio priėmimo teismo nustatytas šios žalos dydis kasatoriui nebuvo žinomas, todėl, nors ir ne visiškas, tačiau savanoriškas žalos atlyginimas skiriant bausmę turėjo būti įvertintas.

Kasaciniame skunde ginčijamas ir bausmės skyrimo klausimas. Kasatorius teigia, kad teismai nepakankamai įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir asmenybę. Teismai neįvertino, kad kasatorius – jauno amžiaus, iš esmės vienas augina mažametį vaiką, teigiamai apibūdinamas darbovietės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismai kasatoriui paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Kasaciniu skundu nuteistasis Al. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendį dėl jo išteisinimo.

Skunde kasatorius, nurodydamas tuos pačius argumentus ir baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus, kaip ir kasatorius Ar. Š., skundžia apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Papildomai, ginčydamas teismo išvadas dėl jo bendrininkavimo padarant sunkų sveikatos sutrikdymą, kasatorius nurodo, kad jam visiškai neaišku, už kokius veiksmus jis yra nuteistas. Mano, kad nuteistas už tai, jog, išgirdęs triukšmą ir išbėgęs į kiemą, išskyrė besistumdančius brolius ir nukentėjusįjį. Nei nukentėjusysis, nei liudytoja V. U. nenurodė, kokius nusikalstamus veiksmus jis atliko, nes ir negalėjo, ypač atsižvelgiant į jų girtumą. Šių asmenų parodymus kasatorius vertina kaip kerštą už brolių veiksmus. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad kasatorius nėra prisidėjęs prie nusikaltimo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos prielaidomis. Taigi, nesant objektyvių ir patikimų įrodymų, jis turi būti išteisintas.

Taip pat Al. Š. tais pačiais motyvais, kaip ir kasatorius Ar. Š., nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės – provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiojo elgesio, turėjusio įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) – nepripažinimo.

Kasaciniu skundu An. Š. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalį dėl jo ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendį.

Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį (BPK 331 straipsnio 1 dalis), esmingai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė motyvų, kuriais vadovaujantis atmetė kitus įrodymus, taip pat nesilaikė BPK 332 straipsnio 7 dalies reikalavimų, nes nenurodė motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, ir taip nemotyvuotai pripažino jį BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos bendravykdytoju.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė bendrininkaudamas su broliais Ar. ir A. Š. Jo nuomone, kiekvieno nuteistojo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal kiekvieno konkrečius veiksmus ir jais sukeltus padarinius. Skunde kasatorius dėsto, jo nuomone, svarbius įrodymus ir aplinkybes, apibūdinančius jo kaltės turinį ir pagrindžiančius, kad jis nebuvo nusikalstamos veikos bendrininkas. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad konfliktas kilo tarp Ar. Š. ir V. U. dėl jų vaiko priežiūros, todėl vienintelis Ar. Š. turėjo tikslą „paauklėti“ V. U. sugyventinį V. K., kuris kišosi į vaiko auklėjimo reikalus. Kasatoriaus nuomone, tiek nukentėjusiojo V. K., tiek V. U. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes pagal juos V. K. turėjo būti mirtinai sumuštas, o ne vienu smūgiu jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Teisme apklaustas ekspertas D. Vitkus kategoriškai patvirtino, kad sunkus sveikatos sutrikdymas V. K. buvo padarytas vienu stipriu smūgiu. Iš Ar. Š. parodymų matyti, kad jis stipriai smūgiavo koja gulinčiam nukentėjusiajam, o tai, tikėtina, ir buvo sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinys. Be to, Ar. Š. dvejus metus yra lankęs kovinę sporto šaką, todėl jo kojų smūgiai buvo išlavinti ir itin stiprūs. Kasatorius viso bylos proceso metu nuosekliai parodė, kad sudarė tik vieną smūgį koja V. K. į užpakalinę kūno dalį, be to, avėjo šlepetes. Tą patvirtino ir pirminis Ar. Š. prisipažinimas (T. 2, b. l. 30). Apeliacinis instancijos teismas šios kasatoriaus parodymų dalies neaptarė, nors tai prieštarauja teismo išvadai, kad veikiama buvo bendrai ir viena tyčia. Be to, teismas neaptarė ir nepaneigė, kad prie nukentėjusiojo priėjo paskutinis ir nuo 2006 m. turi neterminuotą dėl stuburo disko išvaržos tik 65 proc. darbingumą, todėl objektyviai negalėjo suduoti stipraus smūgio nukentėjusiam. Be to, teismas nevertino nukentėjusiojo parodymų, kad dar buvo sumuštas nepilnamečių liepos 17 d. (specialisto išvada Nr. G1544/09, kaimyno V. K. parodymai).

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo veiksmuose nenustatė bendrininkų grupei būdingų požymių. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies neaišku, kokie bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai yra nustatyti, nėra motyvų ir argumentuotų išvadų, paaiškinančių, kodėl kasatorius pripažįstamas BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos bendravykdytoju. Kasatorius tvirtina, kad nesuvokė ir neturėjo galimybės suvokti, jog Ar. Š., stipriai smūgiuodamas nukentėjusiajam, kėsinosi padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą. Tarp kasatoriaus veiksmų ir kilusių padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo – nėra priežastinio ryšio. Pagal nepaneigtus nuoseklius kasatoriaus parodymus, jis nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį, kuris, kaip nurodė medicinos ekspertas, negalėjo būti sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šiuo smūgiu nukentėjusiam buvo sukeltas skausmas, ir to apeliacinės instancijos teismas nepaneigė.

Taip pat, kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į tai, kad jo veiksmai nukentėjusiam sukėlė tik skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, apeliacinės instancijos teismo sprendimas priteisti solidariai iš kasatoriaus ir kitų nuteistųjų 45 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam yra neteisingas, nes nebuvo pagrindo taikyti solidarią atsakomybę. Be to, 3000 Lt neturtinės žalos kasatorius yra atlyginęs nukentėjusiajam, todėl ši aplinkybė turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriui ir Al. Š. paskyrė analogiškas bausmes, nors kasatorius, skirtingai nei Al. Š., nebuvo teistas, atlygino dalį žalos, be to, jam nustatytas tik 65 proc. darbingumas.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendį. Ar. Š. veiką, kvalifikuotą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei paskirti jam šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę ir bausmę, paskirtą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu bei galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešeriems metams ir šešiems mėnesiams. An. Š. veiką, kvalifikuotą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir paskirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Al. Š. veiką, kvalifikuotą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir paskirti jam šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Skunde kasatorius nurodo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas Ar. Š., A. Š. ir Al. Š. neteisėtus veiksmus neteisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nesutikdamas su teismų išvadomis, kad nuteistųjų veiksmuose nebuvo chuliganiškų paskatų, kasatorius nurodo, jog bylos duomenys ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji jokių asmeninių paskatų panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį neturėjo, jų veiksmai nebuvo nulemti nei ankstesnių konfliktų, nei susidariusios situacijos, o tik noru priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamąjį požiūrį į juos, t. y. sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą padarė dėl chuliganiškų paskatų.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai nekonstatavo, jog neteisingi ar prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms nukentėjusiojo V. K. parodymai, kad jo santykiai su Ar. Š. buvo normalūs, įvykio dieną jis bendravo su nuteistuoju, o paprašius atiduoti V. U. jos vaiką, Ar. Š. jį iškeikė necenzūriniais žodžiais ir tuo pokalbis baigėsi. Nukentėjusiajam atėjus prie Ar. Š. namų, šis išėjęs iš laiptinės ir nieko nesakęs sudavė smūgį kumščiu, nuo kurio nukentėjusysis nugriuvo. Po to nuteistasis kartu su iš namo laiptinės išėjusiais broliais spardė gulintį V. K. Nuteistieji tokio savo elgesio priežasties nepaaiškino. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog V. K. jokių įžeidžiančių žodžių nei Ar. Š., nei kitiems nuteistiesiems nepasakė ir jokių kitų pavojingų veiksmų, prieštaraujančių moralei bei elementarioms elgesio taisyklėms, neatliko, dėl to pašalino iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies teismo nustatytą nuteistojo Ar. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – provokuojantį ir (ar) rizikingą nukentėjusiojo asmens elgesį, turėjusį įtakos veikos padarymui (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taip pat prokuroras atkreipia dėmesį į Ar. Š. elgesį, kai šis smurtauti prieš nukentėjusįjį pradėjo tik išėjęs iš namo laiptinės, t. y. tuoj pat jį užpuolė, nepaaiškinęs smurtavimo priežasčių ir nebandydamas kitaip išspręsti konfliktinės situacijos. Be to, pokalbis telefonu vyko tik tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo Ar. Š.; byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis įvykio metu ar prieš jį būtų konfliktavęs ar bendravęs su kitais dviem nuteistaisiais, o tai leidžia daryti išvadą, jog šie kartu su Ar. Š. smurtaudami prieš nukentėjusįjį veikė visai be dingsties.

