Baudžiamoji byla Nr. 2K-243/2013
Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00044-2008-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.3.6.4.5.1;
2.4.7 (S)
2013 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,
nuteistojo G. S. gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,
nuteistųjų D. D., M. P. gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. D., M. P., nuteistojo G. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendis; panaikinta nuosprendžio dalis dėl M. P. ir D. D. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalį, G. S. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį bei priimtas naujas nuosprendis:
M. P. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį dėl išžaginimo bendrininkaujant su grupe asmenų ir jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose;
D. D. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį dėl išžaginimo bendrininkaujant su grupe asmenų ir jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose;
G. S. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį dėl išžaginimo bendrininkaujant su grupe asmenų ir jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį dėl seksualinio prievartavimo su grupe asmenų ir jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. S. paskirta subendrinta bausmė – ketveri metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kita nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendžiu M. P., G. S. ir D. D. buvo išteisintini, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Šiuo nuosprendžiu nuteisti A. P. ir R. J., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu M. P., D. D., G. S. nuteisti už tai, kad, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe su R. J. ir A. P., išžagino E. N., t. y. 2008 m. sausio 22 d., apie 2 val. nakties, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, prieš tai E. N. neteisėtai atėmę laisvę panaudojant fizinį smurtą, Plungės r., (duomenys neskelbtini) esančios D. D. sodybos gyvenamajame name, pasinaudodami tuo, kad nukentėjusiosios valia jau buvo palaužta A. P., vienas po kito lytiškai santykiavo su E. N. prieš jos valią; G. S. dar ir tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios valią.
Nuteistieji M. P. ir D. D. analogiškais kasaciniais skundais prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendį.
Kasatoriai nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, suvaržė teises į teisingą ir nešališką teismą, nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiosios parodymų ir kitų ištirtų įrodymų, neišnagrinėjo M. P., D. D. argumentų bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose; dėl šių priežasčių kasatoriai buvo neteisėtai pripažinti kaltais padarę BK 149 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuteistųjų manymu, baudžiamasis procesas jiems negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnis).
M. P. ir D. D. teigia prieš nukentėjusiąją jokios prievartos nenaudoję, E. N. jokio akivaizdaus nesutikimo lytiškai santykiauti neišreiškusi ir nesipriešinusi. Kasatoriai nežinoję, ar prieš tai A. P. jai grasino ir ar taip buvo palaužęs jos valią. Nuteistieji tvirtina, kad nebuvo susitarimo išžaginti nukentėjusiąją ar tenkinti lytinę aistrą prieš jos valią, buvo tik kalbama apie E. N. išvežimą iš namų prievarta, jeigu ji pati nesutiks vykti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagrįstai pripažino, kad M. P. ir D. D. prieš nukentėjusiąją patys jokio smurto nenaudojo, negirdėjo ir nesuprato, jog A. P. prieš tai E. N. grasino panaudoti ar panaudojo smurtą ir buvo palaužęs jos pasipriešinimą; nukentėjusiajai neišreiškus akivaizdaus nenoro lytiškai santykiauti ar tenkinti lytinę aistrą, kasatoriai suprato, kad tai daryti E. N. sutinka. Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir vadovaudamasis vien prieštaringais, nepatikimais nukentėjusiosios parodymais bei samprotavimais, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, nepakankamai motyvavo teismo nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalį) ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistojo G. S. gynėjas advokatas Raimundas Jurka kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Klaipėdos apygardos teismas nuosprendyje nenurodė įrodymų, kuriais grindė savo išvadas, nepateikė motyvų, paaiškinančių, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitais ne, o tik atkartojo pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurias įvertino kitaip. Iš dalies atlikęs įrodymų tyrimą teismas jo rezultatų neanalizavo ir neišdėstė skundžiamame nuosprendyje. Liko neaišku, kaip apygardos teismas vertina nukentėjusiosios E. N. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas neatliko nukentėjusiosios parodymų visumos analizės, kai kurių jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismo ir apeliacinio proceso metu išvis nevertino; nuosprendyje nenurodyta, kad apeliacinio proceso metu atlikus įrodymų tyrimą paaiškėjo naujos, nors ir prieštaringos, aplinkybės. Skundžiamame nuosprendyje teismas paliko daug neatsakytų klausimų ir abejonių. Kasatoriaus manymu, G. S. išteisinimą pakeisdamas apkaltinimu teismas privalėjo teismo nuosprendyje nuosekliai įvardyti įrodymus, kurie, teismo nuomone, rodo nusikaltimo faktą, asmens kaltę, pateikti įrodymus, kuriais teismas atmeta kitus įrodymus, kodėl netiki G. S. gynybine versija, tačiau to nepadarė, apsiribodamas pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių atkartojimu. Taip buvo nepaisoma teismų praktikos ir iš esmės suvaržyta G. S. teisė žinoti, kuo remiantis jis buvo pripažintas kaltu, žinoti aiškius ir nedviprasmiškus teismo motyvus. Teismas nesiėmė priemonių prieštaravimams nukentėjusiosios parodymuose pašalinti, neatliko bylos duomenų visumos analizės, o įrodymus vertino fragmentiškai ir nuosprendyje neindividualizavo motyvų dėl kiekvieno nuteistojo.
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmes už BK 149 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus, neatsižvelgė į šių nusikaltimų pavojingumo laipsnį, neįvertino nuteistojo G. S. asmenybę apibūdinančių požymių. Be to, aiškindamas baudžiamąjį įstatymą teismas netinkamai jį pritaikė, kiek tai sietina su baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamą veiką sunkinančių ir kvalifikuojančių aplinkybių derinimu. Taip pat teismas neskyrė reikiamo dėmesio bausmės skyrimo motyvams. Byloje nustatytos aplinkybės nuosprendyje išvardijamos deklaratyviai, neatskleidžiant konkretaus jų turinio bei reikšmės skiriamai bausmei. Tai, anot kasatoriaus, sudarė prielaidas interpretuojamų nusikalstamų veikų pavojingumo, jų padarinių, nuteistojo G. S. asmenybės bei jo atliktos veikos neatitinkančios bausmės skyrimui ir neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė nemotyvuotą bei klaidingą išvadą, kad G. S. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui – ši aplinkybė neįrodyta objektyviais bylos duomenimis. Nuteistojo gynėjas taip pat pažymi, kad teismas, pažeisdamas BK 60 straipsnio 2 dalį, pripažino G. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimo padarymą bendrininkų grupe. Tokia išvada neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos, nes pagal BK 60 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.
Nuteistųjų D. D., M. P. ir nuteistojo G. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo ir BPK 305 ir 331 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimo
Nuteistieji D. D., M. P., nuteistojo G. S. gynėjas advokatas R. Jurka kasaciniuose skunduose teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas nuosprendį nepaisė BPK inter alia (be kita ko) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, pažeidė iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių kylančius reikalavimus dėl nuosprendžių surašymo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Taigi ir nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendis vertintinas tuo aspektu, ar teismas, priimdamas šį nuosprendį, nepadarė BPK inter alia 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.
Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti:
1) apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes;
2) įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, t. y. įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus;
3) motyvus, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.
Po to nuosprendyje išdėstoma nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-74/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-74/2010">2K-74/2010</a>).
Taigi, šiuo atveju turi būti paisoma ir nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, įtvirtintų BPK 305 straipsnio 1 dalyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).
Iš šioje byloje priimto naujo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad kolegija, pripažindama penkių asmenų grupę padarius atitinkamas nusikalstamas veikas, neišdėstė įrodytomis pripažintų nustatytų bylos aplinkybių.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančias išvadas. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas M. P., G. S. ir D. D. kaltais dėl nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 2 dalyje, o G. S. – ir dėl BK 150 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, tokią savo išvadą iš esmės grindė kitokiu pirmosios instancijos teismo tam tikrų nustatytų aplinkybių ir bylos dalyvių (nukentėjusiosios, kaltinamųjų) parodymų įvertinimu. Antai viena pagrindinių aplinkybių, patvirtinančių kaltininkų ketinimą lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią apeliacinės teismas pripažino tai, kad visi kaltinamieji žinojo, jog nukentėjusioji į sodybą buvo išvežta prieš savo valią ir tai, pasak apeliacinės instancijos teismo, „rodo, kad kaltinamieji turėjo ne tik tikslą ją išsivežti, bet ir tikslą su ja lytiškai santykiauti“. Pažymėtina, kad tai, jog nukentėjusioji prieš jos valią, buvo išvežta į sodybą, savaime nepatvirtina visų ją vežusių asmenų ketinimų nukentėjusiąją išžaginti ar išprievartauti. Tokia teismo išvada turėjo būti grindžiama ne prielaida, o įrodymais. Apeliacinės instancijos teismui priimant minėtą nuosprendį tai nebuvo padaryta.
Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas M. P., G. S. bei D. D. kaltais dėl minėtų nusikaltimų padarymo, taip pat rėmėsi ir nukentėjusiosios parodymais. Tačiau šiuo atveju nebuvo aptarti ir pašalinti šiuose parodymuose esantys prieštaravimai. Antai, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2008 m. sausio 22 d. nukentėjusioji, kreipdamasi į Klaipėdos miesto vyriausiąjį policijos komisariatą, pranešė, kad ją automobilyje išžagino vienas iš penkių jame buvusių vyrų. 2008 m. vasario 24 d. pareiškime, rašytame tam pačiam komisariatui, jau nurodoma, kad ją išžagino penkiese. Be to, pirmosios instancijos teismui pateiktame raštiškame prašyme nukentėjusioji E. N. nurodė, kad su G. S. ji lytiškai santykiavo savo noru, ir tai patvirtino per apklausą teisme. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nebuvo motyvuotai pasisakyta ir dėl nuteistųjų asmenų parodymuose iškeltos versijos, kad jie, lytiškai santykiaudami su nukentėjusiąja, nesuvokė, jog prieš tai buvo palaužtas jos pasipriešinimas, ir manė, kad tai daro E. N. sutikimu.
Pažymėtina, kad kartu su D. D., M. P., G. S. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 2 dalyje, padarymą buvo nuteisti ir A. P. bei R. J., o A. P. buvo nuteistas ir pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota. Pagal BPK 376 straipsnio 2 dalį, jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas; tačiau jeigu netinkamas įstatymo pritaikymas bei esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems. Šioje byloje minėti esminiai BPK pažeidimai padaryti ir apeliacinės instancijos teismui vertinant kitų dviejų nuteistųjų, nepadavusių kasacinių skundų, veiksmus.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės pažeidė šioje nutartyje nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl to byla nagrinėtina iš naujo apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro apeliacinį skundą tikrintinas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Viktoras Aidukas
Armanas Abramavičius
