Baudžiamoji byla Nr. 2K–220/2011
(Proceso Nr. 38-1-00038-07)
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.1; 2.1.7. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Jono Prapiesčio, pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Ž. bei nuteistojo J. K. (J. K.) gynėjo kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį 225 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams; pagal BK 24 straipsnio 6 dalį 227 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi bausmes subendrinus galutinė bausmė G. Ž. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Į bausmės laiką G. Ž. įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2007 m. gegužės 31 d.
J. K. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V. K., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo G. Ž. ir nuteistojo J. K. gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
G. Ž. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) tyrėju, 2006 m. rugsėjo 2 d., apie 12.06 val., telefoninio pokalbio su J. K. metu sužinojo, kad 2006 m. rugsėjo 2 d., apie 12.00 val., M. K. būdamas neblaivus (policijos pareigūnams panaudojus alkotesterį nustatytas lengvas girtumo laipsnis – apie 1 promilę), vairavo automobilį „Ford Scorpio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, Karačiūnų g., t. y. padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) patrulių G. Č. ir V. K.; veikdamas M. K. sūnaus J. K. ir savo bei J. K. bendro pažįstamo E. K. prašymais, naudodamasis asmenine pažintimi su V. K., 2006 m. rugsėjo 2 d., apie 12.06 val., telefoninio pokalbio metu sukurstė V. K. pažadėti, kad jis, V. K., netiesiogiai – per G. Ž., priims J. K. siūlomą kyšį už administracinio teisės pažeidimo protokolo M. K. pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį dėl vairavimo neblaiviam nesurašymą, ir 2006 m. rugsėjo 2 d., apie 12.15 val., Vilniuje, Karačiūnų g., iš J. K. tiesiogiai priimti dalį kyšio – 100 Lt už administracinio teisės pažeidimo protokolo M. K. pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalies nesurašymą. Šiais veiksmais G. Ž. sukurstė V. K. pažadėti netiesiogiai priimti kyšį ir savo naudai tiesiogiai priimti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.
Taip pat G. Ž. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) tyrėju, 2006 m. rugsėjo 2 d., tiksliai nenustatytu laiku, telefoninio pokalbio metu susitarė su J. K. dėl kitos skirto V. K. kyšio dalies – 500 Lt perdavimo G. Ž.. Vykdant šį nusikalstamą susitarimą, 2006 m. rugsėjo 3 d., apie 10 val., futbolo stadione, esančiame Vilniuje, Baltupių g., M. K., E. K. supažindintas su G. Ž., perdavė G. Ž. 500 Lt. Šiais veiksmais G. Ž. padėjo J. K. tiesiogiai ir M. K. netiesiogiai papirkti valstybės tarnautoją – (duomenys neskelbtini) patrulį V. K., siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus.
J. K. nuteistas už tai, kad jis po to, kai 2006 m. rugsėjo 2 d., apie 12.00 val., jo tėvas M. K. būdamas neblaivus (policijos pareigūnams panaudojus alkotesterį buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis – apie 1 promilę) vairavo automobilį „Ford Scorpio“, (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, Karačiūnų g., t. y. padarė ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, ir buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) patrulių V. K. ir G. Č., 2006 m. rugsėjo 2 d., apie 12.03 val., telefonu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) tyrėją G. Ž., kuriam sukursčius V. K. pažadėti netiesiogiai – per G. Ž., priimti J. K. siūlomą kyšį už administracinio teisės pažeidimo protokolo M. K. pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį dėl vairavimo neblaiviam nesurašymą, 2006 m. rugsėjo 2 d., apie 12.15 val., Vilniuje, Karačiūnų g., J. K. tiesiogiai davė V. K. dalį kyšio – 100 Lt už administracinio teisės pažeidimo protokolo M. K. pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį nesurašymą. Vėliau, 2006 m. rugsėjo 2 d., tiksliai nenustatytu laiku, telefoninio pokalbio metu J. K. susitarė su G. Ž. dėl kitos V. K. skirto kyšio dalies – 500 Lt perdavimo G. Ž.. Vykdant šį nusikalstamą susitarimą, 2006 m. rugsėjo 3 d., apie 10 val., futbolo stadione, esančiame Vilniuje, Baltupių g., M. K., E. K. supažindintas su G. Ž., perdavė G. Ž. 500 Lt. Šiais veiksmais, padedant G. Ž., J. K. pažadėjo netiesiogiai duoti ir tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) patruliui - V. K., siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus.
Kasaciniu skundu nuteistojo J. K. gynėjas prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą J. K. nutraukti. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl jo apeliacinio skundo esmės ir tuo pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tai laikytina esminiu BPK pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl privalomo gynėjo dalyvavimo tuo atveju, jei tyrėjui jau yra žinoma, kad kitas proceso dalyvis atsisako duoti parodymus be gynėjo ir dėl to paskelbimas apie įtarimą ir įtariamojo apklausa atidėta; dėl draudimo remtis liudytojo parodymais, jei asmuo, užuot apklaustas kaip liudytojas turėjo būti apklaustas kaip įtariamasis, užtikrinant gynėjo dalyvavimą; dėl kaltintojo iš anksto duoto pažado atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir šio pažado įtakos pirminiams J. K. ir M. K. parodymams; dėl nenustatyto 500 Lt neva perduotų stadione, savininko ir gavėjo; dėl duomenų apie 500 Lt kyšio perdavimo aplinkybes nebuvimo; dėl duomenų apie J. K. ir M. K. bendrininkavimą perduodant kyšį nebuvimo; dėl duomenų apie nusikalstamos veikos baigtumą nebuvimo; dėl veikos perkvalifikavimo pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 302 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto reikalavimų, nes neišanalizuoti gynybos išsakyti argumentai ir nuosprendyje neišdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Gynėjas teigia, kad pažeistas BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktas, nes J. K. apklausų metu neturėjo gynėjo, nes jo ir kito įtariamojo V. K. gynybos interesai buvo priešingi, o V. K. turėjo gynėją, todėl J. K. parodymais negalima vadovautis. M. K. apklausose buvo būtinas gynėjo dalyvavimas, nes jis nemoka lietuvių kalbos. J. ir M. K. turėjo duoti parodymus prieš save, todėl šie asmenys turėjo būti apklausiami kaip įtariamieji, suteikiant teisę pasinaudoti gynėjo pagalba (BPK 80 straipsnio 1 punktas ir 83 straipsnio 3 punktas). Teismai neatsižvelgė į tai, kad ankstesnių apklausų metu J. K. ir M. K. davė parodymus, paveikti iš anksto duoto pažado, jog jiems nebus taikoma baudžiamoji atsakomybė. Taip pat kasatorius teigia, kad padaryti BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimai, nes nebuvo atlikta fonoskopinė ekspertizė, telefoninių pokalbių balsų tapatybei nustatyti. J. K. neatpažino balsų telefoninio pokalbio garso įraše, negalėjo pakomentuoti jo turinio. Nesant duomenų, kad garso įraše užfiksuotas būtent nuteistųjų pokalbis, šiuo įrašu negalima buvo remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. J. K. pirminiuose parodymuose nurodė, kad davė policijos pareigūnams 100 Lt kyšį, tačiau vėliau paneigė šiuos savo parodymus, teigė, kad buvo numatęs tai padaryti dėl priežasčių, priklausančių nuo jo valios, – pats nusprendė neduoti kyšio. J. K. pabrėžė, kad jis ir vėliau nedavė kyšio per savo tėvą M. K., nėra davęs tėvui pinigų kyšiui ar liepęs ką nors papirkti. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. K. gavo nors dalį šių pinigų, todėl negalima nuteisti J. K. už tai, kad jis perdavė kyšį.
Nuteistasis G. Ž. kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius teigia, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taip pat, jo nuomone, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių nuostatos, nes nuosprendis pagrįstas J. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors jis buvo apklaustas be gynėjo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kasatorius teigia, kad nepagrįstai nuosprendyje buvo pripažinti įrodymais ir M. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, apklausus jį kaip liudytoją, nutraukus jam bylą ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes parodymai buvo duoti ne teisėjui ir taip pažeistas įrodymų leistinumas. Pažeistos BPK 179 straipsnio, 183 straipsnio 3 dalies, 188 straipsnio 4 dalies nuostatos, nes J. ir M. K. parodymai duoti pažeidžiant BPK nustatytą apklausos ir parodymų fiksavimo tvarką, todėl negalėjo būti pripažinti įrodymais. Apklausiant 2008 m. spalio 28 d. M. K. nedalyvavo vertėjas, nors jis nemoka lietuvių kalbos, todėl ši apklausa yra niekinė, o jos metu gauti parodymai negali būti įrodymais. Kasatorius teigia, kad teisme nebuvo paskirta fonoskopinė ekspertizė ir patikrintas telefoninių pokalbių patikimumas. Nuteistasis mano, kad teismas pažeidė ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes J. ir M. K. teisme nepatvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, todėl nebuvo galima jais vadovautis, nes G. Ž. ir jo gynėjas nedalyvavo jų apklausose ir negalėjo jiems užduoti klausimų. G. Ž. teigia, kad pažeistos ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes nuosprendis gali būti pagrįstas tik įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, todėl nebuvo galima vadovautis J. ir M. K. parodymais, duotais ikiteisminio nagrinėjimo metu, nes tai ne įrodymai. Taip pat pažeistos, kasatoriaus nuomone, ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto nuostatos, nes nuosprendyje nėra jokių motyvų dėl G. Ž. ir V. K. parodymų, neįvertinti J. K. ir M. K. parodymai teisme, nuosprendis pagrįstas vien jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nepateikė motyvuotų išvadų dėl jo esmės.
Atsiliepime Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo G. Ž. bei nuteistojo J. K. gynėjo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras nurodo, kad teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, prokuroro nuomone, išnagrinėjo visų apeliantų apeliacinius skundus ir pateikė jų esminių argumentų vertinimą, pagrįstą byloje ištirtų įrodymų visumą, todėl J. K. gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl to, kad nebuvo tinkamai išnagrinėti apeliaciniai skundai, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Vilniaus apygardos teismas nutartyje pagrįstai nurodė, kad gynėjo argumentas dėl galimos veikos perkvalifikavimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį nesvarstomas, nes tokio pobūdžio versija neturi byloje jokio pagrindo. Nors nuteistojo J. K. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad J. ir M. K. parodymais negalima remtis, nes jie buvo duoti nedalyvaujant gynėjui, tačiau prokuroras pažymi, kad teismų sprendimuose nurodytas labai išsamus šių asmenų parodymų, taip pat kitų duomenų vertinimas. Kad šių asmenų parodymų vertinimas yra motyvuotas ir pagrįstas, nurodo ir tai, jog dalimi šių asmenų parodymų teismas nesivadovavo ir jų nevertino. Prokuroras nurodo, kad nuteistojo G. Ž. kasacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas padarydamas išvadą dėl jo kaltės, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepašalino ir neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, yra nepagrįsti. G. Ž. kasacinio skundo argumentai dėl neva neteisėtos J. K. apklausos ikiteisminio tyrimo metu yra nepagrįsti, nes teismai teisingai nurodė, kad gynėjas pirminės J. K. apklausos metu nebuvo būtinas. G. Ž. kasacinio skundo argumentas dėl fonoskopinės ekspertizės nepaskyrimo ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo iškilus abejonėms dėl pokalbių autentiškumo yra nepagrįstas ir atmestinas, nes nuteistieji ir jų gynėjai apeliacinės instancijos teisme neprašė teismo skirti šios ekspertizės, o abejonių dėl įrašų autentiškumo nekyla.
Nuteistojo G. Ž. bei nuteistojo J. K. gynėjo kasaciniai skundai atmestini.
Dėl G. Ž. ir J. K. nusikalstamų veikų kvalifikavimo
Nuteistasis G. Ž. bei nuteistojo J. K. gynėjas kasaciniuose skunduose teigia, kad G. Ž. ir J. K. nuteisti nepagrįstai, nes nusikalstamos veikos neįvykdė. Taigi kasatoriai iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikų faktinių aplinkybių nustatymo ir ginčija įrodymų vertinimą. Šie kasacinių skundų argumentai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas ir paliktini nenagrinėtini. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas kasacinę bylą patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl veikų faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, nustatė, kad G. Ž. sukurstė V. K. pažadėti netiesiogiai paimti kyšį ir savo naudai tiesiogiai priimti kyšį. G. Ž. padėjo J. K. tiesiogiai ir M. K. netiesiogiai papirkti valstybės tarnautoją V. K., siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus už ATPK 126 straipsnio 1 dalies pažeidimo protokolo nesurašymą M. K., taip pat J. K. pažadėjo netiesiogiai duoti ir tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui V. K., siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus – už ATPK 126 straipsnio 1 dalies protokolo nesurašymą jo tėvui M. K. ir pagal nustatytas bylos aplinkybes G. Ž. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 5 dalį 225 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį 227 straipsnio 2 dalį, o J. K. – pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Nuosprendyje išdėstyta išsami įrodymų analizė kiekvieno kaltininko nusikalstamų veikų aplinkybėms patvirtinti. Jų kaltė dėl nusikalstamų veikų padarymo įrodyta J. K., M. K., A. K., V. K. ir G. Č., E. K. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, liudytojų R. O., E. J., M. D. parodymais, telefoninių pokalbių įrašais ir kitais dokumentais. M. ir J. K. parodymų pakeitimą pirmosios instancijos teismas vertino kaip norą išvengti atsakomybės ir konstatavo, kad jų parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, paneigti teisme ištirtais įrodymais ir kita bylos medžiaga.
Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, atliko įrodymų tyrimą, patikrino, ar Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, priimdamas G. Ž. ir J. K. apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė įstatymą ir skundžiamoje nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės, nurodė argumentus, kodėl nuosprendį laiko pagrįstu ir teisingu.
Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors kasatoriai ir neigia savo kaltę pagal BK 24 straipsnio 5 dalį 225 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį 227 straipsnio 2 dalį ir BK 227 straipsnio 2 dalį, tai nėra pagrindas pripažinti, jog baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.
Dėl nuorodų į BPK reikalavimų pažeidimus
Kasatoriai teigia, kad padaryti BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimai, nes nebuvo atlikta fonoskopinė ekspertizė telefoninių pokalbių balsų tapatybei nustatyti. Nesant duomenų, kad garso įraše užfiksuotas būtent nuteistųjų pokalbis, šiuo įrašu negalima buvo remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato atvejų, kuomet būtina atlikti ekspertizę, šis klausimas paliekamas spręsti teismui. Teismas gali paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu ekspertizė nebuvo daroma, tačiau teismas nusprendžia, kad reikšmingų bylos aplinkybių nustatymui ji būtina. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistieji ir jų gynėjai neprašė apeliacinės instancijos teismo skirti fonoskopinės ekspertizės, o teismui ir proceso dalyviams įrašų autentiškumas abejonių nesukėlė.
G. Ž. kasaciniame skunde teigia, kad pažeistos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes nuosprendis gali būti pagrįstas tik įrodymais išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, todėl nebuvo galima vadovautis J. ir M. K. parodymais, duotais ikiteisminio nagrinėjimo metu, nes tai ne įrodymai.
Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 4 dalis).
Iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad buvo paskelbti ir ištirti ikiteisminio tyrimo metu duoti G. Ž., J. K., M. K., O. K., A. K., E. K., G. Č. ir V. K. apklausų protokolai, akistatos protokolai, telefoninių pokalbių išklotinės bei kiti dokumentai ir pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė tik teisme ištirtais įrodymais, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas nepažeidė BPK 301 straipsnio ir kitų BPK nuostatų vertinant įrodymus.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, priimdamas galutinį sprendimą dėl kaltinamųjų kaltės, objektyviai ir motyvuotai vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, juos tinkamai patikrino teismo posėdžio metu, ir nuosprendyje teisingai nurodė, kad dalimi ikiteisminio tyrimo metu duotų J. K. ir M. K. parodymų, gautų pažeidžiant įstatymus, nesivadovauja, nes buvo pažeista J. ir M. K. teisė į gynybą (BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai). Nustatyta, kad J. K., M. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriais pagrįstas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. nuosprendis, buvo gauti nepažeidžiant BPK 51 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas kaip liudytojus apklausė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus, kurie davė parodymus, susijusius su atliktais ikiteisminio tyrimo veiksmais. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino M. K. ir J. K. parodymų pakeitimą teisme.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teismo pagrįstai pripažinti įrodymais, nes juos patvirtina kiti teisme nustatyti faktiniai duomenys, kurių tikrumas nenuginčytas (telefoniniai pokalbiai). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendį grindė telefoninių pokalbių įrašais, nes apeliacinės instancijos teismo buvo gauta išslaptinta informacija, patvirtinanti, jog telefoninių pokalbių įrašai buvo renkami teisėtai.
Nuteistasis G. Ž. ir nuteistojo J. K. gynėjas kasaciniuose skunduose nurodo, kad teismai vertindami įrodymus padarė BPK 20 straipsnio pažeidimus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis teismo proceso metu. Teismas patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.
Teisėjų kolegija, patikrinusi kasacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė. Teismai tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų
Nuteistasis G. Ž. ir nuteistojo J. K. gynėjas kasaciniuose skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, neišnagrinėjo jų apeliacinių skundų ir neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinių skundų esmės. Šie kasatorių teiginiai nepagrįsti.
Pagal teismų praktiką apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtas, kai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo G. Ž. ir nuteistojo J. K. gynėjo apeliacinius skundus, nutartyje iš esmės atsakė į visus juose keltus klausimus, todėl negalima išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad visi apeliaciniai skundai, nors ir surašyti atskirai, tačiau pagal savo esmę ir juose keliamus klausimus yra praktiškai vienodi, todėl teisėjų kolegija analizavo visų apeliantų skundus daugiau dėmesio skirdama G. Ž. apeliaciniam skundui, nes kitų apeliantų skundai iš esmės atkartojo G. Ž. apeliacinį skundą. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas racionaliai sugrupavo apeliantų argumentus į tam tikras kategorijas, išvengiant pakartotinio jų aptarimo nutartyje, neduoda pagrindo išvadai, jog skundai buvo neišnagrinėti. Aplinkybė, kad kasatoriai nesutinka su išvadomis, išdėstytomis apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nėra pagrindas pripažinti, jog apeliaciniai skundai liko neišnagrinėti ir buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.
Teisėjų kolegija pagal kasacinių skundų motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. Ž. bei nuteistojo J. K. gynėjo kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Jonas Prapiestis
Josifas Tomaševičius
