Baudžiamoji byla Nr. 2K-222/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1.1;
2.4.5.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
G. K. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė žmogų: 2007 m. liepos 12 d., apie 13 val., netoli Kirtimų geležinkelio stoties, esančios Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 90 A, asmeninio konflikto su V. V. metu, būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, tyčia peiliu sudavė vieną smūgį V. V. į krūtinę, padarydamas durtinę–pjautinę, kiauryminę žaizdą krūtinės kairiojoje pusėje su V tarpšonkaulio minkštųjų audinių, krūtinplėvės, širdiplėvės, širdies, kairiojo plaučio sužalojimais ir kraujo susikaupimu kairiojoje krūtinplėvės ertmėje; tai komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu į kairiąją krūtinplėvės ertmę, vidaus organų mažakraujyste, dėl to nukentėjusysis mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo grąžinti baudžiamąją bylą nagrinėti žemesnės instancijos teisme, siekiant apklausti liudytojus K. B., S. I., A. M., išreikalauti įvykio vietos stebėjimo vaizdo kamerų įrašų skaitmeninę laikmeną. Kasatorius nurodo, kad nuteistas nepagrįstai, nes jis turėjo teisę į būtinąją gintį. Apsvaigusio nuo narkotikų nukentėjusiojo V. V. kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus: šis, išsiskyręs su savo drauge K. B., susitiko su dviem draugais, priėjo prie jo, G. K., išsitraukė peilį ir pradėjo kraustyti kišenes, taip kėsindamasis į jo turtą – 170 Lt – bei sveikatą. Teismas, vertindamas susidariusią būtinosios ginties situaciją, neatsižvelgė į tai, kad: 170 Lt buvo skirti įsigyti vaistų kraujo užkrėtimui gydyti; V. V., kurio asmenybė apibūdinama neigiamai, naudojo peilį ir buvo su dviem daug stipresniais draugais, kurie buvo agresyvūs ir pritarė jo veiksmams. Kasatorius teigia, kad jo „atkirtis buvo smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi“.
Kasatorius pažymi, kad nėra tiesioginių įvykio liudytojų. Byloje apklausti liudytojai tvirtino, kad jie tik po įvykio matė, jog jis, G. K., turi peilį. Be to, byloje nėra duomenų, kad peilis priklausė būtent jam. Nors duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui liudytoja K. B. teigė, kad V. V. nuėjo prašyti jo, G. K., kelių litų narkotikams įsigyti, teisiamajame posėdyje jau tvirtino, kad pinigų reikėjo cigaretėms. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ji teigė po įvykio mačiusi vaikiną, kuris rusiškai šaukė: „duokit pagalį, duokit pagalį“, „papjovė“. Nustatyta, kad liudytojas A. M., buvęs su K. B., tokių žodžių nesakė. Tai, anot kasatoriaus, parodo, kad V. V. buvo su kitais draugais. Tai, kad su V. V. buvo agresyviai nusiteikusių užpuolikų, sukėlė didelį sumišimą ir išgąstį dėl tolesnio smurto, jam teko pasišalinti, todėl jis negalėjo suteikti V. V. medicinos pagalbos.
Nuteistasis taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis liudytojos K. B. parodymais apie tai, kad jis, G. K., po įvykio dešinėje rankoje turėjo peilį, o kairia ranka kažką valė nuo peilio ašmenų, padarė prielaidą, jog taip jis žalojo save. Be to, šis teismas atmetė jo prašymą papildomai apklausti liudytojus K. B., S. I., A. M. Nors netoli įvykio vietos – čigonų tabore – įrengtos stebėjimo vaizdo kameros, tačiau byloje vaizdo įrašų nepateikta. Taigi Apeliacinis teismas tinkamai nepatikrino baudžiamosios bylos.
Atsiliepimu į nuteistojo G. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė L. Beinarytė siūlo jį atmesti. Prokurorė nurodo, kad nuteistasis prašo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsta prielaidomis, būtina dar kartą apklausti liudytojus. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 382 straipsnio 3 punktą kasacinės instancijos teismas panaikina teismų sprendimus ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta, pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles. Prokurorė pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Teismų posėdžių metu kasatorius ir jo gynėjas nušalinimo teise nesinaudojo, todėl teisėjų nešališkumu nebuvo abejojama. Taip pat nepažeistos ir baudžiamųjų bylų teismingumo nuostatos.
Prokurorė nurodo, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Pagal BK 28 straipsnio nuostatas būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi. Tačiau byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis V. V. buvo agresyviai nusiteikęs prieš G. K., siekė jį sužaloti, dėl tos priežasties turėjo peilį. Paneigta ir kasatoriaus versija, kad jį užpuolė trise, nes liudytojai A. M., K. B. parodė, jog V. V. vienas nuėjo paskui G. K., norėdamas paprašyti dviejų litų cigaretėms. Po kelių minučių liudytojai pamatė G. K., nešantį rankoje peilį. Teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos K. B. parodymais, kad ji matė, kaip G. K. braukė ranka per kruvinus peilio ašmenis. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad iš karto po įvykio nuteistasis nebandė suteikti nukentėjusiajam pagalbos, bet siekė naikinti įkalčius: išmetė nusikaltimo įrankį – peilį, persirengė krauju išteptus drabužius, paslėpė juos. Tai, prokurorės nuomone, taip pat patvirtina tyčinius nuteistojo veiksmus.
