Baudžiamoji byla Nr. 2K-337/2013
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-09025-2009-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2;
1.2.17.7;
1.1.8.1.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. gynėjo advokato Vytauto Valašino ir nuteistosios S. L. gynėjo advokato Gintaro Petukausko kasacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 14 d. nutarties.
Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu nuteisti:
L. V. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 203 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus jas apimant, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėjus Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams devyniems mėnesiams;
S. L. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 203 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 203 straipsnio 2 dalį, subendrinus jas apimant, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, iš dalies jas sudedant, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.
Priteista solidariai iš L. V., S. L. ir G. J. turtinei žalai atlyginti nukentėjusiesiems: D. T. 1150 Lt, A. B. P. 4000 Lt, R. R. N. 650 Lt, R. D. 1500 Lt, A. B. 300 Lt, J. B. 400 Lt, A. J. 600 Lt, J. K. 670 Lt, V. J. 300 Lt, G. D. 700 Lt, A. P. R. 700 Lt, E. B. 350 Lt, solidariai V. G. ir R. G. 500 Lt, V. B. 1300 Lt, V. E. P. 650 Lt, A. K. 310 Lt, solidariai R. P. ir N. P. 3000 Lt, I. Ž. 12 270 Lt, J. L. 350 Lt, A. M. 400 Lt, J. S. 1000 Lt; O. M. 350 Lt, A. A. L. 780 Lt, A. S. 1200 Lt, B. O. S. 100 Lt, E. P. 740 Lt, V. T. 600 Lt, B. V. 350 Lt, A. G. V. 400 Lt, D. J. 300 Lt, A. R. 740 Lt, O. M. 2390 Lt, S. R. 2000 Lt, L. S. 1000 Lt, E. Č. 400 Lt, E. P. 180 Lt, A. M. 740 Lt, V. P. M. 800 Lt, A. S. 600 Lt, V. S. 1550 Lt, V. V. 300 Lt, V. L. 1500 Lt, solidariai G. K. ir M. K. 400 Lt, I. K. 800 Lt, E. S. 100 Lt, V. G. 200 Lt, A. B. 1090 Lt, S. V. 330 Lt, D. K. 940 Lt, S. P. 600 Lt, R. M. 470 Lt, S. R. 350 Lt, M. A. 1550 Lt, I. L. 400 Lt, I. I. 190 Lt, D. T. 1050 Lt, Z. T. 900 Lt, E. E. J. 400 Lt, J. Š. 250 Lt, M. J. 380 Lt, G. B. 400 Lt, R. R. 1050 Lt, A. G. 2400 Lt, S. I. P. 300 Lt, A. K. 1300 Lt, J. B. 320 Lt, A. K. 800 Lt, S. P. 320 Lt, J. R. 700 Lt, T. Z. 550 Lt, G. B. R. 1300 Lt, R. G. 800 Lt, V. K. 550 Lt, R. B. 1440 Lt, M. Ž. 700 Lt, D. P. 300 Lt, E. M. 2700 Lt, A. B. 2350 Lt, N. S. 500 Lt, D. A. 300 Lt, J. B. 1400 Lt, R. S. 1200 Lt, V. B. 370 Lt, J. B. 600 Lt, A. G. 400 Lt, V. P. 660 Lt, M. L. 300 Lt, S. B. 2670 Lt, B. B. 1600 Lt, R. P. 800 Lt, M. J. 830 Lt, T. Z. 200 Lt, I. D. 900 Lt, I. J. 350 Lt, A. B. 1570 Lt, R. G. 400 Lt, B. J. Š. 350 Lt, R. P. 1000 Lt, G. B. 830 Lt, P. M. 200 Lt, A. B. 800 Lt, A. Č. 2180 Lt, N. R. 400 Lt, S. K. 750 Lt, I. N. 400 Lt, V. P. 170 Lt, A. K. 