Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, peržiūrėjimo

Civilinė byla Nr.3K-3-311/2007 Procesinio sprendimo kategorija 11.9.13 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių S. R. ir D. G. kasacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 10 d. nutarties, kuriomis atsisakyta tenkinti ieškovių prašymą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimo pakeitimo, atnaujinus procesą civilinėje byloje pagal ieškovių S. R. ir D. G. ieškinį atsakovui UAB „Visatex“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, peržiūrėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Visagino miesto apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimu atmetė ieškovių S. R. ir D. G. ieškinius dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priteisimo. Sprendime teismas nustatė, kad ieškovės S. R. ir D. G. 2004 m. birželio 19 d. ir 2004 m. birželio 26 d. (šeštadieniais) be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą, todėl darbdavys joms 2004 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 420K ir 2004 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 435K už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus paskyrė drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Sprendimą, kad drausmines nuobaudas darbdavys ieškovėms paskyrė pagrįstai ir teisėtai, teismas motyvavo tuo, jog aptariamuoju laikotarpiu įmonėje buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, ir ieškovės privalėjo jos laikytis. Nustatęs, kad darbdavio įsakymas dėl tokios darbo laiko apskaitos įvedimo yra ginčijamas, tačiau įsiteisėjęs teismo sprendimas šiuo klausimu nepriimtas, teismas laikė, kad šia aplinkybe darbo drausmės pažeidimų darymas negali būti motyvuotas ir pateisintas. Be to, darbuotojui nesuteikta teisės spręsti dėl darbdavio priimtų norminių aktų teisėtumo ir rinktis, vykdyti juose išdėstytus nurodymus ar ne. Ieškovės pažeidė darbo drausmę, todėl darbdavys teisėtai ir pagrįstai skyrė joms drausmines nuobaudas, kurios, teismo vertinimu, atitiko ieškovių padarytų darbo drausmės pažeidimų pobūdį. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovių apeliacinį skundą, 2005 m. kovo 30 d. nutartimi Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Ieškovės kreipėsi į teismą su prašymais dėl proceso atnaujinimo šioje civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, kuriais prašė, atnaujinus procesą byloje, panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti jų atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti joms DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei laikyti, kad darbo sutartis su jomis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Ieškovės nurodė, kad po Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimo priėmimo paaiškėjo nauja esminė bylos aplinkybė, t. y. kad suminę darbo laiko apskaitą atsakovas UAB „Visatex“ 2004 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 20 buvo įvedęs neteisėtai, kuri priimant minėtą sprendimą egzistavo, tačiau nebuvo žinoma. Ši aplinkybė konstatuota įsiteisėjusiu Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimu, kuriuo pripažinta, kad suminė darbo laiko apskaita atsakovo bendrovėje buvo įvesta pažeidžiant šios apskaitos taikymą reglamentuojančius teisės aktus, todėl Valstybinės darbo inspekcijos 2004 m. vasario 11 d. reikalavimas Nr. 046-011 dėl šių pažeidimų pašalinimo yra teisėtas, taip pat Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu, kuriuo UAB „Visatex“ generalinio direktoriaus 2004 m. sausio 30 d. įsakymas Nr. 20 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo“ buvo pripažintas neteisėtu. Tuo tarpu vienas iš Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimo motyvų buvo tas, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl suminės darbo laikos apskaitos atsakovo bendrovėje įvedimo teisėtumo nepriimtas. Kadangi šiuo metu jau įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad jų (ieškovių) neatvykimas į darbą 2004 m. birželio 19 d. ir 2004 m. birželio 26 d. negali būti laikomas pravaikštomis, nes atsakovo bendrovės administracijos vadovo reikalavimas dirbti poilsio dienomis buvo neteisėtas, tai neteisėti, ieškovių teigimu, yra ir UAB „Visatex“ direktoriaus įsakymai dėl jų atleidimo iš darbo už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovių atskirąjį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria buvo atmestas ieškovių prašymas atnaujinti procesą, 2006 m. vasario 20 d. nutartimi ieškovių prašymus patenkino ir, atnaujinusi procesą byloje, perdavė bylą nagrinėti iš esmės Visagino miesto apylinkės teismui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Visagino miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, 2006 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ieškovių prašymus dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovės ir jų darbdavys UAB „Visatex“ darbo sutartyse buvo sulygę dėl papildomų įsipareigojimų, nereglamentuotų kolektyviniame susitarime ir neprivalomų pagal teisės aktus, tačiau jiems neprieštaraujančių, tarp jų – ir dėl įsipareigojimų dirbti, esant gamybiniam būtinumui, viršvalandinį darbą ir poilsio dienomis, taip pat laikytis vidaus darbo tvarkos taisyklių, direktoriaus įsakymų ir kitų norminių aktų, su kuriais supažindina darbdavys. UAB „Visatex“ generalinio direktoriaus 2004 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 20 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo“ įmonėje buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, kuria remiantis buvo sudaryti darbų grafikai (darbuotojai su jais supažindinti), nustatyta darbo tvarka, pagal kurią darbuotojai, tarp jų – ir ieškovės, turėjo dirbti ir poilsio dienomis. Šio įsakymo darbuotojai įstatyme nustatyta tvarka neginčijo. Teismas laikė, kad tokiomis aplinkybėmis, nors ir buvo nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo įsakymo, kuriuo buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, teisėtumo, įmonės darbuotojai privalėjo ir toliau laikytis šiuo įsakymu nustatytos darbo tvarkos, nes įmonės vadovo priimtas įsakymas yra lokalinis teisės aktas, galiojantis visiems įmonės darbuotojams, kol įstatyme nustatyta tvarka nepanaikintas ar jo galiojimas nesustabdytas (DK 34, 36 straipsniai). Dėl to, teismo vertinimu, Visagino miesto apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimu pagrįstai pripažino ieškoves S. R. ir D. G. be pateisinamos priežasties neatvykus į darbą ir taip pažeidus darbo drausmę, o darbdavį – teisėtai ir pagrįstai paskyrus joms ginčijamas drausmines nuobaudas. Pažymėjęs, kad teismo sprendimas yra konkretų teisinį santykį reglamentuojantis teisės aktas, o pagal DK 12 straipsnį darbo įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, teismas