Prokurorė dar nurodo, kad kasatorius neteisus teigdamas, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsta prielaidomis, nes nebuvo patenkintas jo prašymas pakartotinai apklausti liudytojus K. B., A. M., S. I. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, iš dalies patenkino nuteistojo prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė liudytoją P. A., kuris pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas. Liudytojai K. B., A. M., S. I. parodymus davė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas išsamiai ir detaliai išanalizavo liudytojų K. B., A. M. ir S. I. parodymus bei jų patikimumą. Teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.
Nuteistojo G. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus prašymo
Nuteistasis G. K. prašo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teisme. Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde, be kitų aplinkybių, turi būti nurodytas kasatoriaus prašymas. Kasatorius gali prašyti priimti BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose numatytą sprendimą. Kasacinės instancijos teismas panaikina nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles (BPK 382 straipsnio 3 punktas). Nuteistasis kasaciniu skundu nesutinka su nustatytomis faktinėmis veikos padarymo aplinkybėmis ir įrodymų ištyrimu bei vertinimu. Kasaciniame skunde nėra išdėstyta argumentų, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytos teismingumo taisyklės taip pat nebuvo pažeistos. Dėl šių aplinkybių kasatoriaus prašomas priimti sprendimas (grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui) negali būti svarstomas.
Dėl kasatoriaus argumentų apie būtinosios ginties situaciją
Kasatorius teigia, kad jo nusikalstama veika netinkamai kvalifikuota, nes jis turėjo teisę į būtinąją gintį nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo V. V., kuris buvo su dviem draugais, kėsinimosi į jo turtą – 170 Lt – ir sveikatą. Tačiau šis argumentas yra atmestinas, nes prieštarauja byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais nustatytoms faktinėms veikos padarymo aplinkybėms.
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra realus (objektyviai egzistuojantis) ir akivaizdus (kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms) pavojingas kėsinimasis.
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino pripažindamas, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog nukentėjusysis V. V. pavojingai kėsinosi į G. K. turtą ir sveikatą, dėl to nuteistajam atsirado teisė į būtinąją gintį. Šią aplinkybę nurodo tik nuteistasis, tačiau jo duoti parodymai apie V. V. ir kitų su juo tariamai buvusių dviejų bendrininkų vaidmenį ir veiksmus nebuvo visiškai nuoseklūs, paneigti ištirtų bylos duomenų visuma. Šiuo aspektu pažymėtina ta aplinkybė, kad nuteistasis, pagal liudytojų paaiškinimus, sulaikytas iš karto po nusikaltimo, kaip įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, 2007 m. liepos 13 d. pranešus jam apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, dalyvaujant gynėjui, neigė bet kokį savo dalyvavimą nužudant ir apie įvykio aplinkybes, taip pat ir sau naudingas gynybos požiūriu, parodymų nedavė. Vėliau ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis jau tvirtino, kad nukentėjusysis V. V. su dviem draugais priėjo prie jo ir reikalavo atiduoti turėtus pinigus, išsitraukė peilį, kurį jis atėmė. Kadangi V. V. siekė atgauti peilį, įvyko grumtynės ir jis netyčia dūrė nukentėjusiajam (T. 2, b. l. 63–64); norėjo tik šį pagąsdinti, smogė gindamasis (T. 2, b. l. 67). Tačiau teismas pagrįstai nesirėmė tokiais nuteistojo duotais parodymais, pažymėdamas, kad jie buvo nenuoseklūs ir kad byloje ištirtais duomenimis (liudytojų K. B., A. M., S. V. (parodymai dėl peilio turėjimo) nenustatyta, jog nukentėjusysis V. V. buvo agresyviai nusiteikęs prieš G. K., anksčiau jį buvo sumušęs, nešiojo peilį, kurį turėjo ir įvykio dieną, kuriuo ir buvo sužalotas. Liudytojas A. M. davė parodymus ir apie tai, kad jam žinoma, jog būtent G. K. nešiodavosi peilį (T. 1, b. l. 158–160, T. 3, b. l. 56). Be to, akcentuotina ir ta aplinkybė, kad G. K. po įvykio išmetė peilį, slėpė veikos padarymo aplinkybes, dėl to nusikaltimo padarymo įrankis nebuvo surastas. Remiantis liudytojų K. B. ir A. M. parodymais paneigtas ir nuteistojo tvirtinimas, kad V. V. priėjo prie jo su dviem nenustatytais draugais. Be to, nelogiškas nuteistojo aiškinimas, kad jis grūmėsi tik su V. V., šį nugalėjo, atėmė iš jo peilį, o su V. V. buvę draugai, kuriuos jis apibūdino kaip agresyviai nusiteikusius, jokių veiksmų neatliko, tik stovėjo nuošalyje ir leido jam pasišalinti iš įvykio vietos. Nuteistasis taip pat negalėjo apibūdinti minėtų dviejų asmenų, nors, pasak nuteistojo, jie kartu su V. V. jau anksčiau jį du kartus apiplėšė. Tai, kokiu tikslu nukentėjusysis priėjo prie G. K. (paprašyti pinigų įsigyti narkotikams ar cigaretėms), vertinant įvykio situaciją reikšmės neturi. Liudytoja K. B. patvirtino, kad nukentėjusysis iki įvykio prašė G. K. dviejų litų, tačiau šis atsakė, kad dabar negali duoti, nes reikia išsikeisti. Taigi faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos remiantis iš esmės liudytojų K. B. ir A. M. duotais parodymais, kurie buvo netoli įvykio vietos, įvykio dieną buvo kartu su nukentėjusiuoju bei bendravo ir su nuteistuoju tiek iki įvykio, tiek po jo. Liudytojas S. I. davė parodymus, kuriais apibūdino jam pažįstamus nukentėjusįjį bei nuteistąjį ir tai, ką apie įvykį jis sužinojo iš kitų asmenų, todėl jo duoti parodymai faktinių bylos aplinkybių nustatymui neturėjo reikšmės.
Pagal teismo įvertintų įrodymų visumos analizę nebuvo pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusysis V. V., prieidamas prie G. K. ir prašydamas jo duoti kelis litus, pavojingai kėsinosi. Taigi nenustačius pavojingo kėsinimosi nužudymas nebuvo padarytas būtinosios ginties sąlygomis, todėl nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Dėl bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą papildomai apklausti liudytojus K. B., S. I., A. M. Šis kasatoriaus argumentas atmestinas, nes pagal bylos duomenis nėra pagrindo išvadai, kad byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta neišsamiai.
Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.); apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punktas).
Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje G. K. prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus K. B., S. I. ir R. A. Apeliacinis teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės, nusprendė nuteistojo prašymą tenkinti iš dalies: apklausti liudytoją R. A., o liudytojų K. B. ir S. I. neapklausti, nes jie buvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Remiantis bylos duomenimis spręstina, kad toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas. Jau minėta, kad apeliacinės instancijos teismas turi pakartotinai ištirti tik tuos įrodymus, kurie turi esminės reikšmės teismo išvadoms ir kurie yra prieštaringi. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, liudytojos K. B. parodymai nelaikytini prieštaringais: nors duodama savo pirminius parodymus ji nurodė kiek kitokias aplinkybes, vėlesni jos parodymai buvo pakankamai išsamūs, vienodi, patvirtinti akistatos su liudytoju A. M. bei apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo teisėjo bei teisiamajame posėdyje, metu. Nors liudytojas S. I. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, teismas jo duotais parodymais, kurie buvo tik apibūdinantys nuteistąjį ir nukentėjusįjį, nes jis nematė paties įvykio, nesirėmė. Taigi, jau minėta, liudytojo S. I. parodymai nebuvo reikšmingi nustatant bylos padarymo aplinkybes. Apeliacinis teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paskelbė liudytojo R. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apklausti liudytoją A. M. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis neprašė. Be to, šis liudytojas buvo pakankamai išsamiai apklaustas teisiamajame posėdyje, remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, teismas taip pat tyrė ir jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Taigi aplinkybių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas būtų turėjęs pagrindą dar kartą apklausti liudytojus, nebuvo nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, neapklausdamas liudytojų, BPK 324 straipsnio 2, 6 dalių nuostatų nepažeidė. Tai, kad nebuvo išreikalauta įvykio vietos stebėjimo vaizdo kamerų įrašų (pažymėtina, kad nuteistasis tokio prašymo nei savo apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepateikė), bylos ištyrimo išsamumo vertinimui reikšmės neturi.
Nuteistasis taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis liudytojos K. B. parodymais apie tai, kad ji matė, jog G. K. po įvykio valė kažką nuo peilio ašmenų, padarė prielaidą, kad taip jis žalojo save – pjaustėsi rankų nykščius. Apeliacinis teismas, remdamasis specialisto išvadoje Nr. G 3906/07(01) esančiais duomenimis, kad pjautinės žaizdos rankų pirštuose pasiekiamos G. K. rankomis, todėl savęs žalojimo galimybė neatmetama, taip pat liudytojos K. B. nurodyta minėta aplinkybe bei liudytojų parodymais nustatyta aplinkybe, kad nukentėjusysis V. V. įvykio metu peilio neturėjo, pagrįstai sprendė, kad G. K. pjautinės žaizdos rankų pirštuose negalėjo atsirasti ginantis.
Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies normų nepažeidė, apskųsto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrino, išnagrinėjo iš esmės visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.
Nesant pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, teismų procesiniams sprendimams pakeisti ar panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Vytautas Masiokas
Viktoras Aidukas