2600 Lt, M. Ž. 700 Lt, J. S. 2500 Lt, L. K. 320 Lt, T. L. 200 Lt, R. P. 600 Lt, V. Č. 400 Lt, L. M. 1000 Lt, I. S. 320 Lt, R. K. 600 Lt, V. G. 3000 Lt, V. R. 1800 Lt, S. D. 1250 Lt, O. A. R. 350 Lt, solidariai I. M. ir A. M. 1600 Lt, Z. Š. 500 Lt, S. B. 1600 Lt, R. V. 350 Lt, R. V. 400 Lt, E. S. 550 Lt, R. M. 600 Lt, J. K. 500 Lt, E. M. 600 Lt, V. P. 280 Lt, V. V. 500 Lt, R. B. T. 200 Lt, K. M. 1000 Lt, N. D. 1100 Lt, E. B. 400 Lt, M. U. 3500 Lt, J. Ž. 1240 Lt, D. S. 500 Lt, V. P. L. 340 Lt, R. P. 270 Lt, P. A. 900 Lt, E. V. 250 Lt, A. P. 350 Lt; D. G. 350 Lt, J. K. 100 Lt, R. G. 600 Lt, P. K. 2300 Lt, S. V. 770 Lt, M. Z. S. 300 Lt, O. C. 400 Lt, S. J. 300 Lt, N. K. 400 Lt, V. V. 1990 Lt, N. K. 350 Lt, E. P. 200 Lt, J. V. 200 Lt, R. Ž. 300 Lt, O. K. 700 Lt, G. M. 300 Lt, D. R. 600 Lt, P. B. 200 Lt, R. K. 3200 Lt, J. Z. 960 Lt, N. P. 300 Lt, A. M. 2500 Lt, S. S. 650 Lt, D. L. 400 Lt, J. R. 500 Lt, A. K. 200 Lt, M. P. 2050 Lt, I. B. 700 Lt, D. G. 350 Lt, B. M. 200 Lt, M. T. 400 Lt, A. T. 300 Lt, J. E. 1450 Lt, R. P. 250 Lt, G. R. 800 Lt, R. L. 200 Lt, S. R. 1625 Lt, R. Z. 600 Lt, J. K. 1000 Lt, Z. D. 3150 Lt ir 14,46 Lt pašto išlaidų, L. K. 1600 Lt, K. N. 350 Lt, G. O. 280 Lt, M. P. 390 Lt, S. S. 100 Lt, T. R. 300 Lt, K. O. 1100 Lt, A. Č. 400 Lt, R. J. 500 Lt, A. B. 150 Lt, Z. K. 350 Lt, D. M. 700 Lt, S. Š. 600 Lt, A. L. 300 Lt, B. K. 300 Lt, I. Š. 300 Lt, R. P. 300 Lt, S. M. 400 Lt, S. R. 300 Lt, A. T. 210 Lt, L. B. 1200 Lt, A. J. 100 Lt, B. Š. 350 Lt, S. P. 1000 Lt, R. K. 1000 Lt, O. S. 400 Lt, G. V. 1400 Lt, M. J. 400 Lt, L. R. 450 Lt, R. L. 200 Lt, S. K. 200 Lt, R. A. 630 Lt, A. M. 300 Lt, Ž. M. 600 Lt, B. B. 100 Lt, D. U. 1500 Lt. V. A. 200 Lt, D. A. 640 Lt, A. T. 1800 Lt, R. B. 500 Lt, A. P. 300 Lt, R. P. 600 Lt, R. K. 700 Lt, V. N. 800 Lt, J. V. C. 400 Lt.
Priteista solidariai iš L. V., S. L., G. J. neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiesiems: A. K. 1000 Lt, G. B. R. 1000 Lt, Z. D. 1000 Lt.
Taikytas laikinasis nuosavybės teisės apribojimas L. V. turtui: dekoratyviniams ginklams, kompiuterinei technikai, automobiliams „Lincoln Town Car“, „Pontiac“, jo vardu atidarytoms sąskaitoms, esančioms AB SEB banke, UAB „Medicinos bankas“, AB bankas „Snoras“, AB „DnB Nord“ banke, vertybiniams popieriams – 750 vardinių paprastųjų UAB „R “ akcijų; S. L. turtui: papuošalams, gryniesiems pinigams, odiniams portfeliams, vaizdo aparatūrai, kompiuterinei technikai, paveikslams, pinigams, jos vardu atidarytoms sąskaitoms, esančioms AB SEB banke, vertybiniams popieriams – 750 vardinių paprastųjų UAB „R “ akcijų.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 14 d. nutartimi nuteistosios S. L. gynėjo advokato Gintaro Petukausko ir nuteistojo L. V. apeliaciniai skundai atmesti.
Apylinkės teismo nuosprendžiu taip pat nuteista G. J., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
L. V. ir S. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 203 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, vadovaudami nusikalstamai veiklai nuslėpti naudojamam juridiniam asmeniui, veikdami bendrininkų grupe su G. J., apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. L. V. su S. L., vykdydami išankstinį sumanymą nupirkti Lietuvoje įregistruoto juridinio asmens (UAB) akcijų, šiam juridiniam asmeniui vadovauti ir naudoti jį neteisėtai veiklai (apgaule įgytam didelės vertės turtui nuslėpti), įkalbėję G. J. dalyvauti jų nusikalstamoje veikloje, 2009 m. balandžio 1 d. Vilniuje už 3400 Lt lygiomis dalimis įsigijo 100 proc. UAB „L“, registruotos (duomenys neskelbtini), paprastųjų vardinių akcijų ir tą pačią dieną visuotiniu akcininkų sprendimu S. L. buvo paskirta šios bendrovės direktore, kuri 2009 m. balandžio 6 d. įdarbino G. J. pardavimų vadove, o L. V. – prekybos direktoriumi. Visi bendrininkai, įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, reguliariai nuo 2009 m. balandžio 6 d. iki gruodžio 1 d. teikė reklaminius skelbimus Lietuvos Respublikos laikraščiuose, nurodydami žinomai melagingą informaciją, kad UAB „L “ greitai, pigiai ir kokybiškai pagamins nestandartinius baldus ir visų tipų duris, o po to, žinodami, kad jų bendrovė prekių neparduos ir paslaugų užsakovams neteiks, bendrovės administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ir užsakovų namuose fiktyviai priimdami iš fizinių asmenų užsakymus ir sudarydami pirkimo pardavimo sutartis, apgaule pasisavino bendrininkų grupės narių naudai svetimą 238 fizinių asmenų turtą – iš viso 198 642 Lt.
S. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, kaip UAB,,L “ administracijos vadovė būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, 2009 m. balandžio 1 d.–gruodžio 1 d. laikotarpiu UAB „L“ nepriėmė samdomo darbuotojo buhalterinei apskaitai tvarkyti ir nesudarė sutarties su apskaitos paslaugas teikiančia įmone, buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentų nepagrindė ir į apskaitos registrus neįtraukė dalies ūkinių finansinių operacijų dėl grynųjų pinigų gavimo, neįregistravo apskaitos registruose ūkinių operacijų dėl bendrovės įsigytų prekių panaudojimo, taip pat nesudarė apskaitos registrų, kuriuose būtų sukaupta informacija apie bendrovės nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, taip organizavo apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą.
Kasaciniu skundu nuteistojo L. V. gynėjas advokatas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl L. V. panaikinti, jį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 203 straipsnio 2 dalį išteisinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, sukliudžiusių teismams priimti teisingus sprendimus.
Nuteistojo gynėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog UAB „L“ buvo įsigyta ne ūkinei komercinei veiklai vystyti, o tik pinigams iš užsakovų surinkti (t. y. neteisėtai veiklai naudoti). Priešingai negu nurodyta nuosprendyje, tai, kad UAB „L“ vykdė bendrovės įstatuose numatytą ūkinę komercinę veiklą, patvirtina nuolatiniam darbui priimti darbuotojai: buhalterės G. J. ir R. V., durų montuotojai S. K., R. S., D. P., E. K., specialistas R. J.. G. J. ir S. L. vykdavo pas klientus priimti užsakymų, sutartis su jais sudarydavo tinkamai, nes avansu gautus pinigus įformindavo kvitais, kurių antrąjį egzempliorių (kaip ir sutarties) įteikdavo užsakovams. Be to, įmonės „B“ savininkas M. B. patvirtino, kad pagal sutartis su UAB „L“ buvo gaminami ir tiekiami nestandartiniai baldai, kuriuos vėliau UAB „L“ parduodavo konkretiems asmenims ir juos jų namuose sumontuodavo. Kasatoriaus teigimu, faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad UAB „L“ veikė neperžengdama normalios, įprastos ūkinės veiklos rizikos ribų, tačiau apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes nepagrįstai įvertino kaip patvirtinančias L. V. siekį užmaskuoti savo nusikalstamą veiką.
Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiškia, jog yra padaryta nusikalstama veika, turinti sukčiavimo požymių. Iš bylos duomenų matyti, kad sutartyse su klientais buvo nurodomi bendrovės kontaktiniai telefono numeriai, jie taip pat viešai buvo skelbiami laikraščiuose, šiais telefonais buvo bendraujama su klientais, todėl sutartyse nurodomas UAB „L“ buveinės adresas Klaipėdoje, o ne Utenoje nereiškia, kad jie negalėjo ginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Be to, kasatoriaus manymu, svarbu ir tai, kad nė vienas UAB „L“ klientas nesikreipė dėl savo pažeistų teisių civilinio proceso tvarka pagal bendrovės deklaruotą buveinės vietą Klaipėdoje ir nė vienas nenurodė dėl neteisingo adreso buvęs kaip nors suklaidintas. Nuteistojo gynėjo teigimu, S. L. ir G. J. sutartyse pasirašinėjo tikraisiais vardais ir pavardėmis, nurodydavo savo kontaktinius duomenis ir atsiliepdavo į užsakovų telefoninius skambučius. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiesiems nebuvo kliūčių identifikuoti ir surasti L. V., nes bendrovės darbuotojai bendravo su jais, pranešdavo jiems apie prievolių įvykdymo terminų nukėlimą, nevengė bendrauti su nukentėjusiaisiais telefonu ir pasibaigus sutartyse nurodytiems prievolių įvykdymo terminams. Šios aplinkybės, kasatoriaus įsitikinimu, rodo, kad UAB „L“ administracija siekė įvykdyti sutartimis prisiimtus įsipareigojimus.
Nuteistojo gynėjas teigia, kad L. V. nekaltas dėl 87 sutarčių su užsakovais neįvykdymo 2009 m. gruodžio 1 d.–2010 m. vasario 1 d. laikotarpiu, nes nuo 2009 m. gruodžio 1 d. jis (taip pat ir S. L.) buvo suimtas ir nuo to momento UAB „L“ veikla buvo visiškai nutraukta.
Kasatorius nurodo, kad pagal teismų praktiką sukčiavimo bylose, kuriose kaltininkas veikia juridinio asmens vardu, būtina įrodyti bendrovės nemokumą, momentą, nuo kurio bendrovės veikla tapo nuostolinga, taip pat kaltininko žinojimą apie realią įmonės finansinę padėtį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjExLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-211/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-211/2009">2K-211/2009</a>), tačiau to apeliacinės instancijos teismas nepadarė; konstatuodamas civilinių teisinių santykių tarp UAB „L“ ir nukentėjusiųjų nebuvimą, teismas nesiaiškino, kiek bendrovė turėjo lėšų įvairiais laikotarpiais. Nuteistojo gynėjas, remdamasis teismų praktika, pabrėžia, kad sukčiavimo mechanizmas ir apgaulės, kaip esminio nusikalstamos veikos sudėties požymio, turinys apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti atskleistas ir išsamiai aprašytas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), priešingu atveju – toks nuosprendis nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Remdamasis pirmiau kasaciniame skunde nurodytais argumentais kasatorius mano, kad L. V. nepagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, nes UAB „L“ vykdė teisėtą veiklą. Nesant L. V. veikoje nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties, negalima teigti, kad L. V. per UAB „L“ slėpė kokią nors neteisėtą veiklą. Be to, L. V. niekada nevadovavo UAB „L“ ir nėra jos steigėjas (šiai bendrovei vadovavo S. L., o L. V. tik įsigijo dalį šios bendrovės akcijų).
Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis L. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatsižvelgė į tai, kokiomis aplinkybėmis jie išgauti. Apeliaciniame skunde L. V. nurodė, kad buvo priverstas duoti parodymus prieš save, nes kitaip nebūtų leista pasimatyti su viena namuose likusia mažamete dukterimi, tačiau dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė.
Kasaciniu skundu nuteistosios S. L. gynėjas advokatas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti: S. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 203 straipsnio 2 dalį išteisinti, pagal BK 222 straipsnio l dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti bauda.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių teismams priimti teisingus sprendimus.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas S. L. kaltę grindė L. V. parodymais, nors pati S. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, jog ji kartu su L. V. įsteigė UAB „L“ konkrečiai ūkinei veiklai vykdyti ir ją vykdė. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio išankstinį S. L. ketinimą daryti nusikalstamas veikas (sukčiavimus). Pasak kasatoriaus, teismai nepašalino ikiteisminio tyrimo metu S. L. ir L. V. duotuose parodymuose esančių prieštaravimų, neatsižvelgė į tai, kad teisiamajame posėdyje L. V. davė analogiškus parodymus S. L. parodymams. Nuteistosios gynėjas pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prieštaringais kito kaltinamojo parodymais, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Pasak kasatoriaus, S. L. ketinimus realiai vykdyti UAB „L“ ūkinę komercinę veiklą patvirtina tai, kad bendrovėje pagal darbo sutartis dirbo buhalterės G. J. ir R. V., specialistai D. K., D. P., S. K., vairuotojas R. S., specialistas R. J.. Šie darbuotojai nurodė, kad bendrovėje klientų užsakymai buvo registruojami dokumentuose ir kompiuteriuose, buvo vedama jų apskaita, užsakymai gamintojams buvo pateikiami elektroniniu paštu. Bendrovėje vyko dažni susirinkimai, jų metu buvo sprendžiamos ūkinės veiklos problemos, ieškoma būdų veiklai pagerinti, nesant suderinto darbo, buvo mažinamas užsakymų skaičius. Visi faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad S. L., kaip UAB „L“ savininkė ir vadovė, veikė neperžengdama normalios, įprastos ūkinės veiklos rizikos ribų, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad tokiais veiksmais S. L. siekė užmaskuoti nusikalstamą veiką. Nuteistosios gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „L“ buveinės adresas buvo ir liko toks, kuriuo bendrovė buvo įregistruota iki S. L. įsigyjant bendrovės akcijų. Su klientais S. L. bendravo telefonais, kurių numeriai buvo viešai skelbiami laikraščių reklamose ir nurodomi su klientais sudaromose sutartyse. UAB „L“ klientai nesikreipė ginti savo pažeistų teisių civilinio proceso tvarka nei Klaipėdoje, nei Utenoje, taip pat nė vienas iš nukentėjusiųjų neteigė buvęs kaip nors suklaidintas dėl to, kad sutartyje su bendrove jos buveinės adresas buvo nurodytas Klaipėdoje. Byloje nustatyta, kad S, L. pasirašinėjo