Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-522/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.1; 44.8; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Č. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. Č. ieškinį atsakovams AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovui 2005 m. gruodžio 20 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu nuosavybės teise priklausė 1970 m. pastatytas 54,20 kv. m ploto pastatas – prekybos kioskas, buvęs (duomenys neskelbtini). Šis pastatas, stovėjęs Kauno geležinkelio stoties teritorijoje, buvo registruotas nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis daiktas, jam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovui 2006 m. gegužės mėnesį nuvykus apžiūrėti kiosko, paaiškėjo, kad šis nugriautas, nors jokių susitarimų dėl jam priklausančio statinio nugriovimo ar nukėlimo su trečiaisiais asmenimis ieškovas nebuvo sudaręs. Teigdamas, kad jam nuosavybės teise priklausęs kioskas buvo nugriautas neteisėtai (Statybos įstatymo 35 straipsnis), pažeidžiant jo, kaip savininko, teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.93 straipsnis), ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ 55 000 Lt nuostolių atlyginimo.

Ieškovo nuomone, dėl jam priklausiusio kiosko neteisėto nugriovimo kaltas tiek atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“, žinojęs, jog kioskas nėra bešeimininkis daiktas, tačiau 2005 m. liepos 14 d. dienraštyje „Kauno diena“ išspausdintame skelbime pareikalavęs, kad Kauno geležinkelio stoties perone stovinčių prekybos kioskų savininkai nusikeltų šiuos kioskus, bei pagrasinęs juos nugriauti, jeigu nebus įvykdytas šis reikalavimas, tiek atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija, žinojęs, jog ginčo kioskas yra savarankiškas konkretaus asmens nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis objektas, tačiau priėmęs sprendimą nugriauti kioską ir organizavęs jo nugriovimą.

Prašomas priteisti žalos, patirtos dėl 2006 m. balandžio mėnesį išardyto ir likviduoto kiosko, atlyginimo dydis grindžiamas ieškovo pateikta UAB „Delfa“ 2005 m. liepos 19 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. 2547, kurios duomenimis, kiosko vertė 2005 m. liepos 13 d. buvo 55 000 Lt, o 2006 m. balandžio mėnesį, atsižvelgiant į rinkos pokyčius, galėjo būti 57 700 Lt

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija, atsikirsdamas į ieškovo argumentus, nurodė, kad 2006 m. vasario 8 d. gavo AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ 2006 m. vasario 6 d. raštą „Dėl kiosko nukėlimo“, kuriuo šis prašė nukelti kioską, esantį (duomenys neskelbtini), nes statinys apleistas, nenaudojamas, gadina estetinį Kauno traukinių stoties vaizdą, be to, įeina į stoties remonto teritoriją ir dėl ribojimosi su elektros transformatorine yra potencialiai pavojingoje pozicijoje. Kadangi išardymo ir likvidavimo momentu kioskas buvo savininko neprižiūrimas ir apleistas (CK 6.253 straipsnio 5 dalis), kėlė grėsmę visuomenei ir aplinkai (CK 6.253 straipsnio 6 dalis), tai, atsakovo įsitikinimu, civilinė deliktinė atsakomybė pagal ieškovo šioje byloje pareikštą reikalavimą jam netaikytina. 2006 m. balandžio 12 d. bešeimininkio, nereikalingo, netinkamo (negalimo) naudoti laikino statinio, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūros pažymos duomenimis, ginčo kioskas jo nugriovimo metu buvo bevertis, todėl prašomas priteisti nuostolių atlyginimo dydis pripažintinas prieštaraujančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad 2005 m. buvo pradėti Kauno geležinkelio stoties rekonstrukcijos darbai, ketinta atnaujinti stoties pastatą bei sutvarkyti aplink jį esančią teritoriją; joje stovėjo ir ginčo kioskas, kuris, be kita ko, ribojosi su elektros pastote, toks pastatų išsidėstymas buvo potencialiai pavojingas, kėlė grėsmę visuomenės ir aplinkos saugumui; dėl to atsakovas pranešė Kauno miesto savivaldybės administracijai, kad (duomenys neskelbtini), stovi apleistas, nenaudojamas kioskas, taip pat informavo Kauno miesto savivaldybę, jog 2005 m. liepos 14 d. skelbimu spaudoje paragino ginčo kiosko savininką jį nusikelti. Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ pažymėjo, kad žemė, kurioje stovėjo ginčo kioskas, priklauso valstybei; šios turtą administruoja ir interesams atstovauja tam tikri viešojo administravimo subjektai, todėl dėl pastato, stovinčio valstybinėje žemėje, jis kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, kuriai pagal Statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalį suteikta specialių su statinių nugriovimu susijusių teisių. Atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ teigimu, jo veiksmai patys savaime negalėjo lemti žalos ieškovui atsiradimo, todėl nėra civilinės atsakomybės sąlygų, ir jis neprivalo atsakyti pagal ieškovo šioje byloje pareikštą ieškinį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 30 000 Lt žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 11 d. nutartimi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus atmetė, Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovui pagal 2005 m. gruodžio 20 d. paveldėjimo teisės liudijimą nuosavybės teise priklausė 54,20 kv. m ploto pastatas – prekybos kioskas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), buvęs (duomenys neskelbtini). 2006 m. kovo 8 d. Komisija problemoms, susijusioms su kioskais, paviljonais ir prekybai (paslaugoms teikti) pritaikytais automobiliais (jų priekabomis) nagrinėti, apsvarsčiusi AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ 2006 m. vasario 6 d. prašymą „Dėl kiosko nukėlimo“, nutarė įpareigoti Komunalinio ūkio skyrių organizuoti kiosko, esančio (duomenys neskelbtini) (Kauno traukinių stoties prieigose), nukėlimą. 2006 m. balandžio 12 d. atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos pasamdytas rangovas nugriovė ginčo pastatą.

Atmesdamas atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentus, kad, tikrinant nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), pastatas unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pažymėtas Kauno geležinkelio stoties pastate, bet ne šalia pastato, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo pastatas – prekybos kioskas, pažymėtas plane indeksu (duomenys neskelbtini), buvo savarankiškas nekilnojamasis daiktas, stovėjęs (duomenys neskelbtini). Teismas pripažino, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija objektyviai galėjo ir turėjo žinoti, jog ginčo kioskas yra savarankiškas nekilnojamasis daiktas, priklausęs ieškovui, nes kioskas jo nugriovimo metu buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, kurio duomenys vieši. Nustatęs, kad šis atsakovas oficialiai nesikreipė į VĮ Registrų centrą dėl ginčo pastato, o tik patikrino elektroninėje VĮ Registrų centro Kauno filialo duomenų bazėje buvusią informaciją apie įregistruotus nekilnojamojo turto objektus, teismas sprendė, jog tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip didelis nerūpestingumas, nes atsakovas, prieš griaudamas statinį, turėjo elgtis ypač atidžiai ir imtis visų veiksmų ketinamo nugriauti kiosko teisiniam statusui bei jo savininkui išsiaiškinti (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), juolab kad Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriui bei Kauno miesto savivaldybės Privatizavimo tarnybai buvo žinoma apie kiosko, kaip savarankiško konkrečiam asmeniui nuosavybės teisėmis priklausančio nekilnojamojo daikto, buvimą.

Atmesdamas atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentus, kad ginčo kioskas buvo laikinas statinys, teismas pažymėjo, jog pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami, tuo tarpu ginčo kioskas buvo įregistruotas registro įstaigoje kaip nekilnojamasis turtas ne tik jo nugriovimo metu 2006 m. balandžio mėnesį, bet dar 2001 m. liepos 2 d. Teismo vertinimu, bylos duomenys apie kiosko teisinę registraciją, apie tai, kad kioskas buvo pastatytas ir eksploatuojamas jau nuo 1970 metų, turėjo betoninius pamatus, 1992 m. buvo privatizuotas fizinių asmenų grupės, o 1993 m. lapkričio 3 d. įsigytas ieškovo motinos, teikia pagrindą išvadai, jog ginčo kioskas neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų laikino statinio požymių ir pagal CK 4.2 straipsnį vertintinas kaip nekilnojamasis daiktas.

Pripažinęs, kad atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmai, išardant ginčo statinio konstrukcijas, pašalinant statybines medžiagas bei atliekas, susidariusias griovimo metu, ir išlyginant žemės paviršių, teisiškai vertintini kaip statinio nugriovimas, teismas sprendė, jog šis atsakovas, be teismo sprendimo nugriaudamas ginčo kioską (CK 4.103 straipsnis, Statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalis), pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, nes nesilaikė imperatyviųjų įstatymų reikalavimų dėl statinių nugriovimo tvarkos, taip pat veikė viršydamas savo kompetenciją (ultra vires). Aplinkybių, kad ginčo kioskas buvo apleistas ir jame rinkosi benamiai, teismas taip pat nepripažino galėjusiomis būti pagrindu be teismo sprendimo nugriauti kioską. Atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai nepateikus įrodymų apie tai, koks realus pavojus grėsė kitų asmenų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (CK 6.253 straipsnio 6 dalis), kad ginčo kioską buvo būtina nedelsiant nugriauti nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, t. y. nesikreipiant į teismą dėl jo nugriovimo, teismas sprendė, jog atsakovas neįrodė būtinojo reikalingumo, kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindo (CPK 178 straipsnis). Aplinkybės, kad šalia kiosko buvo 2004 m. pastatyta elektros transformatorinė, teismas taip pat nevertino kaip patvirtinančios būtinąjį reikalingumą nedelsiant nugriauti greta esantį statinį nesilaikant įstatymo reikalavimų, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos nurodytas aplinkybes dėl kiosko fizinės būklės ir ieškovo nesirūpinimo ginčo statiniu pripažino reikšmingomis sprendžiant atlygintinos žalos dydžio nustatymo klausimą pagal CK 6.249, 6.282 straipsnius, bet ne sudarančiomis pagrindą konstatuoti, kad nukentėjusysis pats savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

Byloje esančių duomenų visumos pagrindu teismas sprendė, kad atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmai, priimant nutarimą nugriauti ginčo kioską ir jį vykdant, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su ieškovo patirta žala, todėl šis atsakovas pripažintinas kaltu dėl žalos atsiradimo, nes nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Spręsdamas dėl atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ civilinės deliktinės atsakomybės, teismas konstatavo, kad šis atsakovas neatliko savavališkų kiosko griovimo veiksmų, o dėl to, jog jis informavo viešai spaudoje apie poreikį nugriauti kioskus bei kreipėsi, nors ir nevisiškai pagrįstai, į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl ginčo kiosko nukėlimo, jam negali atsirasti civilinė deliktinė atsakomybė, nes šie atsakovo veiksmai yra pernelyg nutolę nuo atsiradusių pasekmių ir negali būti laikoma, kad dėl jų ieškovui atsirado žala (CK 6. 247 straipsnis).

Spręsdamas dėl žalos, ieškovo patirtos nugriaunant jam nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį daiktą, dydžio, teismas konstatavo, kad atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos nurodyti 2005 m. liepos 19 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos Nr. 2547, pagal kurią ginčo kiosko vertė 2005 m. liepos 13 d. buvo 55 000 Lt, o 2006 m. balandžio mėnesį, atsižvelgiant į rinkos pokyčius, galėjo būti 57 700 Lt, trūkumai nepaneigia šio dokumento kaip vieno iš įrodymų: turto vertinimą atliko nekilnojamojo turto vertintojo ir jo asistento pažymėjimus turintys asmenys, ginčo turtas įvertintas taikant galiojančio Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose įtvirtintus lyginamosios vertės ir pajamų vertės metodus, vertinimo metu buvo įvertinti panašių rodiklių atitinkami objektai Kaune ir Vilniuje, atsižvelgta į turto vertei įtakos turinčius veiksnius (lokalizacijos vertę, fizinę būklę, inžinerinę įrangą, funkcionalumą). Teismo nuomone, ieškovo pateiktoje vertinimo ataskaitoje nurodyta komercinės paskirties nekilnojamojo turto vertė vieno iš didžiausių Lietuvos miestų centrinėje geležinkelio stoties dalyje nėra per didelė, atitinka protingumo principą (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Pagrindiniu turto vertinimo ataskaitos trūkumu teismas pripažino tai, kad joje realiai neįvertinta ir neaprašyta kiosko, kaip statinio, fizinė būklė, nes, bylos duomenimis, kioskas jo nugriovimo metu 2006 m. balandžio 12 d. buvo labai apleistas, avarinės būklės, tačiau kartu pažymėjo, jog jis galėjo būti remontuojamas ir jo savininkas turėjo teisę naudotis šiuo daiktu komerciniais tikslais, todėl tai, kad kioskas, kaip statinys, buvo blogos fizinės būklės, nepaneigia jo, kaip nekilnojamojo daikto, esminės vertės. Teismas atmetė atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentus, kad, sprendžiant dėl ginčo kiosko vertės, negalima vertinti jo buvimo vietos, nes žemė po kiosku nebuvo išnuomota, pažymėdamas, jog kiosko, kaip savarankiško statinio – nekilnojamojo daikto, savininkas pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintas Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles turėjo teisę išsinuomoti kioskui eksploatuoti reikalingą žemės dalį, o tai, kad to nebuvo padaryta, neturi teisinės reikšmės nustatant šio kiosko vertę po jo nugriovimo. Įvertinęs į bylą pateikus įrodymus dėl ginčo kiosko vertės jo nugriovimo metu ir atsižvelgęs į visas teisiškai reikšmingomis pripažintas aplinkybes (prekybai skirtas ginčo kioskas stovėjo patrauklioje šiai veiklos sričiai vietoje; buvo nemažo ploto (54,20 kv. m); jame buvo įvesti miesto vandentiekis ir kanalizacija; ieškovo motina, išpirkdama kiosko dalis iš kitų bendraturčių, 1993 m. lapkričio 3 d. sumokėjo jiems 26 734 Lt; nuo 1993 m. lapkričio mėn. iki 2006 m. balandžio mėn. nekilnojamojo turto vertė išaugo; VĮ Registrų centro duomenimis, 2005 m. spalio 25 d. ginčo kioskas buvo 18 100 Lt, o 2001 m. birželio 14 d. – 19 493 Lt vidutinės rinkos vertės; ieškovas ilgą laiką visiškai neprižiūrėjo jam priklausančio nekilnojamojo turto, kuris stovėjo apleistas Kauno miesto geležinkelio stoties centrinėje dalyje), teismas konstatavo pagrindą mažinti turto vertinimo išvadoje nurodytą galutinę 2006 m. balandžio mėnesį buvusią 57 700 Lt ginčo kiosko vertę iki 30 000 Lt (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 6.282 straipsnis), spręsdamas, kad taip iš esmės bus kompensuotos visos išlaidos, kurias patyrė ieškovo motina, įsigydama šį kioską, bei pripažindamas tokią žalos atlyginimo sumą dydžiu, kurį priteisus nebus nukrypta nuo CK 6.251 straipsnyje įtvirtinto visiško žalos atlyginimo principo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutiko su visais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais dėl ieškovui priteistino nuostolių atlyginimo dydžio, pripažindama pirmosios instancijos teismą pagrįstai sumažinusiu šį dydį iki 30 000 Lt. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčo kioskas buvo savarankiškas ieškovui priklausęs nekilnojamasis daiktas, ir atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai objektyviai galėjo ir turėjo būti apie tai žinoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija nesiėmė visų priemonių ginčo pastato būklei ir savininkui išsiaiškinti, pagrįstai pripažino šio atsakovo elgesį ypač nerūpestingu, o atsakovą – pažeidusiu CK 1.5 straipsnio 1 dalyje civilinių teisinių santykių subjektams įtvirtintą reikalavimą veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Iš esmės tais pačiais, pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais, argumentais teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl civilinės deliktinės atsakomybės netaikymo atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“, nes šis atsakovas neatliko ginčo kiosko griovimo veiksmų, taip pat pritarė teismo išvadai, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija neįrodė (CPK 178 straipsnis) atleidimo nuo civilinės atsakomybės ir jos netaikymo pagrindų (CK 6.253 straipsnio 5, 6 dalys), kurių buvimu šis atsakovas rėmėsi atsikirsdamas į ieškinį.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 11 d. nutartį bei Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo įrodyti CK 6.253 straipsnio 5, 6 dalyse įtvirtinti civilinės atsakomybės netaikymo ir (ar) atleidimo nuo jos pagrindai. Tai lėmė netinkamą nurodytų materialiosios teisės normų aiškinimą ir taikymą. Kasatoriaus teigimu, ieškovas ne tik visiškai nesirūpino jam nuosavybės teise priklausiusiu ginčo kiosku, bet ir, žinodamas apie AB „Lietuvos geležinkeliai“ ketinimus sutvarkyti Kauno geležinkelio stoties teritoriją bei spaudoje paskelbtus raginimus nusikelti kioską, nesiėmė jokių turto priežiūros veiksmų, nesusisiekė nė su vienu iš atsakovų, niekaip nereagavo į skelbimus spaudoje. Be to, dėl tokių ieškovo veiksmų ginčo kioską, stovėjusį geležinkelio stoties prieigose, t. y. viešoje vietoje, kurioje dažnai lankosi miesto gyventojai ir svečiai, teko skubiai išardyti bei likviduoti ir dėl būtinojo reikalingumo (CK 6.253 straipsnio 6 dalis), nes kioskas, stovėdamas šalia elektros pastotės, tapo padidinto pavojaus aplinkai ir visuomenei objektu.

2. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl ieškovui priteistinos žalos atlyginimo dydžio, netinkamai aiškino ir taikė nuostolių apskaičiavimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.249, 6.251, 6.282 straipsnius). Kasatoriaus teigimu, teismai, nustatę, kad ginčo kioskas jo nugriovimo metu buvo labai apleistas, avarinės būklės (jo pagrindinės medinės dalys išpuvusios, stogas ir sienos sudaužyti, langai išdaužyti, surenkamos konstrukcijos išpjaustytos), nepagrįstai sprendė, kad 30 000 Lt suma pripažintina tuo žalos atlyginimo dydžiu, kurį priteisus nebus nukrypta nuo visiško žalos atlyginimo principo. Be to, byloje yra duomenų apie tai, kad ieškovas neprižiūrėjo jam priklausiusio turto, todėl, nustatant jam priteistinos žalos atlyginimo dydį, turėjo būti atsižvelgta į nukentėjusio asmens kaltę, kaip į aplinkybę, sudarančią pagrindą sumažinti žalos atlyginimą arba atmesti reikalavimą atlyginti žalą.

3. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu kaip pagrindinį įrodymą, sprendžiant dėl ieškovui priteistinos žalos atlyginimo dydžio, vertinti 2005 m. liepos 19 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą Nr. 2547, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad vertintojo nuomonė dėl vertinamo turto galioja tik vertinimo dieną, ir kuri turi trūkumų, nes joje neaptarta ginčo pastato fizinė būklė, pažeidė CPK 197 straipsnį. Kasatoriaus manymu, vienintelis patikimas byloje esantis rašytinis įrodymas apie ginčo kiosko būklę ir vertę jo nugriovimo dieną yra Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Komunalinio ūkio skyriaus 2006 m. balandžio 12 d. bešeimininkio, nereikalingo, netinkamo (negalimo) naudoti laikino statinio, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūros pažyma, kuri vertintina kaip oficialusis rašytinis įrodymas ir kurioje nustatytos aplinkybės (kioskas yra avarinės būklės; sudaužytas stogas, sienos; išdaužyti langai; nėra pamatų; išpjaustytos surenkamos konstrukcijos) nepaneigtos jokiais kitais rašytiniais įrodymais (CPK 197 straipsnis).

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas D. Č. prašo kasacinį skundą atmesti. Ieškovas nurodo šiuos nesutikimo su atsakovo kasaciniu skundu argumentus:

1. Nereagavimas į privataus asmens spaudoje skelbiamus neteisėtus raginimus nusikelti nekilnojamąjį daiktą ar nesirūpinimas juo negali būti vertinamas kaip kaltas asmens veikimas, lėmęs žalos atsiradimą (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Atsakovas, tvirtindamas dėl būtinojo reikalingumo (CK 6.253 straipsnio 6 dalis) nugriauti ginčo kioską buvimo, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kokiam gėriui ir kokia žala realiai grėsė kiosko nugriovimo momentu.

2. Ne bet kokie rašytiniai įrodymai, išduoti valstybės ar savivaldybių institucijų, pripažintini prima facie įrodymais, o tik išduoti šioms institucijoms veikiant pagal savo kompetenciją bei atitinkantys dokumento formai keliamus reikalavimus. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas turto vertinimu Lietuvoje užsiima specialius pažymėjimus turintys ir turto vertinimo veikla užsiimantys fiziniai asmenys – turto vertintojai. Savivaldybėms nesuteikta teisės verstis turto vertinimo veikla bei tvirtinti ir (ar) rengti turto vertinimo ataskaitas (pažymas). Byloje yra tik vienas galiojančius teisės aktus atitinkantis rašytinis dokumentas apie ginčo kiosko būklę ir vertę – 2005 m. liepos 19 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. 2547. Dėl to atsakovo kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nurodyta ataskaita negalėjo būti vadovaujamasi šioje byloje priteistinos žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.

Kasaciniu skundu ieškovas D. Č. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 11 d. nutartį bei Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinį skundą ieškovas grindžia tokiais argumentais:

1. Nuostolių atlyginimo instituto deliktinės atsakomybės atveju paskirtis – grąžinti asmenį į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu nebūtų buvę padaryta teisės pažeidimo. Nagrinėjamos bylos atveju tai reiškia, kad ieškovui turėjo būti priteista tokia pinigų suma, kuri padengtų analogiško nugriautajam pastato įsigijimo turto nugriovimo metu buvusiomis rinkos kainomis išlaidas. Nustatydamas nekilnojamojo turto rinkos vertę, teismas gali vadovautis įvairiais tai patvirtinančiais, įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais, taip pat turto vertintojo atlikta statinio įvertinimo ataskaita, kuri vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Jokių kitų įstatymo reikalavimus atitinkančių dokumentų, kuriuose būtų nustatyta kitokia ginčo kiosko vertė, į bylą nebuvo pateikta, todėl galiojanti ir neginčijama 2005 m. liepos 19 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. 2547 pripažintina svariu rašytiniu įrodymu nagrinėjamoje byloje. Skundžiamą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 176-185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, tinkamai nesivadovavo pirmiau nurodytu rašytiniu dokumentu, todėl, be kita ko, nenustatęs nė vieno įstatyme įtvirtinto pagrindo priteistiniems nuostoliams sumažinti, nepagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismą teisingai ieškovui priteistinos žalos atlyginimo dydį sumažinusiu iki 30 000 Lt. Tai lėmė netinkamą CK 1.5 straipsnio, 6.251 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio 2 dalies aiškinimą ir taikymą, taip pat nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikinės unitarinės įmonės „Gamybinis susivienijimas „Belaruskalij“, bylos Nr. 3K-3-273/2009).

2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 30 000 Lt suma pripažintina tuo žalos atlyginimo dydžiu, kurį priteisus nebus nukrypta nuo visiško žalos atlyginimo principo, nepagrįsta jokiais teisiniais argumentais, nustatytomis bylos aplinkybėmis ir tinkamai įvertintais įrodymais. Taip, priimant skundžiamą nutartį, buvo pažeistas apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turiniui keliamus reikalavimus reglamentuojantis CPK 331 straipsnis.

3. Pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimui ieškovui priteistinų nuostolių atlyginimo dydį motyvuoti ta aplinkybe, kad 30 000 Lt žalos atlyginimo dydis kompensuos visas išlaidas, kurias ginčo kioskui įsigyti patyrė ieškovo motina N. Č., apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-344/1999, pateikto išaiškinimo, jog žalos atlyginimu turi būti užtikrinamas realios prarasto turto vertės atkūrimas, o ne turto įsigijimo išlaidų kompensavimas.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija, nurodydamas iš esmės tuos pačius, kurie išdėstyti jo pateiktame kasaciniame skunde, argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi byloje esančia 2005 m. liepos 19 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita bei neteisingo ieškovui priteistinų nuostolių apskaičiavimo, prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5, 6 dalys)

Kasatoriaus Kauno miesto savivaldybės administracijos kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.253 straipsnio 5, 6 dalių normas, reglamentuojančias asmens atleidimą nuo civilinės atsakomybės.

Atleidimas nuo civilinės atsakomybės apima tik atvejus, kai yra atitinkamos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau atsakovas įrodo esant vieną iš pagrindų, dėl kurių jis visiškai arba iš dalies gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusiojo veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, siejami su sąmoningais nukentėjusiojo veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai. Šią bylą nagrinėję teismai, išsamiai ištyrę ginčo aplinkybes, susijusias su nukentėjusio asmens veiksmais, galėjusiais lemti žalos atsiradimą, nustatė, kad ieškovas nebuvo davęs jokio sutikimo dėl jam priklausiusio nekilnojamojo daikto – prekybos kiosko – nugriovimo ar kitaip prie to prisidėjo. Teismų nustatytos aplinkybės, kad ieškovas, būdamas ginčo nekilnojamojo turto savininkas ir žinodamas apie AB „Lietuvos geležinkeliai“ ketinimus sutvarkyti Kauno geležinkelio stoties teritoriją, taip pat apie spaudoje paskelbtus raginimus nusikelti kioską, nesiėmė jokių turto priežiūros veiksmų ir nereagavo į skelbimus spaudoje, nepatvirtina buvus ieškovo sutikimą nugriauti kioską ir negali būti CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodytu atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindu.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus Kauno miesto savivaldybės administracijos teiginiu, kad ieškovui priklausiusį kioską teko skubiai išardyti bei likviduoti dėl būtinojo reikalingumo, ir tai yra pagrindas atleisti jį nuo civilinės atsakomybės. Pagal CK 6.253 straipsnio 6 dalį būtinasis reikalingumas – tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Kasatorius Kauno miesto savivaldybės administracija, tvirtindamas, kad turėjo nugriauti ginčo kioską dėl būtinojo reikalingumo, turėjo pareigą pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, remdamasi teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovas nenurodė ir nepateikė įrodymų, koks realus pavojus grėsės kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams, jog ginčo kioską buvo būtina nugriauti nedelsiant, nesikreipiant į teismą dėl jo nugriovimo, daro išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės administracija neįrodė būtinojo reikalingumo, kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindo. Dėl išdėstytų argumentų atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.253 straipsnio 5, 6 dalių nuostatas, yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl CPK 197 straipsnio 2 dalies pažeidimo

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nesirėmė didesnę įrodomąją reikšmę turinčiu oficialiuoju rašytiniu įrodymu – Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Komunalinio ūkio skyriaus 2006 m. balandžio 12 d. bešeimininkio, nereikalingo, netinkamo (negalimo) naudoti laikino statinio, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūros pažyma, – kurioje nustatytos aplinkybės nepaneigtos kitais rašytiniais įrodymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, jog tam tikras rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas oficialiuoju (prima facie) tik esant šioms sąlygoms: 1) dokumentas išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos arba kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami tokį dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus formos ir turinio reikalavimus; 4) dokumente pateikta informacija yra pakankama tam, kad būtų nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Š. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-235/2006; 2009 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; kt.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus Kauno miesto savivaldybės administracijos nurodyta pažyma nagrinėjamu atveju nepripažintina oficialiuoju rašytiniu įrodymu. Šis dokumentas išduotas institucijos, kuri šioje byloje yra atsakovas, turintis materialinį teisinį interesą dėl bylos baigties. Teismai tinkamai, nepažeisdami proceso teisės normų reikalavimų, vertino nurodytą pažymą kaip paprastą rašytinį įrodymą kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis (2005 m. liepos 19 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita, kiosko buvimo vieta bei kt.) ir nustatė atlygintinos žalos galutinį dydį. Teismai, spręsdami dėl atlygintinos žalos dydžio, taip pat pagrįstai nesivadovavo ieškovo teiginiu, jog atlygintinos žalos dydis yra nustatytas turto vertinimo ataskaitoje, ir jo pagrįstumą patikrino, įvertindami kitus byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės galutiniam žalos dydžiui nustatyti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas bylos šalių ginčo aplinkybes, neturi pagrindo spręsti, kad teismai, nustatydami ieškovui padarytų nuostolių dydį, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai).

Dėl kitų kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų

Ginčydami teismų nustatytą nuostolių atlyginimo dydį, kasatoriai apeliuoja į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl ieškovui priteistinos žalos atlyginimo dydžio, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.5 straipsnį, 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai (ieškovo argumentais). Kasatorius (atsakovas) teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė nuostolių apskaičiavimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.249, 6.251, 6.282 straipsnius). Kasatoriai, teigdami apie išvardytų teisės normų netinkamą aiškinimą ir taikymą, nenurodė teisinių argumentų, patvirtinančių nurodytų teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorių argumentais dėl žalos atlyginimo dydžio neiškelta teisiškai reikšminga problema, todėl pripažintina, jog kasacinio nagrinėjimo dalykas nesuformuluotas.

Kiti kasacinių skundų argumentai yra faktinio pobūdžio, teisiškai nereikšmingi, nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad naikinti šią nutartį kasacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 86,75 Lt nurodytų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atmetus kasacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos, patirtos dėl procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis į valstybės biudžetą (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini)) valstybės naudai 43,38 Lt (keturiasdešimt trys Lt 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (įm. kodas (duomenys neskelbtini)) valstybės naudai 43,38 Lt (keturiasdešimt trys Lt 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys