Baudžiamoji byla Nr. 2K–213/2009 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.5.1, 1.2.29.1, 2.3.2.2.11, 2.4.2.1.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Piesliako, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria jos apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 22 MGL (2860 Lt) dydžio bauda, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinus bausmes iš dalies jas sudedant, galutinė bausmė paskirta 35 MGL (4550 Lt) dydžio bauda, atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
Z. D. nuteista ir už tai, kad, būdama UAB (duomenys neskelbtini) direktorė, turėdama tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2004 m. sausio 12 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pateikdama Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismui, esančiam Vilniuje, Kareivių g. 1, žinomai suklastotą 2003 m. rugsėjo 12 d. užsakymą–sutartį Nr. 2003/09/12–04 tarp vežėjo UAB (duomenys neskelbtini) ir užsakovo K. P. firmos (duomenys neskelbtini) dėl krovinio pervežimo su tikrovės neatitinkančiu ieškiniu, pasikėsino apgaule UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgyti svetimą – K. P. firmos turtą – 15 500 Lt.
Be to, Z. D. nuteista už tai, kad panaudojo žinomai suklastotą 2003 m. rugsėjo 12 d. užsakymą–sutartį Nr. 2003/09/12-04, 2004 m. sausio 12 d. pateikdama ją kartu su ieškiniu Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismui.
Kasaciniu skundu nuteistoji Z. D. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorė teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nagrinėdami bylą padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Tačiau, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, turi patikrinti, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Ši įstatymo nuostata įpareigoja apeliacinės instancijos teismą kruopščiai patikrinti, ar nebuvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nors tokie pažeidimai ir nebuvo akcentuoti jos apeliaciniame skunde. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atmesdama jos skundą, neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad:
1. 2007 m. rugpjūčio 21 d. prokuroras, prieš pradedant baudžiamąją bylą nagrinėti iš esmės, pateikė teismui prašymą pakeisti kaltinimą. Ikiteisminio tyrimo metu jai buvo pareikštas įtarimas ir ji buvo atiduota teismui dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje. Pagal pakeistą kaltinimą ji buvo kaltinama padariusi vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. Supratusi, kad prokuroras atsisakė kaltinimo dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, ji dėl to nesigynė. BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu ir jokiu būdu nesunkinant jo padėties. Tačiau teismas, net nenurodęs motyvų, pripažino ją kalta ir dėl to, kuo ji nebuvo kaltinama. Taip, kasatorės nuomone, teismas esmingai pažeidė BPK 255 straipsnio, 44 straipsnio 7, 8 punktų, 22 straipsnio bei 10 straipsnio nuostatas.
2. Atiduoti ją teismui apskritai nebuvo pagrindo, nes ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o tęsiamas neatnaujinus bylos tyrimo. Prokuroras 2004 m. liepos 21 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 12–1–2999–03, nutraukė nesant jos veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnyje, požymių (T. 1, b. l. 3–6). Byloje yra prokuroro 2004 m. rugsėjo 15 d. nutarimas (T. 1, b. l. 18) atnaujinti tyrimą, tačiau kitoje, t. y. Nr. 10–2–194–04, byloje. Tai, kad minėtas nutarimas atnaujinti bylos tyrimą neturi nieko bendro su šioje byloje atliktu ikiteisminiu tyrimu, patvirtina Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo raštas (T. 2, b. l. 214), kuriame pranešama, jog ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 12–1–2999–03 atnaujintas 2004 m. rugsėjo 21 d. nutarimu. Šioje byloje tyrimas buvo tęsiamas be teisėto pagrindo, todėl iš esmės buvo pažeisti BPK 3 straipsnio 8 punkto reikalavimai.
Be to, teismas nesiėmė priemonių nustatyti, ar jos veiksmuose nėra baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Pagrindas tokio pobūdžio aplinkybių svarstymui – Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 4 d. pranešimas ir to paties teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. L-2-1741-38/04. Šioje byloje teismas 2004 m. sausio 14 d. priėmė įsakymą išieškoti iš K. P. firmos 15 500 Lt, tačiau, K. P. pareiškus prieštaravimų, teismas 2004 m. vasario 4 d. pranešimu informavo, kad ji per 14 dienų turi teisę pareikšti ieškinį, o jo nepareiškus bus laikoma, jog pareiškimas nepaduotas, ir teismo įsakymas bus panaikintas. Teismas 2004 m. kovo 1 d. nutartimi panaikino teismo įsakymą ir pripažino, kad pareiškimas nepaduotas. Jos apklausa buvo atlikta 2004 m. vasario 24 d., atsisakymas pateikti ieškinį negali būti siejamas su nusikalstamos veikos inkriminavimu. Jos neveikimas turi būti vertinamas kaip atsisakymas vykdyti nusikalstamą veiką, t. y. teismas turėjo svarstyti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymą.
Be to, kasatorė teigia, kad pervežimo paslauga buvo atlikta, todėl didesne ar mažesne dalimi K. P. firma privalėjo sumokėti už krovinio pervežimą. Įvertinus šią aplinkybę, turėjo keistis ir kaltinimo apimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pasisakė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, tačiau, kaip pažymi kasatorė, svarbiausias viso baudžiamojo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir priimti teisingą sprendimą. Teisėtas ir pagrįstas sprendimas gali būti priimtas tik tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu buvo išsamiai išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės, nes tik surinkus visus reikalingus duomenis ir tinkamai juos įvertinus galima nuspręsti, ar buvo padaryta tam tikra nusikalstama veika ir ar atsakomybėn patrauktas asmuo yra kaltas dėl tos veikos padarymo. Kasatorės nuomone, svarbu yra ne tai, ar pakako jos kaltę pagrindžiančių įrodymų, o tai, ar abu teismai išsamiai išanalizavo visus bylos duomenis, ar juos palygino su gautais iš kitų šaltinių, ar teismų išvados atitinka tikrąjį bylos įrodymų turinį, ar jos yra nuoseklios bei logiškos ir t. t. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė esmines Baudžiamojo proceso kodekso XXIII skyriuje reglamentuojamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles. Nuosprendyje įrodymai pateikti vienpusiškai, paaiškinimai, kodėl vienais jų remiamasi, o kiti yra atmetami, nelogiški, įrodymai kiekvienas atskirai neįvertinti ir tarpusavyje nepalyginti, akivaizdūs prieštaravimai nepašalinti. Vertindamas įrodymus teismas privalo laikytis visų BPK 20 straipsnio nuostatų: vertinti byloje esančių duomenų galimybę būti pripažintais įrodymais, analizuoti, ar gauti duomenys atitinka visus įrodymams keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas nepagrįstai grindė liudytojo K. P. parodymais, kad jis užsakymo–sutarties Nr. 2003/09/12-04 su UAB (duomenys neskelbtini) nesudaręs. Teismas nepagrįstai patikėjo šio liudytojo parodymais. Jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, be to, K. P. buvo suinteresuotas ne tik šios, bet ir civilinės bylos baigtimi. Kasatorė mano, kad K. P. versija apie tai, jog jam skambino moteris, prisistačiusi Birute, iš firmos (duomenys neskelbtini) ir siūliusi savo paslaugas bei sudariusi su juo sutartį Nr. 34, kurią K. P. išsiuntęs jos (kasatorės) įmonei priklausančiu fakso numeriu 2101144, yra išgalvota. Liudytojas nenurodė jokių Birutės anketinių duomenų, nepateikė sutarties Nr. 34 originalo, nors per apklausas garantavo, kad sutarties originalą pateiks teismui (vėliau jai tapo žinoma, kad sutarties Nr. 34 sudarymo metu UAB (duomenys neskelbtini) jokios veiklos nevykdė, K. P. pateiktoje sutartyje Nr. 34 nėra jokių UAB (duomenys neskelbtini) firmos rekvizitų: telefonų, faksų, adreso, firmos įmonės kodo, PVM kodo, o teismui pateiktas UAB (duomenys neskelbtini) blankas net nepanašus į K. P. pateiktąjį), todėl patikrinti jo versijos nėra galimybės. Teismas be pagrindo jos įmonėje dirbusią Berutą Tomaševską sutapatino su K. P. nurodoma Birute. Duomenų, kad Birutė ir Beruta Tomaševska yra vienas ir tas pats asmuo, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas ją dėl sutarties Nr. 2003/09/12-04 suklastojimo, visiškai netyrė versijos, kad minėtą sutartį tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir K. P. firmos (duomenys neskelbtini) galėjo suklastoti pats K. P., nukopijuodamas kaltinime minimus antspaudus nuo sutarties Nr. 34 ar kito dokumento. Kasatorė pažymi, kad jos UAB (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini) jokio ryšio niekada neturėjo, ji sutarties Nr. 34 tarp K. P. firmos (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) tuo metu nebuvo mačiusi, apie šią sutartį sužinojo tik nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus miesto 1–ajame apylinkės teisme. Teismas net nesiaiškino, kokiomis aplinkybėmis atsirado užsakymo sutartis Nr. 34 su veiklos nevykdžiusia įmone, ir kaip galima remtis tokia sutartimi, kurioje nėra jokių būtinų firmos rekvizitų.. Teismas jos kaltę taip pat grindė specialisto išvada, tačiau netyrė ir nesiaiškino, ar sutartis Nr. 34 nėra suklastota, ar negalėjo būti priešingai, t. y. joje esantys antspaudai nukopijuoti nuo sutarties Nr. 2003/09/12–04. Šioms aplinkybėms patikrinti buvo privalu apklausti ekspertą, tačiau teismas to nepadarė. Taip pat teismas netinkamai įvertino AB „Lietuvos telekomas“ pateiktas skambučių išklotines, specialisto S. Kilo parodymus apie galimybę programuoti faksimilinių aparatų nustatymus, pervežimo paslaugos kainą, kuri parodo civilinius teisinius santykius, kitus byloje esančius duomenis bei liudytojų parodymus. Klaidingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė akivaizdžiai nelogiškas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, išvadas. Netinkamas aplinkybių vertinimas turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Net ir turėdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo laisvę, teismas privalo laikytis griežtų įrodymų vertinimo taisyklių. Pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, iš nepagrįstų prielaidų darydamas neteisingas išvadas, Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas šiuos pažeidimus, nutartyje nurodė, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, nuteistosios Z. D. kaltumo pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Šio teismo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistosios Z. D. kasacinį skundą atmesti.
Z. D. kasaciniame skunde nurodo, kad, palaikančiam valstybinį kaltinimą prokurorui 2007 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui pateikus prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, byloje liko suformuluotas kaltinimas tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. Prokuroras teigia, kad su tokiu nuteistosios argumentu sutikti negalima, nes, pabaigus ikiteisminį tyrimą, prokuroras 2007 m. gegužės 30 d. surašė kaltinamąjį aktą ir bylą perdavė teismui kaltindamas Z. D. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. 2007 m. rugpjūčio 21 d. prokuroras teismui pateikė prašymą dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį pakeitimo. Tai, kad prokuroras prašyme dėl kaltinimo pakeitimo neminėjo BK 300 straipsnio 1 dalies, nereiškia, kad jo atsisakė. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio l dalyje, faktinės aplinkybės liko tos pačios, todėl prokurorui nebuvo pagrindo prašyti keisti kaltinimą. Tai, kad prokuroras neatsisakė kaltinimo dėl Z. D. inkriminuoto kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, patvirtina ir teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota prokuroro baigiamoji kalba, kurioje jis prašė Z. D. pripažinti kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas tiek BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, tiek ir BK 300 straipsnio 1 dalyje.
Prokuroras teigia, kad kasatorės teiginys, jog ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 12-1-2999-03 buvo nutrauktas, o vėliau tęsiamas jo neatnaujinus, taip pat nepagrįstas. 2004 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 12-12999-03 nesant UAB (duomenys neskelbtini) direktorės Z. D. veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, tačiau 2004 m. rugsėjo 15 d. buvo priimtas nutarimas atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Tai, kad minėto nutarimo rezoliucinėje dalyje yra nurodytas kitas ikiteisminio tyrimo numeris, tėra techninė spausdinimo klaida. Faktą, kad buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas būtent byloje Nr. 12-1-2999-03, patvirtina ne tik 2004 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimas, bet ir 2004 m. rugsėjo 15 d. UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui K. P. ir UAB (duomenys neskelbtini) direktorei Z. D. išsiųsti raštai, kuriuose informuojama apie ikiteisminio tyrimo Nr. 12-1-2999-03 atnaujinimą, taip pat 2004 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus m. apylinkės prokuratūros prokuroro rašytiniai nurodymai ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-2999-03.
Kasaciniame skunde Z. D. teigia, kad jos veiksmuose buvo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – tai, kad ji savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką. Esminis sukčiavimo, nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymis yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti turtą. Nuteistoji Z. D. teigia, kad ji savanoriškai atsisakė UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgyti svetimo turto, nes, K. P. pareiškus prieštaravimus, ji nepareiškė ieškinio ir dėl to teismas panaikino teismo įsakymą išieškoti iš K P. firmos 15 500 Lt. Tačiau, prokuroro nuomone, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina kasatorės kaltę pasikėsinus užvaldyti svetimą turtą. BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinė veika, kuria tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad Z. D. pradėjo daryti BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – pateikė Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui suklastotą 2003 m. rugsėjo 12 d. užsakymą–sutartį Nr. 2003/09/12-04, kuri neva buvo sudaryta tarp vežėjo UAB (duomenys neskelbtini) ir užsakovo K. P. firmos (duomenys neskelbtini). Tokie nuteistosios Z. D. veiksmai jau sudaro nusikaltimo sudėtį ir pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimas apgaule įgyti svetimą turtą.
Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistosios Z. D. kasacinis skundas surašytas pažeidžiant BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias galima skųstis tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Minėti klausimai apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjami. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais. Nuteistoji Z. D. teigia, kad nagrinėjant bylą padarytas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, tačiau toks teiginys prieštarauja bylos medžiagai. Teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Visi įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis buvo patikrintas.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei paskesnė apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 217, 255, 256 straipsnių ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis nagrinėjamos bylos tyrimas buvo pradėtas 2003 m. rugsėjo 19 d. Prokuroro 2004 m. liepos 21 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas, konstatuojant, kad Z. D. veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnyje, požymių nėra, buvo nutrauktas. BPK 217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal proceso dalyvių skundus ar savo iniciatyva prokuroras gali atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Proceso dalyviui K. P. apskundus minėtą nutarimą, prokuroras, nusprendęs, kad yra pagrindas atnaujinti įrodymų tyrimą, 2004 m. rugsėjo 15 d. nutarimu jį atnaujino. K. P. prašė atnaujinti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 12–1–2999–03; iš prokuroro priimto nutarimo įžanginės ir aprašomosios dalių akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas nagrinėjamojoje byloje. Tai, kad prokuroras, tenkindamas K. P. skundą, nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodė ne tą atnaujinamos ikiteisminio tyrimo bylos numerį, nėra pagrindas, atsižvelgiant ne tik į nutarimo turinį, bet ir ikiteisminio tyrimo eigą, pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas dėl Z. D. veikų nebuvo atnaujintas. Atnaujintas procesas yra buvusio proceso tąsa, o ne naujas procesas, todėl kasatorės argumentai, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo atnaujintas ir tęsiamas pažeidžiant BPK 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas nuostatas, atmestini.
Kasatorės teiginiai, kad byla išnagrinėta peržengiant nagrinėjimo teisme ribas, kad buvo pažeista jos teisė žinoti, kuo yra kaltinama, ir teisė gintis, taip pat atmestini.
Pagal BPK 255 straipsnį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Nagrinėjama byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje dėl nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. BPK 255 straipsnyje nustatytos baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribos, kaltinimo pakeitimo galimybė bei sąlygos, o BPK 256 straipsnyje – kaltinimo pakeitimo procedūra. Kaip matyti iš bylos duomenų, jos nagrinėjimo metu teismas gavo prokuroro prašymą kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį pakeisti skirtingomis, t. y. juo buvo prašoma pakeisti tik pasikėsinto užvaldyti svetimo turto dydį nuo 10 300 iki 15 500 Lt. Teisme keičiant kaltinimą BPK 256 straipsnyje nustatyta procedūra nepažeista. Baudžiamojo proceso įstatyme tokio reikalavimo, kad, prašant pakeisti kaltinimą dėl vienos nusikalstamos veikos aplinkybių, prašyme turi būti pakartotos ir kitų kaltinamajame akte išdėstytų nusikalstamų veikų aplinkybės, kurios nesikeičia, nėra. Kasatorės teiginys, kad ji nesupratusi bylos nagrinėjimo ribų, maniusi, kad pagal BK 300 straipsnio 1 dalį po pakeisto kaltinimo ji jau nėra kaltinama ir dėl šio kaltinimo nesigynė, prieštarauja bylos duomenims – teisiamojo posėdžio protokolo, jos duotų parodymų, keltų gynybos versijų, baigiamųjų kalbų ir netgi apeliacinio skundo turiniui. Konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo suvaržytos Z. D. teisės į gynybą, kad byla išnagrinėta peržengiant nagrinėjimo teisme ribas, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tik priimtų sprendimų teisėtumą. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant kasacinę bylą netikrinamas. Kasaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl to, kad, kaip teigia kasatorė, šis teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniu skundu nuteistoji prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Savo prašymą nuteistoji motyvavo tuo, kad apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados kelia abejonių dėl jų pagrįstumo, nes: išvados grindžiamos liudytojo K. P. parodymais, tačiau jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai; jos bendrovėje dirbusi Beruta Tomaševska be pagrindo sutapatinta su K. P. nurodyta Birute; sutartį Nr. 2003/09/12–04 galėjo suklastoti pats K. P.; specialisto išvada, kuria rėmėsi teismas, yra ne kategoriška, o tik tikėtina, įsitikinti, ar sutartis Nr. 34 nėra suklastota, ekspertizė nebuvo paskirta; išvada, kad telefonu buvo bendrauta dėl sutartyje Nr. 34 numatyto krovinio, pagrįsta tik prielaidomis; darant išvadas neatkreiptas dėmesys, kad sąskaitose faktūrose PĮ (duomenys neskelbtini) už suteiktas paslaugas nurodytos sumos yra daug mažesnės nei reali paslaugų kaina; darydamas išvadą, kad sutartis buvo suklastota UAB (duomenys neskelbtini), teismas neišsiaiškino, ar ji turėjo žinių ir sugebėjimų programuoti faksimilinių aparatų duomenis, ar logotipo šriftą buvo įmanoma padaryti ir kaip tai buvo padaryta UAB (duomenys neskelbtini) fakso aparatu; išvada, kad ji žinojo, jog sutartis yra suklastota, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į apeliantės argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas, yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 320 straipsnio 3 dalies – pažeidimą, t. y. bylos neišnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atlikti įrodymų tyrimą nebuvo prašoma, iš esmės buvo ginčijamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimas. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų vertinimo iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodyti apeliaciniame skunde, byloje išnagrinėtų duomenų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams klausimas nekeliamas. Konstatuoti, kad vertinant įrodymus nebuvo laikomasi jų vertinimo taisyklių, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kaip jau buvo minėta, byloje ištirtų įrodymų vertinimas yra ne kasacinės, o apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka neturi teisinio pagrindo.
Dėl Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorė savo teiginius, kad jai baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, kad teismas turėjo svarstyti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymą, argumentuoja tuo, kad, panaikinus teismo priimtą įsakymą dėl 15 500 Lt išieškojimo iš K. P. įmonės, ji galėjo pareikšti ieškinį, tačiau to nepadarė, todėl jos neveikimas turėjo būti vertinamas kaip atsisakymas vykdyti nusikalstamą veiką.
Kasatorės argumentai atmestini.
Z. D. nuteista ne už baigtą sukčiavimą, o už pasikėsinimą sukčiauti. Byloje nustatyta, kad ji, žinodama, jog krovinių pervežimo 2003 m. rugsėjo 12 d. sutartis Nr. 2003/09/12–04 yra suklastota, 2004 m. sausio 12 d., vadovaudamasi CPK 431 straipsniu, pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto 1–ąjį apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, pateikė teismui minėtą žinomai suklastotą sutartį ir, ja remiantis, prašė jos vadovaujamos UAB (duomenys neskelbtini) naudai (be kitų ir pagal kitus pridėtus dokumentus prašomų priteisti sumų) priteisti iš K. P. firmos (duomenys neskelbtini) 15 500 Lt. Pirmosios instancijos teismas 2004 m. sausio 14 d. priėmė teismo įsakymą, kuriuo nutarė iš K. P. firmos (duomenys neskelbtini) išieškoti, remiantis pateikta sutartimi Nr. 2003/09/12–04, 15 500 Lt. Pagal CPK 431 straipsnį tokios bylos CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų), taip pat dėl kilnojamojo daikto priteisimo. Teismo įsakymas, atitinkantis vykdomajam dokumentui nustatytus reikalavimus, yra vykdytinas dokumentas (CPK 584 straipsnis). Įsakymas apeliacine ar kasacine tvarka neskundžiamas ir įsiteisėja, jeigu per CPK 437 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą skolininkas nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo. Priimant teismo įsakymą kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas netikrinamas (CPK 437 straipsnio 2 dalies 4 punktas, CPK 436 straipsnio 7 dalis). Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes Z. D., pateikdama teismui žinomai suklastotą dokumentą, siekė, kad būtų priimtas teismo įsakymas, t. y. kad ji gautų teismo vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu įgytų turtinę teisę į įmonės (duomenys neskelbtini) 15 500 Lt ir, vykdant teismo įsakymą, juos gautų. Pagal BK 23 straipsnio 1 dalį savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 straipsnio 1 dalis). Pagal nustatytas aplinkybes, Z. D. dalį sukčiavimo objektyviųjų požymių turinį sudarančių veiksmų atliko, nusikalstama veika nebuvo baigta dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios. Z. D. pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo neatsiėmė, Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2004 m. sausio 14 d. įsakymas išieškoti iš K. P. firmos (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) naudai pinigus to paties teismo 2004 m. kovo 1 d. nutarimu buvo panaikintas K. P. pareiškus prieštaravimus dėl pareiškimo ir nurodžius teismui, kad užsakymas–sutartis Nr. 2003/09/12–04 yra suklastota ir vyksta ikiteisminis tyrimas, todėl tai, kad Z. D., būdama teismo informuota, jog ji turi teisę pateikti ieškinį, to nepadarė, nėra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nėra pagrindas taikyti BK 23 straipsnio nuostatų.
Tačiau pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes Z. D. baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant jos padarytą veiką pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius, pritaikytas netinkamai. Byloje nustatyta, kad Z. D. panaudojo (pateikdama teismui) žinomai suklastotą dokumentą. Kad dokumentą jį pati suklastojo ar jį klastojant dalyvavo kaip bendrininkė (organizatorė, kurstytoja, padėjėja) – nenustatyta. Pagal susiformavusią teismų praktiką, jeigu kaltininkas pats neklastoja, o tik pasinaudoja suklastotu dokumentu, jo veika kvalifikuojama tik kaip sukčiavimas, nes pasinaudojimas suklastotais dokumentais įeina į sukčiavimo sudėtį kaip nusikaltimo padarymo būdas, kaip apgaulės priemonė siekiant užvaldyti ar įgyti teisę į svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismas Z. D. padarytą veiką kvalifikavo kaip nusikaltimų sutaptį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas padarytos klaidos neištaisė, todėl tiek nuosprendis, tiek paskesnė apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. Z. D. padaryta veika iš BK 300 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikuotina į BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir, atsižvelgiant į tai, kad byla nagrinėjama pagal nuteistosios kasacinį skundą, skirtina tokio paties dydžio bausmė, kokia už šią nusikalstamą veiką buvo paskirta pirmosios instancijos teismo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartį pakeisti – Z. D. padarytą veiką iš BK 300 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir paskirti 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Vytautas Piesliakas
Aldona Rakauskienė
