Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-444/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

19.2; 27.7; 36.2; 37; 44.2.1; 44.2.2; 44.2.4.1; 44.5.2.17

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės, Antano Simniškio (pranešėjas), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Optimalūs finansai“ ieškinį atsakovui G. P. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Previlsta“.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl uždarosios akcinės bendrovės direktoriaus, kaip juridinio asmens valdymo organo, atsakomybės už juridiniam asmeniui padarytą žalą.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 201 000 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, kaip UAB „Optimalūs finansai“ direktorius, 2005 m. gruodžio 14 d. su trečiuoju asmeniu UAB „Previlsta“ sudarė penkias cesijos sutartis, pagal kurias ieškovas iš viso už 200 998,86 Lt įgijo reikalavimo teises į 223 093 Lt įsiskolinimus skolininkams V. M. individualiai įmonei, N. M. firmai „Nelvita“, A. K. PĮ, S. B. statybos ir remonto įmonei bei UAB „Adelantė“. Atsakovui iš bendrovės kasos grynaisiais pinigais išmokėta 201 000 Lt, kuriuos jis sumokėjo trečiajam asmeniui už cesijos sutartimis įgytas reikalavimo teises. Ieškovas nurodė, kad iš UAB „Optimalūs finansai“ finansinės apskaitos dokumentų ir cesijos sutarčių matyti, jog atsakovas, sudarydamas cesijos sutartis, atliko neteisėtus veiksmus – priėmė bendrovei akivaizdžiai nuostolingą sprendimą, akivaizdžiai viršijantį normalią gamybinę-ūkinę riziką, pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą bendrovės valdymo organų pareigą veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Anot ieškovo, sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartis, atsakovas net neįsitikino, ar trečiasis asmuo UAB „Previlsta“ iš viso turi reikalavimo teisę į skolininkus. Ieškovas teigė, kad atsakovo sprendimu už bendrovės realiai turėtas lėšas yra įsigyti tariami kreditorių reikalavimai, nesuteikiantys ieškovui reikalavimo teisės į skolininkus, be to, reikalavimo teisė įsigyta į nemokius skolininkus, todėl įmonei padaryta reali žala – prarasti bendrovės realiai turėti 201 000 Lt, o pagal cesijos sutartis neįsigyta nei jokio turto, nei jokio turtinio reikalavimo į skolininkus. Be to, atsakovas cesijos sandorius sudarė, nors įmonė turėjo 548 525,05 Lt skolų kreditoriams ir nevykdė veiklos, susijusios su reikalavimų perleidimo supirkimu. Ieškovo teigimu, atsakovo neteisėti veiksmai tiesiogiai lėmė žalos atsiradimą, nes buvo pakenkta įmonės veiklai, sumažėjo jos mokumas ir įmonės, kaip objekto, vertė, įmonė tapo nemoki.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 201 000 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad atsakovas nepaneigė, jog reikalavimo teisės perleistos į nemokius skolininkus ir pagal cesijos sutartis neįsigyta nei turto, nei turtinių reikalavimo teisių. Dėl to atsakovo sprendimu už įmonės lėšas įsigyti tariami reikalavimai, nesuteikiantys ieškovui reikalavimo teisės į nemokius skolininkus, teismo vertinimu, yra įmonei padaryta reali žala, prarandant realiai turėtus 201 000 Lt. Nustatęs, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, tokius sandorius sudarė nepaisydamas to, jog įmonė nevykdė veiklos, susijusios su skolų supirkimu, ir turėjo didelių skolų, teismas sprendė, kad atsakovas pažeidė ABĮ 18 straipsnio 6 dalies ir 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, jog veikė tik įmonės interesais, o tai, kad tikėjosi gauti 22 000 Lt pelno, yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Atsakovo motyvas, kad trečiasis asmuo buvo jo garantas pagal cesijos sutartį, teismo vertinimu, nepatvirtina, jog atsakovas sudarė sandorius, neviršijančius normalios gamybinės-ūkinės rizikos, nes ir trečiasis asmuo patvirtino, kad atsakovas žinojo, jog skolos yra beviltiškos ir jis neketina jų padengti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas nereikalavo ir iš trečiojo asmens UAB „Previlsta“, kaip laiduotojo, tinkamo prievolių vykdymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, jog skolininkai – V. M. individuali