savo tikruoju vardu ir pavarde, nurodė savo kontaktinius duomenis, telefonu bendravo su nukentėjusiaisiais ir po sutarčių sudarymo, todėl jiems nebuvo sudaryta jokių kliūčių ją identifikuoti ir surasti. Be to, sukčiavimo bylose, kuriose kaltininkas veikia juridinio asmens vardu, būtina įrodyti bendrovės nemokumą, momentą, nuo kurio bendrovės veikla tapo nuostolinga, taip pat kaltininko žinojimą apie realią įmonės finansinę padėtį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjExLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-211/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-211/2009">2K-211/2009</a>). Nenustačius kaltininko veiksmuose esminės aplinkybės – apgaulės, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimo, iš esmės paveikusio jo apsisprendimą, byloje turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis. Apgaulės turinys, kaip esminis nusikalstamos veikos (sukčiavimo) požymis, apkaltinamajame nuosprendyje turi būti atskleistas ir aprašytas, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Kasatorius pažymi, kad teismas visas abejones turi aiškinti kaltinamojo naudai, savo išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, gali daryti tik tada, kai joms pagrįsti pakanka įrodymų; nesat pakankamai įrodymų, turi būti konstatuojama, kad kaltinamasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasatorius nurodo, kad BK 222 straipsnio sankcija numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki ketverių metų. Teismo S. L. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta. Teismas nemotyvavo, kodėl skiria laisvės atėmimo, o ne švelnesnę bausmės rūšį. Nebuvo atsižvelgta į S. L. atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir į tai, kad ji išlaiko du mažamečius vaikus.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus atmesti.
Prokuroras nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, baudžiamasis įstatymas nuteistųjų veikoms pritaikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Teismai pagrįstai konstatavo, kad atsitiktinis, pasirinktinis dalies sutarčių įvykdymas buvo tik S. L. ir L. V. įgytos įmonės veiklos imitavimas, siekiant pritraukti užsakovų ir užmaskuoti savo nusikalstamus ketinimus apgaule įgyti svetimą turtą.
Prokuroras pažymi, kad kasaciniuose skunduose savaip vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, bandoma nurodyti, kuriais įrodymais vadovautis, tačiau šie argumentai, kaip ir nuorodos į menamus BPK pažeidimus bei nukrypimus nuo suformuotos teismų praktikos, yra deklaratyvūs, nepagrįsti bylos duomenimis. Priešingai negu teigiama kasaciniuose skunduose, liudytojų, nukentėjusiųjų, iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymai, specialistų išvados, kita rašytinė bylos medžiaga, vertinant juos kaip įrodymų visumą, patvirtina, jog L. V. ir S. L. kaltė dėl sukčiavimo visiškai įrodyta. Teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio nuostatomis, išsamiai ir nešališkai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą ir faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad įrodymų visuma neginčijamai patvirtina nuteistųjų kaltę sukčiavus. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo L. V. ir nuteistosios S. L. gynėjo apeliacinius skundus, iš esmės atsakė į visus juose keltus klausimus, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje. Prokuroras pažymi, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, gautais teisminio nagrinėjimo metu, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka, kaip šiuo atveju ir buvo padaryta. Surinktų įrodymų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatų, nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, pagrįstos įrodymais, o ne prielaidomis.
Atsiliepime nurodoma, kad S. L. nėra pagrindo švelninti bausmės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, neviršijančią sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, teismas atsižvelgė į tai, kad S. L. padarė tyčinius sunkų, apysunkį ir nesunkų nusikaltimus, anksčiau teista (nors teistumai ir išnykę) už nusikaltimus finansinei sistemai ir nuosavybei, nuo nusikalstamų veikų nukentėjo daugiau kaip 200 asmenų, bausta administracine tvarka, augina du mažamečius vaikus, nustatyta atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas analogišką S. L. apeliacinio skundo argumentą, taip pat padarė atitinkamą išvadą. Kitų aplinkybių, kurių teismai nebūtų įvertinę, kasaciniame skunde nenurodyta.
Prokuroro manymu, L. V. pagrįstai nuteistas pagal BK 203 straipsnio 2 dalį. Jis yra šio nusikaltimo subjektas, nes kartu su S. L. lygiomis dalimis įsigijo UAB „L“ akcijų sukčiavimo veikoms nuslėpti; tą pačią dieną S. L. buvo paskirta direktore, o L. V. – prekybos direktoriumi, be to, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad būtent jis nuo pat pradžių vadovavo visai įmonės veiklai sukčiavimo būdu užvaldant nukentėjusiųjų turtą.
Nuteistųjų gynėjų kasaciniai skundai atmestini.
Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 182 straipsnio 2 dalies bei 203 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad L. V. ir S. L. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 203 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.
Bylos duomenimis, 2009 m. balandžio 1 d. abu nuteistieji įsigijo lygiomis dalimis 100 proc. UAB „L“ paprastųjų vardinių akcijų. Tą pačią dieną visuotiniu akcininkų sprendimu S. L. tapo bendrovės direktore, o L. V. – prekybos direktoriumi. Į savo bendrovę priėmę dirbti G. J., nuteistieji pradėjo skelbti Lietuvos spaudoje informaciją, kad UAB „L“ greitai, pigiai ir kokybiškai pagamins nestandartinius baldus bei visų tipų duris. Asmenys, norėję užsisakyti UAB „L“ reklamuojamų prekių, skambindavo laikraščių skelbimuose nurodytais telefonais; bendrovės darbuotojai atvykdavo į užsakovų namus, atlikdavo durų ar baldų matavimus, surašydavo pirkimo pardavimo sutartis, kuriose nurodydavo, kad užsakymas bus įvykdytas per du mėnesius, paimdavo avansą (dažniausiai 50 proc. užsakomos prekės kainos), išrašydavo pinigų priėmimo kvitus, antruosius sutarčių ir kvitų egzempliorius palikdavo užsakovams. Per 2009 m. balandžio 6 d.–gruodžio 1 d. įmonės veiklos laikotarpį nuteistieji 238 fizinių asmenų užsakymų neįvykdė, jų sumokėto avanso negrąžino, gautus pinigus panaudojo savo asmeninėms reikmėms ir ankstesniems kitų asmenų užsakymams įvykdyti. Nustatyta, kad per nurodytą įmonės veiklos laikotarpį užsakovams buvo sumontuotos tik 25 durys. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl L. V. ir S. L. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, rėmėsi teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir įvertintais įrodymais. Teisiamojo posėdžio metu teismas apklausė nuteistuosius L. V., S. L., G. J., bendrovėje dirbusius S. K., R. S., R. J., D. P., D. K., mažmenine durų prekyba užsiimančius G. P., S. J., P. B., P. P., V. G., S. Č., nestandartinius baldus gaminančios IĮ „B“ savininką M. B., liudytoją R. V., dalį nukentėjusiųjų, specialistę V. G., BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka perskaitė ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pareigūnui duotus visų trijų kaltinamųjų bei liudytojo R. S. parodymus, ištyrė kitą bylos medžiagą (asmenų parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolus, specialisto išvadą, dokumentus, susijusius su UAB „L“ steigimu, pirkimo pardavimo su užsakovais sutartis ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo L. V. ir nuteistosios S. L. gynėjo apeliacinius skundus, dar kartą patikrinęs pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistieji įsteigė ir vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam nusikalstamai veiklai nuslėpti, ir, veikdami bendrininkų grupe su G. J., apgaule savo naudai įgijo 238 fizinių asmenų didelės vertės – 198 642 Lt – turtą, yra teisinga, pagrįsta išsamiai ir nešališkai ištirtų bylos įrodymų visuma. Šios instancijos teismas nuteistųjų argumentus, kad jų įmonė vykdė teisėtą veiklą ir kad apgaulės priimant užsakymus iš klientų nenaudojo, motyvuotai paneigė. Savo nutartyje teismas pažymėjo, kad L. V., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, pripažino su S. L. turėję planą, įsigijus UAB „L“, paimti iš žmonių pinigus (avansus) ir priimtų užsakymų nevykdyti. Abu nuteistieji iš karto pradėjo reklamuoti savo bendrovę laikraščiuose, taip kurdami šios, kaip patikimos ir pelningai dirbančios, bendrovės įvaizdį. Taip pat didesniam pasitikėjimui sukelti, priimant užsakymus, su klientais buvo sudaromos sutartys ir išrašomi pinigų priėmimo kvitai. L. V. nurodė, kad iš žmonių paimti avansu pinigai buvo leidžiami pragyvenimui, maistui, paskolos už butą grąžinimui. Teismas nurodė, kad apgaulės mechanizmas buvo toks: įmonės veiklos pradžioje nuteistieji iš dalies įvykdydavo užsakymus ir aktyviai reklamavo savo veiklą, taip įtikindami klientus įmonės patikimumu, taip pat pažymėjo, kad apgaulės esmę – nukentėjusiųjų apsisprendimą įsigyti būtent UAB „L“ prekių ir paslaugų – lėmė laikraščių reklamose siūloma mažesnė negu kitų įmonių siūloma kaina. Iš pirmiau aptartų aplinkybių šios instancijos teismas sprendė, kad L. V. ir S. L. apgaulė pasireiškė piktnaudžiavimu klientų pasitikėjimu, piktavališkai suklaidinant juos dėl savo ketinimų, t. y. melagingai pažadant įvykdyti priimtus užsakymus, nors iš anksto nesiruošė to daryti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad abu nuteistieji pripažino, jog jų įmonės veikla buvo nuostolinga, teismo manymu, gautų pinigų negalėjo pakakti įvykdyti užsakymus visiems užsakovams, o veikiant tokiu principu, kai senesniems užsakovams iš dalies įvykdomi užsakymai naujųjų kreditorių sąskaita, įsiskolinimas (neįstatytų durų skaičius) galėjo tik didėti. Atsižvelgdamas į tai, kad nuteistųjų vadovaujama įmonė neturėjo pakankamai turto ir lėšų atsiskaityti su kreditoriais bei perspektyvų gauti lėšų iš ūkinės veiklos, teismas sprendė, kad tarp įmonės ir nukentėjusiųjų susiklostę santykiai negali būti vertinami kaip civiliniai teisiniai, nes nukentėjusiesiems iš esmės buvo atimta galimybė gauti prievolės įvykdymą ar atsiskaitymą iš UAB „L“ lėšų. Teismas taip pat laikėsi nuomonės, kad tai, jog įmonė turėjo darbuotojų, nepaneigia sukčiavimo nusikaltimo, nes, nepaisant to, kad įmonė veikė nuostolingai, vis tiek buvo didinamas užsakymų skaičius ir imamas avansas pirkti duris, beje, brangesnes negu pardavimo ir sumontavimo kaina. Remdamasis pirmiau nustatytomis aplinkybėmis, šios instancijos teismas konstatavo, kad abiejų nuteistųjų veikos pagrįstai kvalifikuotos kaip nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 203 straipsnio 2 dalį, nes sukčiavimo veikoms nuslėpti buvo įsteigta UAB „L“.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi bylos duomenis, neturi teisinio pagrindo daryti kitokios išvados – L. V. ir S. L. veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 203 straipsnio 2 dalį, teismų išvados dėl jų kaltės pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos įrodymų išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Nuteistųjų apgaulė pasireiškė jų vadovaujamos UAB „L“, kaip patikimos įmonės, įvaizdžio sukūrimu ir pažadais klientams įvykdyti įsipareigojimus (t. y. pagaminti duris ir jas įstatyti), kurių iš tikrųjų neketino vykdyti. Tuo tarpu užsakovai, neabejodami UAB „L“ patikimumu, bendrovės darbuotojams, atvykusiems priimti užsakymų, sumokėdavo avansą. Šis užsakovų suklaidinimas buvo esminis, nes jie, žinodami tikruosius nuteistųjų, veikusių kaip juridinis asmuo, ketinimus (neįvykdyti užsakymų, o pinigus naudoti savo reikmėms), savo turto – pinigų – nebūtų perleidę. Tai, kad užsakymai buvo įforminami sutartimis ir buvo išrašomi pinigų priėmimo kvitai, apgaulės esmės nekeičia. Priešingai negu teigiama kasaciniuose skunduose, iš teismų nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistieji žinojo apie realią įmonės finansinę padėtį. Kaip nurodė L. V. ir S. L. (tai patvirtina ir specialisto išvada), bendrovė apyvartinių lėšų ir turto neturėjo visą bendrovės veiklos laikotarpį, iš žmonių avansu paimti pinigai buvo naudojami asmeninėms reikmėms (pragyvenimui, paskolos grąžinimui), taip pat reklamoms laikraščiuose skelbti ir daliai senesnių užsakymų įvykdyti. Iš pirmiau aptartų aplinkybių matyti, kad L. V. ir S. L. veikė iš anksto susiformavusia tyčia, nes iš anksto buvo nusprendę iš žmonių surinktus pinigus užvaldyti apgaule. Nuteistojo L. V. gynėjas nepagrįstai teigia, kad L. V. nekaltas dėl 87 sutarčių su užsakovais neįvykdymo 2009 m. gruodžio 1 d.–2010 m. vasario 1 d. laikotarpiu, nes 2009 m. gruodžio 1 d. jis buvo suimtas ir bendrovės veikla nuo tos dienos buvo nutraukta. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 metų rugsėjo ir lapkričio mėnesiais iš užsakovų avansu surinkti pinigai iš esmės buvo naudojami tik asmeninėms reikmėms, o ne užsakymams vykdyti, bendrovė apyvartinių lėšų neturėjo, o surinkto avanso prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti nepakako. Tai patvirtina ir specialisto išvada, pagal kurią jau nuo 2009 m. liepos mėnesio UAB „L“ užsakymų nebevykdė, išskyrus atskirus atvejus.
Taip pat atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad L. V. nepagrįstai inkriminuota BK 203 straipsnio 2 dalis. Priešingai negu teigia nuteistojo gynėjas, L. V. yra šio nusikaltimo subjektas. Jis lygiomis dalimis su S. L. įsigijo UAB „L“ akcijų sukčiavimo veikoms nuslėpti ir tą pačią dieną visuotiniu akcininkų sprendimu nusprendė, jog S. L. bus įmonės, o L. V. – prekybos direktoriai. Neabejotinai nustatyta, kad faktiniu įmonės vadovu buvo L. V., būtent jis nuo pat pradžių vadovavo visai įmonės veiklai ir įgyvendino sumanymą sukčiavimo būdu užvaldyti nukentėjusiųjų turtą, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota ir pagal BK 203 straipsnio 2 dalį.
Nuteistosios S. L. gynėjas nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas S. L. kaltę, negalėjo remtis L. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, nes teisiamojo posėdžio metu šis davė analogiškus parodymus S. L. parodymams, kuriuose ji nepripažino savo kaltės. Pažymėtina, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatą nuosprendis grindžiamas tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, tačiau tai neturi būti suprantama tiesiogiai. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Tai pirmosios instancijos teisme ir buvo padaryta – BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje buvo perskaityti L. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, kuriais, kaip savarankišku įrodymu, grįsdami savo išvadas galėjo vadovautis abiejų instancijų teismai. Be to, teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti S. L. ir G. J. parodymai, kurie akivaizdžiai patvirtina L. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus.
Nuteistojo L. V. gynėjas neteisingai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl L. V. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui davimo aplinkybių. Teismas, paneigdamas L. V. apeliacinio skundo teiginius, kad šie parodymai išgauti palaužus jo valią, pažymėjo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios visose nuteistojo apklausose dalyvavo gynėjas ir nei L. V., nei jo gynėjas apklausos protokoluose jokių pastabų dėl to nepareiškė. Šios instancijos teismui nekilo abejonių dėl L. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, patikimumo, nes apklausa buvo vykdoma laikantis BPK reikalavimų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, nenustatė, kad atliekant šį procesinį veiksmą būtų padaryta BPK reikalavimų pažeidimų. Pažymėtina, kad L. V. apklausos aplinkybės buvo kruopščiai tiriamos pirmosios instancijos teisme, teismo posėdyje kaip liudytojai buvo apklausti nuteistojo tėvas V. V., tyrėjai K. S., J. M., FNTT Utenos apskrities viršininkas D. B. ir jokių pažeidimų vykdant apklausas nenustatyta.
Dėl S. L. paskirtos bausmės
Kasaciniame skunde nurodoma, kad S. L. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė savo rūšimi aiškiai per griežta, nes be laisvės atėmimo bausmės straipsnio sankcijoje numatyta alternatyvių, su laisvės atėmimu nesusijusių, bausmių. Be to, nebuvo atsižvelgta į S. L. atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir į tai, kad ji išlaiko du mažamečius vaikus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad S. L., būdama teista ir bausta administracine tvarka, padarė tyčinius sunkų (BK 182 straipsnio 2 dalis), apysunkį (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir nesunkų (BK 203 straipsnio 2 dalis) nusikaltimus, kad nuo nusikalstamų veikų nukentėjo daugiau kaip 200 asmenų, augina du mažamečius vaikus, į jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad atlygino dalį veika padarytos žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką sukčiavimą padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), už padarytas veikas nusprendė paskirti laisvės atėmimo bausmes, neviršijančias straipsnių sankcijose numatyto vidurkio, t. y. už sukčiavimą – trejus metus, už apgaulingą apskaitos tvarkymą ir juridinio asmens naudojimą neteisėtai veiklai – po vienerius metus. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas tokio griežtumo bausmėms, pažymėjo ir tai, kad, nors teistumas ir išnykęs, tačiau S. L. ne kartą bausta už nusikaltimus finansų sistemai, taip pat ir už nusikaltimą nuosavybei. Taigi konstatuotina, kad, nuteistajai S. L. skiriant bausmes už atskiras nusikalstamas veikas bei galutinę subendrintą bausmę, bausmės skyrimą reglamentuojančios normos nebuvo pažeistos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo išvadai, kad S. L. paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties ir prieštarautų teisingumo principui.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo L. V. gynėjo advokato V. V. ir nuteistosios S. L. gynėjo advokato G. P. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Armanas Abramavičius
Viktoras Aidukas