Taigi, prokuroro nuomone, įvykio dieną tarp nuteistojo Ar. Š. ir nukentėjusiojo įvykęs telefoninis pokalbis, kurio metu būtent Ar. Š. be jokios priežasties įžeidinėjo nukentėjusįjį vartodamas necenzūrinius žodžius, negali būti laikomas smurtavimo prieš nukentėjusįjį priežastimi, o laikytinas tik mažareikšme dingstimi, kuria A. Š. pasinaudojo kaip pretekstu savo veiksmams, t. y. telefoninis pokalbis buvo tik pretekstas jo chuliganiškoms paskatoms reikštis.

Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nuteistųjų veikų kvalifikavimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą negalimas dar ir dėl to, jog tokiu atveju jų veiksmus reikėtų kvalifikuoti ir kaip viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau tokia veika jiems neinkriminuota. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, išdėstyta baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2011, 2K-272/2010, 2K-266/2009, kasatorius nurodo, kad veikos kvalifikavimas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nesuponuoja būtinumo tuos pačius veiksmus pagal sutaptį privalomai kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje nekonstatuota, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-147/2008). Ar. Š., An. Š. ir Al. Š. veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusįjį V. K. ir, nors paskatos buvo chuliganiškos, tačiau kokių nors kitų veiksmų, kuriais būtų demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, be nukentėjusiojo sumušimo, kaltininkai nepadarė. Taigi jų nusikalstamą veiką pakanka kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kuris apima kaltininkų veiksmus, demonstruojančius nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. jų chuliganiškas paskatas.

Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir būtinumo nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, keistina ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių paskyrimo, paskiriant A. Š., An. Š. ir Al. Š. griežtesnes laisvės atėmimo bausmes. Nustatant bausmių dydžius, atsižvelgtina į Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje nurodytas kiekvienam iš nuteistųjų bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, paskiriant pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą A. Š. laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, An. Š. ir Al. Š. – laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžiai mažesni nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Nuteistųjų Ar. Š., An. Š., Al. Š. kasaciniai skundai ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasaciniuose skunduose nuteistieji Ar. Š., Al. Š. ir An. Š. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kurio rezultatas – nustatytos faktinės aplinkybės – sudarė pagrindą jų veikas kvalifikuoti kaip sunkų nukentėjusiojo V. K. sveikatos sutrikdymą (BK 135 straipsnio 1 dalis), padarytą bendrininkų grupe. Skunduose kaip kasacinius pagrindus sudarančios normos nurodomi netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 332 straipsnio 7 dalies pažeidimai.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinės instancijos teismas bylos duomenų nerenka ir bylos proceso metu gautų duomenų netiria, jų nevertina bei naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Pagal BPK 305 straipsnį teismas apkaltinamąjį nuosprendį turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pažymėtina, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami kaltinamųjų teiginiai.

