Baudžiamoji byla Nr. 2K–232/2013
Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00046-2011-8 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.7.6. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. P. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutarties.
Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu R. J. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams, uždraudžiant per šį laikotarpį tiesiogiai bendrauti su nukentėjusiąja E. L., pareigojant jį per šį laikotarpį dirbti arba registruotis darbo biržoje.
Iš R. J. P. priteista E. L. 7000 Lt neturtinės žalos, o jos tvarkytoju paskirtas Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi nuteistojo R. J. P. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą,
n u s t a t ė :
R. J. P. pagal BK 153 straipsnį nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. pabaigos iki 2010 m. balandžio mėnesio, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, Šilutės r., (duomenys neskelbtini), savo sugyventinės D. L. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus – kelis kartus, tikslesnis skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, rankomis per rūbus lietė bei glostė mažametės E. L. (gim. (duomenys neskelbtini)) krūtis, šlaunis, lytinius organus, gnybčiojo į sėdmenis ir taip ją tvirkino.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. P. prašo teismą panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 153 straipsnį. Pabrėžiama, kad teismas nuosprendį grindė asmenų, kurie apie įvykį sužinojo iš nukentėjusiosios mažametės E. L., parodymais, nors ji pati ikiteisminio tyrimo metu bei teisme neigė, kad kasatorius ją tvirkino. Pažymima, kad nukentėjusioji, apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, paneigė, jog buvo tvirkinta, tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą neva jos parodymams turėjo įtakos D. L. ir kasatorius.
Kasatorius abejoja teismo psichologinės-psichiatrinės ekspertizės patikimumu, neaišku, kuo remiantis padaryta išvada dėl nukentėjusiosios padidinto įtaigumo ir pasidavimo kitų asmenų poveikiui. Taip pat kelia abejonių ekspertizės išvada, kad nukentėjusioji mėgino priešintis įtariamojo veiksmams apie įvykį pranešdama savo mamai, tačiau, nesulaukusi adekvačios pagalbos, savo jėgomis priešintis negalėjo, nes tokias išvadas gali pateikti tik teismas.
Taip pat kasatorius pažymi, kad teismas, remdamasis jo buvusios sutuoktinės V. P. ir jos dukros S. M. parodymais apie tai, jog jis tvirkino V. P. dukras, neįvertino tos aplinkybės, kad V. P. apie tariamą dukrų tvirkinimą policijai pranešė tik po to, kai ją aplankė M. Š. ir V. J.
Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad M. Š. pas V. P. važiavo iš karto po kasatoriaus sumušimo, t. y. 2011 m. sausio 19 d., nors apie tariamą savo sesers tvirkinimą žinojo jau prieš metus, tačiau teismai šių aplinkybių neįvertino. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsakė į skunde keliamą argumentą, kad M. Š. ir V. J. galėjo būti priešiškai nusiteikę prieš kasatorių.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių bei surinktų įrodymų. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė liudytojų M. Š., E. B., V. J., K. L., V. P., S. M. parodymus, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktus, kitus byloje surinktus įrodymus ir, vadovaudamasis jų visuma, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir kasatoriaus veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 153 straipsnį. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas pats tiesiogiai apklausė nukentėjusiąją ir, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skyrė pakankamą dėmesį nukentėjusiosios parodymų vertinimui. Teismas atliko išsamią parodymų analizę, vadovavosi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto išvadomis apie individualius psichologinius E. L. ypatumus, lygino jos parodymus su kita bylos medžiaga. Kasatorius mano, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto išvados turėjo būti vertinamos kritiškai, tačiau teismai neturėjo pagrindo suabejoti šio dokumento patikimumu, nes ekspertizės akto išvados logiškai ir detaliai grindžiamos dėstomojoje dalyje išanalizuotais argumentais. Akte nurodoma, kad, remiantis tiriamosios žodžiais, ji apkalbėjo R. J. P. ir tvirkinimo istoriją papasakojo spontaniškai, nesusimastydama. Ekspertai nurodo, kad šis tiriamosios paaiškinimas mažai tikėtinas ir pateikia šį teiginį pagrindžiančius argumentus. Akte pateiktas ir išvados, kad nukentėjusiajai nustatytas padidintas polinkis į įtaigumą, pagrindimas. Todėl teismai neturėjo pagrindo abejoti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto išvadomis, šis įrodymas įstatymo nustatyta tvarka buvo ištirtas teisiamajame posėdyje ir yra patikimas įrodymų šaltinis. Nors, kasatoriaus nuomone, teismai pakankamai neįsigilino į jo buvusios sutuoktinės liudytojos V. P. ir jos dukros S. M. teisme duotus parodymus, nes, jo manymu, šių liudytojų parodymai yra nepatikimi, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad minėti parodymai nėra tiesiogiai susiję su mažametės E. L. tvirkinimu, tačiau, kaip pažymėta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, yra labai svarbūs ir reikšmingi vidiniam teismo įsitikinimui susiformuoti. Šios liudytojos parodymus davė būdamos įstatymo nustatyta tvarka įspėtos dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir byloje, be kasatoriaus teiginių, daugiau nėra jokių duomenų, kurie leistų teismui suabejoti nurodytų liudytojų parodymų patikimumu. Taigi vertindami įrodymus teismai BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, o priimtus sprendimus grindė tik tiesiogiai ištirtais ir BPK numatytais proceso veiksmais patikrintais įrodymais. Tai, kad teismai padarė kitokias išvadas nei tikėjosi nuteistasis, nėra pagrindas teigti, kad buvo pažeisti įrodymų vertinimą reglamentuojantys įstatymai.
Taip pat kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo skundo argumentų dėl liudytojų M. Š. ir V. J. priešiškumo kasatoriui bei D. L., be to, netinkamai įvertino nukentėjusiosios parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, atliko įrodymų tyrimą ir pats apklausė nukentėjusiąją. Išnagrinėjęs nuteistojo argumentus teismas, konstatavo, kad byloje nustatytas faktinės aplinkybės paneigia kasatoriaus teiginius neva jis nusikalstamos veikos nepadarė. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje nurodyta, kad liudytojai M. Š. ir V. J. parodymus davė baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu apylinkės teisme. Šie liudytojai parodymus davė būdami įspėti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Liudytojų parodymus patvirtina ir nukentėjusioji E. L., kuri pati teisminio nagrinėjimo metu 2012 m. rugsėjo 24 d. posėdyje pripažino, kad broliui, jo kaimynei ir brolio draugui E. papasakojo, jog dėdė R. prie jos priekabiavo. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad apelianto teiginiai, jog apylinkės teismas, vertindamas šių liudytojų parodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nesukonkretinti, t. y. nenurodyta, kaip konkrečiai pasireiškė nurodomos normos pažeidimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kaip neatitinkančius tikrovės, padarė pagrįstas išvadas, kad liudytojų parodymų teisingumas nekelia abejonių. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą nepažeisdamas BPK 320, 324 straipsnių nuostatų ir nutartyje motyvuotai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus.
Nuteistojo R. J. P. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl R. J. P. nuteisimo pagal BK 153 straipsnį
Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. P. savo prašymą panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti argumentuoja tuo, kad jis nuteistas nepagrįstai, bylos duomenys ištirti neobjektyviai ir neišsamiai, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis išskirtinę reikšmę teikiant asmenų, kurie apie įvykį sužinojo iš nukentėjusiosios mažametės E. L., parodymams, nors ji pati ikiteisminio tyrimo metu bei teisme neigė, kad kasatorius ją tvirkino, taip pat nepaneigta jo gynybos versija, kad jis galėjo būti apkalbėtas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir pripažinti atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus (BPK 301 straipsnis). Teismo išvados dėl R. J. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 153 straipsnį nuosprendyje pagrįstos ištirtų įrodymų visuma: įvertinus mažametės nukentėjusiosios E. L. parodymus, liudytojų M. Š., V. J., E. B. bei K. L. parodymus, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuotus duomenis apie tai, kad nukentėjusioji galėjo suvokti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Nors minėtų liudytojų parodymai yra netiesioginiai, nes šie asmenys apie įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios, tačiau tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, jie visi yra reikšmingi įrodinėjimo procese.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp mažametės nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų ir liudytojų M. Š., V. J., E. B. bei K. L. parodymų, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausė nukentėjusiąją E. L. Nors apeliacinės instancijos teisme mažametė nukentėjusioji kaip ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu paneigė, kad R. J. P. ją tvirkino akcentuodama, jog jie visi trys, t. y. ji, jos motina ir kasatorius, „išsiaiškino“ situaciją, tokie nukentėjusiosios parodymai apeliacinės instancijos teismui tik sustiprino įsitikinimą, kad ji yra paveikta suaugusiųjų įtakos ir siekia sumenkinti įvykio aplinkybes.
Būtent tai, kad pirmą kartą mažametė nukentėjusioji buvo apklausta praėjus daugiau kaip metams po įvykio, o visą tą laiką gyveno su motina, kuri neigė, jog kasatorius galėjo atlikti kokius nors seksualinio pobūdžio veiksmus prieš mažametę, ir lėmė tai, kad nukentėjusioji pasidavė suaugusiųjų įtakai, todėl jos parodymus vertino kritiškai. Nors kasatorius skunde kelia abejonę dėl liudytojo M. Š. parodymų patikimumo dėl to, kad jis apie tvirkinamuosius veiksmus pranešė tik praėjus metams po įvykio, būtent po tarp jų kilusio konflikto, tai neturi reikšmės kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui, nes teismai išsamiai išsiaiškino aplinkybes, kurios lėmė tokį pavėluotą jo kreipimąsi į policiją.
Kasatorius skunde nurodė ir tai, kad abiejų instancijų teismai netinkamai įvertino galimo liudytojų M. Š. ir V. J. priešiškumo jam, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentą šiuo klausimu. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, atliko įrodymų tyrimą, papildomai apklausė nukentėjusiąją, konstatavo, jog minėti liudytojai parodymus davė ir pirmosios instancijos teisme, kai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės, be to, jų parodymus patvirtino ir pati nukentėjusioji, todėl šis teismas padarė pagrįstas išvadas, kad šių liudytojų parodymai nekelia abejonių ir negalima teigti, kad buvo padaryti BPK 320 ar 324 straipsnių pažeidimai.
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, nesutikdamas su teismų sprendimais, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, nuosprendžiuose išdėstytų išvadų pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, yra ne kasacinės, o apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Kasaciniame skunde nuteistasis R. J. P. pakartojo tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodomi apeliaciniame skunde ginčijant nuosprendžio pagrįstumą, teigiant, kad nusikaltimo, už kurį nuteistas pagal BK 153 straipsnį, nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl R. J. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 153 straipsnį yra pagrįstos, nuteistojo gynybos versija motyvuotai atmesta. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo R. J. P. kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti dėl jo priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. J. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Vytautas Masiokas
Rimantas Baumilas