įmonė, A. K. PĮ, S. B. statybos ir remonto įmonė, UAB,,Adelantė“ (išskyrus likviduotą N. M. firmą,,Nelvita“) – yra nepajėgūs atsiskaityti su ieškovu, taip pat įrodymų, kad, be to, jog išsiuntė skolininkams pranešimus sumokėti skolas, būtų ėmęsis dar kokių nors veiksmų skoloms išieškoti. Kolegija atmetė ieškovo argumentą, kad trečiasis asmuo, perleidęs reikalavimo teises ieškovui, pats tokios reikalavimo teisės neturėjo. Įvertinusi apeliacinio proceso metu į bylą pateiktas sutartis apie UAB „Previlsta“ įsigijimą reikalavimo teisių iš UAB,,Mironga“, kolegija sprendė, kad šios sutartys patvirtina aplinkybę, jog trečiasis asmuo turėjo reikalavimo teises, kurias perleido ieškovui. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, sudarydamas cesijos sutartis, galėjo tikėtis, jog bendrovė galės gauti 22 093 Lt naudos. Pažymėjusi, kad pagal cesijos sutartis trečiasis asmuo yra solidarusis skolininkas ir ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievoles įvykdytų tiek skolininkai, tiek trečiasis asmuo, kolegija konstatavo, kad atsakovas, užsitikrindamas piniginių prievolių įvykdymą laidavimu, elgėsi protingai ir apdairiai, nes bet kuriuo atveju, skolininkams neįvykdžius prievolių dėl nemokumo ar vengimo atsiskaityti, laiduotojas atsako už prievolių neįvykdymą. Kolegija nustatė, kad laiduotojas cesijos sutarčių sudarymo ir šiuo metu yra moki bendrovė, vykdanti ūkinę veiklą. Kolegija sprendė, kad atsakovo veiksmai sudarant cesijos sutartis nepripažįstami neprotingais, prieštaraujančiais bendrovės interesams, viršijančiais normalią ūkinę riziką, t. y. nevykdymu ar netinkamu pareigų vykdymu, todėl atsakovui neatsirado civilinės atsakomybės atlyginti žalą (CK 6.246 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nutartyje išaiškinta, kad bendrovės vadovui taikoma materialinė darbuotojo atsakomybė pagal bendrąsias DK nustatytas taisykles, papildomai taikant specialiuosius įstatymus, kurie taikomi tiek, kiek turtinės bendrovės vadovo atsakomybės klausimų nereglamentuoja DK (CK 1.1 straipsnio 3 dalis); teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos, sukelia bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, materialinę atsakomybę; pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens organo nariui nustatyta visiška atsakomybė už padarytą žalą juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip; pagal DK 255 straipsnio 5 punktą darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys, taikoma visiška materialinė atsakomybė, išskyrus atvejus, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Teisėjų kolegija nurodė, kad jeigu sudarytais sandoriais įgyjamos reikalavimo teisės ir užtikrinamas laidavimu reikalavimų patenkinimas, tai žalos padarymo faktui konstatuoti turi būti įvertinta reikalavimo teises perleidusių asmenų ir laiduotojo turtinė padėtis, todėl bylos nagrinėjimo dalyką turėjo sudaryti debitoriaus ir laiduotojo turtinės padėties aplinkybės. Konstatavusi, kad byloje nėra įrodymų apie laiduotojo turtinę padėtį ir gebėjimą prireikus atsakyti pagal sutartį, teisėjų kolegija sprendė, jog buvo pažeista CPK 177 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis dėl visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo, dėl to galėjo būti netinkamai taikytos materialinės teisės normos ir neteisingai išnagrinėta byla. Teisėjų kolegija nurodė, kad tik nustačius faktines aplinkybes, jog administracijos vadovas sudarė sandorius, pagal kuriuos išleido įmonės grynuosius pinigus, bet iš tikrųjų įgijo nei skolininko, nei laiduotojo turtu ar lėšomis neužtikrintas reikalavimo teises, būtų pagrindas taikyti administracijos vadovui materialinę atsakomybę už aplaidžius veiksmus, sukėlusius žalą. Pasisakydama dėl Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo taikymo teisėjų kolegija nurodė, kad pagrindas bendrovės vadovo turtinei atsakomybei būtų tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, kad jo įgytas turtas buvo bevertis, kad išleistos lėšos nebus padengtos laiduotojo. Kolegija konstatavo, kad byloje nenustatytos žalos dėl pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo padarymo aplinkybės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, kolegija nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog reikalavimo teisės perleistos į nemokius skolininkus ir pagal cesijos sutartis neįsigyta nei turto, nei turtinių reikalavimo teisių į trečiuosius asmenis, t. y. Kauno apygardos teismas 2005 m. kovo 16 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą N. M. firmai „Nelvita“ ir 2007 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą dėl šios firmos pabaigos, o kiti skolininkai turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, praktiškai neturi. Kolegijos nuomone, atsakovas cesijos sutarčių sudarymo metu veikė neapdairiai ir nerūpestingai, nes neįsitikino, ar trečiasis asmuo tikrai turi perleidžiamas reikalavimo teises, nepareikalavo dokumentų, patvirtinančių įsigytų reikalavimo teisių pagrįstumą, nesurinko informacijos apie skolininkų finansinę padėtį ir jų mokumą. Sudarydamas cesijos sutartis, atsakovas turėjo įvertinti galimą riziką iš viso neatgauti skolų ir turėjo apskaičiuoti skolų atgavimo išlaidas. Atsakovo nerūpestingumą patvirtina ir tai, kad, būdamas dar keletą mėnesių bendrovės vadovu, neatliko jokių veiksmų, jog įsigytos reikalavimo teisės būtų įgyvendintos ir skolos išieškotos. Kolegija darė išvadą, kad atsakovas neatliko būtiniausių veiksmų, kuriuos yra tiesiog būtina atlikti bendrovės vadovui sudarant tokio pobūdžio sandorius, ir tai yra akivaizdus įstatymuose nustatytų įmonės vadovo pareigų pažeidimas. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog, sudarydamas sandorius, tikėjosi gauti pelno. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovas, nustatęs, jog skolininkai yra nemokūs, būtų reikalavęs iš UAB „Previlsta“, kaip laiduotojo, tinkamo prievolių vykdymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 21 d. nutartį ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasatoriaus veiksmus, motyvus ir civilinės atsakomybės klausimus, neatsižvelgė į tai, kad beveik visi skolininkai yra individualios įmonės, kurių savininkų turtas ir įsipareigojimai nėra atskirti nuo įmonės turto ir įsipareigojimų. Anot kasatoriaus, šios aplinkybės cesijos sandorių sudarymo metu sumažino perkamų reikalavimų realizavimo ir įvertinimo riziką. Teismas taip pat nevertino ir nepasisakė dėl gautinos naudos įmonei iš sudarytų sandorių. Kadangi pardavėjas – UAB „Previlsta“ – šiuose sandoriuose visiškai laidavo pirkėjui už skolininkų įsipareigojimų įvykdymą, tai, kasatoriaus teigimu, bendrovė realiai ir pagrįstai galėjo tikėtis uždirbti apie 50 000 Lt pajamų. Ši nauda galėjo būti gauta, jeigu UAB „Optimalūs finansai“ bankroto administratorius būtų tinkamai vykdęs jam deleguotas administratoriaus pareigas ir pateikęs ieškinius skolininkams bei šiuose ieškiniuose atsakovu patraukęs ir laiduotoją – UAB „Previlsta“. Kasatorius nurodo, kad jo civilinė atsakomybė galėtų atsirasti tik tuo atveju, jeigu nei skolininkai, nei laiduotojas neįvykdytų savo prievolių pagal perleistus reikalavimus ir ieškovas būtų išnaudojęs visas teisines priemones, įgalinančias bendraskolius įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Tuo tarpu kasatoriaus civilinė atsakomybė iš esmės kildinama iš neužbaigtų vykdyti reikalavimo sutarčių, kurių įvykdymo galutiniai rezultatai nežinomi. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje išdėstytus išaiškinimus (dėl cesijos ir laidavimo sandorius sudarančio bendrovės vadovo pareigos įsitikinti, kad dėl reikalavimų įsigijimo bendrovė nepatirs nuostolių), kasatorius nurodo, kad trečiasis asmuo UAB „Previlsta“ sutarčių sudarymo metu ir dabar yra moki bendrovė, visiškai pajėgi įvykdyti laidavimu prisiimtą prievolę. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas į duomenis apie trečiojo asmens turtinę padėtį nekreipė dėmesio ir jų nevertino, o nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius laiduotoju pasirinko nemokų trečiąjį asmenį. Taip pažeista CPK 177 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis dėl visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo, dėl to buvo netinkamai taikytos materialinės teisės normos ir neteisingai išnagrinėta byla.

2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius neįrodė, jog sudarydamas sandorius tikėjosi gauti pelno. Su šiais teismo teiginiais kasatorius nesutinka, nes ne kasatoriaus, o ieškovo pareiga yra įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Kasatoriaus teigimu, jis pagrįstai tikėjosi pelno, todėl teismo išsakyta abejonė dėl neva neįrodyto galimo pelno laikytina nepagrįsta.

3. Teismas nepagrįstai rėmėsi trečiojo asmens UAB „Previlsta“ atstovo teigimu, kad kasatorius žinojo, jog skolos yra beviltiškos ir kad trečiasis asmuo neketina padengti skolų. Anot kasatoriaus, nagrinėjamos bylos baigtis tiesiogiai gali turėti įtakos trečiojo asmens, kaip laiduotojo, teisėms ir pareigoms, todėl šio asmens teiginiai nukreipti prieš kasatorių. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir nemotyvavo, kodėl vadovavosi trečiojo asmens deklaratyviais teiginiais kaip neginčytinai įrodytais. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius laiduotoju pasirinko nemokų trečiąjį asmenį, todėl ignoravo byloje pateiktus įrodymus ir duomenis apie trečiojo asmens turtinę padėtį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177, 185 straipsniai), nes nutartyje iš esmės rėmėsi tik ieškovo argumentais ir jam naudingais įrodymais, o dėl daugelio kasatoriaus nurodytų argumentų ir įrodymų visiškai nepasisakė (CPK 331 straipsnio 4 dalis).

4. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog kasatorius, nustatęs, kad skolininkai yra nemokūs, būtų reikalavęs iš laiduotojo tinkamo prievolių vykdymo. Kasatoriaus teigimu, ši teismo išvada prieštarauja ne tik kitoms nutartyje padarytoms išvadoms, bet ir logikai bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo ir sąžiningumo principams. Kasatorius pažymi, kad po cesijos sutarčių sudarymo jis bendrovės direktoriumi dirbo tik keletą mėnesių, vėliau šias pareigas perėmė kitas asmuo, o dar po kelių mėnesių – ieškovas. Taigi teismas konstatavo, kad įgyvendinti penkias cesijos sutartis kasatorius neturėjo laiko, tačiau nei teismas, nei ieškovas nepasisako, kodėl ieškovas pats to nepadarė. Teismas ignoruoja aplinkybę, kad nuo bankroto bylos iškėlimo šią teisę turi tiktai bankroto administratorius, kuris ja kažkodėl nepasinaudojo, taip pat teismas nevertina tos aplinkybės, kad ieškovas ignoruoja laidavimo, reikalavimo perleidimo ir restitucijos teisės institutus ir nebandė išsiieškoti pinigų iš trečiojo asmens kaip solidariojo skolininko ar nebandė iš pardavėjo susigrąžinti pinigus dėl neteisėto sandorio sudarymo, jeigu pats pardavėjas patvirtina, jog jis pardavė negaliojančius reikalavimus ir atsisako laidavimu prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kol šie pažeistų interesų teisminio gynimo būdai neįgyvendinti, nėra ir vadovo civilinės atsakomybės, nes neįrodyta, jog neužbaigtais vykdyti sandoriais buvo padaryta reali, o ne menama žala. Taigi kasatoriui nekyla civilinės atsakomybės, nes nėra vienos iš būtinųjų sąlygų – žalos.

5. Ieškovas ir apeliacinės instancijos teismas vadovo civilinę atsakomybę klaidingai kildina iš Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo pažeidimo, nes, anot kasatoriaus, šis įstatymas reglamentuoja atsiskaitymų su kreditoriais tvarką, o ne mokėjimus už prekes ir paslaugas. Tuo tarpu sudarytos cesijos sutartys nebuvo atsiskaitomojo pobūdžio, o įprastas pirkimo-pardavimo sandoris, kurio vykdymo nurodytas įstatymas nereglamentuoja.

6. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje išdėstytus išaiškinimus, taip pat į CK 6.78 straipsnio, 6.81 straipsnio 1 dalies, 6.105 straipsnio, 6.189 straipsnio 1 dalies, 6.200 straipsnio nuostatas, kasatorius teigia, kad jis, sudarydamas cesijos sutartis ir užsitikrindamas piniginių prievolių įvykdymą laidavimu, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, elgėsi protingai ir apdairiai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis, ABĮ 19 straipsnio 8 dalis), todėl kasatoriaus veiksmai nėra neteisėti ir šiuo atveju civilinė atsakomybė negalima.

7. Jeigu ieškovas ir bylą nagrinėję teismai laiko, kad kasatorius įsigijo tariamus reikalavimus į nemokius skolininkus, tai teismas turėjo vadovautis CK 6.105 straipsnio 3 dalies nuostata, kad jeigu reikalavimo teisė perleidžiama atlygintinai, tai pradinis kreditorius atsako tik už perleidimo metu buvusį skolininko nemokumą ir tik tiek, kokio dydžio sumą gavo už perleidimą. Anot kasatoriaus, darytina išvada, kad net ir be laidavimo instituto ieškovas, vadovaudamasis reikalavimo perleidimo instituto teisės normomis, privalo reikalauti iš trečiojo asmens grąžinti sumą, kurią gavo už reikalavimo teisės perleidimą į nemokius skolininkus. Nesivadovaudamas CK 6.105 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas. Be to, bylą nagrinėję teismai turėjo būti aktyvūs ir prireikus ex officio išeiti už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų, jeigu pasitvirtintų aplinkybė, kad pardavėjas ar netgi abi cesijos sutarčių šalys buvo nesąžiningos ir žinojo apie reikalavimo teisės į nemokius skolininkus perleidimą. Tokiu atveju turėjo būti taikoma restitucija (CK 6.145 straipsnis). Kasatorius pažymi, kad jis iš sandorių negavo jokios asmeninės naudos, tuo tarpu pardavėjo atstovas teisme patvirtino, kad jis žinojo apie skolininkų nemokumą ir kad jis neketina vykdyti laidavimu prisiimtos pareigos, t. y. patvirtino, jog apgaule pasisavino didelės vertės svetimą turtą ir neketina gautų lėšų grąžinti. Anot kasatoriaus, šie neteisėti trečiojo asmens veiksmai skundžiama nutartimi iš esmės liko įteisinti, t. y. nesąžininga sutarties šalis – UAB Previlsta“ – neteisėtai praturtėjo ir jai netaikyta jokios atsakomybės. Kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai nesivadovavo CPK 299, 300 straipsniais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BUAB „Optimalūs finansai“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Nagrinėjamoje byloje nustatytos visos sąlygos kasatoriaus, kaip bendrovės buvusio vadovo, civilinei atsakomybei kilti, o kasacinis skundas motyvuojamas tik kasatoriui palankiomis aplinkybėmis, jas aiškinant atskirai nuo visų kitų kasatoriui nepalankių aplinkybių konteksto. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius, sudarydamas cesijos sutartis, net netikrino, ar UAB „Previlsta“ tikrai turi perleidžiamas reikalavimo teises, nepareikalavo dokumentų, kurių pagrindu ieškovas galėtų kreiptis į teismą dėl skolų priteisimo ar kreditoriaus vykdymo procese pakeitimo, taip pat į antstolius. Nepareikalavęs skolininkų įvykdyti savo prievoles, t. y. nenustatęs prievolės neįvykdymo fakto, ieškovas neturėjo jokio pagrindo reikalauti laiduotojo atsakomybės (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Anot ieškovo, sutartis, kurių pagrindu UAB „Previlsta“ iš UAB „Mironga“ įsigijo reikalavimo teises į skolininkus, trečiasis asmuo pateikė tik apeliacinės instancijos teismui, kai jau buvo suėjęs dvejų metų senaties terminas (CK 6.89 straipsnio 1 dalis). Šių dokumentų pavėluotas pateikimas ir faktas, kad jų neturėjo nei ieškovas, nei pirmosios instancijos teismas, anot ieškovo, yra vienas iš kasatoriaus civilinės atsakomybės pagrindų. Anot ieškovo, kasatorius nesirūpino šių dokumentų perėmimu cesijos sutarčių sudarymo metu, neįsitikino, ar trečiasis asmuo tikrai turi perleidžiamas reikalavimo teises, nepareikalavo šias teises patvirtinančių dokumentų, dėl ko suėjo ir senaties terminas pareikšti reikalavimą laiduotojui. Dėl to kasatorius nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, netinkamai vykdė CK 2.87 straipsnyje ir ABĮ 19 straipsnyje valdymo organams nustatytas pareigas. Atsiliepime pažymima, kad kasatorius po cesijos sutarčių sudarymo dar keletą mėnesių buvo UAB „Optimalūs finansai“ vadovas, tačiau nesiėmė jokių veiksmų įsigytoms skoloms išsiieškoti.

2. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad cesijos sutarčių sudarymo metu iš keturių skolininkų jau buvo vykdomas išieškojimas, tačiau kasatorius net nepasidomėjo ir nepareikalavo dokumentų, patvirtinančių, kad šių įmonių skolos dar nėra išieškotos, kokios yra galimybės šioms skoloms išsiieškoti. Dėl to kasatoriaus teiginiai apie iš cesijos sutarčių galimą pelną bendrovei yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti. Anot ieškovo, kasatorius neatliko būtiniausių veiksmų, kuriuos tiesiog būtina atlikti sudarant tokio pobūdžio sandorius, ir tai yra akivaizdus gamybinės-ūkinės rizikos viršijimas, CK 2.87 straipsnyje, ABĮ 19 straipsnyje įtvirtintų valdymo organų narių pareigų bei ieškovo kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimas. Atsiliepime pažymima, kad trečiasis asmuo patvirtino, jog tiek kasatorius, tiek trečiasis asmuo žinojo apie perleistų skolų beviltiškumą, šių sutarčių sudarymo metu trečiasis asmuo netgi neketino šių beviltiškų skolų mokėti už skolininkus. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad jau cesijos sutarčių sudarymo metu nebuvo jokių galimybių atgauti šių skolų.

3. Ieškovo nuomone, CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės taikytinos ir aiškinant cesijos sutarčių nuostatą dėl trečiojo asmens suteikto laidavimo, kuri (nuostata) turėtų būti vertinama kritiškai, nes į sutartis galima prirašyti įvairiausių nuostatų, tačiau jos turi būti pagrįstos ir realiai įgyvendinamos. Anot ieškovo, tikėtina, kad nuostatos dėl trečiojo asmens laidavimo cesijos sutartyse liko atsitiktinai, t. y. todėl, kad šalys turėjo būtent tokią cesijos sutarties formą, o ne todėl, kad trečiasis asmuo savo valia prisiėmė atsakomybę kaip laiduotojas.

4. Kasatorius, būdamas UAB „Optimalūs finansai“ vadovas, pažeisdamas Laikinojo Lietuvos Respublikos mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą mokėjimų eiliškumą, ir, bendrovei turint didžiulių skolų, lengva ranka išleido 201 000 Lt grynaisiais ir įsigijo reikalavimų, kuriuos tikėjosi išsiieškoti ateityje. UAB „Optimalūs finansai“ skola Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondui rodo aiškų faktą, kad bendrovė neturėjo pinigų atsiskaityti, tuo tarpu kasatorius pagal cesijos sutartis atsiskaitė iš bendrovės kasos paimtais grynaisiais. Ši aplinkybė dar kartą įrodo kasatoriaus nesąžiningumą ir sąmoningą siekimą kaip nors pagrįsti iš bendrovės kasos paimtas lėšas, nes, kasatoriaus veiksmus vertinant pagal rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą, šios lėšos neabejotinai turėjo būti skirtos atsiskaityti su darbuotojais, valstybe ir kreditoriais, o ne abejotiniems reikalavimams įsigyti.

5. Kasacinio skundo argumentai dėl reikalavimo teisės perleidimo instituto teisės normų ir galimo restitucijos taikymo yra nereikšmingi ir išeinantys už bylos nagrinėjimo dalyko ribų. Be to, jais nebuvo grindžiamas kasatoriaus atsiliepimas į ieškinį ir apeliacinis skundas. Kasatoriaus reikalavimas panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 21 d. nutartį ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą yra neįgyvendinamas ir neatitinka CPK 359 straipsnio, nes negali būti palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimai, kurie anksčiau kasacinės instancijos teismo buvo panaikinti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl uždarosios akcinės bendrovės direktoriaus, kaip juridinio asmens valdymo organo, atsakomybės už juridiniam asmeniui padarytą žalą teisinio reglamentavimo ir pobūdžio

Kasaciniame skunde išdėstytais argumentais kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus ir išvadas dėl jo, kaip bendrovės vadovo, atsakomybės sąlygų. Prieš pasisakant dėl kasatoriaus, kaip bendrovės vadovo, atsakomybės nagrinėjamoje byloje, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šioje nutartyje reikalinga bylos kontekste pasisakyti dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo – bendrovės valdymo organo – atsakomybės, kurią lemia vadovo padėties teisinė specifika ir vadovą bei bendrovę siejančių teisinių santykių ypatumai.

Pirma, bendrovės vadovą ir bendrovę sieja sutartiniai santykiai. Jie įforminami darbo sutartimi, be to, su vadovu gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis (ABĮ 37 straipsnio 4 dalis, 2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. sausio 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės organu lemia tai, jog daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo, o ne sutarties pagrindu, taigi administracijos vadovo ir bendrovės santykiams daugiau būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. Be to, vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja civilinės teisės normos, taikomos akcinių bendrovių organų veiklai reguliuoti (pavyzdžiui, ABĮ 19 straipsnio 1, 4, 6, 8 dalys, 37 straipsnis, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 2.87 straipsnis ir kt.). Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. AB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-880/2002). Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, kai su vadovu sudaroma darbo sutartis, atsiradę teisiniai santykiai atitinka ne darbo, bet civilinius teisinius santykius, nes bendrovės ir administracijos vadovo santykiams būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai.

Pirmiau nurodyti vadovą ir bendrovę siejančių teisinių santykių ypatumai teikia pagrindą konstatuoti, kad ABĮ 37 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl su vadovu sudaromos darbo sutarties ir galimybės sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, taip pat ABĮ 37 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos bendrovės vadovo funkcijos – organizuoti kasdienę bendrovės veiklą, priimti į darbą ir atleisti darbuotojus, sudaryti ir nutraukti su jais darbo sutartis, skatinti juos ir skirti nuobaudas – viena vertus, patvirtina bendrovės vadovo, kaip darbo teisinių santykių subjekto, statusą, t. y. atitinkamai kaip darbuotojo ir kaip darbdavio atstovo (DK 14 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 1 dalis). Šis bendrovės vadovo, kaip darbo teisinių santykių subjekto, statusas reiškiasi vadinamuosiuose „vidiniuose“ bendrovės ir vadovo santykiuose. Kita vertus, ABĮ 19 straipsnio 6 dalies nuostatos – bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas – įtvirtina vadovo, kaip juridinio asmens atstovo, statusą „išoriniuose“ santykiuose, kuriuose vadovui keliami aukštesni reikalavimai tiesiogiai įtvirtinti civiliniuose įstatymuose arba išplaukiantys iš šių įstatymų esmės. Taigi egzistuoja (įstatymuose įtvirtinamas) tam tikras vadovo ir bendrovės santykių dualizmas: „vidiniuose“ santykiuose vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o „išoriniuose“ – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (ir atstovas). Šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti aktualus pastarasis atvejis, būtent dėl jo išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste ir pasisako.