Išanalizavus nuteistųjų kasacinių skundų argumentus ir palyginus juos su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais, jų vertinimu bei išvadomis dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo, taip pat kita bylos medžiaga, nėra pagrindo sutikti su skundų teiginiais dėl apeliacinės instancijos teismo neišsamaus, vienpusiško bylos aplinkybių ištyrimo ir dėl to nemotyvuotų, neteisingų teismo išvadų. Kasaciniuose skunduose nuteistųjų nurodomi teiginiai dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, akcentuojant tam tikras jų detales ir vertinant atskirai nuo bylos įrodymų visumos, nepagrindžia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Tiek nuteistasis An. Š., tiek Al. Š. kasaciniuose skunduose nurodo iš esmės vienodus argumentus, jų nuomone, pagrindžiančius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo faktą. Tačiau, kolegijos vertinimu, kasaciniuose skunduose nurodomos tik nereikšmingos, neesminės iš kai kurių įrodymų šaltinių išplaukiančios aplinkybės, kurios neturėjo kokios nors didesnės reikšmės teismams darant galutines išvadas dėl įrodymų vertinimo ir nustatytinų faktinių bylos aplinkybių. Visų nuteistųjų nuomone, teisingas išvadas vertinant bylos duomenis padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau su tokiais teiginiais nėra pagrindo sutikti. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei žemesnės instancijos teismas, detaliai vertino, analizavo ir tarpusavyje lygino svarbiausius bylos įrodymų šaltinius: išsamiai išanalizavo nuteistųjų, nukentėjusiojo V. K., liudytojos V. U. parodymus viso bylos proceso metu, motyvuotai prieidamas išvadą, kad nuteistųjų parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki pat bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme keitėsi, buvo nenuoseklūs, nevienodi ne tik tarpusavyje, bet ir kiekvieno atskirai (išskyrus An. Š.), tuo tarpu nukentėjusiojo ir tiesioginės įvykio liudytojos V. U. parodymai buvo išsamūs, nuoseklūs, logiški ir atitiko kitus bylos duomenis, teismas taip pat aptarė teismo medicinos specialisto išvadą ir jo paaiškinimus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, kitų liudytojų A. R., S. U. parodymus, kuriais šie patvirtino girdėję iš nukentėjusiojo, kad jį sužalojo trys vaikinai, telefoninių pokalbių, vykusių tarp nuteistojo Ar. Š. ir liudytojos V. U., išklotines. Vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas aiškiai ir motyvai nurodė, kuriais įrodymais remiasi grįsdamas savo išvadas dėl nuteistųjų dalyvavo padarant jiems inkriminuotas veikas ir kuriuos atmeta, paneigdamas juos kitais bylos duomenimis. Taigi, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nustatydamas bylos faktines aplinkybes, įrodymus vertino laikydamasis taisyklių, išdėstytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir šių bei kitų baudžiamojo proceso nuostatų esminių pažeidimų nepadarė.

Dėl bendrininkavimo padarant BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką

Iš nuteistojo An. Š. kasacinio skundo turinio matyti, kad jis bendrininkų grupės požymio inkriminavimą ginčija kitaip (subjektyviai) vertindamas bylos įrodymus ir teigdamas, kad, be jo, kiti nuteistieji prie sunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo neprisidėjo, taigi konkrečių teisinių argumentų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo nenurodo – tik ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu Al. Š. kasaciniame skunde, kuris iš esmės identiškas nuteistojo An. Š. kasaciniam skundui, papildomai nurodo, kad jam neaišku, už kokius veiksmus jis nuteistas, nes nei nukentėjusysis, nei tiesioginė įvykio liudytoja nenurodė, kokius veiksmus jis atliko. Nuteistasis An. Š. kasaciniame skunde teigia, kad byloje neaiškūs ir, jo nuomone, nenustatyti objektyvieji bei subjektyvieji bendrininkų grupės požymiai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-400/2011).

