Baudžiamoji byla Nr. 2K-254/2013
Teisminio proceso Nr. 1-57-2-00134-201-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.2;
1.2.14.3.2.3;
2.4.2.1;
2.4.6.1.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. (J. D.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį už 2010 m. lapkričio 8 d. padarytą vagystę aštuoniems mėnesiams, 180 straipsnio 2 dalį už 2011 m. vasario 1 d. padarytą plėšimą – vieneriems metams dviem mėnesiams, 180 straipsnio 2 dalį už 2011 m. vasario 28 d. padarytą plėšimą – vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams penkiems mėnesiams.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis, kuria Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalis dėl J. D. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį panaikinta dėl iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo ir ši baudžiamosios bylos dalis perduota prokurorui nustatant dviejų mėnesių terminą pažeidimams pašalinti, o nuosprendžio dalis dėl jam paskirtų bausmių bendrinimo pakeista. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nuteistajam J. D. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už 2011 m. vasario 1 d. ir 2011 m. vasario 28 d. padarytus plėšimus paskirtas laisvės atėmimo bausmes iš dalies sudėjus, subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Kita Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistojo J. D. palikta galioti nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti T. G. (T. G.), V. B. (V. B.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą,
n u s t a t ė :
J. D. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario 1 d., 19.00–24.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su V. B., įsibrovė į (duomenys neskelbtini) D. ir J. G. butą ir pagrobė svetimą turtą. J. D. su V. B., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, (duomenys neskelbtini) namo Nr. 17 laiptinėje, V. B. apieškojus J. G. striukės kairės pusės kišenes, J. D. – šios striukės dešinės pusės kišenes, iš nukentėjusiojo pagrobė jo dviejų raktų ryšulį. J. D., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, prieš nukentėjusįjį J. G. panaudojo fizinį smurtą ir, pavogtais raktais atrakinęs D. ir J. G. buto duris, iš jo pagrobė D. G. dulkių siurblį „Hoover TPP 2020“, sulčiaspaudę „Exdo“ ir taip padarė nukentėjusiajai 625,48 Lt turtinę žalą.
J. D. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį taip pat nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario 28 d., apie 12.30 val., Vilniaus r., Nemenčinėje, Švenčionių g. 23 esančioje turgavietėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su V. B. ir T. G., panaudodamas peilį pagrobė I. I. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“ su „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele ir taip padarė nukentėjusiajai 228 Lt turtinę žalą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. D. buvo nuteistas ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už nukentėjusiosios V. V. mobiliojo ryšio telefono „Nokia N72“ vagystę, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartimi ši pirmosios instancijos nuosprendžio dalis panaikinta dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo ir ši baudžiamosios bylos dalis perduota prokurorui nustatant dviejų mėnesių terminą pažeidimams pašalinti.
Kasaciniu skundu nuteistasis J. D. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius, dėstydamas argumentus dėl nukentėjusiosios V. V. mobiliojo ryšio telefono vagystės iš jos sūnaus E. Z., nurodo, kad jo (kasatoriaus) tyčia buvo nukreipta ne į mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N72“, o į „Nokia 6151“, kurį vėliau jis grąžino V. V., todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota ne kaip atviroji, o kaip nedidelės vertės svetimo turto vagystė pagal BK 178 straipsnio 4 dalį. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgus į tai, jog jis nei fizinio, nei psichologinio smurto prieš nukentėjusįjį E. Z. nenaudojo, neteisėtais veiksmais įgytą telefoną grąžino jo motinai V. V., t. y. reali žala jai nebuvo padaryta, jam (kasatoriui) turėjo būti taikomos BK 37 straipsnio nuostatos ir jo padaryta veika pripažinta mažareikšme, o jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas.
Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiosios V. V. mobiliojo ryšio telefono vagystės dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo ir perduodamas šią bylos dalį prokurorui nustatytiems trūkumams pašalinti, išsamiai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nors ir konstatavo faktą, kad nusikaltimo dalykas buvo mažesnės vertės nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, priėmė sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo „nuosprendį kaip iš esmės neatitinkantį kaltinamojo akto reikalavimų, (nurodytų) BPK 219 straipsnyje“, jį motyvuodamas „tuo, jog teismas nesant prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo negali veikos kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką“.
Kasatorius skunde nesutinka ir su dėl jo nusikalstamos veikos pagrobiant I. I. turtą kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kaip plėšimą panaudojant peilį, nes, pasak kasatoriaus, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jis neatitinka BK 24 straipsnio 3 dalyje nurodytų vykdytojo (bendravykdytojo) požymių. Kasatoriaus teigimu, iš nukentėjusiosios I. I., liudytojos D. I. parodymų matyti, kad jis buvo atpažintas kaip trečias vaikinas, kuris nusikaltimo metu stovėjo atokiau ir jokių veiksmų prieš I. I. neatliko. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino bendrininku padarant BK 180 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokius konkrečiai veiksmus jis, kaip bendrininkas, atliko.
Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad BK 41 straipsnyje yra įtvirtintas bausmės teisingumo principas, o BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtina nuostata, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad BK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. D. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl nuteistojo J. D. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir perduodamas šią bylos dalį prokurorui kaltinamajam aktui surašyti, vadovavosi BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad kaltinamajame akte netinkamai nurodytos kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį aplinkybės dėl nusikalstamos veikos dalyko – kaip nusikaltimo dalykas nuteistajam J. D. inkriminuotas turtas (mobiliojo ryšio telefonas), kuris skiriasi pagal modelį ir vertę nuo kasatoriaus faktiškai neteisėtai užvaldytojo. Be to, prokuroro nuomone, yra pagrindas teigti, kad, vadovaujantis nukentėjusiojo E. Z. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nebuvo nurodytos ir pačios veikos – mobiliojo ryšio telefono „Nokia 6151“ užvaldymo – aplinkybės. Nukentėjusysis E. Z. parodė, kad, panaudojant psichinę prievartą (grasinant negrąžinti mobiliojo ryšio telefono „Nokia N72“) prieš jį, buvo verčiamas perduoti nurodytą telefoną J. D. Tokios bylos įrodymais patvirtintos veikos faktinės aplinkybės, prokuroro teigimu, iš esmės skiriasi nuo kaltinime nurodytųjų ir yra reikšmingos tinkamam padarytos veikos teisiniam įvertinimui bei kitų su veikos padarymu susijusių klausimų išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nusikalstamos veikos aprašymas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė ir tai sutrukdė teismui teisingai išnagrinėti bylą dėl nurodyto kaltinimo. Prokuroras pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo įstatyminio pagrindo ir įgaliojimų taisyti šio pažeidimo, nes byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą – nei prokuroras, nei nukentėjusysis (jo atstovas) nepateikė teismui rašytinio prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nustatęs BPK pažeidimą, kurio negali ištaisyti pats, pagrįstai tą bylos dalį perdavė prokurorui, kad būtų pašalintas nustatytas pažeidimas, ir teisėtai nesvarstė kitų nuteistojo J. D. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kaltinimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Prokuroras, sutikdamas su nuteistojo J. D. nuteisimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už I. I. mobiliojo ryšio telefono pagrobimą plėšimo būdu, teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai nustatė, jog J. D. plėšimą padarė bendrininkų grupe, veikdamas kartu su kitais nuteistaisiais T. G. ir V. B., nes nuo pat nusikalstamos veikos pradžios jie visi veikė kaip vykdytojai (bedravykdytojai) ir kartu realizavo plėšimo sudėties požymius. Pasak prokuroro, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vadovaudamiesi nuosekliais nuteistojo T. G. ir nukentėjusiosios I. I. parodymais bei juos patvirtinančiais kitais bylos įrodymais (asmens parodymo atpažinti protokolu, daiktų pateikimo ir jų apžiūros protokolais, liudytojų parodymais), nustatė, kad nuteistųjų, tarp jų ir J. D., tyčia buvo nukreipta pagrobti svetimą turtą, nes tai patvirtina nuteistųjų veiksmų bendrumas, jų pobūdis: nusikaltimo padarymo dieną nuteistieji priėjo prie nukentėjusiosios, vienas iš nuteistųjų sudavė nukentėjusiajai į veidą, kitas, demonstruodamas peilį, juo perpjovė šios striukę, apieškojo nukentėjusiąją ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną. Prokuroro nuomone, šios nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės patvirtina, kad kasatorius su kitais dviem nuteistaisiais turėjo sumanymą plėšimo būdu užvaldyti nukentėjusiosios turtą ir smurtas buvo panaudotas būtent šiam sumanymui įgyvendinti. Kiekvienas iš nuteistųjų, tarp jų ir J. D., suprato, kad daro nusikaltimą kartu su kitais grupe veikiančiais asmenimis, t. y. suprato, kad plėšimo metu yra naudojamas peilis, ir siekė bendro tikslo. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo T. G. ir nukentėjusiosios I. I. parodymų skirtumus dėl konkrečių J. D. veiksmų nusikaltimo padarymo metu, motyvuotai pripažino, „kad skirtumas nėra esminis, nes abejais parodymais yra nurodomi J. D. kalti veiksmai, t. y. veiksmai abiem atvejais buvo susiję su kitų bendrininkų vykdomu plėšimu“. Be to, apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausta nukentėjusioji I. I. parodė, kad patvirtina pirmosios instancijos teisme duotus parodymus.
Prokuroras atsiliepime nurodo taip pat tai, kad kasaciniame skunde, nesutinkant su paskirta laisvės atėmimo bausme, neišdėstyta motyvų, pagrindžiančių kasatoriaus teiginį, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl per griežtos ir neproporcingos laisvės atėmimo bausmės paskyrimo. Pasak prokuroro, teismas, skirdamas kasatoriui bausmę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, vadovavosi BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, padarymo aplinkybes, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo vaidmenį, pagrobto turto vertę, taip pat į tai, kad jis nukentėjusiųjų atsiprašė, įvertino jo asmenybę. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad išimtinių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog J. D. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės aiškiai neatitinka teisingumo principo, byloje nenustatyta; tokių aplinkybių kasatorius nenurodo ir savo skunde.
Nuteistojo J. D. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio reikalavimų laikymosi nagrinėjant jo bylą apeliacine tvarka
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiosios V. V. mobiliojo ryšio telefono vagystės dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo ir perduodamas šią bylos dalį prokurorui nustatytiems trūkumams pašalinti, išsamiai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nors ir konstatavo faktą, kad nusikaltimo dalykas buvo mažesnės vertės nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, priėmė sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį kaip iš esmės neatitinkantį kaltinamojo akto reikalavimų, nurodytų BPK 219 straipsnyje, jį motyvuodamas tuo, jog teismas nesant prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo negali veikos kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Vadinasi, kasacinės instancijos teismas nagrinėti konkrečią baudžiamąją bylą gali tik dėl tų klausimų, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir priėmė galutinį sprendimą. Šioje nutartyje minėta, kad apeliacinės instancijos teismas nutarė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su V. V. mobiliojo ryšio telefono vagyste, dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo, nes šie trūkumai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme bei kliudo nagrinėti bylą, ir šią bylos dalį perdavė prokurorui nustatytiems trūkumams pašalinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas dėl nustatytų procesinių pažeidimų nepateikė išvadų dėl nuteistojo J. D. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, jos mažareikšmiškumu (BK 37 straipsnis), ir sprendimo dėl V. V. mobiliojo ryšio telefono vagystės kvalifikavimo, J. D. nuteisimo už šią nusikalstamą veiką pagrįstumo nepriėmė. Vadovaujantis minėtomis BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kasacinės instancijos teismas dėl tapačių (analogiškų) nuteistojo kasacinio skundo argumentų negali pasisakyti. Kita vertus, tai suponuotų ir išankstinį kasacinės instancijos teismo pasisakymą apie galimus žemesnės instancijos teismo sprendimus dėl būsimo vienokio ar kitokio veikos kvalifikavimo. Dėl to kasacinės instancijos teismo nutartyje bus nagrinėjami tie kasatoriaus argumentai dėl V. V. mobiliojo ryšio telefono vagystės, kurie susiję su teisės taikymo klausimais dėl bylos perdavimo prokurorui, kai kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio keliamų reikalavimų jo turiniui.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoda prokurorui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teismas, priimdamas sprendimą dėl kaltinamojo akto neatitikties įstatymo reikalavimams, savo sprendimą turi motyvuoti, nurodydamas, kodėl šių pažeidimų negalima ištaisyti teisme ir kaip šie pažeidimai trukdo nagrinėti bylą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, atskleidžiant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės BPK 256 straipsnyje nurodyta tvarka taip pat gali būti keičiamos, tačiau turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis), kurios nustatomos remiantis apeliacinio skundo turiniu, apibrėžiančiu nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymus – jų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą. Apeliacinės instancijos teismas gali kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. Nesant tokio prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymo, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, todėl neturi galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo klausimo ir išeiti iš apeliacinio skundo ribų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-34/2009, 2K-P-36/2010, 2K-570/2012).
