Baudžiamoji byla Nr. 2K–225/2009 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.4.11.3.1; 2.1.16.2.21; 2.1.16.3
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nutarties.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu K. G. nuteista pagal BK 235 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nutartimi nuteistosios K. G. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą ir susipažinusi su byla,
nustatė:
K. G. nuteista už tai, kad ji 2007 m. lapkričio 26 d., nuo 14.45 iki 15.15 val., Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apskrities skyriaus tarnybinėje patalpoje, esančioje Šiauliuose, Varpo g. 29-3, būdama kaip liudytoja įspėta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), davė melagingus parodymus apie tai, kad nežino, už kiek ir kam D. K. pardavė UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, ir nematė UAB (duomenys neskelbtini) akcijas nupirkusio V. P.
Kasaciniu skundu nuteistoji K. G. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai turėtų būti panaikinti ir byla nutraukta, nes buvo netinkamai pritaikytos ir materialinės, ir procesinės teisės normos: veikoje nėra visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių, neišsamiai atliktas ikiteisminis tyrimas. Kasatorė teigia buvusi nuteista už tai, kad nežinojo, už kiek ir kam buvo parduotos UAB (duomenys neskelbtini) akcijos, tačiau nurodo ir šiuo metu to nežinanti, nes tai – nenustatyta aplinkybė: nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenurodė, už kiek buvo parduotos bendrovės akcijos. Apeliacinės instancijos teismas tik konstatavo, kad svarbu tai, jog dėl melagingų parodymų davimo buvo kliudoma ikiteisminio tyrimo metu greitai ir objektyviai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, susijusias su UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties suklastojimo aplinkybių nustatymu, t. y. buvo reikšminga nustatyti, už kiek ir kam buvo parduotos UAB (duomenys neskelbtini) akcijos, – tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo tyrimui. Nuteistoji K. G. daro išvadą, kad buvo nuteista už tai, kas nebuvo nustatyta byloje. Tai, kad ji už akcijas gavo 5000 Lt, anot kasatorės, dar nereiškia, kad ji gavo visus už akcijas suderėtus pinigus.
Pasak nuteistosios K. G., ji buvo apklausiama apie UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimo aplinkybes: kadangi pati šias akcijas buvo perdavusi V. P., gavo už jas 5000 Lt, vadinasi, turėjo pagrindo manyti, kad yra apklausiama apie, tikėtina, jos pačios padarytą nusikalstamą veiką. Kasatorės nuomone, tokią galimybę numatė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ir teismas, kuris nutartimi leido atlikti K. G. naudojamo telefono abonento telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir daryti įrašus nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. iki 2007 m. gruodžio 11 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad K. G. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė taikyta nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai traktavo BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatą, pagal kurią asmuo negali būti apklaustas kaip liudytojas apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką; esant tokiai tikimybei, asmuo turėtų būti apklausiamas kaip įtariamasis, tačiau kasatorė buvo apklausiama kaip liudytoja – taip, anot jos, buvo pažeista jos teisė į gynybą. Taip pat skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas savo procesiniame sprendime nenurodė, kodėl nesivadovauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacija Nr. B3-86, skelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“, Nr. 10, nors to buvo prašoma nuteistosios K. G. apeliaciniame skunde.
Kasatorė taip pat teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo daroma jos ir V. P. akistata, atliktas parodymas atpažinti, tačiau ji vis tiek buvo pripažinta kalta davusi melagingus parodymus apie tai, kad nematė V. P. Nuteistoji K. G. nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu niekas nedarė prielaidos, kad ji galėjo sąžiningai klysti duodama parodymus. Esant tokiai prielaidai, jai turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis; apeliacinės instancijos teismas tik konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojo V. P. ir K. G. parodymai yra prieštaringi, tačiau teisiamajame posėdyje K. G. patvirtinus pažįstant V. P., buvo pašalinti prieštaravimai tarp V. P. ir K. G. parodymų ir išnyko pagrindas juos patikslinti. Šie prieštaravimai, anot kasatorės, būtų buvę pašalinti ikiteisminio tyrimo metu, jei V. P. būtų pateiktas jai atpažinti ar būtų atlikta jos ir V. P. akistata – taip išnyktų pagrindas reikšti kasatorei kaltinimą dėl to, kad savo parodymuose ji nurodžiusi, jog nepažįsta V. P.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Jurga Zieniūtė atsiliepime į kasacinį skundą prašo nuteistosios K. G. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad K. Grigaitienės melagingų parodymų davimo faktas tinkamai nustatytas, jos parodymus palyginus su liudytojo V. P. parodymais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo duomenimis, įsiteisėjusio D. K. teismo baudžiamojo įsakymo duomenimis, kitais įrodymais byloje. Dėl BPK 80 straipsnio reikalavimų pažeidimo kasatorės argumentas nepagrįstas, nes jai nebuvo pareikštas įtarimas nei dėl dokumentų klastojimo, nei dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo kitoje byloje. Tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teisminis nagrinėjimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose vyko tinkamai.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo tinkamai patikrinti apeliacinio skundo teiginiai dėl draudimo versti duoti parodymus prieš save pažeidimo. Principas, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save (lot. nemo tenetur se ipsum accusare), įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvienam asmeniui teisės į teisingą procesą garantija. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save teisingo proceso principas yra pažeidžiamas. Ar liudytojui užduodami klausimai negali būti vertinami kaip vertimas duoti prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes. Vien tik ta aplinkybė, kad kaip liudytoju apklaustam asmeniui vėliau nepareiškiami įtarimai, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma.
Liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Kaip liudytojas apklausiamas asmuo, galintis pateikti informaciją apie reikšmingas bylai aplinkybes. Liudytojas paprastai apklausiamas apie jam žinomus kitų asmenų veiksmus, kitas nustatant tiesą byloje svarbias aplinkybes; parodymų dalyko nesudaro duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Liudytojui negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindas reikšti įtarimus ar kaltinimus šiam proceso dalyviui.
Iš nagrinėjamos bylos duomenų yra aišku, kad kasatorė kaip liudytoja buvo apklausiama baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtoje dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, t. y. dėl galimo akcijų pardavimo sutarties suklastojimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo UAB (duomenys neskelbtini). Melagingais parodymais yra pripažinti nuteistosios K. G. teiginiai, kad ji nežino, už kiek ir kam D. K. pardavė UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, ir nematė UAB (duomenys neskelbtini) akcijas nupirkusio V. P., nors ištyrus įrodymus buvo padaryta išvada, jog kasatorė buvo susitikusi su V. P., kuris pasirašė akcijų pirkimo sutartį, iš jo kasatorė gavo pinigus už akcijas, perdavė V. P. dokumentus, antspaudą. Tai reiškia, kad teisingais kasatorės parodymais būtų buvę laikomi tokie parodymai, jei ji apklausos metu būtų pranešusi apie susitikimą su V. P. ir tiksliai apibūdinusi to susitikimo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo objektu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo tikėtinas akcijų pardavimo sutarties suklastojimas, kyla klausimas, ar kasatorės apklausos metu nebuvo kilusi, paaiškinus liudytojo pareigas ir atsakomybę, vertimo nuteistajai K. G. duoti parodymus apie savo veiksmus, galinčius užtraukti baudžiamąją atsakomybę, situacija. Į šį klausimą, išsamiai išnagrinėjus 2007 m. lapkričio 26 d. apklausos atlikimo aplinkybes, turi būti atsakyta iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai paneigti tikimybės, kad faktiškai kasatorė galėjo būti įtariama padarius nusikalstamas veikas ir kad ji pati apklausos metu turėjo pagrindą manyti, jog jos klausiama apie, tikėtina, nusikalstamus veiksmus. Darant prielaidą, kad pareigūnai kasatorę galėjo apklausti ne kaip neutralų asmenį, galima spręsti, pavyzdžiui, iš vyr. tyrėjo A. Murausko tarnybinio pranešimo, kuriame teigiama, kad akcijas galėjo parduoti K. G., „kurios panaši veikla, susijusi su įmonių pardavimais yra pastebėta tiriant kitas ikiteisminio tyrimo bylas“ (b. l. 52), taip pat iš to, kad prieš kasatorę buvo atliekami operatyviniai veiksmai.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad taikant Operatyvinės veiklos įstatymą surinkti duomenys įrodymų tyrimo metu nebuvo tinkamai tirti. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-120/2008 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką, bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais“. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kaip tikrintas teisinis ir faktinis operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas. Faktinio pagrindo tikrinimas turėtų padėti nustatyti ir aplinkybes, reikšmingas vertinant 2007 m. lapkričio 26 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apskrities skyriaus tarnybinėje patalpoje vykusią apklausą. Teisinis pagrindas operatyviniams veiksmams yra apygardos teismo motyvuota nutartis ar prokuroro motyvuotas teikimas, arba, jei juose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių duomenų, jų išrašas, kuriame tokių duomenų nėra. Faktiniai operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindai išvardyti Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje. Šio straipsnio 1 punkte nenumatyta, kad operatyviniai veiksmai galėtų būti atliekami tiriant BK 235 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos galima spręsti, kad operatyviniai veiksmai buvo atliekami renkant byloje Nr. (duomenys neskelbtini) naudotiną informaciją (b. l. 138). Bylai Nr. (duomenys neskelbtini) rinkti duomenys naudoti ir nagrinėjamoje byloje, tačiau joje nėra jokių procesinių dokumentų apie tai, kaip buvo sprendžiamas vienoje byloje surinktos informacijos panaudojimo kitoje byloje klausimas. Vienoje byloje apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija kitoje byloje gali būti naudojama BPK 162 straipsnyje nustatyta tvarka. BPK 162 straipsniu turi būti vadovaujamasi tiek tuo atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą renkama atliekant BPK numatytus veiksmus, tiek ir pagal Operatyvinės veiklos įstatymą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Nuteistosios K. G. kasacinį skundą tenkinti iš dalies, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Rimantas Baumilas
Gintaras Goda
