Dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-497/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.1; 44.5.2.12

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Čiobiškio vaikų socializacijos centro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams J. G., M. A. ir Čiobiškio vaikų socializacijos centrui dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove baudžiamojoje byloje, kurioje apkaltinamuoju nuosprendžiu atsakovai J. G. ir M. A. buvo pripažinti kaltais padarę didelės vertės vagystę ir ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

2006 m. gegužės 5 d. atsakovai J. G. ir M. A. pavogė 276 670 Lt vertės ieškovei priklausantį turtą. Dalį šio turto iš atsakovų pagrobė R. D., S. G. ir R. Z., dėl kurių kitoje baudžiamojoje byloje taip pat priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Dalis žalos ieškovei buvo atlyginta, kai išnagrinėjus abi baudžiamąsias bylas buvo grąžinta dalis pavogto turto bei perduoti įvairūs daiktai, kurie buvo įgyti už vogtus pinigus. Abiejose baudžiamosiose bylose gražinta pinigų ir daiktų, kurių bendra vertė yra 41 775,44 Lt, todėl neatlyginta liko 234 914,56 Lt žalos.

Tiek nusikaltimo padarymo, tiek civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovas M. A. buvo nepilnametis. Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. sprendimu atsakovas M. A. buvo atskirtas nuo motinos, o jo globa ir nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta Širvintų r. Čiobiškio specialiuosiuoe vaikų auklėjimo ir globos namuose (nuo 2008 m. sausio 1 d. – Čiobiškio vaikų socializacijos centras). Nusikaltimo padarymo metu atsakovas M. A. buvo išleistas trumpalaikių atostogų (2006 m. gegužės 4-8 d.) pas savo motiną.

Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovų J. G. ir M. A. solidariai 234 914,56 Lt žalai atlyginti ir procesines palūkanas, o M. A. neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, vadovaudamasi CK 6.276 straipsnio 2 dalimi – iš atsakovo Čiobiškio vaikų socializacijos centro subsidiariai 234 914,56 Lt žalai atlyginti ir procesines palūkanas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovų J. G. ir M. A. solidariai 232 324,56 Lt žalai atlyginti ir procesines palūkanas, ieškinį Čiobiškio vaikų socializacijos centrui atmetė. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė sutiko su atsakovo M. A. pateiktu didesniu jai grąžintų daiktų įvertinimu, teismas laikė, kad atsakovo pateiktas įvertinimas yra realus, pripažino, kad ieškovei padaryta žala atlyginta didesne dalimi, todėl sumažino bendrą ieškinio sumą iki 232 324,56 Lt. Teismas, vadovaudamasis CK 3.161 straipsnio 3 dalimi ir 3.179 straipsnio 2 dalimi, Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 23 straipsniu, Čiobiškio specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų nuostatais, nustatė, kad atsakovas M. A. teisėtai direktoriaus leidimu buvo išleistas pas motiną. Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu buvo panaikintas M. A. atskyrimas nuo motinos, todėl teismas laikė, kad motinos bendravimas su sūnumi 2006 metais neturėjo neigiamos įtakos nepilnamečiui. Čiobiškio specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų nuostatų 56.6 punkte nustatyta, kad tėvai, globėjai visiškai atsako už savo globojamus vaikus jų buvimo pas tėvus, globėjus laikotarpiu, nusikalstamą veiką M. A. padarė 2006 m. gegužės 5 d., būdamas visiškoje savo motinos žinioje, todėl teismas padarė išvadą, kad Čiobiškio specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų kaltės dėl M. A. padarytos nusikalstamos veikos nėra.

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. liepos 22 d. nutartimi tenkino ieškovės apeliacinį skundą ir pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria ieškinys atsakovui Čiobiškio vaikų socializacijos centrui atmestas, ir dėl šios dalies ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovų J. G. ir M. A. solidariai 232 324,56 Lt žalai atlyginti ir procesines palūkanas, M. A. neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, priteisė ieškovei iš atsakovo Čiobiškio vaikų socializacijos centro subsidiariai 232 324,56 Lt žalai atlyginti ir procesines palūkanas. Teisėjų kolegija nurodė, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą reiškia ieškinio patenkinimą iš nuteistųjų J. G., M. A. ir civilinio atsakovo Čiobiškio specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų – visų baudžiamojo proceso dalyvių, kurie pagal BPK 109, 111 straipsnių nuostatas turi pareigą atlyginti nuostolius asmenims, dėl nusikalstamos veikos patyrusiems turtinės žalos, t. y. iš visų asmenų, kurie buvo atsakovai baudžiamojoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas, civilinio proceso tvarka nustatęs ieškinio dydį, privalėjo ieškinį patenkinti dėl visų trijų atsakovų, to nepadaręs, pažeidė proceso teisės normas. Kadangi nusikalstamos veikos padarymo metu atsakovo M. A. nuolatinė globa ir gyvenamoji vieta buvo nustatyta Čiobiškio specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose, tai teisėjų kolegija laikė, kad CK 6.276 straipsnio 1 dalies prasme nusikalstamos veikos padarymo metu M. A. buvo šių globos namų prižiūrimas, dėl to globos namų kaltė dėl jo padarytos žalos yra preziumuojama. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus apie M. A. bendravimą su motina, jos asmenybę, tai, kad sūnus buvo nuo jos atskirtas ne vieną kartą, 1997-2002 m. jai buvo atimtos motinystės teisės į vaikus, sprendė, jog šiuo atveju Čiobiškio specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai, išleisdami M. A. trumpalaikių atostogų pas motiną, pažeidė CK 3.179 straipsnio 3 dalį, ir šis išleidimas buvo neteisėtas; teisėjų kolegijos nuomone, Čiobiškio specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai neturėjo teisės išleisti savo globotinio pas motiną, kol teismo sprendimu nebuvo panaikintas jo atskyrimas nuo jos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo M. A. motinos neigiamos įtakos sūnui nedarymo prieštarauja byloje esantiems įrodymams, nes Čiobiškio specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai 2005 m. sausio 4 d. raštu apribojo M. A. motinos atvykimą pas sūnų dėl jos daromos neigiamos įtakos ir byloje nėra įrodymų, kad šis apribojimas būtų panaikintas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad M. A., pabėgęs iš globos namų pas savo motiną, darydavo nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus, Utenos rajono policijos komisariato pareigūnai 2005 m. pabaigoje–2006 m. pradžioje apie tai informavo Čiobiškio specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus ir prieštaravo jo išleidimui atostogų pas motiną, tačiau į šiuos prieštaravimus nebuvo atsižvelgta. Tokį Čiobiškio specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų elgesį teisėjų kolegija vertino kaip netinkamą nepilnamečio priežiūrą ir darbuotojų aplaidumą. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Čiobiškio specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų kaltės prezumpcija nenuginčyta.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Čiobiškio vaikų socializacijos centras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 22 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CK 6.276 straipsnio netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 6.276 straipsnio 2 dalį, privalėjo taikyti ir šio straipsnio 3 dalį, kurioje nepilnamečių tėvų, rūpintojų, mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ir globos institucijų subsidiarioji atsakomybė yra ribojama laiko atžvilgiu – jų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai žalą padaręs asmuo sulaukia pilnametystės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas privalėjo nurodyti, kad skundžiamos nutarties vykdymas dėl kasatoriaus galioja iki atsakovo M. A. pilnametystės, t. y. iki 2009 m. liepos 25 d. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė kasatoriaus atsakomybę už atsakovo M. A. padarytą žalą, netinkamai taikė CK 6.276 straipsnio 2 dalį, nes žalos padarymo metu atsakovas M. A. buvo prižiūrimas ne kasatoriaus, o savo motinos. Pagal kasatoriaus nuostatų 51.6, 56.2, 56.6, 87.1 punktus už atsakovo M. A. padarytą žalą turi atsakyti jo motina, nes žalos padarymo metu jis buvo pas ją.

2. Dėl CK 3.161 straipsnio 3 dalies, 3.179 straipsnio 2, 3 dalių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.179 straipsnio 2, 3 dalis, konstatuodamas, kad atsakovo M. A. išleidimas trumpalaikių atostogų pas motiną, nuo kurios jis atskirtas, buvo neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 3.161 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta vaiko teisė bendrauti su tėvais net ir atskyrus vaiką nuo jų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė šią normą. Be to, apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl kasatoriaus ugdytinių išleidimo trumpalaikių atostogų yra nenuosekli ir prieštaringa.

3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, nes šališkai vertino įrodymus, dalį įrodymų nepagrįstai atmetė, nenurodydamas motyvų, vertino įrodymus, nesivadovaudamas materialiosios teisės normomis, nepasisakė dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo, kuriuo buvo panaikintas atsakovo M. A. atskyrimas nuo motinos, todėl padarė nepagrįstas išvadas apie atsakovo M. A. motinos neigiamą įtaką jam, taip pat pažeidė CPK 182 straipsnį, 197 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl kasatoriaus atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, kad pagal CK 6.279 straipsnį atsakovais byloje turėtų būti patraukti ir kiti su nusikaltimu susiję asmenys, kurie už bendrais veiksmais padarytą žalą turėtų atsakyti solidariai (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą; nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog apkaltinamuoju nuosprendžiu ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą reiškia ieškinio patenkinimą iš visų asmenų, kurie buvo atsakovai baudžiamojoje byloje, taigi ir iš kasatoriaus, o manydamas, kad nėra jo kaltės dėl padarytos žalos ar jo atsakomybė turi būti ribojama laiko atžvilgiu, kasatorius turėjo teisę apeliacine tvarka skųsti apkaltinamąjį nuosprendį, nes, įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, kuriuo ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, t. y. ieškinys pripažintas pagrįstu, šie argumentai nebeturi būti nagrinėjami, o sprendžiamas tik ieškinio dydžio klausimas. Be to, ieškovės nuomone, kasatorius neteisingai aiškina CK 6.276 straipsnio 3 dalį, nes jo pateiktas aiškinimas reikštų, kad už nepilnametį atsakingi asmenys turi vilkinti bylos nagrinėjimą ir sprendimo vykdymą iki žalą padariusio asmens pilnametystės ir tokiu atveju savaime išnyks jų pareiga atlyginti šią žalą. Ieškovė sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas M. A. pas motiną trumpalaikių atostogų buvo išleistas neteisėtai, taigi už jo padarytą žalą atsakingas kasatorius. Kasacinio skundo argumentus dėl proceso teisės normų pažeidimų ieškovė laiko nepagrįstais.

Atsakovai J. G. ir M. A. atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, kai apkaltinamuoju nuosprendžiu civiliniam ieškovui pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą

Dėl nusikalstamos veikos patyręs žalą asmuo ieškinį dėl žalos atlyginimo gali pareikšti tiek baudžiamajame procese, tiek ir civilinio proceso tvarka. Tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už padariusio žalą asmens veiksmus, baudžiamajame procese gali būti civiliniai atsakovai (BPK 111 straipsnis). BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamajame procese pareikštas ieškinys turi būti išspręstas priimant apkaltinamąjį nuosprendį (1 dalis) ir tik išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai taikoma BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, civilinės atsakomybės sąlygas nustato teismas, priimantis apkaltinamąjį nuosprendį, nes nesant civilinės atsakomybės sąlygų ieškinys turėtų būti atmestas ir nebūtų teisinio pagrindo taikyti išimtį. Jeigu teismas nustato, kad yra sąlygos civilinei atsakomybei taikyti ir pripažįsta civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o dėl žalos dydžio nustatymo perduoda ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka, tai ieškinį nagrinėjantis teismas nebegali iš naujo spręsti dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ir tuo pagrindu atmesti ieškinį. Teisės į ieškinio patenkinimą pripažinimas baudžiamajame procese reiškia, kad ieškinys negali būti atmestas civiliniame procese. Asmenys, nesutinkantys su apkaltinamajame nuosprendyje civiliniam ieškovui pripažinta teise į ieškinio patenkinimą, gali skųsti nuosprendį baudžiamojo proceso nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. A. J., V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-303/2009).

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu ieškovei A. K. buvo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje prokuroro nutarimu buvo įtraukti Čiobiškio specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai (BPK 111 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu A. K. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą reiškia ieškinio patenkinimą iš nuteistųjų J. G., M. A. ir civilinio atsakovo Čiobiškio specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų (dabar – Čiobiškio vaikų socializacijos centras), t. y. visų asmenų, buvusių civiliniais atsakovais baudžiamojoje byloje. Kasatorius, kaip civilinis atsakovas baudžiamojoje byloje, turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu (BPK 312 straipsnio 3 dalis), tačiau šia teise nepasinaudojo. Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendis yra įsiteisėjęs. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjant ieškinį civilinio proceso tvarka ieškinio pagrįstumas iš naujo nenagrinėjamas, o turi būti nustatomas civilinio ieškinio dydis. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju nagrinėjant ieškinį civilinio proceso tvarka nustatoma ir atsakovo civilinės atsakomybės rūšis bei sprendžiami kiti su civilinės atsakomybės dydžiu susiję klausimai.

Dėl CK 6.276 straipsnio 3 dalies taikymo

Atsakomybė už nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų padarytą žalą reglamentuota CK 6.276 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnametis už savo padarytą žalą atsako bendraisiais pagrindais. Minėta, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta papildoma atsakingų už tokių nepilnamečių auklėjimą ir priežiūrą asmenų atsakomybė. Tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tokios pat teisinės pasekmės atsiranda, jeigu nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų žalos padarymo metu buvo mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad subsidiariai atsakingų asmenų pareiga atlyginti nepilnamečių padarytą žalą ribojama CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis: ši pareiga pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti, taigi, ji ribojama laiko atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.276 straipsnio 3 dalis kaip materialiosios teisės norma nustato materialiąsias teisines pasekmes, t. y. su joje nurodytais juridiniais faktais siejamos materialinės teisinės pasekmės – inter alia ir kasatoriaus civilinės atsakomybės, kaip turtinės prievolės, pabaiga. Proceso teisės normų paskirtis yra užtikrinti materialiosios teisės normų įgyvendinimą, todėl procesiniai sprendimai negali nulemti skirtingų CK 6.276 straipsnio 3 dalies taikymo pasekmių. Ši norma turi būti aiškinama ir taikoma vienodai visais atvejais, nepriklausomai nuo to, kada priimamas teismo sprendimas – iki žalą padariusio asmens pilnametystės ar jau po jos. CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nustatytos materialiosios teisinės pasekmės turi būti konstatuojamos bet kurioje proceso stadijoje – tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek vykdymo procese. Jeigu nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad subsidiariojo atsakovo prievolė yra pasibaigusi dėl žalą padariusio asmens pilnametystės, tai teismo procesinio dokumento, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, rezoliucinėje dalyje turi atsispindėti ir materialiosios CK 6.276 straipsnio 3 dalies taikymo pasekmės, t. y. ieškinys subsidiariai atsakingiems asmenims turi būti atmestas. Tokios pozicijos dėl šios normos aiškinimo ir taikymo iš esmės laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. R. V., A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tais atvejais, kai, priimant teismo sprendimą žalą padaręs asmuo yra dar nepilnametis, CK 6.276 straipsnio 3 dalies nulemtas laikinas subsidiariai atsakingų asmenų civilinės atsakomybės pobūdis turi atsispindėti ir rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje siejant tokių asmenų atsakomybės pabaigą su CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais. Tokio teismo sprendimo vykdymas bus aiškus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis šių reikalavimų neatitinka, todėl yra keistina (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl CK 6.276 straipsnio 2 dalyje išvardytų subjektų civilinės atsakomybės apimties

Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus civilinės atsakomybės ypatumas yra tas, kad įstatymo pagrindu nustatyta jo atsakomybė yra ir subsidiari, t. y. jis atsako už atitinkamą žalos dalį tik tuo atveju, jeigu žalą padaręs nepilnametis neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti (CK 6.276 straipsnio 2 dalis), be to, atsako tik už jo priežiūroje buvusio nepilnamečio padarytą žalą. Dėl šios priežasties tuo atveju, kai nukentėjusiajam žalą padaro keli asmenys bendrais veiksmais, subsidiarus civilinės atsakomybės pobūdis lemia ir tai, kad CK 6.276 straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys atsako pagal dalinės atsakomybės taisykles, t. y. tik ta dalimi, kuri tenka jų prižiūrimam nepilnamečiui. Ši dalis turi būti nustatoma atsižvelgiant į kiekvieno iš solidariai atsakingų žalą padariusių asmenų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita (CK 6.279 straipsnio 2 dalis). Tokiu CK 6.276 straipsnio 2 dalies aiškinimu sistemiškai grindžiama ir regreso teisę į žalos padariusį asmenį ribojanti CK 6.280 straipsnio 3 dalyje taisyklė, kad tėvai, globėjas ar rūpintojas, taip pat CK 6.275, 6.276 ir 6.278 straipsniuose nurodytos institucijos, atlyginę nepilnamečio ar pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą, neturi regreso teisės į šiuos fizinius asmenis. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš kasatoriaus, kaip subsidiariojo skolininko, visą 232 324,56 Lt sumą, kaip ir iš solidariai atsakingų už žalą atsakovų J. G. ir M. A., netinkamai taikė CK 6.276 straipsnio 2 dalį. Nors kasatoriaus civilinės atsakomybės dydžio nustatymas yra fakto klausimas, kuris turėtų būti išspręstas žemesnės instancijos teismo, tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl kasatoriaus priimta 2009 m. liepos 22 d., t. y. likus trims dienoms iki atsakovo M. A. pilnametystės, bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu kasatoriaus pareiga atlyginti atsakovo M. A. padarytą žalą yra pasibaigusi, nes šis jau yra pilnametis. Esant tokioms aplinkybėms, kai kasatoriaus pareiga atlyginti žalą objektyviai nebeegzistuoja, byla negrąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui vien tam, kad būtų įvertinta žalą padariusių asmenų kaltė ir nustatytos kasatoriaus atsakomybės dydžiui reikšmingos solidariai atsakingų asmenų tarpusavio dalys (CK 6.279 straipsnio 2 dalis), todėl, pakeisdama apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį, teisėjų kolegija kasatoriui taiko bendrąją CK 6.9 straipsnio 1 dalyje nustatytą solidariųjų bendraskolių lygių skolos dalių taisyklę.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą dėstomais argumentais, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnis), tačiau nesutinka, jog šių principų taikymas turi priklausyti nuo individualių nagrinėjamos bylos aplinkybių, to iš esmės siekia ieškovė savo atsiliepimu į kasacinį skundą. CK 6.276 straipsnio 3 dalis, kaip materialiosios teisės norma, turi būti aiškinama ir taikoma vienodai, nepriklausomai nuo jos individualaus taikymo metu priimamų procesinių sprendimų. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šioje kasacinio teismo nutartyje pateikiamas CK 6.276 straipsnio 3 dalies aiškinimas nesudaro pagrindo atsakingiems asmenims išvengti atsakomybės nesąžiningai naudojantis procesinėmis teisėmis. Tokiais atvejais galėtų būti sprendžiamas CK 6.276 straipsnio 2 dalyje išvardytų asmenų savarankiškos civilinės atsakomybės klausimas.

Dėl procesinių palūkanų

Apeliacinis instancijos teismas priteisė iš kasatoriaus subsidiariai 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos atlyginti minimalius kreditoriaus nuostolius, kuriuos jis patiria dėl skolininko pareigos neįvykdymo. Minėta, kad subsidiariosios kasatoriaus pareigos atlyginti atsakovo M. A. padarytą žalą atsiradimas siejamas su tam tikrų aplinkybių buvimu – ši pareiga atsiranda tik tuo atveju, jei pagrindinis skolininkas atsakovas M. A. neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti (CK 6.276 straipsnio 2 dalis). Nekonstatavus šių aplinkybių, kasatoriaus pareigos neatsiranda, todėl jam negali būti taikoma sankcija už šios pareigos nevykdymą priteisiant iš jo procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Dėl šių priežasčių atitinkamai keičiama apeliacinės instancijos teismo nutartis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 79,80 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Patenkinus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš ieškovės į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 22 d. nutartį pakeisti: nutarties rezoliucinės dalies trečiąją pastraipą išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei A. K. iš atsakovų J. G. (duomenys neskelbtini) ir M. A. (duomenys neskelbtini) solidariai 232 324,56 Lt (du šimtus trisdešimt du tūkstančius tris šimtus dvidešimt keturis litus 56 ct) žalai atlyginti, 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2008 m. spalio 17 d. – iki teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovui M. A. neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, priteisti ieškovei A. K. iš atsakovo Čiobiškio vaikų socializacijos centro (kodas 190987838) subsidiariai 116 162,28 Lt žalai atlyginti, nustatant, kad ši atsakovo Čiobiškio vaikų socializacijos centro pareiga pasibaigia, kai atsakovas M. A. sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti“.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. K. (duomenys neskelbtini) 79,80 Lt (septyniasdešimt devynis litus 80 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys