Dėl pripažinimo netekusiu teisės paveldėti pagal įstatymą, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir teisinės registracijos panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-518/2009 Procesinio sprendimo kategorija 34.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui I. O. dėl pripažinimo netekusiu teisės paveldėti pagal įstatymą, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir teisinės registracijos panaikinimo; trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuro notarė D. J.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių pergyvenusio sutuoktinio teisės paveldėti pagal įstatymą praradimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atsakovą netekusiu teisės paveldėti pagal įstatymą palikėjos G. M. (O.), mirusios 2006 m. balandžio 10 d., turto dalį; pripažinti negaliojančiu 2006 m. spalio 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, (reg. Nr. 18309), išduotą Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuro notarės D. J.; panaikinti atsakovo vardu atliktą teisinę registraciją.

Ieškovė nurodė, kad 1996 m. gegužės 2 d. G. M. (O.) ir atsakovas sudarė santuoką; 2006 m. kovo 29 d. kreipėsi į teismą, prašydami ją nutraukti bendru sutikimu. 2006 m. balandžio 10 d., nesulaukusi teismo paskirtos posėdžio datos, G. O. mirė. Atsakovas siekia kartu su ieškove, kuri yra palikėjos motina, paveldėti. Ieškovės nuomone, atsakovas neturi teisės paveldėti, remiantis CK 5.7 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatomis. Ieškovė nurodė, kad atsakovas G. O. nesirūpino, buvo jai neištikimas, todėl, nepaisant to, kad pareiškimas nutraukti santuoką buvo paduotas bendru sutikimu, iš tikrųjų atsakovo ir G. O. santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, be to, atsakovas ir G. O. daug metų kartu negyveno ir netvarkė bendro ūkio. G. O. palikimą sudaro turtas, kuris palikėjai priklausė asmeninės nuosavybės teise, atsakovas sutuoktinės turtu nesinaudojo, nepagerino jo būklės ir neprisidėjo prie turto gausinimo. Ieškovės teigimu, atsakovas 2006 m. balandžio 12 d. pateikdamas prašymą teismui grąžinti pateiktus dokumentus dėl santuokos nutraukimo, nes,,apsigalvojo“, elgėsi nesąžiningai, siekdamas nepagrįstai paveldėti G. O. turtą. Kadangi atsakovas neturi teisės paveldėti pagal įstatymą, tai negalėjo priimti palikimo ir atlikti turto teisinės registracijos savo vardu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinys netenkintas.

Teismas nustatė, kad ieškovė yra mirusios atsakovo sutuoktinės G. O. motina, antros eilės įpėdinė pagal įstatymą (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 2 punktas). G. O. ir atsakovas 2006 m. kovo 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą su pareiškimu nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Teismo posėdis buvo paskirtas 2006 m. balandžio 19 d., tačiau G. O. mirė. Teismas nurodė, kad iš sutuoktinių pateiktų procesinių dokumentų apylinkės teismui matyti, kad santuoką buvo siekiama nutraukti bendru sutuoktinių sutarimu, nekeliant klausimo dėl atsakovo kaltės. Teismo teigimu, tokią poziciją pagrindžia ir ta aplinkybė, kad G. O. ilgiau kaip dvejus metus, nenutraukusi santuokos, gyveno su St. K. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo nagrinėti atsakovo kaltės klausimo kaip pagrindo nutraukti santuoką, tokio prašymo nepateikus G. O.. Kadangi teismas nebuvo priėmęs sprendimo dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) nustatymo, tai ieškovės argumentai dėl buvusių sutuoktinių faktinio gyvenimo skyrium, taip pat kaip ir atsakovo 2006 m. balandžio 12 d. prašymas nutraukti santuokos nutraukimo bylą, neturi teisinės reikšmės paveldėjimo teisiniams santykiams. Teismas nustatė, kad paveldėjimo teisės liudijime nurodytas turtas (butas, sodo pastatas su priklausiniais) G. O. buvo įgytas iki santuokos su atsakovu, todėl laikytinas jos asmenine nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir sudaro G. O. palikimą. Šis turtas, nesant kitų įstatyminių įpėdinių ir išlaikytinių, atsakovo ir ieškovės paveldimas lygiomis dalimis (CK 5.13 straipsnis). Dėl to nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos dokumentais ir CK 5.7 straipsniu, nustatė, kad nagrinėjamu atveju CK 5.7 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos netaikytinos. Aplinkybė, kad atsakovas prašyme teismui nutraukti bylą dėl santuokos nutraukimo nenurodė G. O. mirties fakto, leidžia atsakovo veiksmus vertinti kaip nesąžiningus ir prieštaraujančius CK 1.2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam geros moralės principui. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, siekis paveldėti turtą negali būti vertinamas kaip atsakovo nesąžiningumas, nes tai yra jo subjektinė teisė, o faktas, kad atsakovas teismui nenurodė, kad jo sutuoktinė mirusi, negali būti pagrindas pripažinti atsakovą netekusiu teisės paveldėti pagal įstatymą G. O. turto dalį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai formaliai taikė CK 5.7 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus ir neatsižvelgė į 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. ir kt. v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3-29/2008; 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto savivaldybė v. R. K., bylos Nr. 3K-3-910/2000; 1999 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. I. v. K. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-120/1999) ir priėmė neteisingus sprendimus. Kasatorės nuomone, teismai privalo aiškinti įstatymus ne formaliai, o atsižvelgdami į susiklosčiusių teisinių santykių esmę ir tikruosius jų dalyvių ketinimus. Kasatorė sutinka, kad atsakovas pagal įstatymą turi teisę paveldėti mirusios sutuoktinės G. O. turtą, tačiau sutuoktiniai ilgą laiką gyveno atskirai, santuoka faktiškai buvo iširusi, atsakovas neatliko savo kaip sutuoktinio pareigų, todėl formalus CK penktosios knygos nuostatų taikymas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

2. Bylą nagrinėję teismai netaikė sisteminio teisės aiškinimo metodo ir nesirėmė CK trečiosios knygos normomis. Kasatorės teigimu, teismai, nagrinėdami bylą, privalėjo taikyti ne tik paveldėjimo, bet ir šeimos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, taip pat atsižvelgti į aplinkybes, patvirtinančias atsakovo nesąžiningumą. Atsakovas daugiau kaip dvejus metus iki G. O. mirties kartu su ja negyveno, buvo neištikimas, neprisidėjo prie buvusios sutuoktinės laidojimo išlaidų, o tai reiškia, kad atsakovas negalėjo būti laikomas G. O. sutuoktiniu pagal CK trečiojoje knygoje įtvirtintą santuokos ir sutuoktinių sampratą ir suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-51/2008). Dėl to atsakovas negali būti laikomas ir pergyvenusiu sutuoktiniu CK 5.7 straipsnio prasme. CK 5.7 straipsnis, nustatantis atvejus, kada palikėją pergyvenęs sutuoktinis praranda teisę paveldėti, yra skirtas palikėjo turtui nuo to sutuoktinio, kuris faktiškai negali būti laikomas sutuoktiniu, apsaugoti. Taip apsaugomi kiti paveldėtojai pagal įstatymą, asmenims neleidžiama nepagrįstai praturtėti. Nors dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium nė vienas iš sutuoktinių į teismą nesikreipė, tačiau formaliai santuoka buvo iširusi. Atsakovo 2006 m. balandžio 12 d. kreipimasis į bylą dėl santuokos nutraukimo turėjusį nagrinėti Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą su prašymu grąžinti dokumentus dėl santuokos nutraukimo dėl apsigalvojimo vertintinas kaip valingas ir tikslingas veiksmas paveldėti mirusiosios palikimą. Prašyme atsakovas nenurodė G. O. mirties fakto, tai įrodo atsakovo nesąžiningumą, toks atsakovo elgesys prieštarauja CK 1.2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam geros moralės principui.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė skundą atmesti. Jis nurodė, kad ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. J. ir kt. v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3-29/2008, pateiktais išaiškinimais, nes skiriasi nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Atsakovo nuomone, teisė paveldėti gali būti atimta tik įstatymo nustatytais pagrindais. Atsakovo teigimu, iš CK 5.6 ir 5.7 straipsnių turinio darytina išvada, kad įstatymų leidėjas nustatė baigtinį atvejų, kada iš įpėdinių gali būti atimta paveldėjimo teisė, sąrašą, todėl jokiais kitais pagrindais ji negali būti atimta. Ieškovė netinkamai aiškina CK 5.7 straipsnio ir trečiosios knygos nuostatas. G. O. nebuvo pateikusi teismui pareiškimo nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės. G. O. ir atsakovo santuoka nutrūko iki teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo priėmimo, t. y. G. O. mirus. Dėl to atsakovas turi teisę paveldėti G. O. turtą. Aplinkybė, kad atsakovas po G. O. mirties atsiėmė pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, neturi teisinės reikšmės, nes, net ir neatsiėmus šio pareiškimo, teismas nebūtų galėjęs priimti sprendimo dėl santuokos nutraukimo, o būtų privalėjęs bylą nutraukti (CPK 296 straipsnio 7 punktas). Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovas pripažintinas praradusiu teisę paveldėti dėl to, kad atsakovo ir G. O. santuoka buvo faktiškai iširusi. Atsakovo teigimu, faktinė separacija gali būti vienas iš santuokos nutraukimo pagrindų, tačiau ji negali būti pagrindas pripažįstant praradus teisę paveldėti. Sistemiškai aiškinant CK 5.7 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5.7 straipsnio 2 dalies normas, atsakovo teigimu, matyti, kad pergyvenęs sutuoktinis netenka paveldėjimo teisės tik tada, kai teismas nustato gyvenimą skyrium, tačiau toks pagrindas negali būti nustatomas jau po palikėjo mirties. Atsakovas nurodė, kad siekis paveldėti negali būti laikomas nesąžiningu, nes paveldėti yra atsakovo subjektinė teisė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įstatymų, reglamentuojančių pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo teisės praradimą,

aiškinimo

Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo teisę apribojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo problema. Bet kuri teisės norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos prigimtį ir paskirtį bei vadovaujantis teisės principais. Principai - tai bendriausio pobūdžio teisės normos; konkrečias taisykles nustatančios teisės normos negali prieštarauti atitinkamų santykių teisinio reglamentavimo principams, jie neturi būti pažeisti aiškinant teisės normos prasmę ir ją taikant. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), taip pat specialiaisiais civilinių santykių principais: subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, nesikišimo į privačius santykius ir kt. (CK 1.2, 3.3 ir kt. straipsniai). CK 1.2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas civilinių teisių apribojimo principas: civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu - teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. Šioje teisės normoje atsispindi bendrieji asmens teisių apribojimą pateisinantys kriterijai: teisėtumo (tai turi būti nustatyta įstatymu), būtinumo (tai turi būti būtina visuomenės požiūriu svarbesnio intereso apsaugai), proporcingumo (asmens teisių negalima riboti daugiau negu būtina prioritetiniu pripažįstamo intereso apsaugai). Iš šio principo prigimties išplaukia, kad asmens teises, inter alia, civilines teises, ribojantys įstatymai teismo negali būti aiškinami plečiamai.

Teisė paveldėti mirusio fizinio asmens turtą, t. y. perimti jo turėtas turtines ir kai kurias asmenines neturtines teises (CK 5.1 straipsnio 1 dalis), yra civilinė asmens teisė. Palikėją pergyvenęs sutuoktinis yra įstatyminis įpėdinis: mirusiojo sutuoktinio turtą jis paveldi su pirmos arba antros eilės įstatyminiais įpėdiniais, o jų nesant – visą palikimą (CK 5.13 straipsnis). CK 5.7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti iki palikimo atsiradimo įvykę juridiniai faktai, kuriems esant pergyvenęs sutuoktinis paveldėjimo teisės netenka: pergyvenęs palikėją sutuoktinis netenka teisės paveldėti pagal įstatymą, jeigu iki palikimo atsiradimo: 1) palikėjas buvo kreipęsis į teismą, kad būtų nutraukta santuoka dėl pergyvenusio sutuoktinio kaltės ir teismas buvo nustatęs pagrindą nutraukti santuoką; 2) teismas buvo nustatęs gyvenimą skyrium (separacija); 3) buvo pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia, jeigu buvo pareikštas ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia; šis punktas netaikomas sutuoktiniui, nekaltam dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. Pagal CK 5.7 straipsnio 2 dalies normą to paties straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinti paveldėjimo teisės praradimo pagrindai teismo gali būti nustatyti iki palikimo atsiradimo momento arba jau atsiradus palikimui; dėl CK 5.7 straipsnio 1 dalies 2 punkto įstatyme analogiškos išlygos nenustatyta, t. y. teismo sprendimas dėl separacijos turi būti priimtas tik iki palikimo atsiradimo. Sutuoktinių gyvenimas skyrium - separacija - savarankiškas šeimos teisės institutas, reglamentuotas CK 3.73 – 3.80 straipsnio normų; įstatyme nurodytas pasekmes sukelia tik teismo sprendimu nustatyta separacija, faktinis sutuoktinių gyvenimas skyrium neprilyginamas teisinei separacijai ir nesukelia separacijos teisinių pasekmių.

CK 5.7 straipsnio normos reglamentuoja paveldėjimo santykius tarp specialių subjektų - asmenų, kuriuos siejo santuokiniai ryšiai, todėl nagrinėjamos problemos kontekste būtina atsižvelgti į paveldėjimo bei santuokos santykių prigimtį bei šių santykių teisinio reglamentavimo ypatumus. Civilinės apyvartos dalyvių veiksmai grindžiami autonomijos principu, jie gali laisvai disponuoti savo civilinėmis teisėmis tiek, kiek šios laisvės nevaržo imperatyviosios įstatymo normos (CK 1.137 straipsnis). Asmuo turi teisę nuspręsti, kam po mirties atiteks jo turtas (palikimas). Mirusio fizinio asmens palikimą sudarančių turtinių ir kai kurių neturtinių teisių perėjimo įpėdiniams taisyklės yra įtvirtintos įstatyme - CK penktosios knygos normose. Fizinis asmuo gali išreikšti savo valią dėl paveldėjimo, sudarydamas testamentą, ir patvarkyti paveldėjimo santykius kitaip, negu nustatyta įstatyme: palikti turtą savo nuožiūra pasirinktiems įpėdiniams, suteikti teisę paveldėti arba ją atimti (CK 5.19 straipsnis). Jeigu asmuo nesudaro testamento, preziumuojama, kad jo valią atitinka tokie paveldėjimo santykiai, kokie nustatyti įstatymo. Sprendžiant ginčus dėl palikimo prioritetas turi būti teikiamas palikėjo, o ne įpėdinių valiai, palikėjo valia neturi būti paneigta ar iškreipta.

Santuoka – šeimos teisės institutas, be bendrųjų civilinių santykių reglamentavimo principų, šeimos santykiai grindžiami specialiaisiais, inter alia, santuokos savanoriškumo, principais (CK 3.3 straipsnis). Santuokos savanoriškumo principas, viena vertus, reiškia laisvą asmens valią sudaryti santuoką ar jos nesudaryti, kita vertus, šis principas reiškia ištuokos laisvę - sutuoktinių teisę įstatymo nustatyta tvarka santuoką nutraukti. Nagrinėjamu atveju santuokos autonomijos principas pasireiškia tuo, kad jeigu pats miręs sutuoktinis nebuvo kreipęsis į teismą, jog santuoka būtų nutraukta dėl pergyvenusio sutuoktinio kaltės (CK 5.7 straipsnio 1 dalies 1 punktas), arba kad santuoka būtų pripažinta negaliojančia (CK 5.7 straipsnio 1 dalies 3 punktas), atitinkami pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo teisės praradimo pagrindai negali būti konstatuojami; be to, jeigu miręs sutuoktinis buvo išreiškęs savo valią dėl santuokos nutraukimo bendru abiejų sutuoktinių sutarimu (CK 3.51 straipsnis), teismas negali šios jo valios paneigti ir nustatyti, kad santuoka turėjo būti nutraukta dėl pergyvenusio sutuoktinio kaltės (CK 3. 60 straipsnis).

Aptartų teisės aiškinimo nuostatų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 5.7 straipsnio normos yra imperatyvios ir apribojančios civilines teises, todėl teismas negali jų aiškinti per plačiai ir neturi diskrecijos iš pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo teisę atimti kitu, įstatyme tiesiogiai nenustatytu, pagrindu. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas nėra neteisingas kitų, be pergyvenusio sutuoktinio, įpėdinių atžvilgiu ir neprieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta CK 5.7 straipsnyje įtvirtintų juridinių faktų, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė kasatorės reikalavimą pripažinti atsakovą, kaip pergyvenusį sutuoktinį, netekusiu teisės paveldėti. Teisėjų kolegija vertina, kad kasatorės argumentai dėl skundžiamų teismų sprendimų prieštaravimo teismų praktikai yra nepagrįsti. Pirma, kasaciniame skunde nurodytos bendrosios kompetencijos ir administracinio teismų nutartys yra priimtos ne dėl CK 5.7 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo, antra, kaip jau buvo pažymėta šioje nutartyje, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad CK 5.7 straipsnio normų taikymas skundžiamais teismų sprendimais nepažeidžia bendrųjų teisės principų, į kuriuos apeliuojama kasaciniame skunde.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra įstatyme nustatytų pagrindų skundžiamiems teismo sprendimams panaikinti ar pakeisti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. M. 33,05 Lt (trisdešimt tris litus penkis centus) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys