V. M. pagal BK 178 str. 3 d., 178 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-242/2013

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00228-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.5;

2.1.7.4;

2.4.2.1;

2.4.7. (S)

2013 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria atmestas nuteistosios V. M. apeliacinis skundas; iš V. M. priteista 302,50 Lt proceso išlaidų UAB,,Impeksservis“ naudai.

V. M. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu nuteistoji įpareigota per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajai.

Priteista iš V. M. 37 932,50 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 4000 Lt proceso išlaidų A. V..

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

V. M. nuteista už tai, kad ji nuo 2009 m. vasaros iki lapkričio mėnesio iš namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagrobė A. V. priklausančius daiktus – drabužius ir aksesuarus:

smėlio spalvos žieminę striukę su firmos „Roberto Cavalli“ prekės ženklu – 3075 Lt vertės;

gelsvos spalvos megztinį-golfą be prekės ženklo – 250 Lt vertės;

baltos (pieno) spalvos „V“ iškirptės megztinį be prekės ženklo – 262,50 Lt vertės;

golfą be rankovių juodos spalvos su firmos „Givenchy“ prekės ženklu – 595 Lt vertės;

pilkos spalvos megztinį su firmos „Ralph Lauren“ prekės ženklu – 295 Lt vertės;

juodos spalvos paltą su firmos „Burberry“ prekės ženklu – 2300 Lt vertės;

juodos spalvos lietpaltį su firmos „Yves Saint Laurent“ prekės ženklu – 2100 Lt vertės;

margą trikotažinę palaidinę trumpomis rankovėmis su firmos „Yves Saint Laurent“ prekės ženklu – 325 Lt vertės;

juodos spalvos nėriniuotą palaidinę be rankovių su firmos „Givency“ pekės ženklu – 655 Lt vertės;

rudos spalvos rankinę su firmos „Givency“ prekės ženklu – 4725 Lt vertės;

juodos spalvos pintos (megztos) odos rankinę su firmos „Alexander McQueen“ prekės ženklu – 5300 Lt vertės;

juodos spalvos pintą rankinę su firmos „Bottega Veneta“ prekės ženklu – 4450 Lt vertės;

juodos spalvos rankinę su firmos „Yves Saint Laurent“ prekės ženklu – 4800 Lt vertės;

juodos spalvos rankinę su firmos „Chanel“ prekės ženklu – 5150 Lt vertės;

juodos spalvos zomšo delninukę su apyranke su firmos „Roberto Cavalli“ prekės ženklu – 2150 Lt vertės;

juodos spalvos delninukę su firmos „ Giorgio Armani“ prekės ženklu – 1100 Lt vertės;

megztinį (pieno spalvos, sagutės – spalvotos žvaigždutės), kurio vertė 400 Lt.

Iš viso V. M. pagrobė 37 932,50 Lt vertės turto.

Kasaciniu skundu nuteistoji V. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų: nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), nutartyje nenurodė motyvų, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Be to, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse įtvirtintus įrodymų leistinumo ir vertinimo principus bei BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad kasacines instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą.

Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pavedė atlikti daiktų vertės ir jų autentiškumo nustatymo ekspertizę UAB „Impeksservis“ ekspertams, neįrašytiems į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad ši ekspertizė buvo paskirta netinkamai, tačiau priimdamas sprendimą besąlygiškai rėmėsi būtent šios ekspertizės išvadomis. Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji ir jos gynėjas pateikė duomenis apie konkrečius į ekspertų sąrašą įtrauktus asmenis, galinčius atlikti turto vertinimo ekspertizę, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Nors skundžiamoje nutartyje teigiama, kad pakartotinio bylos apeliacinio proceso metu nebuvo galimybes iš naujo paskirti ekspertizių dėl daiktinių įrodymų sunaikinimo vykdant nuosprendį, tačiau, nuteistosios manymu, tai nėra pagrindas sunkinti jos teisinę padėtį, nes skubotas daiktinių įrodymų sunaikinimas buvo įvykdytas dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių. Pažeidžiant BPK nustatytą tvarką paskirtos turto vertės nustatymo ekspertizės aktas, nulėmęs V. M. nusikalstamos veikos kvalifikaciją, pripažintinas neturinčiu įrodomosios galios. Pasak kasatorės, nustatant tiriamų daiktų vertę, faktiškai buvo vadovaujamasi prielaida, kad daiktai yra autentiški, tačiau teismo posėdyje tyrimą atlikę ekspertai negalėjo motyvuotai paaiškinti, kaip buvo ištirta rinka, kodėl padaryta išvada, jog tyrimui pateikti daiktai yra ne falsifikatai, o atitinkantys ant jų esančius prekės ženklus, kodėl nebuvo vertinamos analogiškų daiktų kainos, už kurias jie parduodami Lietuvos parduotuvėse, kaip nenustačius tiriamų daiktų pagaminimo datos galima objektyviai nustatyti jų kainą. Ekspertizės akte nėra jokių duomenų, su kokiais gaminiais buvo lyginti tiriami daiktai. Kasatorė teigia, kad apeliaciniame skunde buvo pateikti klausimai, kuriais siekta pašalinti neaiškumus dėl ekspertizės akto išvadų, tačiau teismas dėl esminių skundo argumentų nepasisakė, netyrė ir nevertino pateiktų įrodymų, o nutartyje tik perrašė pirmosios instancijos teismo išvadas, formaliai konstatavo, kad jos yra teisingos, ir nepagrįstai pripažino, jog ekspertizės akto turinys atitinka BPK reikalavimus. Skundžiamoje nutartyje dėl pagrobto turto vertės remtasi nukentėjusiosios A. V. parodymais, visiškai jų nedetalizuojant, ir padaryti prieštaringi apibendrinimai dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo. Be to, du kartus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir kaskart atliekant įrodymų tyrimą nebuvo imtasi jokių priemonių, siekiant įpareigoti nukentėjusiąją pateikti įrodymų, patvirtinančių iš jos pagrobtų daiktų tapatybę bei įsigijimo vertę. Taigi teismai pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalį, nes nesiėmė įstatyme numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes, nepašalino prieštaravimų.

Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo pasisakyta dėl V. M. inkriminuoto nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių vertinimo. Tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau, nepaisant to, įvertinus aplinkybes, kurių nuteistoji neginčijo, nutartyje padaryta prieštaringa išvada, kad nuosprendyje vis tiek pagrįstai nustatyta tyčia pagrobti didelės vertės turtą. Tokia teismo išvada nepaneigia nuteistosios parodymų dėl daiktų pasisavinimo priežasčių (ji maniusi, kad padėvėtų daiktų nukentėjusioji nebenaudos). Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių yra neišsami, nes pasisakyta ne dėl pagrobto turto didelės vertės suvokimo, o tik dėl to, kad nuteistoji apskritai suvokė, kokia yra pagrobto A. V. priklausančio turto vertė, jos nekonkretizuojant. Tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, nes subjektyviai nuteistajai inkriminuota veika atitinka BK 178 straipsnio 1 dalies požymius.

Atsiliepimu į nuteistosios V. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, ėmėsi priemonių pašalinti trūkumus, kurie buvo įvardyti kasacinės instancijos teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartyje, ir pasisakė dėl nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl ekspertizės akto teisėtumo bei patikimumo. Teismas nutartyje motyvuotai pasisakė, kad nuteistosios kaltė yra grindžiama ne tik ekspertizės akto išvadomis, tačiau ir ekspertų J. Jarmalos bei D. Juozelskienės ir nukentėjusiosios A. V. parodymais. Apygardos teismas pripažino, kad apylinkės teismo nuosprendžiu nustatyta pagrobto turto vertė yra teisinga, nes visas kilusias abejones dėl turto vertės įvertino nuteistosios naudai. Prokuroras pažymi, kad nukentėjusysis pagal BPK 28 straipsnį turi teisę, bet ne pareigą teikti įrodymus (šiuo atveju – apie įsigytų daiktų vertę ir tapatybę), be to, V. M. inkriminuoto pagrobto turto vertė buvo nustatyta pagal jų faktinę vertę vagystės metu 2009 m., o ne buvusią daiktų vertę įsigijimo metu. Nors kasatorė abejoja pagrobtų daiktų autentiškumu, tačiau pagrįstų duomenų dėl šių aplinkybių nepateikė ir proceso metu jų nustatyta nebuvo. Teismas motyvuotai atmetė nuteistosios argumentus dėl pagrobto turto vertės ir bylos duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų. Spręsdamas V. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos įrodymus, jų turinį ir visus juos motyvuotai įvertino, išsamiai pasisakydamas dėl turinčių reikšmes bylai aplinkybių. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą bei apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą apeliacines instancijos teismas teisingai konstatavo, kad keisti ar naikinti šį nuosprendį nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl apkaltinamojo nuosprendžio trūkumo, jame nesant nusikaltimo subjektyviosios pusės vertinimo, ir išdėstytos motyvuotos išvados, paneigiančios apeliacinio skundo argumentus dėl V. M. padarytos veikos subjektyviųjų požymių – tiesioginės tyčios grobiant didelės vertės svetimą turtą. Kvalifikuojant nuteistosios padarytą nusikalstamą veiką BK 178 straipsnio 3 dalis pritaikyta tinkamai, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų nepadaryta.

Nuteistosios V. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skunde nurodytų BPK pažeidimų

Kasatorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma jos apeliaciniame skunde, nutartyje nemotyvuotai atmetė kai kuriuos skundo argumentus, nepasisakė dėl esminių skundo argumentų dėl pagrobtų daiktų vertės nustatymo bei UAB „Impeksservis“ ekspertų atliktos ekspertizės įrodomosios galios ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-142/2009, 2K-413, 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2012 m. lapkričio 16 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistosios V. M. apeliacinio skundo argumentų. Nuteistoji V. M. neneigia svetimų, nukentėjusiajai A. V. priklausiusių, daiktų pasisavinimo fakto, tačiau iš esmės ginčija teismo konstatuotą pagrobto turto vertę, kuri buvo nustatinėjama vadovaujantis Daiktų vertės ir jų autentiškumo nustatymo ekspertizės akto Nr. 196 išvadomis bei nukentėjusiosios A. V. parodymais. Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodė argumentus, dėl kurių, jos manymu, ekspertizės aktas negali būti pripažintas įrodymu, išdėstė abejones ekspertų kompetencija, pastabas dėl daiktų vertės ir jų autentiškumo bei pagaminimo datos nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pavesti atlikti ekspertizę UAB „Impeksservis“, o ne Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas objektyviai neturėjo galimybės pakartotinai spręsti klausimą dėl daiktų vertės ir jų autentiškumo ekspertizės skyrimo, nes įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui daiktiniai įrodymai buvo sunaikinti, tačiau nutartyje išsamiai pasisakyta dėl byloje esančio ekspertizės akto teisėtumo ir patikimumo. Nors teismas konstatavo, kad skiriant ekspertizę buvo pažeistas BPK 84 straipsnis, tačiau padarė motyvuotą išvadą, jog vien ta aplinkybė, kad ekspertizę, nustačiusią tyrimui pateiktų daiktų vertę, atliko ne ekspertai, įrašyti ekspertų sąraše, o kiti ekspertai – vyresnioji ekspertė turto vertintoja D. Juozelskienė bei turto vertintojas J. Jarmala, turintys reikiamą kvalifikaciją ekspertizei atlikti, neleidžia nevertinti Daiktų vertės ir autentiškumo nustatymo ekspertizės akto Nr. 196 kaip pagrįsto įrodymo. Teismui nesukėlė abejonių posėdyje apklaustų ekspertų kompetencija ir nešališkumas, o jų surašytas ekspertizės aktas teismo motyvuotai įvertintas kaip atitinkantis turinio reikalavimus pagal BPK nuostatas bei atsakantis į visus ekspertams pateiktus klausimus. Laikyti neteisinga tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą kolegija neturi pagrindo, o iš naujo vertinti ekspertizės aktą kaip įrodymą kasacinės instancijos teismas neįgaliotas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi byla buvo perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodant, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 25 d. nutartimi neatsakė į esminius V. M. apeliacinio skundo argumentus dėl ekspertų parinkimo. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą pagal nuteistosios V. M. apeliacinį skundą, ištaisė kasacinės instancijos teismo nurodytus trūkumus, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatorės teiginiu, kad apygardos teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymų, taip pažeisdamas BPK 386 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat išsamiai pasisakyta dėl daiktų vertės nustatymo, įvertinus jų nuvertėjimą bei nukentėjusiosios A. V. parodymus. Ginčydama nustatytą pagrobtų daiktų vertės ir autentiškumo įrodytumą, kasatorė nurodo, kad teismas rėmėsi nukentėjusiosios A. V. parodymais, nors ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių daiktų įsigijimą, tapatybę bei vertę, o teismas, neišreikalavęs (neįpareigojęs nukentėjusiosios pateikti) tokių duomenų, pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 28 straipsnio nuostatas nukentėjusysis turi teisę, bet ne pareigą teikti įrodymus. Be to, net ir nesant daiktų įsigijimo dokumentų, pagrobto turto vertė buvo nustatinėjama ne pagal jų vertę įsigijimo metu, o pagal jų faktinę vertę vagystės metu 2009 metais, įvertinus nusidėvėjimą ir visas abejones vertinant nuteistosios naudai. Taip pat teismas, atsakydamas į skundo argumentus, teisingai pažymėjo, kad nukentėjusioji neprivalo saugoti įsigijimo dokumentų tikintis, kad jų ateityje prireiks teismui pateikti, o mokėjimo kortelių banko išrašuose atsispindėtų tik išlaidų suma ir jų įsigijimo vieta, tačiau ne pats perkamas daiktas. Nepagrįstas kasatorės argumentas, kad teismas vadovavosi tik prielaida, jog pagrobti daiktai buvo autentiški, nes, kaip jau minėta, daiktų vertei ir autentiškumui nustatyti buvo skirta ekspertizė, kurios akto Nr. 196 išvadomis vadovavosi teismai. Aplinkybė, kad bylos įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip pageidavo nuteistoji, nelaikoma teisiniu pagrindu daryti išvadą, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos BPK 20 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuteistosios V. M. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.

Dėl BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviųjų požymių nustatymo

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo nustatyta tyčia pagrobti didelės vertės svetimą turtą. Šie kasatorės argumentai atmestini. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai paneigė apeliacinio skundo argumentus apie V. M. padarytos veikos subjektyvųjį požymį – tyčią. Nors nuteistoji tvirtino, kad pasisavindama A. V. priklausančius daiktus ji nesupratusi, kad grobiamas turtas yra didelės vertės, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad nuteistoji, dirbdama nukentėjusiosios ir jos buvusio sutuoktinio L. P. namuose, gerai žinodama prabangų nukentėjusiosios gyvenimo būdą, suvokė grobiantį didelės vertės turtą ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Pagal BK 178 straipsnį vagystė gali būti padaroma veikiant tiesiogine apibrėžta arba neapibrėžta tyčia. Pagal V. M. padarytos nusikalstamos veikos nustatytus požymius darytina išvada, kad ji, veikdama laikotarpiu nuo 2009 m. vasaros pradžios iki lapkričio mėnesio ir pasisavindama daiktų ne vienu metu, o per keletą kartų (kol nukentėjusioji pastebėjo daiktų vagystę), veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. O kaltininkui veikiant neapibrėžta tyčia, atsakomybė iškyla pagal kilusius padarinius, šiuo atveju – atsiradusią turtinę žalą, t. y. nustatytą didelę pagrobto turto vertę vagystės metu. Taigi V. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas V. M. buvo pritaikytas tinkamai, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistosios V. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius