Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-201/2013
Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00462-2011-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.2;
1.2.23.3;
2.6.7.6 (S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Aurelijaus Gutausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
nuteistojo gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: K. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu dvejiems metams. Į bausmės laiką įskaitytas K. G. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. sausio 25 d.
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu K. G. buvo išteisintas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu K. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti, t. y. jis, turėdamas tikslą per UAB „I“, įm. k. (duomenys neskelbtini), parduotuvių „A“ tinklą, adresais: Klaipėda, (duomenys neskelbtini) ir Kretinga, (duomenys neskelbtini), platinti psichotropines medžiagas, neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje, adresu: Klaipėda, (duomenys neskelbtini), ir automobilyje „Mercedes–Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) labai didelį kiekį šių medžiagų, t. y. 1001,233 g miltelių, kurių sudėtyje 864,749 g psichotropinės medžiagos – katinono darinio – 4–metil–N–etilkatinono, 4,845 g miltelių, kurių sudėtyje 3,812 g psichotropinės medžiagos 4–fluoramfetamino bei 186,097 g psichotropinės medžiagos – mefedrono, kol 2010 m. gruodžio 30 d. 13 val. policijos pareigūnai kratos metu jas rado ir paėmė.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 260 straipsnyje numatytos veikos dalykas, be juridinio kriterijaus – nustatyto medžiagų sąrašo, turi atitikti ir medicininį kriterijų, t. y. narkotinėmis ar psichotropinėmis pripažįstamos tik tokios medžiagos, kurios gali veikti centrinę nervų sistemą ir kurios sukelia apsvaigimą bei priklausomybę nuo jų.
Kasatorius teigia, kad 4–flouramfetaminas į narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą įrašytas 2009 m. liepos 10 d., psichotropinė medžiaga mefadronas – 2010 m. birželio 19 d., tačiau kiekiai nustatyti 2011 m. vasario 6 d., 4–metil–N–etilkatinonas į narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą nėra įtrauktas. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ekspertų A. Ž. ir I. Ž. parodymais, kad pagausėjus naujų psichotropinių medžiagų darinių ir tam, kad nebūtų nuolat papildomas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“, 2010 m. spalio 26 d. buvo inicijuotas Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, t. y. 2 straipsnis papildytas 9 dalimi, kurioje įvardytas narkotinės ar psichotropinės medžiagos darinys ir jo apibrėžimas. Taigi, narkotinės ar psichotropinės medžiagos darinys, jeigu tokį nustato ekspertai, iš karto tampa draudžiama medžiaga, todėl psichotropinės medžiagos katinono darinys 4–metil–N–etilkatinonas yra draudžiama medžiaga, nors ir tiesiogiai neįtraukta į sąrašus.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo 4–metil–N–etilkatinono juridinį elementą. Jis pažymi, kad baudžiamojoje justicijoje yra svarbus vienas iš teisės principų – nullum crimen sine lege (nėra nusikalstamos veikos be įstatymo). Kasaciniame skunde teigiama, kad nors kratos dieną – 2010 m. gruodžio 30 d., buvo įvardytos teorinės sąvokos, tačiau dar nebuvo išleistas poįstatyminis aktas, kuriame būtų surašyti draudžiami šių medžiagų kiekiai. Taip pat skunde pažymima, kad 4–metil–N–etilkatinonas nėra įtrauktas į sąrašus, įsigytos medžiagos buvo viešai pardavinėjamos.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino BK 260 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyko medicininį kriterijų. Teismas nevertino R. J., K. D., Ž. V. (J.), L. M., D. K., A. T., E. S., Ž. B., J. T., V. Č., S. N. parodymų, kad pavartojus šias medžiagas nebuvo jokio įtarimo keliančio neigiamo poveikio ar priklausomybės, tačiau, išskyręs A. T. parodymus apie vieno kliento išsakytą neva atsiradusią priklausomybę, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, nes šis duomuo yra išvestinis ir nepatikrintas teismo posėdyje, kadangi minėtas asmuo nenustatytas. Medicininis kriterijus nėra paremtas jokiais objektyviais duomenimis, o atsižvelgiant į specifinę kasatoriaus vykdomą veiklą – erotinių prekių prekybą, akivaizdu, kad liudytojų potyriai asocijuojasi su palaima, atsipalaidavimu ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, nevertino medicininio elemento padarinių, t. y. kad byloje nėra duomenų, jog kažkam nuo šių medžiagų vartojimo būtų atsiradę sveikatos sutrikimų, patvirtintų gydytojų išvadomis.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kaltininkas turi bent bendrais bruožais suvokti, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suprasti, kokiu kiekiu šių medžiagų jis disponuoja. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas klaidingai interpretavo „bendrų bruožų“ suvokimą ir todėl klaidingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nustatydamas tiesioginės tyčios buvimą. Nustatant suvokimo dalyko ir ribų santykį, anot kasatoriaus, svarbu atskleisti suvokimo veiksmų pavojingumą, t. y. disponuojamų medžiagų žalingumą ir draudžiamumą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, aptardamas K. G. suvokimą, neteisingai ir nepagrįstai nurodė 2010 m. gruodžio 30 d. kratos metu automobilyje „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) rasto ir paimto Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (1998 m. sausio 8 d. redakcija) bei Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo (2010 m. spalio 26 d. redakcija), turėjimo aplinkybes ir neobjektyviai vertino K. G. telefoninius pokalbius Nr. 3292, 3314, 3322, 3324, 3362, 3463, 3495. Šie faktiniai duomenys, anot kasatoriaus, suponuoja, kad K. G. aktyviais veiksmais siekė išsiaiškinti disponuojamų medžiagų pavojingumą ir kokiais veiksmais (t. y. kokius tyrimus atlikti) būtų galima nustatyti medžiagų cheminę sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė suvokimo turinio ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie K. G. suvokimą dėl disponuojamų medžiagų cheminės sudėties žinojimo.
Ekspertas A. Ž. teisme nurodė, kad 2010 m. spalio 26 d. tos medžiagos buvo legalios ir jomis buvo galima prekiauti. Standartai buvo įgyti 2011 m. gegužės mėnesį. Kasatoriaus teigimu, net ekspertai tuo laiku negalėjo tiksliai atsakyti apie rastų pas K. G. medžiagų sudėtį.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino, jog K. G. savo veiklos neslėpė, ir tai patvirtina jo teiginiai, kad tuo metu jis apie įstatymų pasikeitimus nežinojo, priešingu atveju jo elgesys, viešai prekiaujant draudžiamomis psichotropinėmis medžiagomis, kai už tokį elgesį (sunkų nusikaltimą) numatyta griežta ir tik laisvės atėmimo bausmė, būtų nelogiškas.
Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai pritaikydamas suvokimo dalyko ir ribų santykį bei jį inkorporuodamas į tiesioginės tyčios turinį, neteisingai pritaikė įstatymą ir konstatavo nusikalstamos veikos buvimą K. G. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaida, kad K. G., turėdamas teisės aktus, turėjo žinoti jų turinį bei tikslų reglamentavimą dėl medžiagų pavadinimų ir jų kiekio nustatymo.
Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, tinkamai neįvertino svarbių bylai aplinkybių, nepašalino įrodymų prieštaravimų, rėmėsi prielaidomis, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismui eliminavus iš kaltinimo medžiagų įgijimo elementą, įgijimas laikytinas teisėtu, nes medžiagos buvo įgytos iš Europos interneto svetainių (ir šiuo metu siūlančių jas legaliai įsigyti) ir tai pagrįstai leido tikėti šių medžiagų legalumu bei teisėtumu, juo labiau kad medžiagos buvo siunčiamos paštu, nurodant siuntos turinį. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį ir visumą, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistojo K. G. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo
Minėta, kad kasatorius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą, t. y. neteisėtą disponavimą (laikymą) labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti.
Nuteistasis K. G. kasaciniame skunde šį apeliacinės instancijos teismo sprendimą iš esmės ginčija dviem aspektais:
1) nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, dalyko aspektu. Pasak kasatoriaus, atitinkamos medžiagos, už kurių neteisėtą disponavimą jis buvo nuteistas, nėra psichotropinės medžiagos ir todėl nelaikytinos nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, dalyku;
2) tiesioginės tyčios jo veiksmuose buvimo aspektu. Pasak kasatoriaus, laikant atitinkamas medžiagas, jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, nes jis nesuvokė, jog šios medžiagos yra psichotropinės medžiagos, už kurių neteisėtą disponavimą numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Šių kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnyje nustatytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2011, 2K-671/2010, 2K-500/2010, 2K-202/2006 ir kt.).
Vertinant kasacinį skundą pirmuoju aspektu (t. y. dėl nusikaltimo dalyko) pažymėtina, kad pagal BK 260 straipsnį (taip pat ir šio straipsnio 3 dalį) kaltininkas atsako už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kurios ir yra pripažįstamos šio nusikaltimo dalyku. Taigi, kvalifikuojant asmens padarytą veiką pagal BK 260 straipsnio atitinkamą dalį, būtina nustatyti, kad medžiagos, kuriomis jis disponavo, jau tuo metu buvo laikomos narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir asmuo neturėjo leidimo jomis disponuoti. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 269 straipsnio „Sąvokų išaiškinimas“ (šis straipsnis yra tame pačiame BK skyriuje kaip ir BK 260 straipsnis) 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Būtent Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 1 punktu buvo patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašas (toliau – Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašas), kuriame įvardytos medžiagos laikytinos narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Taigi BK 260 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su teisiniu reguliavimu, nustatytu BK 269 straipsnio 1 dalyje, konstatuotina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnį gali atsirasti tik tada, kai neteisėtai disponuojama medžiagomis, jau įtrauktomis į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą ar kitus šios ministerijos patvirtintus sąrašus. Tačiau, jeigu atitinkamos medžiagos buvo įtrauktos į minėtą sąrašą jau po to, kai asmuo baigė disponuoti jomis ar toks disponavimas nutrūko (pavyzdžiui, asmuo jas pardavė, laikomas medžiagas konfiskavo, ar kitokiu būdu paėmė atitinkamos valstybės institucijos), tai asmens veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio atitinkamą dalį kaip neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Priešingu atveju būtų pažeistas iš BK 2 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat būtų nepaisoma BK 3 straipsnyje įtvirtintų baudžiamojo įstatymo galiojimo laike taisyklių, pagal kurias baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, neturi (išskyrus tam tikras išimtis, kurios nagrinėjamoje byloje netaikytinos) grįžtamosios galios.
Minėta, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu K. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų turint tikslą jas platinti, t. y. jis, turėdamas tikslą per UAB „I“ platinti psichotropines medžiagas, neteisėtai laikė labai didelį kiekį šių medžiagų: 1001,233 g miltelių, kurių sudėtyje 864,749 g psichotropinės medžiagos – katinono darinio – 4–metil–N–etilkatinono, 4,845 g miltelių, kurių sudėtyje 3,812 g psichotropinės medžiagos 4–fluoramfetamino bei 186,097 g psichotropinės medžiagos – mefedrono, kol 2010 m. gruodžio 30 d. policijos pareigūnai kratos metu jas rado ir paėmė. Taigi K. G. buvo nuteistas už neteisėtą miltelių, kuriuose buvo trijų skirtingų rūšių psichotropinių medžiagų, laikymą, o būtent: 1) 3,812 g psichotropinės medžiagos – 4–fluoramfetamino; 2) 186,097 g psichotropinės medžiagos – mefedrono; 3) 864,749 g psichotropinės medžiagos – katinono darinio – 4–metil–N–etilkatinono.
Sprendžiant, ar kasatorius buvo pagrįstai nuteistas už neteisėtą disponavimą 4–fluoramfetaminu bei mefedronu, pažymėtina, kad 4–fluoramfetaminas į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą buvo įtrauktas 2009 m. liepos 10 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu, o sveikatos apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu buvo papildytas sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymas „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ nurodant, kad mefedronas nauja psichotropinė medžiaga, kurios kiekis bus nustatytas šią medžiagą aptikus neteisėtoje apyvartoje. Taigi tiek 4–fluoramfetaminas, tiek mefedronas tuo metu, kai kasatorius jomis disponavo, jau buvo teisės aktų nustatyta tvarka pripažintos psichotropinėmis medžiagomis ir kartu laikomos nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnyje, dalyku ir norint jomis disponuoti turėjo būti gautas atitinkamas leidimas.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šias medžiagas psichotropinėmis, nevertino medicininio elemento padarinių, t. y., jo nuomone, byloje nėra duomenų, jog kažkam nuo šių medžiagų vartojimo būtų atsiradę sveikatos sutrikimų, kurie būtų patvirtinti gydytojų išvadomis. Šiame kontekste pažymėtina, kad į narkotinių ar psichotropinių medžiagų sąrašus įtrauktos medžiagos laikomos nusikalstamų veikų, numatytų atitinkamose BK 260 straipsnio dalyse, dalyku nepriklausomai nuo jų poveikio jas vartojančiam asmeniui.
Minėta, kad kasatorius skunde teigia ir tai, kad jo veikoje nėra subjektyviojo požymio – kaltės, t. y., pasak kasatoriaus, jis nesuvokė, kad jo laikomuose milteliuose yra psichotropinių medžiagų – mefedrono ir 4–fluoramfetamino. Vertinant kasacinį skundą šiuo aspektu pažymėtina, kad kaltė yra vienas nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, kuris įrodinėtinas kiekvienoje byloje ir pagal BK 2 straipsnio 4 dalį turi būti nustatytas patraukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Šią išvadą dar kartą patvirtina BK 2 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
BK 14 straipsnyje nustatytos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Taigi baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas.
Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Apie kaltės formą, rūšį, turinį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal faktines veikos aplinkybes, kurių šaltinis gali būti tiek kaltinamo asmens parodymai, tiek kiti įrodymai.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad BK 260 straipsnio atitinkamose dalyse numatytos nusikalstamos veikos yra padaromos tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo bent bendrais bruožais turi suvokti, kad medžiagos, kuriomis jis disponuoja, psichotropinės ar narkotinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32/2006">2K-32/2006</a>, 2K-532/2009, 2K-13/2011 ir kt).
Taigi nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnį už neteisėtą 4,845 g miltelių, kurių sudėtyje 3,812 g psichotropinės medžiagos 4–fluoramfetamino bei 186,097 g psichotropinės medžiagos – mefedrono, laikymą, esminę reikšmę turi tai, ar asmuo taip veikė esant tiesioginei tyčiai. Būtent apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus konstatavo, kad kasatorius laikydamas minėtas medžiagas veikė tiesiogine tyčia, t. y. bendrais bruožais suprato, kad jo laikomos medžiagos yra psichotropinės. Tokia teismo išvada buvo grindžiama liudytojų, iš dalies paties kasatoriaus duotais parodymais. Antai apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kasatorius parodė, jog visada jausdavo baimę, kad kažkas gali būti negerai, kadangi tiekėjai nenurodydavo, kokia yra parduodamų medžiagų sudėtis; jam kildavo įtarimų dėl kiekvienos gautos medžiagų siuntos, nes jos atrodė skirtingai, šiek tiek skyrėsi ir jų poveikis, dėl to jis kreipdavosi į specialistus, stengdamasis sužinoti perkamų medžiagų cheminę sudėtį. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, kad kasatorius, laikydamas minėtas psichotropines medžiagas veikė tiesiogine tyčia, buvo grindžiami ir kitais bylos duomenimis – telefoninių pokalbių įrašais, kratos protokolais ir pan., kurie patvirtino, kad kasatorius domėjosi naujausiais įstatymų pakeitimais, aptarinėjo klausimus, susijusius su konkrečiais dariniais ir jų grupių uždraudimu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti tokia apeliacinės instancijos teismo išvada.
BK 260 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis diferencijuojama atsižvelgiant į jų kiekį. Antai šiame straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis (1 dalis): griežtesnė – už neteisėtą disponavimą dideliu psichotropinių ar narkotinių medžiagų kiekiu (2 dalis) ir dar griežtesnė – už neteisėtą disponavimą labai dideliu psichotropinių ar narkotinių medžiagų kiekiu (3 dalis). BK 269 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis. Minėta, kad sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ buvo patvirtinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų kvalifikaciniai kiekiai.
Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė 4,845 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 3,812 g psichotropinės medžiagos 4–fluoramfetamino bei 186,097 g psichotropinės medžiagos – mefedrono. Pagal minėtą įsakymą toks psichotropinės medžiagos – 4–fluoramfetamino kiekis nėra pripažįstamas nei dideliu, nei labai dideliu. Kitos psichotropinės medžiagos – mefedrono kiekis pagal šį įsakymą, galiojantį šiuo metu, laikomas labai dideliu, kai jo kiekis yra daugiau kaip 125 g. Tačiau pažymėtina, kad psichotropinės medžiagos – mefedrono kvalifikaciniai kiekiai buvo nustatyti sveikatos apsaugos ministro 2011 m. vasario 1 d. įsakymu papildžius sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą, t. y. po to, kai mefedronas buvo rastas pas kasatorių ir iš jo paimtas. Taigi, sprendžiant apie pas kasatorių rasto mefedrono kiekį, negalima remtis šiuo 2011 m. vasario 1 d. įsakymu, nes priešingu atveju būtų pažeistas iš BK 3 straipsnio 3 dalies kylantis reikalavimas, jog baudžiamasis įstatymas, griežtinantis bausmę, neturi grįžtamosios galios. Todėl konstatuotina, kad kasatoriaus neteisėtai, turint tikslą platinti, laikytas psichotropinės medžiagos – mefedrono kiekis negali būti pripažįstamas nei dideliu, nei labai dideliu.
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad kasatoriaus veiksmai neteisėtai disponuojant 4,845 g milteliais, kurių sudėtyje buvo 3,812 g psichotropinės medžiagos 4–fluoramfetamino bei 186,097 g psichotropinės medžiagos – mefedrono, turint tikslą jas platinti, atitinka BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius ir turi būti kvalifikuojami kaip neteisėtas šių medžiagų laikymas, turint tikslą jas platinti.
Kitaip vertintini nuteistojo veiksmai iki 2010 m. gruodžio 30 d. disponuojant 1001,233 g milteliais, kurių sudėtyje buvo 864,749 g katinono darinio – 4–metil–N–etilkatinono.
Pažymėtina, kad katinonų darinių grupė į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą buvo įtraukta tik sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu papildžius sąrašą šia darinių grupe. Tai, kad 2010 m. spalio 26 d. įstatymu Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 2 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi, kurioje įtvirtinama narkotinės ar psichotropinės medžiagos darinio sąvoka, nepaneigia būtinumo šiuos medžiagų darinius pripažinti BK 260 straipsnyje numatytu nusikalstamų veikų dalyku ir juos (jų darinių grupes) įtraukti į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Taigi tuo metu, kai kasatorius laikė miltelius, kurių sudėtyje buvo katinono darinio – 4–metil–N–etilkatinono, šie dariniai dar nebuvo įtraukti į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, tai buvo padaryta vėliau. Minėta, kad jeigu atitinkamos medžiagos buvo įtrauktos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą jau po to, kai asmuo baigė disponuoti jomis ar toks disponavimas nutrūko (pavyzdžiui, asmuo jas pardavė, laikomas medžiagas konfiskavo ar kitokiu būdu paėmė atitinkamos valstybės institucijos), tai asmens veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio atitinkamą dalį kaip neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Priešingu atveju būtų pažeistas iš BK 2 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat būtų nepaisoma BK 3 straipsnyje įtvirtintų baudžiamojo įstatymo galiojimo laike taisyklių, pagal kurias baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, neturi (išskyrus tam tikras išimtis, kurios nagrinėjamoje byloje netaikytinos) grįžtamosios galios. Taigi ir nagrinėjamoje byloje kasatoriaus veiksmai laikant katinono darinį 4–metil–N–etilkatinoną negali būti pripažinti neteisėtu disponavimu psichotropinėmis medžiagomis (BK 260 straipsnis), nes šis darinys tuo metu, kai juo buvo disponuojama, dar negalėjo būti laikomas BK 260 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų dalyku.
Darytina išvada, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu nuteisdama kasatorių pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – katinono darinio – 4–metil–N–etilkatinono, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra keistinas ir šiuo aspektu.
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad kasatoriaus veiksmai turėtų būti kvalifikuojami ne pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, o pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kaip neteisėtas psichotropinių medžiagų laikymas turint tikslą jas platinti.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu kasatoriui K. G. skirdama bausmę, pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu; sugriežtinti bausmę teismas gali tuo atveju, kai dėl to paduotas kasacinis skundas. Nagrinėjamoje byloje kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės sugriežtinimo nėra paduotas. Vadinasi, jeigu kasacinės instancijos teismas šioje byloje netaikytų BK 54 straipsnio 3 dalies, tai iš esmės reikštų minėtų BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą. Taigi, kasacinės instancijos teismas sprendžia, kad K. G. skiriant bausmę už nusikalstamos veikos padarymą turi būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytų šios BK normos pritaikymo motyvų.
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendį.
K. G. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 260 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirti vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Valerijus Čiučiulka
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Aurelijus Gutauskas
Vytautas Piesliakas
Armanas Abramavičius