Iš Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. birželio 30 d. kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad J. D. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaltinamas nepilnamečio nukentėjusiojo E. Z. akivaizdoje atvirai pavogęs jo motinos V. V. 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N72“. Pagal šį kaltinimą J. D. už tai buvo nuteistas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad nuteistasis J. D. mobiliojo ryšio telefono „Nokia N72“ nepagrobė – paėmęs jį iš nukentėjusiojo E. Z. tik laikė, kol šis iš namų atnešė senesnio modelio 30 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6151“, kurį nuteistasis ir pasisavino, o mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N72“ grąžino nukentėjusiajam. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamajame akte išdėstytos kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį aplinkybės dėl dalyko neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nes „aplinkybės rodo, kad šiame kaltinime nuteistajam J. D. buvo inkriminuotas kaip nusikaltimo dalykas mobiliojo ryšio telefonas, kuris skiriasi ir pagal modelį, ir pagal kainą“. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, nors tiesiogiai ir nenurodė, iš esmės pripažino, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat tiesiogiai nenurodyta, tačiau iš nutarties turinio (argumentų) matyti, jog apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino ir tai, kad kaltinamojo akto trūkumai aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes dėl J. D. inkriminuojamo vagystės dalyko lėmė neteisingą veikos kvalifikavimo nurodymą kaltinamajame akte, t. y. neteisingas faktinių aplinkybių nurodymas kaltinamajame akte lėmė ir BPK 219 straipsnio 5 punkto reikalavimų pažeidimą.
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šio teismo teisėjų kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismas padarytų BPK 219 straipsnio pažeidimų neištaisė, o apeliacinės instancijos teismas ištaisyti nustatytų kaltinamojo akto trūkumų, t. y. pakeisti kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir naujai išdėstyti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, neturi galimybės, nes tam reikalingi atitinkamų proceso subjektų (prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymai, kurių byloje nėra. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad „neteisingas ir netikslus aplinkybių nurodymas kaltinamajame akte suponuoja klaidingą kryptį teismui vertinant veikos kvalifikavimą ir neleidžia baigti bylos nagrinėjimą šioje proceso stadijoje pateikiant galutinį sprendimą dėl veikos teisinio vertinimo“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2011). Taigi apeliacinės instancijos teismas išdėstė pagrįstus argumentus, kodėl jo nustatyti kaltinamojo akto trūkumai negali būti ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ir, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, motyvuotai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistojo J. D. padarytos V. V. mobiliojo ryšio telefono vagystės ir šią bylos dalį perdavė prokurorui nustatytiems pažeidimams pašalinti.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistojo J. D. padarytos V. V. mobiliojo ryšio telefono vagystės ir šią bylos dalį perduoti prokurorui nustatytiems pažeidimams pašalinti, BPK 320 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 24 straipsnio 3 dalies, 180 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorius, nesutikdamas su jo nusikalstamos veikos pagrobiant I. I. turtą kvalifikavimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kaip plėšimo panaudojant peilį, teigia, kad, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jis neatitinka BK 24 straipsnio 3 dalyje nurodytų vykdytojo (bendravykdytojo) požymių. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino bendrininku padarant BK 180 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-114/2012, 2K-295/2012).
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Taigi bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad bendrininkavimo atveju įrankio, sudarančio BK 180 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo kvalifikuojantį požymį, turėjimas yra inkriminuojamas ir asmenims, kurie patys ginklo ar kito įrankio (pvz., peilio) neturėjo, tačiau pritarė jo panaudojimui arba, jei ir nepritarė, bet matydami (suvokdami), kad veika vykdoma panaudojant atitinkamą įrankį, toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę visas reikšmingas BK 180 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėčiai aplinkybes, nustatė, kad kasatorius su T. G. ir V. B. veikė bendrininkų grupe. Nuteistojo J. D. ir kitų bendrininkų susitarimas padaryti plėšimą konstatuotas nustačius, kad, jiems priėjus prie nukentėjusiosios I. I., J. D. nukreipė peilį į nukentėjusiąją ir, reikalaudamas atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, peiliu perpjovė jos striukės dešinįjį šoną, V. B. apieškojo nukentėjusiosios striukės ir kelnių kišenes, o T. G. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją I. I. Taigi nurodytos aplinkybės atskleidžia tiek nuteistojo J. D. realų dalyvavimą realizuojant plėšimo sudėties požymius, tarp jų ir peilio panaudojimą, tiek jo tiesioginę tyčią kartu su kitais panaudojant peilį pagrobti svetimą turtą.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes BK 24 straipsnio 3 dalies, 180 straipsnio 2 dalies nuostatos nuteistajam J. D. pritaikytos tinkamai ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip plėšimas panaudojant peilį.
Dėl kitų kasatoriaus skundo teiginių ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Nuteistasis J. D. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad BK 41 straipsnyje yra įtvirtintas bausmės teisingumo principas; BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtina nuostata, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, o BK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad šie nuteistojo teiginiai yra deklaratyvūs, nes kasatorius nurodytų BK nuostatų laikymosi (taikymo) skunde neargumentavo. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ir (ar) nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio, neargumentuoti teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, ir tokie teiginiai paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo J. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis
