Baudžiamoji byla Nr. 2K-206/2011
(Teisminio proceso Nr. 1-10-1-81039-2007-3)
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.3; 2.4.2.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, teisėjo Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
gynėjui advokatui Vladislavui Latušinskiui,
nukentėjusiojo A. M. atstovei advokatei Renatai Janušytei,
nukentėjusiajai V. P.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. (M. M.), nukentėjusiojo A. M. atstovės advokatės Renatos Janušytės, nukentėjusiosios V. P. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Šios bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą atidėtas trejiems metams, įpareigojant per šį laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;
A. M. ir V. P. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies, priteisiant iš AB „Lietuvos draudimas“ A. M. ir V. P. – 863 Lt kiekvienam, iš M. M. A. M. – 90 000 Lt, V. P. – 16 163 Lt, likusi nukentėjusiųjų reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo dalis atmesta;
pripažinta A. M. ir V. P. teisė į jų reikalavimų atlyginti M. M. padarytą materialinę žalą patenkinimą, o jų dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka;
atmesti nukentėjusiųjų reikalavimai atlyginti advokato pagalbos išlaidas.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 12 d. nutartis, kuria pakeistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendis: priteista A. M. iš AB „Lietuvos draudimas“ 2364,60 Lt turtinei ir 863,15 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš nuteistojo M. M. – 41 136,85 Lt neturtinei žalai atlyginti;
priteista V. P. iš AB „Lietuvos draudimas“ 1540 Lt turtinei ir 863,15 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš nuteistojo M. M. – 3336,85 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiąją V. P., prašiusią jos kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo M. M. – atmesti, nukentėjusiojo A. M. atstovę, prašiusią jos kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo gynėją, prašiusį nuteistojo skundą patenkinti, o nukentėjusiųjų atmesti, prokurorą, siūliusį nukentėjusiųjų skundus tenkinti iš dalies, o nuteistojo – atmesti,
n u s t a t ė :
M. M. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2007 m. rugsėjo 5 d., apie 19.41 val., vairuodamas krovininį automobilį „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, Rygos g., nuo Justiniškių g. pusės Taikos g. link, pažeidė Kelių eismo taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 195 redakcija) (toliau – KET) 145, 147, 153 punktų reikalavimus: pradėjęs sukti į namo Nr. 26 kiemą, nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam motociklui „Aprilia Tuono 1000 R“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamam A. M., dėl to šis atsitrenkė į M. M. vairuojamo automobilio dešinį šoną, o motociklo keleivė V. P. buvo nublokšta po per įvykio vietą važiavusiu automobiliu „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu D. O. Eismo įvykio metu sunkiai sutrikdyta A. M. ir nesunkiai – V. P. sveikata.
Nuteistasis M. M. kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartį: nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte; vieneriais metais sutrumpinti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį; palikti nagrinėti civilinio proceso tvarka nukentėjusiųjų civilinius ieškinius arba pripažinti, kad nukentėjusiojo A. M. kaltės laipsnis dėl eismo įvykio yra 40 procentų, ir atitinkamai sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį A. M. – iki 36 000 Lt, V. P. – iki 3600 Lt; pranešti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorui apie, tikėtina, A. M. padarytą nusikaltimą ir pavesti atlikti dėl to ikiteisminį tyrimą.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnis), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, neatitinka teismų praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-464/2005). Jis nuo pat pirmos apklausos neneigė savo kaltės, išsamiai paaiškino eismo įvykio aplinkybes, atsiprašė nukentėjusiųjų. Nuteistasis pažymi, kad kaltu prisipažino iš dalies, nes manė, jog eismo įvykis kilo ne tik dėl jo, bet ir dėl motociklo vairuotojo A. M. kaltų veiksmų – šis viršijo greitį ir turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo. Jo nuomonė pasitvirtino nagrinėjant bylą teismuose: buvo konstatuota, kad tarp nukentėjusiojo A. M. veiksmų ir eismo įvykio yra priežastinis ryšys. Dėl to teismas turėjo pagrindą nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – ir atsižvelgti į tai, skirdamas bausmę bei nustatydamas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį.
Nuteistasis M. M. dar nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jo gynėjas prašė išsamiau ištirti bylos aplinkybes, paskirti papildomą eismo įvykio ekspertizę, siekiant nustatyti, ar įvyktų eismo įvykis motociklo vairuotojui važiavus leistinu greičiu ir kt., tačiau prašymai buvo atmesti. Nors atlikus tokį tyrimą jo, M. M., padėtis tikriausiai nepasikeistų, tačiau teismas galėtų objektyviai atsakyti į klausimą, ar A. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymių (dėl sužalojimų, padarytų motociklo keleivei V. P.), ir tiksliau nustatyti jo kaltės laipsnį. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog eismo įvykis kilo dėl abiejų vairuotojų kaltės. Šis teismas padarė išvadą, kad jo, M. M., veiksmai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga (tai pripažįsta ir kasatorius), o motociklo vairuotojo A. M. veiksmuose – tik didelis neatsargumas. Kasatoriaus manymu, nustačius tikrąjį eismo įvykio mechanizmą (kada nukrito motociklas – prieš susidūrimą su automobiliu ar po jo), būtų patikslintas motociklo važiavimo greitis (pagal specialisto išvadą – ne mažesnis kaip 58 km/val., pagal specialisto paaiškinimus teisme – 70 km/val.). Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme prokurorė D. Kasparavičienė prašė pakeisti nuosprendį – palikti nukentėjusiųjų ieškinius nagrinėti civilinio proceso tvarka ir, remiantis BPK 257 straipsniu, pranešti prokurorui apie tai, kad A. M. gali būti padaręs nusikalstamą veiką, ir atlikti ikiteisminį tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo šį prokurorės prašymą. Kasatoriaus nuomone, jeigu būtų nustatyta, kad A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, kitaip būtų sprendžiamas civilinio ieškinio klausimas. Tačiau net ir esant dabartinei situacijai apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsprendė šį klausimą, nes nustatydamas, kad A. M. leistiną greitį viršijo 40 procentų, jo kaltės laipsnį sumažino iki 30 procentų.
Nukentėjusiojo A. M. atstovė advokatė R. Janušytė kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir atstovavimo išlaidų priteisimo, tenkinant nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą. Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalį, BPK 106 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 328 straipsnio 4 dalies ir 332 straipsnio 7 dalies nuostatas, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismų praktiką dėl neturtinės žalos, nuostatas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo.
Kasaciniame skunde kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino visas reikšmingas aplinkybes: nukentėjusysis patyrė ypač sunkius sužalojimus, niekada nepasveiks, nepradės vaikščioti, negalės gyventi visaverčio gyvenimo. Apeliacinės instancijos teismas nepaisė nukentėjusiojo A. M. eismo įvykio metu patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo, jo pobūdžio, trukmės, pasveikimo galimybės, liekamųjų reiškinių, asmens turėtų galimybių praradimo, vien sureikšmindamas teismų praktiką, nepagrįstai neturtinę žalą sumažino iki 60 000 Lt. Šis teismas, taikydamas BPK 328 straipsnio 4 dalį ir pakeisdamas apskųstą nuosprendį, privalėjo nurodyti, kuriuos įrodymus vertina kitaip, pirmosios instancijos teismo klaidas, išdėstyti motyvus, tačiau to nepadarė (kasacinė nutartis Nr. 2K-68/2008). Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl neturtinės žalos, „nesivadovavo teisingumo, visiško žalos atlyginimo principais, o tik teismų praktika, kuri negali būti taikoma šiam konkrečiam atvejui“. Tai nulėmė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis buvo nepagrįstai sumažintas, todėl ši skundžiamos nutarties dalis dėl BPK 328 straipsnio 4 dalies ir 332 straipsnio 7 dalies nuostatų pažeidimų yra nepagrįsta.
Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pritaikydamas CK 6.282 straipsnį ir sumažindamas nukentėjusiajam priteistos žalos dydį, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Abiejų instancijų teismai teisingai nustatė, kad nuteistojo M. M. padarytas KET 145, 147, 153 punktų reikalavimų pažeidimas buvo būtinoji nukentėjusiojo A. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo sąlyga, todėl objektyviai nebuvo privaloma mažinti neturtinę žalą. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-38/2008). Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad nebuvo tiksliai nustatyta, kiek nukentėjusysis viršijo greitį. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2009 m. vasario 12 d. specialisto išvada, kurioje buvo nustatytas galimas nukentėjusiojo greitis – 58 km/val. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisiamojo posėdžio metu duotu specialisto žodiniu paaiškinimu, kuris nebuvo pagrįstas tyrimo metodais, techninėmis priemonėmis (BPK 90 straipsnio 3 dalis), nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusysis viršijo greitį ne 8 km/val., bet 20 km/val. Kasatorė pažymi, kad teikdamas tokį paaiškinimą specialistas nepateikė jokių jam pagrįsti panaudotų tyrimo metodų ir techninių priemonių (BPK 90 straipsnio 3 dalis). Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis empiriniais duomenimis nepagrįstu specialisto paaiškinimu, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų patikimumo principą ir nepagrįstai 40 procentų sumažino nukentėjusiojo patirtos žalos dydį. Kita vertus, teismai, nepašalinę prieštaravimų tarp specialisto paaiškinimų, rėmėsi prielaida dėl nukentėjusiojo greičio. Dėl to abiejų instancijų teismų sprendimų motyvai dėl nukentėjusiojo greičio eismo įvykio metu ir žalos sumažinimo turėtų būti pripažinti nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir liudytojo I. M. parodymų, patvirtinančių, kad šis matė motociklą, artėjantį prie susidūrimo vietos, tuo momentu, kai M. M. pradėjo sukti į kairę. Be to, neatsižvelgta į tą aplinkybę, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo vairuotos transporto priemonės (stambus krovininis automobilis ir motociklas) gali sukelti skirtingus padarinius. Kasatorė pažymi ir tai, kad atsakingo už žalą asmens turtinė padėtis nelygiavertė nusikaltimo pasekmėms, todėl negalėjo iš esmės lemti žalos dydžio, nes priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusiųjų teisės ir interesai, teisingumo principas (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/2009). Teismai, vertindami nukentėjusiojo tikėtiną kaltę, neatsižvelgė ir į tai, kad šis turėjo pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET, savo veiksmais nekels pavojaus eismo dalyviams, pagal KET reikalavimus turintiems judėjimo pagrindiniu keliu pirmenybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-127/2010).
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad žalos nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą dėl eismo įvykio, kuriam įvykus transporto priemonės valdytojui dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos kyla civilinė atsakomybė ir pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą turi būti mokama draudimo išmoka, reglamentuoja Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – Taisyklės). Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad sveikatos grąžinimo išlaidos, atlyginamos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, apima tas gydymo išlaidas, kurios kyla dėl būtinybės panaudoti tokius gydymo metodus, procedūras ir priemones, kurie nėra apmokami šiam asmeniui iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ir kurie buvo skirti gydančio gydytojo, taip pat kitos su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos. Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje išdėstė, kokias dėl patirtų sužalojimų turėjo išlaidas – vaistams, papildomam maitinimui, reabilitacijai, priežiūrai ir kt., pateikė kasos kvitų šakneles, patvirtinančias vaistų ir medicininių paslaugų pirkimą, tačiau teismas, jų neįvertinęs, nepagrįstai perdavė civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nurodė, kad nukentėjusiojo pateiktus įrodymus, pagrindžiančius jo turėtas išlaidas, susijusias su sveikatos grąžinimu, vertina kaip neinformatyvius. Kasatorė mano, kad tokių teiginių negalima laikyti nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų dėl turtinės žalos atlyginimo išnagrinėjimu, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą dėl turtinės žalos (kasacinė nutartis Nr. 2K-511/2008).
Kasatorė pažymi, kad teismai, nurodydami nukentėjusiajam iš naujo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, netinkamai aiškino ir taikė BPK 115 straipsnio 2 dalį. Pagal teismų praktiką ieškinys apkaltinamuoju nuosprendžiu gali būti paliktas nenagrinėtas tik išimtiniais atvejais, kai jo negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos (kasacinė nutartis Nr. 2K-55/2007). Priešingai teismų išvadoms, nukentėjusysis pateikė visus kuriuos turėjo duomenis, patvirtinančius jo patirtas turtines išlaidas. Medicininės socialinės ekspertizės komisijos (MSEK) išvadų apie pagerinto maitinimo būtinumą, kainą nukentėjusysis neturi. Kasatorės nuomone, teismai turėjo nurodyti, kokį ieškinio dydį pripažįsta pagrįstu, o ne perduoti civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kasatorė nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo netenkino kasatoriaus ieškinio dalies dėl išlaikymo iki gyvos galvos priteisimo, nes tai pagrįsta objektyviais bylos duomenimis, patvirtinančiais, kad kasatoriaus pasveikimas nepatenkinamas, jam nustatytas tik 15 procentų darbingumas, todėl gydymosi išlaidos bus tęstinės. Pagal UAB „K.“ 2008 m. spalio 28 d. pažymą Nr. 10/28 A. M. vidutinis darbo užmokestis buvo 1859,73 Lt, todėl, laikantis visiško žalos atlyginimo principo, atėmus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus mokamą 437,92 Lt invalidumo pensiją, priteistina 1421,81 Lt žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo išmoka kas mėnesį iki gyvos galvos arba iki visiško darbingumo grąžinimo, indeksuojant ją teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-371/2003, 3K-3-38/2007).
Kasaciniame skunde kasatorė dar nurodo ir tai, kad, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė nukentėjusiajam A. M. atstovavimo išlaidų motyvuodamas tuo, kad nukentėjusysis jų nepateikė, nors šios išlaidos pirmosios instancijos teisme buvo pateiktos (T. 3, b. l. 48, 160–161). Apeliacinės instancijos teismas taip pat to nepadarė atsižvelgdamas į sunkią nuteistojo turtinę padėtį (BPK 106 straipsnio 2 dalis), nes šis prižiūri ir išlaiko su juo gyvenančią seserį, turinčią II grupės invalidumą. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatomis, asmenims, pripažintais iš dalies darbingais (II invalidumo grupė), skiriama netekto darbingumo pensija, o tai reiškia, kad nuteistojo sesuo turi pati save išlaikyti. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis išlaiko kartu su juo gyvenančią seserį ir dėl to jo turtinė padėtis yra sunki. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į mažas nuteistojo pajamas ir į tai, kad jo sutuoktinė registruota darbo biržoje, tačiau nevertino jo turimo turto. Kita vertus, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš dalies buvo pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kurie buvo atmesti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bent iš dalies turėjo būti patenkintas ir nukentėjusiojo prašymas atlyginti išlaidas advokatui (kasacinė nutartis Nr. 2K-410/2008). Šios išlaidos nėra nepagrįstai didelės ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.2 punkte nustatyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio už civilinio ieškinio parengimą vidurkio. Sprendžiant šį klausimą buvo būtina atsižvelgti ir į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, kad jis neatsiprašė nukentėjusiojo, nesidomėjo jo sveikatos būkle, nesiūlė pagalbos.
Nukentėjusioji V. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendį su pakeitimais dėl kasatorės žalos sumažinimo atsižvelgiant į nukentėjusiojo A. M. kaltės laipsnį bei dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 328 straipsnio 4 dalies ir 332 straipsnio 7 dalies nuostatas, netinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės bei turtinės žalos atlyginimą, teismų praktiką, reglamentuojančią neturtinės žalos atlyginimą, ir nuostatas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino visas reikšmingas aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį, išdėstė tas pačias aplinkybes bei kriterijus ir tik papildomai konstatavo, jog nustatytas neturtinės žalos dydis aiškiai prieštarauja teismų praktikai analogiškose bylose. Toks sprendimas, kasatorės manymu, prieštarauja BPK 328 straipsnio 4 dalies ir 332 straipsnio 7 dalies nuostatoms. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino teismų praktiką, neatsižvelgdamas į kitas neturtinės žalos dydžio nustatymui svarbias aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-68/2008, 2K-38/2008). Be to, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, kaip analogiją taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, įtvirtintą nutartyse Nr. 2K-729/2007, 2K-106/2008, 2K-207/2009. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad kasatorės sveikatos sutrikdymo padariniai iš esmės skiriasi nuo padarinių pagal nurodytą teismo praktiką. Kasatorei buvo sutraiškyti abu kairiosios kojos blauzdos kaulai, atlikta kaulų osteosintezė (kaulų sujungimas plokštelėmis ir sraigtais), apie keturis mėnesius ji negalėjo priminti kojos, pusę metų buvo nedarbinga ir net vienerius metus jos darbingumo lygis buvo 55 procentai. Praėjus dvejiems metams buvo atlikta operacija, kurios metu pašalintos metalinės plokštelės ir sraigtai. Ant deformuotos jos kojos liko 22 cm randas, pažeisti kojos nervai. Tokie nesunkaus sveikatos sutrikdymo padariniai kaip audinių sumušimas, kraujosruvų atsiradimas, netgi kaulų lūžiai, kurie ilgainiui išnyksta, negali būti tapatinami su jos patirto nesunkaus sveikatos sutrikdymo padariniais.
Taip pat kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.282 straipsnio nuostatas ir sumažino jai priteistinos žalos dydį, nes byloje nėra nustatyto jos didelio neatsargumo, padėjusio atsirasti žalai. Teismai turėjo įvertinti abiejų eismo dalyvių (M. M. ir A. M.) padarytų pažeidimų reikšmę padariniams atsirasti ir nustatyti, kad nors A. M., tikėtina, ir pažeidė KET reikalavimus, tačiau jo padaryti pažeidimai nenulėmė eismo įvykio. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad motociklo vairuotojo A. M. veiksmuose nebuvo tokio didelio neatsargumo, dėl kurio priteistina žala turėtų būti mažinama. Be to, nustatydami A. M. kaltės laipsnį, teismai vadovavosi specialisto išvadomis, kurios yra prieštaringos, neatsižvelgdami į kitas reikšmingas aplinkybes: oro sąlygas, matomumą, kad M. M. ir A. M. vairavo skirtingas transporto priemones, nevertino liudytojo I. M. parodymų.
Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo, nevienodai vertino analogiškas faktines aplinkybes bei taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias turtinės žalos atlyginimą, nesivadovavo protingumo principu (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo argumentai prieštarauja materialinės teisės normoms, reglamentuojančioms medikamentų paskyrimą ir jų kompensavimą. Šis teismas nevertino, kad gydytojų vaistų paskyrimą patvirtinantys įrašai yra stacionaraus ir ambulatorinio gydymo kortelėse, esančiose ligoninėje ir poliklinikoje, o taip pat kasos kvitų, patvirtinančių vaistų įsigijimą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nevienodai vertino analogiškas aplinkybes: byloje nesant duomenų apie gydytojo neįgaliojo vežimėlio paskyrimą nukentėjusiajam A. M., vadovaudamasis protingumo principu, jo reikalavimą dėl patirtų vežimėlio išlaidų patenkino, tačiau šiuo principu nesivadovavo, spręsdamas klausimą dėl ramentų įsigijimo išlaidų jai priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorės nuomone, siaurinamai aiškino Taisyklių 7 punkto nuostatas, neįgyvendino CK 2.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto visiško patirtos žalos atlyginimo principo. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad sveikatos grąžinimo išlaidas apima ne tik išlaidos, kurios kyla dėl būtinybės panaudoti tokius gydymo metodus, procedūras ir priemones, kurie nėra apmokami nukentėjusiam trečiajam asmeniui iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ir kurie buvo skirti sužalotą asmenį gydančio gydytojo, bet taip pat ir kitas su sveikatos grąžinimu susijusias išlaidas. Tai reiškia, kad, esant poreikiui, nukentėjusysis gali įsigyti ir kitas reikalingas, tačiau gydytojo nepaskirtas priemones, paslaugas. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kuriais nepatenkino jos prašymo atlyginti patirtas išlaidas transportui, avalynei, vertimams. Apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl stacionare besigydančių apdraustųjų teisės į ne mokamas medicinos paslaugas, įskaitant medikamentus, patvirtina Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 5 punktas.
Skunde, be kita ko, nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė BPK 106 straipsnio 2 dalį, nes „advokato išlaidos“ apima ne tik advokato atstovavimo, bet ir procesinių dokumentų parengimo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, susijusias su nuteistojo turtine padėtimi. Šis teismas be pagrindo nustatė, kad nuteistasis išlaiko kartu su juo gyvenančią seserį, gaunančią netekto darbingumo pensiją, ir dėl to jo turtinė padėtis yra sunki. Priešingai apeliacinės instancijos teismo išvadai, nuteistojo pajamos nėra menkos (2832,83 Lt per mėnesį). Šis teismas nevertino nuteistojo turimo turto, nepagrįstai sureikšmino jo turtinę padėtį, neatsižvelgdamas į kasatorės turtinę padėtį.
Nuteistojo M. M., nukentėjusiojo A. M. atstovės R. Janušytės, nukentėjusiosios V. P. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas (kasacinės nutartys Nr.: 2K-411/2004, 2K-43/2006, 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008, 2K-586/2010, 2K-601/2010).
Šioje baudžiamojoje byloje apylinkės teismas padarė išvadą, kad M. M., vairuodamas automobilį, pažeidė KET 145, 147 ir 153 punktų reikalavimus: sukdamas į namo kiemą nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam motociklui, vairuojamam A. M., ir su juo susidūrė; eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta A. M. ir nesunkiai – motociklo keleivės V. P. sveikata. Teismas konstatavo, kad M. M. padarytas KET 145, 147 ir 153 punktų reikalavimų pažeidimas ir eismo įvykio kilimas susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu ir buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, o M. M. kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu.
Apylinkės teismas taip pat nustatė, kad ir nukentėjusysis A. M. pažeidė KET 174 punktą, nes jis vairavo motociklą viršydamas leistiną gyvenvietėse 50 km/val. greitį (važiavo ne mažesniu kaip 58 km/val. greičiu). Teismas, remdamasis Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. vasario 12 d. specialisto išvados Nr. 11-3312 (08) 3 punktu (T. 2, b. l. 118-122), pagal kurį motociklo vairuotojas A. M., važiuodamas didžiausiu leidžiamu gyvenvietėse 50 km/val. greičiu ir reaguodamas stabdyti toje pačioje vietoje, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su nuteistojo vairuojamu automobiliu, pripažino, kad tarp nukentėjusiojo A. M. padaryto KET pažeidimo ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys (T. 4, b. l. 20), o eismo įvykis kilo dėl abiejų vairuotojų – M. M. ir A. M. – kaltės, tačiau jų kaltės laipsniai yra skirtingi. Teismas taip pat nurodė, kad nukentėjusysis „<...> nenumatė ir negalėjo numatyti, kad kaltinamasis, vairuodamas transporto priemonę, pažeis KET reikalavimus, kirsdamas priešpriešinio eismo juostą, ir neduos kelio jo vairuojamam motociklui“. Apylinkės teismas, nustatęs, kad A. M. didžiausią leistiną greitį viršijo 16 procentų, t. y. nežymiai (teismo nuomone), jo kaltės laipsnį dėl eismo įvykio įvertino 15 procentų, pažymėdamas, kad: „Toje kelio situacijoje, kurioje kilo eismo įvykis, šis KET reikalavimų pažeidimas neturėjo lemiamos reikšmės“ (T. 4, b. l. 23).
Nuteistasis M. M., nesutikdamas su apylinkės teismo nustatytu nukentėjusiojo kaltės laipsniu, apskundė apylinkės teismo nuosprendį, teigdamas, kad dėl šios dalies bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai. Nukentėjusiojo A. M. atstovė advokatė R. Janušytė apeliaciniu skundu teigė, kad teismas, vadovaudamasis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai pripažino didelį nukentėjusiojo neatsargumą, nes nebuvo nustatytas didelis ar žymus greičio viršijimas. Nukentėjusioji V. P. apeliaciniame skunde taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas A. M. kaltės laipsnį, vadovavosi specialisto išvadomis, kurios, jos nuomone, yra prieštaringos, neatsižvelgdamas į kitas reikšmingas aplinkybes: oro sąlygas, matomumą, kad M. M. ir A. M. vairavo skirtingas transporto priemones, nevertino liudytojo I. M. parodymų.
Nagrinėdamas bylą pagal apeliantų skundus, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistojo M. M. padarytas KET 145, 147, 153 punktų reikalavimų pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Šis teismas taip pat pripažino, kad tarp nukentėjusiojo A. M. veiksmų ir kilusio eismo įvykio yra priežastinis ryšys. Tačiau, šio teismo manymu, apylinkės teismas neteisingai apskaičiavo nukentėjusiojo A. M. kaltės laipsnį. Apygardos teismas, remdamasis specialisto R. Švarco paaiškinimais, duotais teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme, pripažino, jog A. M. leistiną greitį viršijo ne 8 km/val., o 20 km/val., t. y. 40 procentų, ir jo kaltės laipsnį padidino iki 30 procentų.
Nuteistasis M. M. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog nukentėjusysis A. M. viršijo greitį 40 procentų, nepagrįstai jo kaltės laipsnį nustatė tik 30 procentų. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo A. M. atstovė advokatė R. Janušytė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog A. M. viršijo greitį ne 8 km/val., bet 20 km/val., ir teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai dėl nukentėjusiojo greičio eismo įvykio metu pripažintini nepagrįstais. Nukentėjusioji V. P. kasaciniu skundu teigia, kad teismai netinkamai įvertino abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui, nes be pagrindo nenustatė, jog A. M., tikėtina, padaryti KET reikalavimų pažeidimai nelėmė eismo įvykio.
Pagal susiformavusią teismų praktiką tuo atveju, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio veikos buvo susijusios priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis. Padaryta veika (Kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys Nr. 2K-19/2007, 2K-297/2009; kasacinė nutartis Nr. 2K-158/2009, skelbta „Teismų praktika“ Nr. 31, p. 253).
Nustačius, kad dviejų ar daugiau transporto priemonės vairuojančių asmenų padaryti kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais padariniais, jie visi (esant ir kitiems nusikaltimo sudėties požymiams) atsako pagal BK 281 straipsnį (Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgas išvadų 14.2 punktas.)(„Teismų praktika“ Nr. 30, p. 627).
Šioje byloje abiejų instancijų teismai konstatavo, kad nuteistojo M. M. padarytas KET 145, 147, 153 punktų reikalavimų pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Kartu teismai konstatavo ir tai, kad tarp nukentėjusiojo A. M. padaryto KET pažeidimo ir kilusio eismo įvykio yra priežastinis ryšys, jis taip pat kaltas dėl eismo įvykio. Esant tokioms teismų išvadoms svarstytina, ar A. M. padarytas KET pažeidimas nebuvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir ar jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėties (dėl nesunkaus kūno sužalojimo padarymo nukentėjusiajai V. P.) (kasacinė nutartis Nr. 2K-127/2010, skelbta „Teismų praktika“ Nr. 33, p. 184). Baudžiamasis įstatymas nenumato baudžiamosios atsakomybės asmeniui už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį sveikatos sutrikdymą pačiam pažeidėjui. Tačiau jeigu toks asmuo eismo įvykio metu susižaloja pats arba patiria turtinę žalą, jo veika pagal BK 281 straipsnį kvalifikuojama tik tada, kai dėl jo sukelto eismo įvykio nukentėjo ir kiti asmenys, kuriems kilo BK 281 straipsnio 1–6 dalyse numatyti padariniai (kasacinės nutartys Nr. 2K-19/2007, 2K-297/2009). Šiuo atveju eismo įvykio metu nukentėjo ne tik A. M., bet ir V. P.
Pažymėtina, kad dėl šio klausimo, ikiteisminio tyrimo metu susipažindamas su bylos medžiaga M. M. ir jo gynėjas advokatas V. Latušinskis pateikė prašymą nutraukti baudžiamąją bylą M. M. arba spręsti klausimą dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn A. M. (T. 2, b. l. 171). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro A. Survilos 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu šis prašymas atmestas (T. 2, b. l. 182). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė D. K., remdamasi BPK 257 straipsniu, siūlė pranešti prokurorui apie tai, kad galbūt A. M. yra padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnyje (T. 4, b. l. 54). Tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai nereagavo ir į apeliacinių skundų argumentus šiais klausimais nutartyje motyvuotai nepasisakė.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o nesant tokių motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, todėl apeliacinės instancijos priimtas sprendimas jau dėl to negali būti laikytinas teisėtu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Šioje byloje buvo sprendžiama ir kita problema, kokiu greičiu prieš eismo įvykį važiavo motociklą vairavęs nukentėjusysis A. M. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. vasario 12 d. specialisto išvada Nr. 11-3312 (08), nustatė, kad nukentėjusysis važiavo ne mažesniu kaip 58 km/val. greičiu, ir padarė išvadą, kad A. M. viršijo leistiną greitį 8 km/val. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vien tik specialisto, surašiusio išvadą, paaiškinimais pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, kad „motociklo greitis susidūrimo su M. M. vairuojamo automobilio metu tikrai nebuvo 100 km/val.; jo greitis buvo apie 70 km/val., plius-minus 5 km/val.“ (T.4, b. l. 10), padarė kitą, praktiškai nemotyvuotą, išvadą, jog nukentėjusysis viršijo leistiną greitį 20 km/val.
Tokio specialisto samprotavimo teisiamajame posėdyje, kuris nevisai atitinka jo paties duotai rašytinei išvadai, kasacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nepakanka naujai išvadai padaryti, todėl taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnio 7 dalies nuostatas, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nutartyje turi nurodyti motyvus, kodėl nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių arba kokie kiti nuosprendžio klausimai netinkamai išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, negavęs jokių papildomų duomenų, o tik pasiremdamas teisiamajame posėdyje duotais tikėtinais specialisto paaiškinimais, prielaidomis ir samprotavimais dėl nukentėjusiojo A. M. vairuoto motociklo greičio prieš eismo įvykį, kurie nebuvo pagrįsti jokiais tyrimo metodais ir skaičiavimais bei nesant jokių rašytinių įrodymų dėl to, o taip pat neišdėstęs įtikinamos motyvacijos, nesukritikavęs tokios pirmosios instancijos teismo išvados ir nenurodęs, kodėl ji neatitinka bylos aplinkybių, nepagrįstai padarė kitą nei pirmosios instancijos teismas išvadą ir nustatė, kad A. M. leistiną greitį viršijo 20 km/val. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pripažinęs, jog A. M. žymiai viršijo leistiną greitį, turėjo spręsti klausimą ir dėl nuteistojo M. M. kaltės laipsnio pasikeitimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymus apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, tačiau jo paties sprendimas turi būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Kaip matyti, nagrinėdamas šį klausimą, apeliacinės instancijos teismas, vadovavosi nevisai patikimais įrodymais, kurie nebuvo patikrinti įstatymų nustatyta tvarka.
Dėl neturtinės žalos
Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrinti, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.
Nukentėjusysis A. M. pareiškė civilinį ieškinį dėl 500 000 Lt, o nukentėjusioji V. P. – dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš kurių po 863,15 Lt kiekvienam nukentėjusiajam turėtų sumokėti AB „Lietuvos draudimas“, o likusią sumą – kaltinamasis M. M.
Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. M. dėl jam eismo įvykio metu padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo patyrė fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus: jis iki 2012 m. sausio 12 d. pripažintas nedarbingu, turinčiu tik 15 procentų darbingumo, nevaldo apatinės kūno dalies, negali savarankiškai judėti, elementariai apsitarnauti, jam atliktos dvi chirurginės operacijos, kurios traumos pasekmių nepašalino; dėl padarytų sužalojimų kentėjo stiprius fizinius skausmus, kuriems slopinti nuolat vartoja nuskausminamus preparatus; po eismo įvykio nukentėjusiojo gyvenimas iš esmės pasikeitė, jis neteko mechaniko darbo UAB „K.“, jo galimybės bendrauti sumažėjo iki minimumo, tapo visiškai priklausomas nuo aplinkinių. Tai sukėlė nukentėjusiajam didelį dvasinį sukrėtimą ir gilią depresiją. Teismo nuomone, šie eismo įvykio padariniai yra sunkūs, jie kilo dėl nuteistojo M. M. neatsargumo. Atsižvelgdamas į tai, apylinkės teismas A. M. padarytą neturtinę žalą įvertino 150 000 Lt. Teismas, vadovaudamasis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs, kad dėl eismo įvykio kaltas ir nukentėjusysis A. M., 15 procentų sumažino priteistinos sumos dydį iki 127 500 Lt; vadovaudamasis CK 6.282 straipsnio 3 dalimi, įvertinęs kaltinamojo turtinę padėtį, neturtinę žalą sumažino iki 90 000 Lt; taip pat priteisė 863 Lt neturtinei žalai atlyginti ir iš AB „Lietuvos draudimas“, kurioje privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu buvo apdraustas kaltinamojo vairuotas automobilis „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) (draudimo sutartis AEB Nr. 1063663, galiojusi iki 2008 m. vasario 9 d.).
Apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos nukentėjusiajai V. P. atlyginimo klausimą, pažymėjo, kad jos sveikata sutrikdyta nesunkiai; ji po eismo įvykio gautos kairiosios kojos traumos šešis mėnesius buvo nedarbinga; gydymo metu jai buvo atliktos dvi chirurginės operacijos; ji kentė aštrius skausmus, apie keturis mėnesius vaikščiojo su ramentais; padaryti sužalojimai sukėlė pagrįstus išgyvenimus dėl išvaizdos, traumos komplikacijų ateityje (sužalota koja yra deformuota); patirtos traumos neigiamai pakeitė jos bendravimo būdą. Apylinkės teismas V. P. padarytą neturtinę žalą įvertino 20 000 Lt ir šią sumą, atsižvelgęs į nukentėjusiojo A. M. kaltės laipsnį, sumažino iki 17 000 Lt, o atėmus 863 Lt, priteistinus iš AB „Lietuvos draudimas“, – iki 16 137 Lt, bet nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodė priteisti iš M. M. 16 163 Lt.
Pažymėtina, kad apylinkės teismas dėl nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių priėmė sprendimą jų neištyręs, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo nematyti, kad posėdžio pirmininkas būtų paskelbęs ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai, juolab kad nukentėjusieji civilinius ieškinius kelis kartus tikslino, taip teismas pažeidė BPK 290 straipsnio 1 dalį (T. 3, b. l. 184).
Nuteistasis M. M. apeliaciniu skundu prašė sumažinti neturtinės žalos dydį, nes jos dydis neatitinka teismų praktikos, o nukentėjusiojo A. M. kaltės laipsnis, į kurį atsižvelgta nustatant neturtinę žalą, turėtų būti didesnis. Taip pat nukentėjusiojo A. M. atstovės apeliaciniu skundu buvo skundžiama nuosprendžio dalis, kuria priteista neturtinė žala, argumentuojant tuo, kad nepakankamai atsižvelgta į nukentėjusiojo patirtų sužalojimų sunkumą, pasveikimo galimybę, liekamuosius reiškinius, turėtų galimybių praradimą, kad be pagrindo pripažintas didelis nukentėjusiojo neatsargumas ir tuo pagrindu bei dėl nepagrįstai nustatytos sunkios nuteistojo padėties sumažinta neturtinė žala. Nukentėjusioji V. P. nuosprendžio dalies, kuria jai priteistas atlyginimas dėl neturtinės žalos, neskundė.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, spręsdamas konkretaus dydžio piniginės kompensacijos priteisimo nukentėjusiesiems klausimą, nepakankamai įvertino teismų praktiką ir nustatė pernelyg didelę sumą neturtinei žalai atlyginti, todėl ją sumažino A. M. – iki 60 000 Lt, V. P. – iki 6000 Lt. Pripažinęs, kad nukentėjusiojo A. M. kaltės dėl eismo įvykio laipsnis yra 30 procentų, apeliacinės instancijos teismas nustatė neturtinės žalos dydį A. M. – 42 000 Lt, V. P. – 4200 Lt (iš AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiesiems A. M. ir V. P. – po 863,15 Lt kiekvienam, iš nuteistojo M. M. – 41 136,85 Lt A. M. ir 3336,85 Lt V. P.).
Iš to matyti, kad abiejų instancijų teismai padarė skirtingas išvadas dėl nukentėjusiesiems atlygintinos neturtinės žalos dydžio.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į pagrįstus kaltininko interesus. Kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis).
Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad, šioje byloje tinkamai neišsprendus nukentėjusiojo A. M. kaltės dėl eismo įvykio klausimo, iš esmės tinkamai negalima išspręsti ir neturtinės žalos atlyginimo klausimo.
Dėl turtinės žalos
Nukentėjusysis A. M. pareiškė civilinį ieškinį dėl 60 638,30 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 1421,81 Lt kasmėnesinės išmokos nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki gyvos galvos, indeksuojant ją teisės aktų nustatyta tvarka, nukentėjusioji V. P. – dėl 9 673,25 Lt turtinės žalos atlyginimo, priteisiant jai iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“. Nukentėjusieji taip pat prašė priteisti 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Apylinkės teismas BPK 115 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažino nukentėjusiesiems teisę į jų reikalavimų dėl materialinės žalos atlyginimo patenkinimą, o jų dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad dalis prašomų atlyginti išlaidų nėra susijusios su sveikatos grąžinimu; nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad visos gydymo priemonės buvo paskirtos gydančių gydytojų dėl patirtų traumų ir kad papildomos išlaidos pagerintam maitinimui buvo paskirtos Medicininės socialinės ekspertizės komisijos ar Medicininės ekspertizės komisijos.
Pažymėtina, kad apylinkės teismo nuosprendyje prieštaringai teigiama, jog civilinės atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovė V. Katilienė pripažino nukentėjusiųjų pareikštus reikalavimus atlyginti sugadintos aprangos vertę, tačiau nesutiko su likusios dalies reikalavimais (T. 4, b. l. 22) ir kad civilinės atsakovės atstovė pagrįstai nepripažino nukentėjusiųjų reikalavimų atlyginti jiems visas išlaidas, susijusias su sveikatos grąžinimu (T. 4, b. l. 24). Pagal teisiamojo posėdžio protokolą civilinės atsakovės atstovė prašė vadovautis bendrovės ekspertų pateiktais skaičiavimais dėl atlygintinos turtinės žalos, pagal kuriuos kompensuotina nukentėjusiajam A. M. už vaistus, gydymą, kelionės išlaidas – 9 626,87 Lt, už negautas pajamas – 32 415,59 Lt, nukentėjusiajai V. P. už gydymą, vaistus ir kelionės išlaidas – 752,16 Lt, už negautas pajamas – 934,74 Lt (T. 3, b. l. 171–172, prie bylos pridėtas vokas Nr. 4 su civilinio atsakovo atstovės V. Katilienės pateiktais dokumentais).
Abu nukentėjusieji apskundė apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria pripažinta jiems teisė į reikalavimų atlyginti turtinę žalą patenkinimą, o jų dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, nurodydami, kad jie pateikė visus turėtus duomenis, patvirtinančius jų patirtas turtines išlaidas, todėl apylinkės teismas turėjo pats išspręsti turtinės žalos atlyginimo klausimą.
Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo ir dėl nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių.
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies matyti, kad teismas nusprendė A. M. priteisti 578 Lt neįgaliojo vežimėlio įsigijimo išlaidoms ir 2800 Lt – žalai dėl turto (striukės, kelnių, pirštinių, motociklo šalmo) sugadinimo atlyginti, iš viso – 3378 Lt; nukentėjusiajai V. P. – 2200 Lt už sugadintą turtą (motociklininko šalmą, džinsus, batus, striukę, pirštines). Atsižvelgęs į nukentėjusiojo A. M. kaltės laipsnį (30 procentų), iš AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiajam priteistiną turtinę žalą sumažino iki 2364,60 Lt, nukentėjusiajai V. P. – iki 1540 Lt. Apeliacinės instancijos teismas atmetė reikalavimus atlyginti išlaidas vaistams, nuotraukoms, pagerintam maitinimui, taksi ir specialiai ortopedinei avalynei (V. P.), teksto vertimui.
Kaip jau anksčiau paminėta, pagal BPK 332 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o BPK 332 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, kodėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių arba kokie kiti nuosprendžio klausimai netinkamai išspręsti. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai ir nuosekliai išdėstytos teisiškai pagrįstos, įtikinamos išvados dėl apeliaciniuose skunduose pateiktų esminių argumentų ir reikalavimų, o nustatyti įstatymo pažeidimai, įrodymų vertinimo klaidos, nuosprendžio surašymo trūkumai teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti. To apeliacinės instancijos teismo nutartyje nagrinėjamuoju klausimu nėra, todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis šiuo atveju taip pat priimta, pažeidžiant BPK 332 straipsnio 3 ir 7 dalies normas.
Nutartyje nurodyta, kad „pirmosios instancijos teismas, byloje nesant duomenų apie gydytojų A. M. ir V. P. paskirtus vaistus bei siuntimus atlikti vienokias ar kitokias mokamas procedūras, pagrįstai atsisakė tenkinti nukentėjusiųjų reikalavimus atlyginti turėtas išlaidas, susijusias su vaistų pirkimu bei nuotraukų darymu“ (T. 4, b. l. 61). Toks teiginys prieštarauja nuosprendžio turiniui, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės turtinės žalos dydžio klausimo nesprendė, o perdavė šį klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Nutartyje neteisingai nurodyta ir tai, kad „<...> A. M. atstovė savo skunde klaidingai nurodo, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotoje darbingumo lygio pažymoje A. M. nurodytas 15 procentų darbingumo lygis <...> A. M. nustatytas darbingumo lygis nuo 2008-01-03 iki 2009-01-02, nuo 2009-01-03 iki 2010-01-18 ir 2010-02-26 yra 20 procentų“ (T. 4, b. l. 62). Tokie teiginiai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė visos reikšmingos bylos medžiagos, nes prie bylos pridėtame voke Nr. 2 (nukentėjusiojo A. M. atstovės advokatės R. Janušytės pateikti dokumentai) yra Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduota darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0580265, kurioje nurodyta, kad A. M. nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2012 m. sausio 12 d. nustatytas darbingumo lygis 15 procentų.
Nutartyje taip pat nurodyta, kad „nukentėjusiųjų reikalavimai prisiteisti negautas pajamas, nesant byloje pakankamai įrodymų nustatyti jų nurodytų nuostolių dydį ir nesant galimybės apeliacinės instancijos teisme išspręsti šį klausimą, neatidėjus bylos nagrinėjimo bei negavus tam papildomos medžiagos, paliekami spręsti civilinio proceso nustatyta tvarka <...>“ (T. 4, b. l. 62 ir 65). Tačiau iš nutarties rezoliucinės dalies formuluotės spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl turtinės žalos (taip pat dėl negautų pajamų) atlyginimo išnagrinėjo visiškai ir priėmė sprendimą patenkinti juos iš dalies. Pripažinus civiliniam ieškovui teisę į ieškinio (ar ieškinio dalies) patenkinimą, o klausimą dėl jo dydžio perdavus nagrinėti civilinio proceso tvarka, toks sprendimas turėjo būti nurodytas nutarties rezoliucinėje dalyje. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstytos išvados neatitinka rezoliucinėje dalyje nurodyto sprendimo.
Pagal BPK 112 straipsnio 4 dalį, jei civilinis ieškinys atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį ieškinį civilinio proceso tvarka. Todėl apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė ir tai, kad „neįrodžius ieškinio reikalavimų, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje negali būti tenkintinas, tačiau tai nereiškia, kad ieškovas, civiliniame ieškinyje pašalinęs prieštaravimus ir tinkamai suformulavęs bei pagrindęs savo reikalavimus, negali kreiptis į teismą civilinio proceso nustatyta tvarka“ (T. 4, b. l. 62).
Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nukentėjusiojo A. M. kaltės laipsnį, sumažino iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiesiems priteistiną turtinę žalą.
Civilinės atsakomybės draudimo atveju, esant draudiminiam įvykiui, pareiga atlyginti padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsiranda draudimo įmonei (draudikui) neperžengiant draudimo sumos ribų (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Draudiko pareiga atlyginti žalą kyla iš draudimo sutarties. Tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal pačią draudimo sutartį. Būtent draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-174/2005, 2K-410/2008). Civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ pareigos atlyginti M. M. padarytą žalą pagrindas yra transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AEB Nr. 1063663, taip pat 2001 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas Nr. IX-378, kuriuose nenumatyta galimybės draudikui sumažinti draudėjo padarytos atlygintinos žalos dydį atsižvelgiant į didelį nukentėjusiojo neatsargumą. (Pažymėtina, kad byloje draudimo sutarties AEB Nr. 1063663 nėra. Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole nurodyta, automobilis „Mercedes Benz“ apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu AB „Lietuvos draudime“, draudimo poliso serija AEB Nr. 1063663 (T. 1, b. l. 30).
Taigi apeliacinės instancijos teismas, sumažinęs iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiesiems priteistiną turtinę žalą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, nes atsižvelgęs į nukentėjusio asmens kaltės laipsnį nepagrįstai sumažino iš už kaltinamojo civilinę atsakomybę atsakingo draudiko priteistos turtinės žalos dydį.
Tokių apeliacinės instancijos teismo pateiktų motyvų, kuriuose yra esminių prieštaravimų, negalima laikyti tinkamu nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentų dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos išnagrinėjimu (BPK 332 straipsnio 3, 7 dalys). Tai pripažintina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą turtinės žalos atlyginimo klausimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Be to, nukentėjusiojo A. M. atstovė ir nukentėjusioji V. P. kasacinės instancijos teismui pateikė papildomų dokumentų, kurie galėjo būti reikšmingi sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, tačiau jie abiejų instancijų teismams nebuvo pateikti. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio klausimus teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsprendžia remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio, esančiais byloje, ir jį patenkina arba atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis), ir tik išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas gali pripažinus civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, šį klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesirėmė įrodymais dėl civilinio ieškinio, juo labiau, jų nenagrinėjo ir nesiėmė priemonių civiliniams ieškiniams apskaičiuoti remiantis byloje esančiais dokumentais dėl civilinio ieškinio, todėl tokia teismų išvada, kad šioje byloje yra išimtinis atvejis, dėl kurio negalima tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio, neatidėjus bylos, yra nepagrįsta.
Dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas
Pirmosios instancijos teismas atmetė nukentėjusiųjų reikalavimus priteisti jiems advokato pagalbos išlaidų atlyginimą, motyvuodamas tuo, kad nebuvo pateikti šias išlaidas patvirtinantys dokumentai (pinigų priėmimo kvitai ir pan.).
Apeliaciniais skundais nukentėjusioji V. P. ir nukentėjusiojo A. M. atstovė prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti procese turėtas dokumentų rengimo bei atstovavimo išlaidas (nukentėjusiajam A. M. – 2210 Lt, nukentėjusiajai V. P. – 1210 Lt), teikdami, kad, priešingai apylinkės teismo tvirtinimui, tokie dokumentai byloje yra pateikti (2009 m. rugsėjo 14 d. kasos pajamų orderio kvitai ELE Nr. 00002 ir Nr. 00003, 2010 m. balandžio 1 d. mokėjimo nurodymas Nr. 126) ir nurodė bylos lapų numerius: (T. 3, b. l. 48, 73, 161).
Apeliacinės instancijos teismas nepriteisė nukentėjusiųjų turėtų atstovavimo išlaidų motyvuodamas tuo, kad nuteistojo M. M. pajamos nėra didelės, jo žmona įregistruota darbo biržoje, jis prižiūri ir išlaiko kartu su juo gyvenančią seserį, turinčią II invalidumo grupę, žala padaryta dėl neatsargumo, nukentėjusiojo A. M. veiksmai iš dalies lėmė neigiamų padarinių jam pačiam ir V. P. atsiradimą.
Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Šioje byloje, apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai, visiškai netenkinti nukentėjusiųjų prašymų išieškoti iš nuteistojo bylinėjimosi išlaidas, nepagrįsti bylos duomenimis. Byloje nėra objektyvių duomenų apie itin sunkią nuteistojo turtinę padėtį ir to, kad jis išlaiko savo neįgalią seserį ar turi kitų išlaikytinių.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo paduotus apeliacinius skundus, nepateikė motyvuotų išvadų dėl visų apeliaciniuose skunduose pateiktų esminių argumentų ir reikalavimų, padarydamas kitas išvadas, nei jos buvo padarytos pirmosios instancijos teisme, aiškiai ir nuosekliai neišdėstė teisiškai pagrįstos motyvacijos. Šios priežastys sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarką reikia pilnai išnagrinėti apeliaciniuose skunduose išdėstytus esminius argumentus, motyvuotai į juos atsakyti, pašalinti iškilusius prieštaravimus, vadovautis tik patikimais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 12 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Josifas Tomaševičius
Rimantas Baumilas