sprendė, kad ieškovių kaip bylos atnaujinimo pagrindas nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės (įsiteisėję teismų sprendimai darbdavio įsakymo, kuriuo įmonėje buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, teisėtumo klausimu) nekeičia Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimo esmės, nes jie patvirtina tik tai, kad Valstybinės darbo inspekcijos 2004 m. vasario 11 d. reikalavimas Nr. 046-011 dėl pažeidimų įvedant atsakovo bendrovėje suminę darbo laiko apskaitą pašalinimo yra teisėtas, taip pat tik nuo šių sprendimų įsiteisėjimo dienos privalomai vykdytinas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 10 d. nutartimi ieškovių atskiruosius skundus atmetė ir Visagino miesto aplinkės teismo 2005 m. rugsėjo 5 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad savigyna darbo teisiniuose santykiuose yra galima tik DK nustatytais atvejais (DK 37 straipsnis). DK 275 straipsnio 5 punkto nuostata, įtvirtinanti vienintelį atvejį, kada darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti, teisėjų kolegijos vertinimu, yra specialioji teisės norma, kuri tiek pagal teisės teorijoje, tiek pagal teismų praktikoje galiojančias taisykles negali būti aiškinama plečiamai ar taikoma pagal analogiją. Kadangi nei DK 147 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo režimą, nei šio kodekso 149 straipsnyje, reglamentuojančiame suminę darbo laiko apskaitą, nenustatyta galimybės darbuotojui atsisakyti dirbti tuo atveju, kai darbdavys pažeidžia šių straipsnių imperatyviąsias nuostatas, tai ginti savo teises atsisakydamos dirbti ieškovės neturėjo teisės netgi tuo atveju, jei darbdavys suminę darbo laiko apskaitą savo įsakymu įvedė neteisėtai. Nepagrįstas atsisakymas dirbti yra darbo drausmės pažeidimas (DK 276 straipsnio 4 dalis), todėl atsakovas, teisėjų kolegijos manymu, turėjo pagrindą spręsti dėl drausminės nuobaudos ieškovėms skyrimo. Atskirojo skundo argumentų dėl nuobaudos pernelyg didelio griežtumo teisėjų kolegija nesvarstė kaip nepatenkančių į atnaujintos bylos nagrinėjimo dalyką. Vertindama atskirųjų skundų argumentus dėl darbdavio įsakymo galiojimo tuo aspektu, kad dar iki darbo drausmės pažeidimų padarymo Valstybinė darbo inspekcija buvo pareikalavusi, jog darbdavys pašalintų pažeidimą – suminės darbo laiko apskaitos bendrovėje įvedimą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad šie argumentai vertintini ta prasme, ar šis reikalavimas įsigaliojo nuo jo priėmimo momento, ar nuo tada, kai teismine tvarka buvo išspręstas jo teisėtumo klausimas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį tai, kad Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 10 straipsnyje, reglamentuojančiame valstybinio darbo inspektoriaus veiksmų ar sprendimų apskundimą, nėra nuorodos, kad skundo padavimas sustabdo skundžiamą veiksmą ar sprendimą, tačiau laikė, kad ginčo atveju ta aplinkybė, sustabdė valstybinės darbo inspekcijos inspektoriaus reikalavimo apskundimas šio reikalavimo galiojimą ar ne, esminės teisinės reikšmės neturi. Darbdavio įsakymas dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo Valstybinės darbo inspekcijos 2004 m. vasario 11 d. reikalavimu Nr. Nr. 046-011 nebuvo panaikintas, nes inspektorius tokių įgaliojimų neturi, tik pareikalauta, kad darbdavys įsakymą panaikintų. Darbdaviui užginčijus šį reikalavimą teisme, ginčo sprendimo laikotarpiu šis reikalavimas galiojo, tačiau galiojo ir darbdavio įsakymas dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, nes nei teismo sprendimo dėl jo panaikinimo, nei darbdavio įsakymo, kuriuo ankstesnis įsakymas būtų panaikintas, nebuvo. Dėl to teisėjų kolegija darė išvadą, kad nurodytas Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimas tiesioginės įtakos ieškovių teisėms ir pareigoms neturėjo. Galiojant darbdavio įsakymui, nors jis vėliau ir buvo pripažintas neteisėtu, darbuotojos, teisėjų kolegijos vertinimu, neturėjo teisės savo nuožiūra ginti savo darbo teisių, galėjo tik ginčyti įsakymo teisėtumą DK nustatyta darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Atskirųjų skundų argumentus dėl darbo užmokesčio neperskaičiavimo teisėjų kolegija pripažino neturinčiais reikšmės peržiūrimos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nes, atnaujinus procesą, byla iš naujo nagrinėjama neviršijant atnaujinimo pagrindo ribų. Pažymėjusi, kad nesant pagrindo teismo sprendimui, kuriuo buvo atmesti ieškovių reikalavimai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, panaikinti, nėra pagrindo ir darbo užmokesčiui perskaičiuoti už laikotarpį po atleidimo iš darbo, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs prašymą dėl sprendimo panaikinimo, pagrįstai netenkino ir papildomų su šiuo prašymu susijusių reikalavimų.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovės S. R. ir D. G. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 10 d. nutartį ir Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir ieškinius patenkinti arba panaikinti skundžiamas teismų nutartis ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad darbuotojas privalo vykdyti ir imperatyviąsias įstatymų nuostatas pažeidžiančius darbdavio įsakymus, netinkamai aiškino ir taikė DK 228 straipsnį, įpareigojantį darbuotoją vykdyti tik teisėtus darbdavio nurodymus, taip pat DK 229 straipsnį, įpareigojantį darbdavį laikytis darbo įstatymų. Kasatorių teigimu, jos, žinodamos, kad darbdavio įsakymas dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo yra neteisėtas, neprivalėjo jo vykdyti, taigi negalėjo būti atleistos iš darbo už tokio darbdavio nurodymo nevykdymą.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad Valstybinės darbo inspekcijos 2004 m. vasario 11 d. reikalavimas Nr. 046-011 neturėjo įtakos ieškovių teisėms, klaidingai sprendė dėl šio reikalavimo galios ir jo reikšmės ginčo išsprendimui. Nei Valstybinės darbo inspekcijos įstatyme, nei jokiame kitame teisės norminiame akte nenustatyta, kad valstybino darbo inspektoriaus sprendimų apskundimas sustabdo jų galiojimą arba atleidžia darbdavį nuo pareigos vykdyti inspekcijos reikalavimus. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl šio inspekcijos reikalavimo teismas būtų taikęs CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones. Tokiomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo išvadai, kad inspekcijos reikalavimas įsigaliojo tik po jo, kaip teisėto, patvirtinimo teisme. Kadangi Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimas, įpareigojantis atsakovą pašalinti DK pažeidimus, padarytus įvedant suminę darbo laiko apskaitą, galiojo, tai atsakovas žinojo, kad, atleisdamas ieškoves iš darbo už šios tvarkos nesilaikymą, pažeidžia darbo įstatymus.

3. Apeliacinės instancijos teismas, apribojęs atnaujintos bylos nagrinėjimą tik atnaujinimo pagrindu ir atskirųjų skundų argumentus dėl darbo užmokesčio nepagrįsto neperskaičiavimo įvertindamas kaip nereikšmingus Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, neatsižvelgė į darbo bylų nagrinėjimo ypatumus ir taip pažeidė CPK 414, 415 ir 417 straipsnius. Kasatorių manymu, teismai atnaujintoje byloje turėjo nustatyti jų atleidimo iš darbo neteisėtumą, taigi išnagrinėti ieškinio reikalavimus dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Visatex“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamas teismų nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovės nesutarimą su darbdaviu dėl darbo laiko apskaitos ir darbo laiko režimo privalėjo spręsti DK nustatyta darbo ginčų nagrinėjimo tvarka, o ne savavališkai neatvykdamos į darbą, nes DK nenustatyta galimybės darbuotojams naudotis savigynos teise, kai darbdavys neteisėtai įveda suminę darbo laiko apskaitą. Kasaciniame skunde minima DK 228 straipsnio nuostata dėl darbuotojo pareigos vykdyti teisėtus darbdavio nurodymus taikytina sistemiškai su kitomis DK normomis, pagal kurias darbdavio sprendimo teisėtumo klausimą gali išspręsti tik teismas arba kita darbo ginčus nagrinėjanti institucija (DK 36 straipsnis), o ne darbo inspektorius ar darbuotojas. Ieškovės turėjo teisę ir galimybę kreiptis į darbo ginčą nagrinėjančią instituciją, ginčydamos, jų manymu, neteisėtą darbdavio nurodymą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl netinkamo DK 228 ir 229 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Nei Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 10 straipsnyje, nei kituose teisės aktuose neįtvirtinta taisyklės, kad darbo inspektoriaus sprendimo ar veiksmo apskundimas nesustabdo jo vykdymo, todėl Valstybinės darbo inspekcijos 2004 m. vasario 11 d. reikalavimo apskundimas Panevėžio apygardos administraciniam teismui sustabdė jo vykdymą iki ginčas dėl jo teisėtumo bus išspręstas teisme, o atsakovo sprendimas dėl suminės darbo laikos apskaitos įvedimo liko galioti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Darbuotojos (ieškovės), laikydamos, kad darbdavio (atsakovo) reikalavimas dirbti šeštadieniais yra neteisėtas ir jos tokio reikalavimo neprivalo vykdyti, nes Valstybinė darbo inspekcija 2004 m. vasario 11 d. reikalavimu Nr. 046-011 buvo nurodžiusi atsakovui pašalinti darbo įstatymų pažeidimus, padarytus neteisėtai įvedant suminę darbo laiko apskaitą, neatvyko 2004 m. birželio 19 ir 26 dienomis (šeštadieniais) į darbą, tačiau atsakovo, įvertinusio tai kaip pravaikštas, buvo atleistos dėl to iš darbo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė (ektraordinari) teismo sprendimų teisėtumo patikrinimo forma, galima tik įstatyme nustatytais atvejais (CPK 340, 341 straipsniai) ir tik esant CPK 346 straipsnyje nurodytiems kasacijos pagrindams. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas šią funkciją, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad faktinės bylos aplinkybės kasacinio proceso metu iš naujo nenustatinėjamos, tačiau, spręsdamas, ar žemesnių instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kasacinis teismas turi teisę svarstyti ir pasisakyti, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai ištyrė ir įvertino bylos faktus, reikšmingus tam tikrų materialinės teisės normų taikymui. Materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo, turinčio esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo ir (ar) nutarties byloje priėmimui, konstatavimas yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir (ar) nutartį kasacine tvarka.

Kasaciniame skunde teigiama, kad darbuotojas privalo vykdyti tik teisėtus darbdavio nurodymus, kai tuo tarpu atsakovo reikalavimas dirbti pagal suminę darbo laiko apskaitą buvo neteisėtas, todėl ieškovės, neatvykdamos į darbą poilsio dienomis (šeštadieniais), darbo drausmės nepažeidė. Kasatorės argumentuoja, kad bylą nagrinėję teismai, laikydami, jog darbuotojas privalo vykdyti ir imperatyviosioms įstatymų normoms prieštaraujančius darbdavio nurodymus, netinkamai aiškino ir taikė darbuotojų bei darbdavio pareigas reglamentuojančius DK 228 ir 229 straipsnius, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus apie neteisėtus darbdavio nurodymus, todėl klaidingai sprendė dėl Valstybinės darbo inspekcijos 2004 m. vasario 11 d. reikalavimo Nr. 046-011 galios ir jo reikšmės ginčo išsprendimui, ir tai lėmė nepagrįstą teismų išvadą, kad atsakovas turėjo pagrindą taikyti ieškovėms drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Nepagrįstai nepripažinę atleidimo iš darbo neteisėtumo, teismai, kasatorių teigimu, nepagrįstai atsisakė svarstyti ir ieškinyje reikštą reikalavimą dėl nesumokėto darbo užmokesčio (priemokos iki valstybės garantuojamos minimalios mėnesinės algos) priteisimo, todėl netinkamai taikė DK 193, 194 ir 141 straipsnius, reglamentuojančius darbo apmokėjimo ir atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, taip pat padarė procesinės teisės normų pažeidimą, nes neištyrė ir neįvertino visų nurodytų teisės normų taikymui reikšmingų aplinkybių.

Nurodyti materialinės ir procesinės teisės normų aiškino ir taikymo klausimai yra kasacijos nagrinėjamoje byloje dalykas (CPK 346 straipsnis).

Dėl darbdavio nurodymų vykdymo

Ieškovės, prašydamos pripažinti jų atleidimą iš darbo neteisėtu, ginčija joms taikytos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, suteikiantį darbdaviui teisę nutraukti darbo sutartį, kai jis vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas, teisėtumą. Iš atsakovo bendrovės direktoriaus įsakymų dėl ieškovių atleidimo iš darbo matyti, kad ieškovės S. R. ir D. G. buvo atleistos iš darbo šiuo DK pagrindu už tai, kad 2004 m. birželio 19 d. ir 2004 m. birželio 26 d. (šeštadieniais) be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą.

Ieškovės tvirtina, kad pagal DK 147, 148 ir 149 straipsniuose nustatytą reglamentavimą atsakovas neturėjo teisės taikyti jo bendrovėje suminės darbo laikos apskaitos, todėl reikalavimas dirbti šeštadieniais buvo neteisėtas, ir tokio reikalavimo jos neprivalėjo vykdyti. Neteisėtą darbdavio reikalavimą dirbti pagal suminės darbo laiko apskaitos režimą ieškovės laiko priežastimi, pateisinusia jų neatvykimą minėtomis dienomis į darbą, o atsakovą – nepagrįstai įvertinusiu tai kaip pravaikštas ir dėl to neteisėtai atleidusiu jas iš darbo.

Bylą nagrinėję teismai sprendimą atmesti ieškovių prašymą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimo, kuriuo buvo atmesti ieškovių reikalavimai dėl jų atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, motyvavo iš esmės tuo, kad, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl darbdavio įsakymo, kuriuo įmonėje buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, neteisėtumo, ieškovės privalėjo šį įsakymą vykdyti, o joms šio įsakymo nevykdžius, darbdavys turėjo pagrindą pripažinti ieškoves neatvykus į darbą be pateisinamos priežasties ir paskirti joms dėl to ginčijamas drausmines nuobaudas.

DK 228 straipsnyje, reglamentuojančiame pagrindines darbuotojų pareigas, nustatyta, kad darbuotojas turi laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus. Darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234 straipsnis). Neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą gali būti pripažintas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, suteikiančiu darbdaviui teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Pažymėtina, kad svarbių neatvykimo į darbą priežasčių sąrašas DK nenustatytas. Konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, priežasčių svarbumo klausimą sprendžia darbdavys, o šalių ginčui esant teisme – konstatuoja teismas, patikrindamas, ar darbuotojo neatvykimo į darbą priežastys buvo įvertintos tinkamai.

Vertinant darbuotojo atsisakymą vykdyti neteisėtą darbdavio nurodymą priežasties, pateisinančios darbuotojo neatvykimą į darbą, aspektu, atsižvelgtina į tai, kad DK 228 straipsnyje, apibrėžiant darbuotojo pareigą vykdyti darbdavio ir administracijos nurodymus, yra išskirtas tokių nurodymų teisėtumo elementas, t. y. pagal šį DK straipsnį darbuotojas turi pareigą vykdyti tik teisėtus darbdavio ar administracijos nurodymus. Esminė šios darbuotojo pareigos vykdymo prielaida yra DK 229 straipsnyje darbdaviui įtvirtinto įpareigojimo laikytis darbo įstatymų vykdymas. Tai reiškia, kad darbdavys turi teisę reikalauti tik įstatymams neprieštaraujančių (teisėtų) jo nurodymų vykdymo.

Teismų praktikoje, aiškinant darbuotojų ir darbdavio pareigas nustatančias bei šių pareigų nevykdymo teisines pasekmes reglamentuojančias darbo įstatymų normas, laikomasi nuostatos, kad nevykdydamas neteisėtų darbdavio nurodymų, darbuotojas darbo drausmės nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. VšĮ „Vilniaus kraujo centras“, bylos Nr. 3K-3-694/2001; Teismų praktika 16, p. 110). Jeigu darbuotojo darbo drausmės nesilaikymo priežastimi buvo paties darbdavio įvykdytas pažeidimas, tai teisės taikyti darbuotojui drausminę atsakomybę tokiu atveju darbdaviui neatsiranda, nes nėra būtinos šios atsakomybės taikymo sąlygos – darbuotojo kaltės dėl darbo drausmės pažeidimo. Atvejai, kaip turėtų elgtis darbuotojas, gavęs, jo manymu, neteisėtą darbdavio arba administracijos nurodymą, įstatyme nereglamentuojami. Laikytina, kad tokiu atveju darbuotojas turi teisę atsisakyti vykdyti neteisėtą nurodymą, tačiau apie tai turėtų informuoti darbdavį ar administraciją (Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras „III dalis. Individualūs darbo santykiai“, Justitia, Vilnius, 2001, p. 319). Tokios informacijos darbdaviui nepateikimas, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas darbuotojo valios išraiškos formos trūkumu, kuris savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad darbuotojas, atsisakydamas vykdyti nurodymą, pasielgė neteisėtai. Pažymėtina, kad darbdavio nurodymą jo atitikties įstatymų reikalavimams aspektu darbuotojas gali vertinti subjektyviai. Tai reiškia, kad vykdyti, jo vertinimu, neteisėtą darbdavio nurodymą darbuotojas gali atsisakyti nepriklausomai nuo to, ar jis šį nurodymą ginčijo, taip pat ar darbuotojo atsisakymo vykdyti darbdavio nurodymą metu galiojo kompetentingos institucijos sprendimas dėl darbuotojo ne(į)vykdyto darbdavio nurodymo neteisėtumo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija negali sutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl atsakovo bendrovės generalinio direktoriaus 2004 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 20 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo“ pripažinimo neteisėtu arba vėlesnio darbdavio įsakymo, kuriuo minėtas įsakymas, vykdant Valstybinės darbo inspekcijos 2004 m. vasario 11 d. reikalavimą Nr. 046-011, būtų panaikintas, ieškovės privalėjo darbdavio įsakymą vykdyti, o atsakovas, ieškovėms jo reikalavimo nevykdžius, turėjo pagrindą vertinti jų neatvykimą į darbą kaip pravaikštas ir šiuo pagrindu atleisti ieškoves iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Kartu pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog dėl darbdavio nurodymo neteisėtumo darbuotojas gali spręsti subjektyviai, įvertintina ir tai, kad jis gali klysti ir atsisakyti vykdyti darbdavio nurodymą be pakankamo pagrindo. Tokiu atveju, paaiškėjus, kad darbuotojo atsisakymas vykdyti darbdavio ar administracijos nurodymą buvo nepagrįstas, toks atsisakymas pripažintinas darbo drausmės pažeidimu, suteikiančiu darbdaviui teisę taikyti darbuotojui atitinkamas sankcijas. Tokia išvada aiškintina tuo, kad, pasinaudodamas teise atsisakyti vykdyti darbdavio nurodymą, jo paties subjektyviai įvertintą kaip neteisėtą, darbuotojas veikia savo asmenine rizika, prisiimdamas dėl jo subjektyvaus įsitikinimo darbdavio nurodymo neteisėtumu nepasitvirtinimo galinčias kilti teisines pasekmes.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kad bylą nagrinėję teismai klaidingai vertino Valstybinės darbo inspekcijos 2004 m. vasario 11 d. reikalavimo Nr. 046-011 galią ir jo reikšmę šio ginčo išsprendimui, teisėjų kolegija pažymi, jog Valstybinės darbo inspekcijos 2004 m. vasario 11 d. reikalavimo Nr. 046-011 dėl DK pažeidimų, padarytų įvedant suminę darbo laiko apskaitą, pašalinimo buvimas vertintinas kaip ieškovių įsitinkinimą jų nevykdyto darbdavio įsakymo neteisėtumu sustiprinęs faktorius. Pagal Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 11 straipsnio 6 dalį valstybinės darbo inspekcijos inspektorių reikalavimai ir nurodymai yra privalomi, o jų nevykdymas užtraukia administracinę atsakomybę. Tai, kad Valstybinės darbo inspekcijos įstatyme nereikalaujama, jog inspektoriaus reikalavimas pašalinti darbo įstatymų pažeidimus būtų vykdomas nepriklausomai nuo ginčo dėl reikalavimo teisėtumo buvimo, nepanaikina šio akto, kaip privalomai vykdytino, pobūdžio. Dėl to ieškovių buvimo supažindintomis su darbdavio įsakymu dėl suminės darbo laikos apskaitos bendrovėje taikymo ir jų darbo grafikais, pagal kuriuos jos turėjo dirbti šeštadieniais, faktas, tuo pačiu metu galiojant ir minėtam Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimui dėl darbo įstatymų pažeidimų įvedant atsakovo bendrovėje suminę darbo laiko apskaitą pašalinimo, negali būti vertinamas kaip ieškovių pareigos vykdyti minėtą darbdavio įsakymą turėjimą nulemianti aplinkybė. Dėl išdėstytų argumentų negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, galiojant darbdavio įsakymui, Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimas dėl šio įsakymo atšaukimo tiesioginės įtakos ieškovių teisėms ir pareigoms neturėjo, taip prioritetą teikiant galiojančiam, tačiau kompetentingos institucijos kvalifikuotam kaip neteisėtam darbdavio nurodymui. Ieškovių neatvykimo į darbą metu egzistavusi faktinė situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pakankamą pagrindą ieškovėms spręsti dėl atsakovo nurodymo dirbti pagal suminės darbo laiko apskaitos režimą neteisėtumo. Neteisėto darbdavio nurodymo nevykdymas, minėta, nėra darbo drausmės pažeidimas, todėl ta aplinkybė, kad ieškovės neatvyko į darbą tomis dienomis, kuriomis ir neprivalėjo atvykti, negali būti pagrindas pripažinti ieškovių neatvykimą į darbą nepateisinamu ir vertinti tai kaip darbo drausmės pažeidimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė darbuotojų ir darbdavio pareigas nustatančias bei šių pareigų nevykdymo teisines pasekmes reglamentuojančias materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Č. v. VšĮ „Vilniaus kraujo centras“, bylos Nr. 3K-3-694/2001, duotų išaiškinimų, todėl, padarę nepagrįstą išvadą, kad atsakovas turėjo teisę atleisti ieškoves iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovių prašymą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimo panaikinimo.

Pripažinus pagrįstu ieškovių prašymą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimo, kuriuo buvo atmesti ieškovių reikalavimai dėl jų atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, panaikinimo, atitinkamai spręstina ir dėl papildomų su šiuo prašymu susijusių ieškovių reikalavimų. Taip pat svarstytinas ir ieškiniuose reikštas reikalavimas dėl priemokos iki Vyriausybės nustatyto minimalaus darbo užmokesčio ieškovėms priteisimo, tiesiogiai susijęs su kasaciniame skunde keliamu darbo apmokėjimą ir atsiskaitymą su atleidžiamu iš darbo darbuotoju reglamentuojančių materialinės teisės normų (DK 193, 194, 141 straipsniai) tinkamo taikymo ir šių teisės normų taikymui reikšmingų aplinkybių nustatymo klausimu. Tačiau išvadų dėl ieškovių reikalavimo priteisti joms nesumokėtą darbo užmokestį pagrįstumo ir ieškovėms priteistinų išmokų, susijusių su darbo santykiais, dydžio darymas yra galimas tik ištyrus šių klausimų išsprendimui reikšmingus faktus ir išnagrinėjus bei įvertinus į bylą pateiktus įrodymus teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškovių prašymą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimo panaikinimo, nebuvo sprendžiama ir dėl papildomų su šiuo prašymu susijusių ieškovių reikalavimų, nesiaiškintos šių klausimų išsprendimui reikšmingos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus tam tikras išimtis, nurodytas CPK 320 straipsnio 2 dalyje ir 329 straipsnyje. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės tais pačiais motyvais palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, šio reikalavimo nesilaikė ir pirmosios instancijos teismo padarytų teisės bei fakto klaidų neištaisė. Tai reiškia, kad nebuvo atskleista bylos esmė, tai yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris sudaro pagrindą panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).

Dėl žyminio mokesčio

Kasatorės (ieškovės) teigia, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą jos yra atleistos nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl Visagino miesto apylinkės teismas nepagrįstai įpareigojo jas sumokėti po 100 Lt žyminio mokesčio už pareiškimų dėl proceso atnaujinimo padavimą. Šiai aplinkybei patvirtinti pateikdamos įmokos mokėjimo kvitų, rodančių, kad 2004 m. gruodžio 27 d. jos sumokėjo po 100 Lt žyminio mokesčio, nuorašus, kasatorės prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nutarties dalį ir grąžinti joms nepagrįstai iš jų pareikalautą sumokėti žyminį mokestį.

CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad ieškovai (darbuotojai) atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl visų reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių. Pagal CPK 83 straipsnio 2 dalį nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundas, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su kasatorių argumentu, kad, esant tokiam darbo bylų apmokėjimo žyminiu mokesčiu teisiniam reglamentavimui, ieškovų (darbuotojų) prašymai dėl proceso darbo bylose atnaujinimo žyminiu mokesčiu neapmokestinami, o teismo nepagrįstai pareikalautas ir ieškovų (darbuotojų) sumokėtas žyminis mokestis, remiantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jiems turėtų būti grąžintas. Tačiau kasatorių prašomos iš dalies panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nutarties turinys neleidžia daryti išvados, kad šia teismo nutartimi ieškovės buvo įpareigotos sumokėti jų nurodomą žyminį mokestį. Teismas, šia nutartimi atmesdamas ieškovių prašymus dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 d. sprendimo panaikinimo ir dėl to pagal CPK 93 straipsnio nuostatas paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš ieškovių atsakovui UAB „Visatex“, kaip šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, bylinėjimosi išlaidas, atsakovo turėtas advokatui už atstovavimą atnaujintoje byloje apmokėti. Kasatorių nurodomas žyminis mokestis į minėta teismo nutartimi atsakovui iš ieškovių priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą nebuvo įskaitytas. Byloje yra duomenų, kad Visagino miesto apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 2 d. nutartimi buvo įpareigojęs ieškoves iki 2005 m. lapkričio 11 d. sumokėti po 100 Lt žyminio mokesčio už prašymus dėl proceso atnaujinimo (T. 2, b.z l. 7), tačiau nėra jokių duomenų, kad ieškovės šį teismo įpareigojimą būtų įvykdžiusios. Priešingai, iš ieškovių pakartotinai 2005 m. lapkričio 10 d. teismui pateiktų prašymų dėl proceso atnaujinimo, nurodytų kaip pateikiamų vykdant teismo 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį, turinio matyti, kad žyminio mokesčio už prašymus dėl proceso atnaujinimo ieškovės nemokėjo (T. 2, b. l. 1, 2, 4, 5), o ieškovių prašymus dėl proceso atnaujinimo nagrinėjęs teismas, bylos duomenimis, to ir nebereikalavo.

Teisėjų kolegija kartu atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra duomenų, jog po 100 Lt žyminio mokesčio 2004 m. gruodžio 27 d. ieškovės yra sumokėjusios už 2004 m. gruodžio 30 d. pateiktą apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 10 sprendimo peržiūrėjimo (T. 1, b. l. 152-154). Pagal CPK 83 straipsnio 2 dalį, minėta, ieškovai (darbuotojai) yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir už apeliacinių skundų visų reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių, bylose padavimą. Byloje nėra duomenų, kad šis ieškovių sumokėtas žyminis mokestis joms būtų buvęs grąžintas. Dėl to kasatorių pateikti įmokų mokėjimo kvitų nuorašai leidžia manyti, kad jos prašo grąžinti už minėtą apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad suinteresuotas asmuo, sumokėjęs žyminį mokestį, kurio pagal įstatymą nereikėjo mokėti, turi teisę kreiptis į teismą prašydamas jį grąžinti (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). CPK 87 straipsnio, reglamentuojančio žyminio mokesčio grąžinimo atvejus ir tvarką, 4 dalyje nustatyta, kad pareiškimas dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali būti paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią yra atliktas atitinkamas procesinis veiksmas, kurio pagrindu yra prašoma grąžinti žyminį mokestį. Grąžinant žyminį mokestį CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamos bylos atveju CPK 87 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas prasidėjo 2005 m. kovo 31 d. ir baigėsi 2007 m. kovo 31 d. (CPK 73 straipsnio 3 dalis). Ieškovių prašymas dėl žyminio mokesčio grąžinimo, grindžiamas kartu pateikiamais 2004 m. gruodžio 27 d. įmokų mokėjimo kvitų nuorašais, teismui buvo pateiktas 2007 m. kovo 2 d. (T. 2, b. l. 196), t. y. neviršijant CPK 87 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino. Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas patenkinti ieškovių prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Visagino miesto apylinkės teismui.

Grąžinti ieškovei S. R. 100 Lt (vienas šimtas litų) žyminį mokestį, sumokėtą 2004 m. gruodžio 27 d. AB banke „Hansabankas“ Visagino KAP.

Grąžinti ieškovei D. G. 100 Lt (vienas šimtas litų) žyminį mokestį, sumokėtą 2004 m. gruodžio 27 d. AB banke „Hansabankas“ Visagino KAP.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Laužikas

Algirdas Taminskas