Baudžiamoji byla Nr. 2K-218/2011
(Proceso Nr. 1-10-1-80128-2007-1)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.1; 2.1.7.4. (S)
2011 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Šiuo nuosprendžiu iš M. V. priteista: Valstybinei ligonių kasai – 3257 Lt turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai D. M. – 4608 Lt turtinei ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam R. V. (R. V.) – 1658 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 12 d. nutartis, kuria atmestas nuteistosios M. V. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą,
n u s t a t ė :
M. V. nuteista už tai, kad 2007 m. sausio 24 d., apie 18.45 val., vairuodama automobilį „Renault Laguna“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniuje P. Žadeikos gatve Ukmergės gatvės link, reguliuojamoje P. Žadeikos ir Ukmergės gatvių sankryžoje, sukdama į dešinę bei įvažiuodama į Ukmergės gatvėje esančią reguliuojamąją pėsčiųjų perėją, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 72, 200 punktų reikalavimus – nedavė kelio pėstiesiems D. M. bei R. V., kurių judėjimo kryptį ji kirto, ir juos partrenkė, nesunkiai sutrikdydama jų sveikatą.
Nuteistoji M. V. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą prieš ją nutraukti. Kasatorė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, suvaržė jos teises į teisingą ir nešališką teismą, neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino ištirtų įrodymų prieštaravimų, neišnagrinėjo nuteistosios argumentų bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokiose bylose, todėl neteisėtai pripažino M. V. kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiųjų parodymais, juos sureikšmino ir pripažino patikimais, o M. V. parodymus atmetė. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas išvis nepasisakė dėl nukentėjusiųjų parodymų prieštaringumo ir patikimumo. Nuteistosios nuomone, teismas negalėjo jos parodymų vertinti kaip melagingų, kol neįrodyta, kad teisme jos patikslintos aplinkybės yra išgalvotos. Nagrinėdami bylą teismai neišsiaiškino konkrečios eismo įvykio vietos, nepašalino prieštaravimų (neatsakė į klausimą, kaip kaltininkės vairuojamas automobilis po pėsčiųjų partrenkimo, jei tai atsitiko pėsčiųjų perėjos ribose, atsidūrė už 18 m nuo įvykio vietos), neatliko parodymų patikrinimo vietoje, neapklausė apie įvykį pranešusios liudytojos G. ir neapklausė į įvyko vietą atvykusių policijos pareigūnų. Taip pat neištirtas įvykio mechanizmas – neišaiškinta, kaip partrenkus vienas priešais kitą ėjusius pėsčiuosius šiems nustatyti panašūs sužalojimui, o automobilis apgadintas tik kairėje pusėje. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad specialistas V. Kolomiec pateikė išvadą neapžiūrėjęs nukentėjusiųjų, o tik vadovaudamasis pateiktais medicinos dokumentais. Teismai nesvarstė, ar nukentėjusioji D. M. galėjo susižaloti pati. Neištyrus šių svarbių aplinkybių buvo pažeista nuteistosios teisė į gynybą ir teisingą, nešališką teismą bei sudarytos sąlygos nukentėjusiajai neteisėtai praturtėti, priteisiant turtinę ir neturtinę žalą. Kasatorė taip pat nurodo, kad teismai įrodinėjo tik jos kaltę, tačiau nenagrinėjo pėsčiųjų elgesio ir jo įtakos eismo įvykiui kilti, tinkamai neištyrė M. V. pateiktos informacijos apie eismo organizavimą sankryžoje. Nuteistoji teigia, kad ji patraukta baudžiamojoj atsakomybėn nenustačius kaltės formos ir nusikaltimo sudėties požymių. Be to, teismai priteisė nukentėjusiesiems nepagrįstai dideles sumas neturtinei žalai atlyginti ir taip, nukrypdami nuo suformuotos teismų praktikos tokiose bylose, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Atsiliepimu į nuteistosios M. V. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų, byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, išsamiai argumentavo, kodėl ir remiantis kokiais įrodymais padarė išvadą, jog kasatorė kalta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje. Teismai padrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų R. V. ir D. M. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistoji teisminio nagrinėjimo metu ne patikslino, o iš esmės pakeitė savo parodymus. Prokuroro nuomone, specialisto paaiškinimai teisme neduoda pagrindo išvadai, kad nukentėjusioji D. M. galėjo išsigandusi nukristi ir pati susižaloti. Nepagrįsti kasatorės argumentai apie tai, kad teismai nesiėmė visų priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti – apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nei nuteistoji, nei jos gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir nenurodė įrodymų, kurie būtų buvę neištirti ar ištirti netinkamai. Prokuroras taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą, atsižvelgė į nusikaltimo pasekmes, kaltosios turtinę padėtį, kitas aplinkybes, vadovavosi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, teismo argumentai dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo neprieštarauja CK 6.250 straipsnio nuostatoms.
Atsiliepimu į nuteistosios M. V. kasacinį skundą nukentėjusioji D. M. prašo kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji nurodo, kad teismai nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, ištyrė esmines bylos aplinkybes, tinkamai ir objektyviai įvertino visus bylos įrodymus, pagrįstai vadovavosi nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, patvirtintais kitais bylos duomenimis. Kasatorės versijas apie tai, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, paneigia byloje surinkti įrodymai, o teismo medicinos specialisto išvados teisingumas nekelia abejonių. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo užtikrinta M. V. teisė į gynybą, neapribotos ir kitos kaltinamojo teisės. Kasatorė piktnaudžiavo savo procesine padėtimi viso teisminio bylos nagrinėjimo metu – keitė advokatus, vilkino bylą. Nukentėjusioji pažymi, kad kaltininkė jos neatsiprašė, o tai reiškia, kad ji nepripažįsta savo kaltės. D. M. nenorinti praturtėti, o tik realizuojanti savo teisę reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Teismo nustatytos atlygintinos turtinės žalos dydis pagrįstas rašytiniais įrodymais, o neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, atsižvelgiant į padarytus sužalojimus, patirtus išgyvenimus, nuteistosios elgesį ir turtinę padėtį.
Nuteistosios M. V. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Iš BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio skundo argumentai dėl priteistos neturtinės žalos nukentėjusiesiems D. M. ir D. V. dydžio pagrįstumo paliekami nenagrinėti, nes nuteistoji apeliaciniame skunde šiais aspektais pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio neskundė, jos keliami klausimai apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti.
Be to, baudžiamojo proceso įstatymas kasacinės instancijos teismui nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dalis kasatorės argumentų susiję su faktinių duomenų analize – ji išdėsto savo versiją dėl įvykio eigos ir pasekmių atsiradimo, aiškindama, kad susidūrimas su pėsčiaisiais įvyko ne pėsčiųjų perėjoje, kaip nustatė teismas, o 18 m už jos ribų, prielaidas, kad D. M. galėjo iš išgąsčio nukristi ir susižaloti pati, analizuoja liudytojų parodymus bei specialisto paaiškinimus. Ginčydama teismų nustatyto nusikaltimo sudėtį ir priežastinio ryšio tarp padarytos veikos bei eismo įvykio buvimą, kasatorė skundžia pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. Tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi ir BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo
Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Dėl skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant byloje surinktus įrodymus pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms patikrinęs apeliacinės instancijos teismas pateikė argumentus, paneigiančius kasatorės teiginius dėl jos kaltės nustatymo, įvykio mechanizmo, nukentėjusiosios dešinės kojos sužalojimo padarymo aplinkybių. Atlikęs įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistosios apeliacinis skundas atmestas ir kodėl nuosprendyje įrodymai įvertinti teisingai. Nutartyje aptarti nukentėjusiųjų D. M. ir R. V. parodymai, su jais susiję kiti įrodymai bei nurodyta, kodėl teismas šiais įrodymais rėmėsi. Teismas, vertindamas nukentėjusiųjų parodymų nuoseklumą ir patikimumą, sulygino jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose, ir konstatavo, kad šių asmenų parodymai dėl aplinkybių iki to momento, kai juos partrenkė M. V. vairuojamas automobilis, iš esmės nuoseklūs, nėra pagrindo netikėti, jog nukentėjusieji ėjo per Ukmergės gatvę pėsčiųjų perėja, degant žaliam šviesoforo signalui. Teismas taip pat motyvuotai pasisakė dėl nuteistosios parodymų prieštaringumo ir nutartyje išdėstė argumentus, paneigdamas M. V. versijas, kad nukentėjusieji buvo partrenkti už pėsčiųjų perėjos ribų, o nukentėjusioji galėjo susižaloti pati. Nepagrįstos ir skunde iškeltos abejonės dėl specialisto V. Kolomieco pateiktų teismui duomenų patikimumo. Apeliacinės instancijos teismas pritarė, kad šio specialisto paaiškinimai teisme yra tinkamas įrodymas, patvirtinantis bylai svarbias nukentėjusiųjų sužalojimo mechanizmo aplinkybes. Kasatorės argumentai, kad nebuvo tirti skunde nurodyti duomenys – informacija apie eismo organizavimą sankryžoje –, atmestini. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Kasatorė, atkartodama apeliacinio skundo teiginius, nurodo, kad teismai nesiėmė visų galimų priemonių, kad būtų pašalintos visos abejonės ir prieštaravimai, atsiradę ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisme nei nuteistoji, nei jos gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir nenurodė, kokie įrodymai ar aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neištirti ar ištirti netinkamai. BPK reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Teismai šioje byloje savo išvadas dėl bylos aplinkybių grindė įrodymų visuma. Kasatorės teiginiai dėl netinkamo bylos aplinkybių išnagrinėjimo nepagrįsti, skunde nurodomos aplinkybės buvo įvertintos. Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes ir įrodymus, buvo šališki ar nesilaikė reikalavimų, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje, nėra pagrindo. Teisės į gynybą pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.
BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę, pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustačius, kad būtent dėl M. V. padarytų KET 72, 200 punktų pažeidimų įvykusio eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata, nuteistosios veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Duomenų, galinčių patvirtinti nuteistosios versiją, kad nukentėjusieji D. M. ir R. V. eismo įvykio metu pažeidė KET reikalavimus, ėjo ne per pėsčiųjų perėją ar elgėsi rizikingai, sukeldami pavojų savo sveikatai bei gyvybei, byloje nenustatyta. Priešingai, nei teigia kasatorė, teismas nustatė jos kaltę dėl eismo įvykio ir konstatavo, kad pasekmės kilo dėl M. V. neatsargios kaltės – nusikalstamo nerūpestingumo.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo at naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistosios M. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Viktoras Aidukas
Vytautas Greičius
