Baudžiamoji byla Nr. 2K-252/2011
Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01111-2008-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.3.2;
1.2.3.2.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
gynėjoms advokatėms Gintarei Leškevičienei, Renatai Janušytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir E. K. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 19 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nuteistas laisvės atėmimu keturiolikai metų;
E. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nuteistas laisvės atėmimu trylikai metų.
Priteista iš A. B. ir E. K. solidariai nukentėjusiajai J. K. (R.) 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi atmesti nuteistojo A. B. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus ir nuteistojo E. K. apeliaciniai skundai.
Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteistas V. P., tačiau jis kasacine tvarka teismų sprendimų neskundžia.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų A. B. ir E. K. gynėjų, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistųjų A. B. ir E. K. kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
A. B. ir E. K. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą už tai, kad, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, 2008 m. spalio 7 d. Alytaus r., (duomenys neskelbtini), apie 30 m atstumu vakarų kryptimi nuo kelio Obelninkai – Papėčiai, ties medine rodykle „Laumės akmuo“ esančiame miške, konflikto su J. S. metu A. B. tyčia sudavė J. S. smūgius rankomis ir kojomis į galvos ir krūtinės sritis. Po to A. B., tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, laikotarpiu nuo 15.50 val. iki 19.00 val., Alytaus r., (duomenys neskelbtini), A. P. gyvenamojo namo virtuvėje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su E. K., toliau smurtavo prieš J. S. A. B. ir E. K. tyčia rankomis ir kojomis sudavė smūgius gulinčiam ant grindų J. S. į galvą, dubenį, krūtinę bei kitas kūno vietas ir šiais bendrais veiksmais dvidešimt dviem poveikiais, sukeldami nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą, kančias, padarė kraujosruvas dešinės akies vokų – kaktos dešinės pusės srityje, kairės akies vokuose, nosies paviršiuje, viršutinėje lūpoje, abiejose prieausinėse srityse, kairės ausies kaušelyje, kairėje pažandėje, abiejuose dilbiuose, kairėje alkūnėje, dešinio riešo – dešinės plaštakos srityje, kairėje plaštakoje, dešiniame klube, dešinėje šlaunyje, kairiame kelyje, nugaros viršutinėje dalyje ir dešiniame sėdmenyje, krūtinkaulio dauginius lūžimus, dešinės pusės I–X šonkaulių atvirus į krūtinplėvės ertmę bei uždarus ir kairės pusės II-XI šonkaulių atvirus į krūtinplėvės ertmę bei uždarus lūžimus, kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose, tarpslankstelinio disko tarp krūtininio XII ir juosmeninio I stuburo slankstelių plyšimą su priekinių išilginių stuburo raiščių plyšimu, skeveldrinius abiejų menčių kaulų lūžimus, dešinio gaktikaulio abiejų šakų lūžimus ir dešinio klubakaulio – kryžkaulio sąnario lūžimą, kraujosruvas dubens minkštuosiuose audiniuose lūžių vietose; dėl to J. S. mirė nuo sužalojimų visumos ir stipraus kūno sumušimo, ypač krūtinės ląstos ir dubens srities sumušimo, pasireiškusio dauginiais krūtinės ląstos kaulų lūžimais, stuburo ir dubens kaulų lūžimais, nukraujavimu į kūno ertmes ir kūno audinius, trauminiu šoku; taip A. B. ir E. K. itin žiauriai nužudė J. S.
Nuteistasis A. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, nukrypo nuo teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Nuteistasis teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, pagal kuriuos įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Teismai pažeidė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punktą, 8 punkto 7 pastraipos nuostatas, pagal kurias atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys; kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Kasatorius teigia, kad dėl padarytų pažeidimų jo, A. B., E. K. ir V. P. parodymai nebuvo nei patvirtinti, nei paneigti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas privalėjo imtis priemonių atlikti papildomus tyrimo veiksmus (BPK 324 straipsnio 7 dalis). Teismai, priėmę apkaltinamąjį nuosprendį, nors kaltinimas nebuvo įrodytas, nepagrįstai ir neteisėtai jį, A. B., nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
Nuteistasis E. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir priimti naują sprendimą, kuriuo jį dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą išteisinti. Kasatorius nurodo, kad pagal teismų praktiką tyčinio nužudymo vykdytojais pripažįstami tik tie asmenys, kurie kartu veikė norėdami nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę nukentėjusiajam. Nuteistasis teigia, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog nuteistieji „neturėjo tyčios, kuri būtų aptarta iš anksto, nužudyti nukentėjusįjį“. Kai nenustatyta išankstinė tyčia, už tyčinį nužudymą turėtų atsakyti tik tie asmenys, kurių padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Pagal specialisto išvadą Nr. M 473/08 (06) nukentėjusysis J. S. mirė nuo stipraus kūno sumušimo. Nuteistasis teigia, kad tik vienintelis liudytojas (kuris neįvardytas) nurodė, kad jis, kasatorius, galėjo mušti nukentėjusįjį. Tačiau to nepatvirtino Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados, pagal kurias tik ant A. B. darbinio švarko ir aulinių batų rasta kraujo pėdsakų. Nuteistojo nuomone, nėra nė vieno objektyvaus liudytojo, kuris galėtų patvirtinti, jog jis dalyvavo nužudant nukentėjusįjį. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismai V. P., kaltintam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, skyrė bausmę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis pažymi, kad kankinimas – tai tyčinis, trunkantis ilgesnį laiką fizinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam. Kasatoriaus manymu, ekspertizių išvados neleidžia teigti, kad nukentėjusysis J. S. buvo kankinamas. Nėra nustatyta, ar nukentėjusysis nuo daugybinių kūno sužalojimų mirė iš karto, ar šie sukėlė didelių kančių. Be to, nužudymą, padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, galima laikyti itin žiauriu, jei nustatoma, jog kaltininkas suvokė, kad smurtu sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias. Kasatoriaus nuomone, teismai šios aplinkybės net nebandė nustatinėti, kaip ir to, ar alkoholio vartojimas turėjo įtakos darant nusikaltimą. Taigi teismų sprendimai yra vienašališki ir neobjektyvūs.
Nuteistųjų A. B. ir E. K. kasaciniai skundai netenkinami.
Dėl A. B. ir E. K. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą
Kasatoriai ginčija teismų sprendimus, teigdami, kad jie neturėjo tyčios nužudyti J. S.. Tačiau kolegija laiko, kad apygardos teismo nuosprendyje pakanka motyvų išvadai padaryti, jog kasatoriai tyčia nužudė J. S. ir padarė tai itin žiauriai.
Nors A. B. ir E. K. neigė smurtavę prieš nukentėjusįjį ir tvirtino, kad fizinį smurtą prieš jį panaudojo vienas V. P., apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo tikėti kaltinamųjų E. B. ir E. K. parodymais apie tai, kad jie smurto nenaudojo, o J. S. nužudė V. P.. Teismas, spręsdamas klausimą dėl padarytos veikos kvalifikavimo, pagrįstai pasirėmė liudytojų, mačiusių įvykį, taip pat kaltinamojo V. P. parodymais. V. P., kuris buvo tiesioginis įvykio stebėtojas ir matė kaltinamųjų A. B. ir E. K. atliktus veiksmus bei jų panaudotą smurtą prieš J. S., parodė, kad jis matė, kaip A. B. mušė J. S. miške, o vėliau A. P. name nukentėjusįjį mušė abu kaltinamieji – A. B. ir E. K. V. P. patvirtino aplinkybę, kad kaltinamieji intensyviai mušė nukentėjusįjį rankomis, spardė kojomis, o sumuštą paliko gulėti ant grindų. V. P. nurodė, kad kaltinamieji smurtavo intensyviai, smūgiai buvo stiprūs, mušė rankomis, spardė. Smurtas truko 10–15 minučių. Teismai neturėjo pagrindo netikėti V. P. parodymais.
Byloje nustatyta, kad A. P. name kartu su kasatoriais ir nukentėjusiuoju girtavo A. B. ir A. P. Liudytojas A. B. parodymuose patvirtino aplinkybę, kad matė, kaip prieš J. S. smurtą panaudojo E. K. – sudavė smūgius rankomis, spardė į pilvą, krūtinę. Smūgius į krūtinę, veidą sudavė ir A. B. Liudytojas A. B. paaiškino, kad A. B. ir E. K. sudavė smūgius J. S. į veidą, krūtinę, kitas vietas, mušė rankomis, spardė. Liudytojas A. P. patvirtino, kad jo name kaltinamieji A. B., E. K. mušė J. S., matė jį sužalotą. A. B. gyrėsi, kad mušė nukentėjusįjį miške ir grasino, kad dar muš dėl pavogtos dešros ir dujinio pistoleto. Liudytojo A. P. parodymais patvirtinama, kad A. B. tampė J. S., spardė ir mušė rankomis ne mažiau kaip šešis kartus.
Akistatų su A. B., A. P. metu, V. P. ir A. B. patvirtino, kad kaltinamieji A. B., E. K. smarkiai mušė, spardė J. S., jis buvo mušamas miške ir name. Parodymų patikrinimo vietoje metu A. B., V. P. patvirtino analogiškas aplinkybes.
Šie parodymai atitinka specialisto išvadą, kuri patvirtino, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti galvoje, krūtinėje, kitose vietose. Specialisto išvada patvirtina A. B., V. P. parodymus apie kūno vietas, į kurias buvo suduoti smūgiai.
Kasatoriai ginčija priežastinį ryšį tarp kiekvieno iš jų veiksmų ir mirties. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo padaryti krūtinės ląstos, stuburo, dubens kaulų, šonkaulių atviri, uždari lūžiai bei kiti sužalojimai. Tai rodo, kad smurtas buvo intensyvus ir stiprus. Specialisto išvada patvirtino, kad J. S. mirė nuo stipraus kūno sumušimo, sužalojimai padaryti mažiausiai dvidešimt dviem trauminiais poveikiais. J. S. lavone rastos kraujosruvos odoje dešinės akies vokų – kaktos dešinės pusės srityje, kairės akies vokuose, visame nosies paviršiuje, visoje viršutinėje lūpoje, abiejose prieausinėse srityse, kairės ausies kaušelyje, kairėje pažandėje, abiejuose dilbiuose, kairėje alkūnėje, dešinio riešo – dešinės plaštakos srityje, kairėje plaštakoje, dešiniame klube, dešinėje šlaunyje, kairiajame kelyje, nugaros viršutinėje dalyje ir dešiniame sėdmenyje, krūtinkaulio dauginiai lūžimai, dešinės pusės I–X šonkaulių atviri į krūtinplėvės ertmę bei uždari ir kairės pusės II-XI šonkaulių atviri į krūtinplėvės ertmę bei uždari lūžimai, kraujosruvos tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose, tarpslankstelinio disko tarp krūtininio XII ir juosmeninio I stuburo slankstelių plyšimas su priekinių išilginių stuburo raiščių plyšimu, skeveldriniai abiejų menčių kaulų lūžimai, dešinio gaktikaulio abiejų šakų lūžimai ir dešinio klubakaulio – kryžkaulio sąnario lūžimas, kraujosruvos dubens minkštuosiuose audiniuose lūžių vietose. Jie padaryti suduodant į nukentėjusiojo galvą, abi rankas, krūtinės ląstą, dubenį ir abi kojas kietais bukais žalojančiais daiktais. Šių sužalojimų visuma buvo tiesioginė mirties priežastis. Taigi priežastinis ryšis tarp kasatorių smurtinių veiksmų ir nukentėjusiojo mirties akivaizdus.
Kasatoriai neigia susitarimą bei tyčią nužudyti J. S. Tačiau bylos medžiaga rodo ką kitą. Byloje nustatyta, kad galvos srities sužalojimai padaryti mažiausiai šešiais trauminiais poveikiais. Rankų srities sužalojimai padaryti mažiausiai šešiais trauminiais poveikiais. Kojų srities sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais. Dubens srities sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais. Krūtinės ląstos sužalojimai padaryti mažiausiai šešiais trauminiais poveikiais, tarp jų suspaudžiant krūtinės ląstą. Sužalojimų visuma padaryta mažiausiai dvidešimt dviem trauminiais poveikiais. Taigi sužalojimų kiekis, lokalizacija, leidžia daryti išvadą, kad abu kasatoriai naudodami smurtą suvokė ne abstraktų savo veiksmų pavojingumą, o pavojingumą kito asmens sveikatai ir gyvybei. Apie kasatorių suvokimo turinį daug pasako ir kasatorių elgesys po nusikaltimo padarymo. Antai liudytojas A. P. parodė, kad po intensyvaus smurto, kai nukentėjusysis gulėjo nejudėdamas, E. K. nuėjo prie gulinčio J. S. ir be jokios nuostabos ar išgąsčio pasakė: „viskas, reikia ieškoti kastuvo“, klausė „ar žino, kaip dvokia lavonas“, ir pasiuntė A. P. ieškoti kastuvo. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas A. B. Taigi nukentėjusiojo mirtis visiškai nenustebino nė vieno iš kasatorių. Tai irgi parodo, kad jie numatė tokį padarinį kaip gyvybės atėmimas.
Apygardos teismas nustatydamas tyčios rūšį konstatavo esant netiesioginę tyčią. Tuo tarpu kasatorių tyčia, kolegijos manymu, buvo tiesioginė. Esant netiesioginei tyčiai kaltinamieji abejingi padarinių kilimui, jiems tas pats, baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai kils ar nekils. Tuo tarpu šioje situacijoje baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimas dėl kasatorių smurtinių veiksmų buvo neišvengiamas. Pagrindinis klausimas – kokie padariniai kils dėl kasatorių bendros veikos: ar bus padaryti tam tikro laipsnio sveikatos sutrikdymai, ar bus atimta gyvybė. Nebuvo kalbos apie tokią alternatyvą: bus ar nebus padaryti baudžiamajame įstatyme numatyti sužalojimai. Problema buvo tik dėl padarinių kiekybinės (kokio laipsnio sveikatos sutrikdymai) ar kokybinės išraiškos (sveikatos sutrikdymas ar gyvybės atėmimas). O tai tiesioginės tyčios požymiai. Taigi šioje byloje kaltės klausimas galėjo būti keliamas tik taip: kasatoriai norėjo gyvybės atėmimo kaip savo veikos tikslo (apibrėžta tyčia) ar gyvybės atėmimas buvo vienas iš jų nusikalstamos veikos tikslų greta sveikatos sutrikdymų (alternatyvi tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr.2K-428/2008). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tyčios rūšis neturi įtakos padaryto nusikaltimo kvalifikavimui. BK 129 straipsnio 1 ir 2 dalys numato tiek tiesioginę, tiek netiesioginę tyčią kaip nužudymo nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį. Todėl tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos išvada neduoda pagrindo keisti teismų sprendimų.
Byloje nustatyta, kad A. P. name kaltinamieji smurtą panaudojo tuo pačiu metu, papildydami vienas kito veiksmus. Nė vienas iš kaltinamųjų nei žodžiu, nei kitais veiksmais nebandė sustabdyti nukentėjusiojo mušimo, vadinasi, suvokdami jų pavojingą sveikatai ir gyvybei pobūdį, pritarė kito bendrininko veiksmams. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad kaltinamieji vienas kito veiksmams pritaria, su kito neteisėtais veiksmais sutinka, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti, suduoti kuo daugiau smūgių. Apygardos teismas pažymėjo, kad kaltinamieji suprato vienas kito smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusysis gali mirti. Jų veiksmus sujungė bendras motyvas – kerštas už tariamai nukentėjusiojo padarytas vagystes. Kaltinamieji veikė bendrai, kiekvienas jų dalyvavo gyvybės atėmimo procese, todėl pagrįstai teismo pripažinti padaryto nusikaltimo bendrininkais – nusikaltimo vykdytojais. Visi jie naudojo smurtą, pavojingą gyvybei, t. y. įgyvendino BK 129 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, todėl privalo atsakyti už kilusius padarinius. Apygardos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, jog kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Šiuo atveju nustatyta, kad kaltinamieji veikė bendrininkų grupe, nukentėjusiojo mirtį sukėlė visuma jam padarytų sužalojimų, o juos padarė kaltinamieji, mušdami nukentėjusįjį, kaltinamųjų bendri veiksmai sukėlė nukentėjusiojo mirtį.
Pagrįstai teismai inkriminavo BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą kvalifikuojantį požymį – nužudymas padarytas itin žiauriai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punkte teismams aiškinama, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Šioje byloje ilgalaikis didelio kiekio smūgių sudavimas rankomis ir kojomis į įvairias tarp jų gyvybiškai svarbias žmogaus kūno dalis, daugybiniai kūno sužalojimai, atėmimas galimybės priešintis, be abejo, sukėlė didelius skausmus ir teismų buvo įvertintas kaip nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė. Teismas pakankamai motyvavo savo sprendimą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nustatytomis bylos aplinkybėmis, neturi motyvų paneigti šią apygardos teismo išvadą, patvirtintą Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų A. B. ir E. K. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Aldona Rakauskienė
Vytautas Piesliakas
