V. Z. pagal BK 178 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-244/2013

Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00484-2004-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.2; 2.1.7; 2.3.4.6; 2.3.6.3; 2.3.6.4.5;

2.4.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistajam V. Z.,

nuteistojo gynėjui Daniui Svirinavičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: V. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtoji bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Iš V. Z. priteista: nukentėjusiajai V. K. 5535 Lt turtinei žalai atlyginti, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 7656 Lt ekstradicijos išlaidoms atlyginti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu V. Z. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas (BPK 3 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, nuteistojo ir nuteistojo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti iš dalies, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. Z. nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 11 d., nuo 13.00 iki 15.00 val., pritaikydamas buto, esančio,,duomenys neskelbtini“, durų raktą, įsibrovė į patalpą – V. K. priklausantį butą ir iš jo pagrobė svetimą turtą – V. K. priklausančius pinigus (1700 Lt), įvairius juvelyrinius dirbinius, televizorių, muzikinį centrą, vaizdo magnetofoną, laidynę, 2 mobiliojo ryšio telefonus, padarydamas nukentėjusiajai 5535 Lt turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas V. Z. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo išteisinęs BPK 3 straipsnio 1 dalies pagrindu konstatavęs, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių, neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų V. Z. kaltę padarius jam inkriminuotą veiką, išskyrus piršto pėdsaką, kurio atsiradimas galėjo būti susijęs su jo buvimu bute iki nusikaltimo. Visos abejonės įvertintos kaltinamojo naudai. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad pareigūnai turėjo galimybę atlikti daktiloskopinę ekspertizę netrukus po įvykio, nes kaltinamojo lyginamieji pavyzdžiai specialistams buvo pateikti 2004 m. gruodžio 24 d., tačiau specialisto išvada pateikta tik 2011 m. gruodžio 12 d.; iš 2006 m. gegužės 30 d. nutarimo pripažinti įtariamuoju ir paskelbti paiešką matyti, kad V. Z. pripažintas įtariamuoju jo net neapklausus, jam nedalyvaujant, nežinant apie įtarimus jo atžvilgiu, jam paskelbta paieška; nutarime nurodyta, jog „tyrimo metu surinkti duomenys leidžia teigti (...), kad jis įsibrovė į butą“, tačiau nenurodyti jokie konkretūs duomenys. Be to, orderis ginti V. Z. advokatei išduotas jau 2005 m. kovo 14 d., kai jis net nebuvo apklausiamas liudytoju, juolab įtariamuoju. Įtarimas pareikštas tik 2011 m. rugpjūčio 11 d., o po to – 2012 m. vasario 23 d. vėl pakeistas, mažinant pavogtų daiktų kiekį, žalos dydį.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad byloje pakanka įrodymų konstatuoti, jog vagystę iš V. K. buto įvykdė V. Z..

Teismas nurodė, kad V. Z. kaltė įrodyta liudytojų M. D., G. K., iš dalies nukentėjusiosios parodymais, byloje esančia rašytine medžiaga. Liudytoja M. D. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai laikėsi parodymų, kad V. Z. jos motinos bute niekada nėra buvęs. Nors teisme ji parodymus pakeitė, tačiau negalėjo nei išsamiai papasakoti išgertuvių aplinkybių, nei atsakyti į klausimą, ar tyrėjui sakė teisybę, be to, parodė, kad ji ir jos motina nori V. Z. viską atleisti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas liudytojos M. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pripažino teisingais, o jos parodymų pakeitimą teisme, taip pat ir nukentėjusiosios parodymus, duotus teisme, vertino kaip siekį padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kaltinamojo ir liudytojų L. R. ir E. B. parodymus, kad jie kartu prieš vagystę bute vartojo alkoholinius gėrimus, taip pat nukentėjusiosios parodymus, kad esą M. D. jai sakė, jog prieš vagystę V. Z. buvo jos bute, – paneigia M. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. M. D. V. Z. pažinojo tik iš matymo kaip L. R. ir E. B. draugą. Nukentėjusioji V. Z. nepažinojo, jo neatpažino ir parodymo atpažinti metu. Ši aplinkybė paneigia kaltinamojo parodymus, kad jis iš nukentėjusiosios yra pirkęs alkoholio ir cigarečių. Liudytojų L. R. ir E. B. parodymų teismas nelaikė patikimais dar ir todėl, kad E. B. vagystės metu su V. Z. palaikė artimus santykius, o L. R. yra jos draugė, taip pat dažnai bendraudavusi ir su V. Z..

Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kavinukas (vazelė), ant kurio buvo rastas V. Z. dešinės rankos bevardžio piršto pėdsakas, stovėjo sekcijoje už stiklinių durelių ir buvo pastatytas už puodelių rinkinio, kad niekam nekristų į akis. Taigi V. Z. versija, kad jis piršto atspaudą ant kavinuko galėjo palikti atsitiktinai, imdamas iš sekcijos puodelį ar stikliuką, yra neįtikėtina ir vertintina kaip gynybinė.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1, 20 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų pažeidimų ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, jog jam inkriminuotą vagystę įvykdė būtent jis.

Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, nes yra pagrįstas įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. teisėjų kolegija neatliko jokio įrodymų tyrimo, net nepaskelbė bylos duomenų (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kad priimant išteisinamąjį nuosprendį pažeisti baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Teismas nevertino gynėjos atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nurodytų jį teisinančių argumentų ir įrodymų (BPK 331 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi bylos medžiaga vertinta pasirinktinai, nevertinant teisinančių įrodymų (BPK 20 straipsnis).

Kasatorius nurodo, kad prokuroras apeliaciniame skunde daug dėmesio skyrė nukentėjusiosios V. K. ir liudytojos M. D. parodymams, tariamam jų parodymų prieštaringumui, tačiau taip ir nenurodė, kokią tai turi reikšmę jo (V. Z.) kaltumui ar nekaltumui. Todėl šių asmenų parodymų kritikavimas nepadarant dėl jų jokių galutinių ir aiškių išvadų nėra pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiosios ir liudytojos M. D. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jo kaltės neįrodo, nes jos niekada neteigė, kad būtų mačiusios, jog jis kaltinime nurodytu ar kitu laiku būtų apvogęs jų butą. Be to, iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji, sužinojusi visus bylos duomenis, įsitikino, kad dėl vagystės kaltas ne jis arba bent jau suabejojo kaltinimu. Tokiu atveju nukentėjusiosios pozicija yra labai reikšminga teisingam bylos išsprendimui.

Kasatorius nurodo, jog jo versija apie bute aptikto jo piršto antspaudo galimą palikimą dar iki vagystės atsirado vėliau dėl to, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje niekas jo neinformavo apie šį tariamą įkaltį ir nereikalavo dėl to pasiaiškinti. Pateikus visus įkalčius, jis dėl kaltinimo davė išsamius parodymus, taip pat ir dėl tą kaltinimą tariamai pagrindžiančių duomenų. Tačiau kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad jis ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog dar iki vagystės keletą kartų yra buvęs nukentėjusiosios bute, vaišinęsis ten alkoholiniais gėrimais. Prokuroro apeliacinio skundo teiginys, jog "neįtikėtina, kad imant puodelį ar stikliuką galima palikti bevardžio piršto pėdsaką ant kavinuko (vazelės), kurioje buvo 280 Lt ir kuri buvo padėta už puodelių", pagrįstas prielaidomis, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kaip konkrečiai sekcijoje buvo išdėlioti indai, kaip vaišių metu jis ėmė stikliukus iš tos sekcijos.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes; kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta pašalinti abejonių, jos aiškinamos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų laikėsi, įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį. Tačiau, kasatoriaus nuomone, ir išteisinamajame nuosprendyje nenurodytos visos jį teisinančios bylos aplinkybės. Iš nukentėjusiosios, liudytojos M. D. ir kitų liudytojų parodymų matyti, kad pati nukentėjusioji buvo neapdairi saugodama savo turtą, nes yra buvę atvejų, kai nukentėjusiosios buto išorinėse duryse būdavo paliekami (pamirštami) raktai, nukentėjusiajai nebūnant namuose, jame viena likdavo jos dukra M. D., kuri į butą kviesdavosi įvairius asmenis, net ir nepažįstamus, ir vaišindavosi su jais alkoholiu. Be to, nukentėjusioji nelegaliai prekiavo pilstuku ir cigaretėmis, dėl to jos bute įvairiu paros metu lankydavosi įvairūs asmenys, tarp jų ir asocialūs. Visos šios aplinkybės padidino riziką nukentėjusiajai būti apvogtai kitų asmenų.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, byla dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK 20, 276, 301, 305–307, 331 straipsnių pažeidimų grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog byloje nesurinkta jokių objektyvių, neginčytinų kaltinamojo kaltės įrodymų, kad byloje yra nepašalintų abejonių, padarė neištyręs jokių duomenų, neatlikęs įrodymų tyrimo. BPK nenumato pareigos, apeliacinės instancijos teismui naikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimant naują nuosprendį, būtinai iš naujo tirti įrodymus. Galima situacija, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų tyrimo ir (ar) vertinimo klaidas, šias klaidas gali ištaisyti ir iš naujo jau tirtų įrodymų neištyręs. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti aiškūs teisiniai argumentai, iš kurių būtų galima spręsti, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, dėl kokių priežasčių turi būti daromos kitokios išvados. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi atitikti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui keliamus reikalavimus. Kasacine tvarka apskųstas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendis šių reikalavimų neatitinka.

Kasacinės instancijos teismas, bylą patikrindamas teisės taikymo aspektu, iš naujo įrodymų netiria ir nevertina, tačiau pagal kasaciniuose skunduose nurodytus teisinius argumentus turi pareigą patikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose remtasi BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais ir teismo posėdžiuose tinkamai ištirtais įrodymais, ar vertinant tiek atskirus įrodymus, tiek jų visumą padarytos išvados yra nuoseklios, neprieštaringos, logiškos, ar nustatytos visos teisingam bylos išsprendimui svarbios aplinkybės. Tokio pobūdžio trūkumų turintys teismų nuosprendžiai neatitinka BPK 301, 305–307 straipsniuose nustatytų reikalavimų ir negali būti palikti galioti.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nurodė, kad V. Z. kaltė įrodyta liudytojų M. D., G. K., iš dalies nukentėjusiosios parodymais, byloje esančia rašytine medžiaga. Toks argumentavimas nėra pakankamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje remtasi M. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bet nesiremta jos parodymais, duotais teismo posėdyje. Toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvavimas prieštarauja BPK 276 straipsnyje nustatytoms parodymų tyrimo ir vertinimo teisiamajame posėdyje taisyklėms.

G. K. ir nukentėjusiosios parodymais nagrinėjamoje byloje nustatinėtinas vagystės faktas (nukentėjusiosios parodymais dar ir kavinuko (vazelės), ant kurio rastas piršto pėdsakas, buvimo vieta), tačiau šiuose parodymuose nėra jokios informacijos apie vagystę padaryti galėjusį asmenį ar asmenis, todėl išvados apie V. Z. kaltę pagrindimas šiais parodymais yra nelogiškas.

Iš rašytinių bylos įrodymų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje minimas tik įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame kalbama apie rastą piršto pėdsaką, tačiau šiame nuosprendyje niekaip neaptartos, nepaneigtos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos ir kaltinamojo naudai vertintos abejonės dėl piršto pėdsako ištyrimo – pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareigūnai turėjo galimybę atlikti daktiloskopinę ekspertizę netrukus po įvykio, nes kaltinamojo lyginamieji pavyzdžiai specialistams buvo pateikti 2004 m. gruodžio 24 d., tačiau specialisto išvada pateikta tik 2011 m. gruodžio 12 d.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Albinas Sirvydis

Gintaras Goda