Baudžiamoji byla Nr. 2K-336/2013
Teisminio proceso Nr. 1-68-2-00035-2007-4
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.2 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Ugniui Vyčinui,
išteisintajam N. S.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nuosprendžio.
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu N. S. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 213 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus iš dalies sudedant, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams septyniems mėnesiams.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nuosprendžiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis panaikintas – N. S. pagal BK 213 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, prokuroro ir išteisintojo, prašiusių nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
N. S. buvo nuteistas už tai, kad realizavo suklastotą vertybinį popierių (paprastąjį vekselį) ir pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2006 m. gruodžio 8 d., tiksliau nenustatytu laiku, 13-ajame notarų biure, esančiame Klaipėdoje, M. Mažvydo al. 11, žinodamas, kad 2006 m. birželio 22 d. paprastajame vekselyje dėl 70 000 Lt ties žodžiais:,,Pinigų grąžinti nėra galimybių. J. B.‘‘ pasirašė ne J. B., o kitas asmuo, siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, šį dokumentą pateikė notarei V. J. ir, gavęs vykdomąjį įrašą dėl negrąžintos 70 000 Lt sumos išieškojimo iš mirusiojo J. B. įstatyminių paveldėtojų, kreipėsi su prašymu į teismo antstolę M. T. pradėti vykdomąją bylą pagal pateiktą vekselį. Tačiau nusikaltimo N. S. nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji I. G. kreipėsi į teismą ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl vekselyje nurodytos sumos išieškojimo proceso sustabdymo.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji I. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų.
Kasatorė nurodo, kad teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-301/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-301/2011">2K-7-301/2011</a>) pripažįstama, jog paprastasis vekselis gali būti sukčiavimo priemonė, jeigu nustatoma, kad surašant vekselį jo gavėjo (šiuo atveju kaltininko) tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o paprastasis vekselis panaudojamas kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė.
Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog 2006 m. gruodžio 8 d. nukentėjusioji nebuvo ir dabar nėra paveldėjusi J. B. turto, todėl N. S. negalėjo pasikėsinti įgyti paveldėtojų turto. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. 2006 m. spalio 2 d. buvo sudarytas J. B. paveldimo turto aprašas, 2006 m. spalio 3 d. Klaipėdos rajono 2-ajame notaro biure buvo paduotas pareiškimas apie palikimo priėmimą, todėl pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį nukentėjusioji mirusiojo J. B. turtą jau yra paveldėjusi ir jai yra atsiradusios iš paveldėjimo teisinių santykių kylančios teisės ir pareigos. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad R. B. niekada nepareiškė, jog N. S. prieš ją, kaip vieną iš mirusiojo turto paveldėtojų, kėsinosi sukčiauti, negali būti vertinama kaip paneigianti N. S. nusikalstamus ketinimus, nes buvo kėsinamasi realizuoti ne tik paveldėtą, bet ir asmeninį nukentėjusiosios turtą.
Nukentėjusiosios teigimu, N. S., sukurdamas ir realizuodamas 70 000 Lt neva J. B. išduotą vekselį, sąmoningai siekė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta priverstine sprendimų vykdymo tvarka būtų jo naudai realizuotas tiek mirusiojo J. B., tiek ir nukentėjusiosios turtas ir jam būtų išmokėta 70 000 Lt, nors jokių įrodymų, patvirtinančių N. S. teisę įgyti tokią sumą pinigų, byloje nėra. Kasatorės įsitikinimu, nustatyti N. S. veiksmai atitinka BK 182 straipsnyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Šiuo atveju apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo N. S.. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad notarės V. J. netinkamas savo pareigų atlikimas, nepagrįstai išduodant vykdomąjį įrašą, nėra pagrindas konstatuoti, jog N. S. pasikėsino sukčiauti. Nukentėjusioji pažymi, kad BPK 257 straipsnis nustato, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, jog nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi praneša prokurorui, todėl, kilus abejonių dėl netinkamo notarės pareigų atlikimo, apie tai turėjo būti pranešta prokuratūrai. Kasatorės įsitikinimu, netinkamas notarės pareigų atlikimas nagrinėjamoje byloje negalėjo būti vertinamas kaip aplinkybė, paneigianti N. S. nusikalstamą veiką, ir pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį (analogiškais klausimais pasisakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-383/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-383/2012">2K-383/2012</a>).
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog kaltinime N. S. turėtų būti aiškiai įvardytas kitas sukčiavimo sudėties objektyvusis požymis – svetimos turtinės teisės įgijimas, turėjo spręsti kaltinamojo akto pakeitimo klausimą, bylą grąžinant prokurorui, tačiau, pažeisdamas BPK 254 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, to nepadarė.
Kasatorės įsitikinimu, N. S., sukurdamas ir realizuodamas neva J. B. išduotą 70 000 Lt vekselį, suprato šio vertybinio popieriaus reikšmę ir jo apyvartos tvarką, sąmoningai siekė neteisėtu būdu užvaldyti didelės vertės J. B. įpėdiniams bei jai (kasatorei) asmeniškai priklausantį turtą, veikė kryptingai, nusikalstamų ketinimų neatsisakė iki šiol, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl N. S. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Nukentėjusiosios kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 182 straipsnio taikymo ir kitų kasacinio skundo argumentų
Sukčiavimo (BK 182 straipsnio) esmė – neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimo apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia.
Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu,,privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjIwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-620/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-620/2010">2K-620/2010</a>). Paprastai asmuo suklaidinamas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą ar turtinę prievolę.
Nagrinėjamos bylos kontekste paprastasis vekselis gali būti sukčiavimo priemonė, jeigu nustatoma, kad surašant vekselį, jo gavėjo (kaltininko) tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o paprastasis vekselis panaudotas kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-301/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-301/2011">2K-7-301/2011</a>).
N. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 213 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, pateikdamas notarei suklastotą vertybinį popierių (paprastąjį vekselį), gavęs jos vykdomąjį įrašą dėl 70 000 Lt išieškojimo iš mirusiojo J. B. paveldėtojų pagal įstatymą ir šį dokumentą pateikdamas antstolei dėl vykdomosios bylos pradėjimo, pasikėsino savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji I. G. kreipėsi į teismą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl vekselyje nurodytos sumos išieškojimo proceso sustabdymo.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad vekselio tekstas, jog vekselio davėjas J. B. privalo sumokėti 70 000 Lt N. S., buvo surašytas išteisintojo N. S. 2006 m. birželio 22 d. Vekselio davėjas J. B. mirė 2006 m. liepos 24 d. Išteisintasis 2006 m. gruodžio 8 d. minėtą paprastąjį neprotestuotiną vekselį pateikė Klaipėdos 13-ojo notarų biuro notarei V. J. ir gavo vykdomąjį įrašą dėl 70 000 Lt sumos išieškojimo iš mirusiojo J. B., po to kreipėsi su prašymu į teismo antstolę M. T. pradėti vykdomąją bylą pagal pateiktą vekselį.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad N. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nes nustatyta, kad jis turėjo nusikalstamus ketinimus ir tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Teisiamojo posėdžio metu įrodyta, kad jis veikė tiesiogine tyčia ir kryptingai, suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir siekė konkrečių pasekmių. Šios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad N. S. atlikti veiksmai, t. y. dokumento panaudojimas teisinėje apyvartoje, siekiant įrodyti vekselyje nurodytų aplinkybių pagrįstumą bei teisingumą, pagrįstai kvalifikuoti ir pagal BK 213 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis apskųstas apeliacine tvarka tik nuteistojo N. S..
Apeliacinės instancijos teismas 2013 m. sausio 11 d. nuosprendžiu nuteistojo N. S. apeliacinį skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir N. S. priėmė naują, išteisinamąjį, nuosprendį dėl to, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta nusikalstama veika ir jos aplinkybės, jeigu jos būtų patvirtintos įrodymais, būtų pagrindas manyti, kad kaltinime N. S. nurodyta veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą kitą, alternatyvų objektyvųjį sukčiavimo sudėties požymį – kaip svetimos turtinės teisės įgijimas.
Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad sukčiavimas, įgyjant teisę į svetimą turtą, laikomas baigtu, kai kaltininkas įsigyja dokumentus, suteikiančius teisę į turtą, todėl N. S. veika galėtų būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką – kaip baigtas sukčiavimas. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, tai padaryti būtų galima tik pakeičiant kaltinimą.
Kasatorės nuomone, apygardos teismas nustatęs, kad kaltinime turėtų būti aiškiai įvardytas kitas sukčiavimo sudėties objektyvusis požymis, turėjo spręsti klausimą, ar tai nėra tas atvejis, kai kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ir ar nėra pagrindo grąžinti bylą prokurorui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis asmeniui garantuoja vieną svarbiausių jo procesinių teisių – teisę į teisingą teismą. Sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis yra asmens teisę į gynybą, kurios veiksmingas realizavimas neįmanomas be Baudžiamojo proceso kodekso normų garantuotų teisių – teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis).
BPK 255 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo teisme ribos ir kaltinimo pakeitimo galimybė bei sąlygos, o BPK 256 straipsnyje – kaltinimo pakeitimo teisme procedūra.
BPK 255 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o 2 dalyje – kad kaltinamasis negali būti pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, jeigu apie tokią galimybę nagrinėjimo teisme metu jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 straipsnio 2 dalį kaltinimo pakeitimas sunkesniu yra galimas teismui gavus prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Tokių prašymų (prokuroro ar nukentėjusiojo) nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismuose gauta nebuvo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant šioms aplinkybėms pripažinti, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, nėra pagrindo, taigi darytina išvada, kad kasaciniame skunde pagrįstų teisinių argumentų, pagrindžiančių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimą dėl esminio Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo, nėra, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nukentėjusiosios I. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Armonas Abramavičius
Viktoras Aidukas