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio.

Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus) dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog prieš V. K. fizinį smurtą panaudojo visi nuteistieji ir kiekvienas jų matė vienas kito neteisėtus veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, taigi teismas nustatė objektyviuosius bendrininkavimo požymius – kelių asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus) dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumą, realizuojant BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Taip pat buvo nustatytas ir visų brolių susitarimo padaryti jiems inkriminuotą veiką bei jų tyčios bendrumas. Šiuo atveju susitarimas reiškėsi konkliudentiniais nuteistųjų veiksmais, kai jie matydami vienas kito smurtinius veiksmus, nukreiptus į nukentėjusiojo V. K. sveikatos sužalojimo padarymą, jiems pritarė prisidėdami prie nusikalstamos veikos darymo taip pat smurtaudami. Tai reiškia, kad jie suprato, kad bendrai naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, numatė, kad gali jį sužaloti, ir to norėjo. Skirtingai nei teigia kasatoriai, šiuo atveju tai, kad byloje, išnaudojus visas procesines galimybes, nepavyko nustatyti, kuris nuteistasis, kokius konkrečius veiksmus atliko, jų atsakomybės nešalina, nes bendrininkai atsako už visus bendrai padarytus veiksmus, o ne kiekvieno konkrečius veiksmus.

Nustačius visus būtinus bendrininkų grupės požymius, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – teisingai pripažino Ar. Š., An. Š. ir Al. Š. bendravykdytojais padarant BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką.

Dėl chuliganiškų paskatų požymio

BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos. Pagal ilgametę teismų formuojamą praktiką laikomasi nuostatos, kad chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamos veikos elgesio motyvas, konstatuojamas tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos, kaip veiką kvalifikuojanti aplinkybė, neinkriminuojamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-314/2012, 2K-454/2011).

Kasaciniame skunde prokuroras chuliganiškų paskatų požymio nuteistųjų veiksmuose buvimą motyvuoja tuo, kad nukentėjusiojo V. K. ir An. Š. telefoninis pokalbis, kurio metu įvyko jų konfliktas, tebuvo pretekstas nuteistųjų chuliganiškoms paskatoms reikštis ir menkavertė priežastis neteisėtiems veiksmams atlikti. Tačiau šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, padaryti ignoruojant bylos duomenų visumą ir esminius momentus, teismų praktikos išaiškinimus, suabsoliutinant nuteitųjų veiksmus ir ignoruojant nukentėjusiojo įtaką jiems padarant nusikalstamą veiką.

Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo ir nuteistojo An. Š. konfliktas buvo akivaizdus, asmeninis ir turėjo realią priežastį – An. Š., būdamas tėvas, nenorėjo girtiems liudytojai V. U. (vaiko motinai) ir jos draugui V. K. atiduoti mažametį savo vaiką, o tokie jų reikalavimai jį labai piktino. Sprendimui neperduoti vaiko pritarė ir kiti nuteistieji bei jų artimieji. Nepaisant to, liudytoja V. U. ir nukentėjusysis V. K. atvyko pas An. pasiimti vaiko. Būtent tada, kaip besitęsiančio konflikto padarinys, buvo padaryta nusikalstama veika prieš V. K. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo An. Š. motina liudytoja D. Š. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad An. Š. konfliktuodavo su liudytoja V. U. dėl jų vaiko, jį piktino jos skambučiai, kai ji girta skambindavo telefonu ir reikalaudavo vaiko. Šį kartą į konfliktą kišosi ir nukentėjusysis V. K., o tai dar labiau kėlė susidariusią įtampą.

Atsižvelgdama į šias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas chuliganiškų paskatų požymio, tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl tenkinti prokuroro kasacinio skundo ir perkvalifikuoti nuteitųjų veikas, kvalifikuotas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nėra teisinio pagrindo. Kadangi prokuroro skunde prašymas sugriežtinti nuteistiesiems paskirtas bausmes siejamas su jo prašymu kitaip kvalifikuoti nuteistųjų padarytas veikas, atmetus šį prašymą, nėra pagrindo tenkinti ir prokuroro skundo dalies dėl bausmių griežtinimo nuteistiesiems.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 59 straipsnio 2 dalis)

Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliamas atsakomybę lengvinančių aplinkybių taikymo bei aiškinimo klausimas.

Remdamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą giminaitį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Taigi ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad nukentėjusysis V. K. jokių įžeidžiančių žodžių nei Ar. Š., nei jo broliams nepasakė, prieš juos smurto nenaudojo ir neatliko kitų pavojingų veiksmų, padarė išvadą, kad nukentėjusiojo elgesys neprieštaravo moralei ir elementarioms elgesio taisyklėms, todėl nelaikytinas provokuojančiu ar rizikingu, t. y. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Su tokia šio teismo išvada teisėjų kolegija sutinka, nes iš bylos duomenų matyti, kad V. K. nebuvo telefoninio pokalbio su Ar. Š. iniciatorius, pokalbį pradėjo V. U., ir tiek nukentėjusysis, tiek ši liudytoja byloje parodė, kad V. K. jokių įžeidžiančių žodžių šiame pokalbyje brolių Š. adresu neišsakė, be to, byloje nustatyta, kad atvykus jiems prie Š. namo, V. K. prieš juos jokio smurto nevartojo, jokių kitų pavojingų veiksmų neatliko, t. y. jo elgesys moralės požiūriu nebuvo nepriimtinas, provokuojantis ar kitoks, kuris nulemtų kaltininkus nusikalsti prieš jį. Asmeninio pobūdžio ginčas tarp V. K. ir Ar. Š. kilo telefoninio pokalbio metu, o po to, praėjus laiko tarpui, atvykus V. U. ir nukentėjusiajam prie Š. namo, V. K. buvo pasyvus stebėtojas, nesielgė provokuojančiai ar rizikingai, priešingai, broliai Š. iš karto naudojo fizinį smurtą prieš jį ir jį sužalojo. Taigi, reikia sutikti su apeliacinės instancijos teismu, kuris nustatė, kad nukentėjusysis jokių akivaizdžiai pavojingų ir prieštaraujančių moralei ar elementarioms elgesio normoms veiksmų neatliko, o jo atvykimą kartu su V. U., kuri reiškė pretenzijas dėl vaiko Ar. Š., nėra pagrindo pripažinti provokuojančiu ir (ar) rizikingu bei turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai to nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Taip pat tenkinti kasacinius skundus dėl kitos nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės – dalinio neturtinės žalos atlyginimo – nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai, remdamasis teismų praktika, interpretavo BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai kaltininkas atlygina dalį padarytos žalos ir nėra pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą). Kasacinių skundų teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai tokių teismo išvadų nepaneigia ir yra nepagrįsti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų (bausmės paskyrimo nuteistajam Ar. Š.)

Skunde kasatoriai Ar. Š. ir An. Š. nesutinka su bausmių, paskirtų jiems pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, dydžiais, motyvuojant tai tuo, kad teismai nepakankamai atsižvelgė į jų asmenybes ir kitas bylos aplinkybes. Tačiau šie argumentai neatitinka teismų sprendimų turinio, be to, kasatoriai nenurodo jokių įstatymų normų pažeidimų, pagrindžiančių skunde nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nurodyti kasacinių skundų argumentai, kaip neatitinkantys BPK 368 straipsnio 2 dalies ir 369 straipsnio reikalavimų, paliktini nenagrinėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų Ar. Š., An. Š., Al. Š. ir prokuroro kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Antanas Klimavičius

Rimantas Baumilas