Antra, daugelis bendrovės vadovo, kaip valdymo organo ir atstovo, pareigų, be abejo, ir teisių, atsiranda būtent įstatymų, o ne darbo sutarties ar vietinių (lokalinių) norminių (darbo) teisės aktų pagrindu, pavyzdžiui: ABĮ 19 straipsnio 6, 8 dalys, 37 straipsnio 5, 8, 9, 10 dalys, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1 dalis, 2.87 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys ir kt. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytose įstatymų nuostatose įtvirtintos vadovo pareigos yra labiau civilinio teisinio pobūdžio – vienvaldiškai veikti bendrovės vardu jos santykiuose su kitais asmenimis, bendrovės ir kitų bendrovės organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam bendrovei, laikytis konfidencialumo ir kt. Už įstatymuose įtvirtintų pareigų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė kyla taip pat įstatymų, o ne darbo sutarties ar vietinių (lokalinių) norminių (darbo) teisės aktų pagrindu (pavyzdžiui, ABĮ 37 straipsnio 10 dalis, CK 2.82 straipsnio 3, 4 dalys, 2.83 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 7 dalis). Pažymėtina ir tai, kad už pirmiau nurodytų civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, kyla pareiga atlyginti jo kaltais veiksmais, nesilaikant įstatymuose įtvirtintų pareigų, padarytą žalą. Šią pareigą ir jos teisinį pagrindą nustato civilinės, o ne darbo teisės normos. Darbo kodekso, reglamentuojančio darbo santykius, normos nereglamentuoja civilinės atsakomybės teisinių santykių (DK 1 straipsnio 1 dalis), kaip ir Civilinio kodekso normos – Darbo kodekso normomis reglamentuotų materialinės atsakomybės teisinių santykių (CK 1.1 straipsnis). Darbo kodekso normos nereglamentuoja juridinio asmens valdymo organų veiklos, jų atsakomybės už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, nes šie santykiai nepatenka tarp DK 1 straipsnyje nurodytų Darbo kodekso reglamentuojamų santykių. Dėl to negalima teigti, kad DK XVII skyriaus „Materialinė atsakomybė“ normos reglamentuoja bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybę už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą „išoriniuose“ santykiuose. Šios išvados nepaneigia DK 85 straipsnio 4 dalis, nustatanti įmonės vadovo ribotą materialinę atsakomybę už dėl jo kaltės darbdaviui padarytą žalą, kai ji buvo padaryta kilus streikui dėl vadovo kaltės arba esant kitoms šioje teisės normoje nustatytoms jos taikymo sąlygoms, nes pastaroji teisės norma reglamentuoja „vidinius“ santykius, kuriuose vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas. Byloje nagrinėjamu atveju įstatymuose įtvirtinta ne materialinė bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė, o būtent civilinė atsakomybė, kurios esminis bruožas (požymis) – visiškas nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis), kurį, be kita ko, lemia pirmiau nurodytas specifiškas bendrovės vadovo teisinis statusas, kaip toks, taip pat (su šiuo statusu susiję) vadovui keliami aukšti elgesio standartai ir suteiktų įgaliojimų mastas. Pažymėtina ir tai, kad civilinė atsakomybė ir materialinė atsakomybė pagal darbo teisę turi (esminių) skirtumų, pavyzdžiui, pirmoji yra grindžiama visiško žalos atlyginimo principu (CK 6.251 straipsnis), o darbuotojo materialinė atsakomybė pagal bendrąją taisyklę yra ribota (DK 254 straipsnis), be to, skirtingai nuo civilinės atsakomybės, materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama. Aiškinimas, kad bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė „išoriniuose“ santykiuose yra materialinė pagal darbo teisę, CK 2.87 straipsnio 7 dalies, kurioje įtvirtinta visų juridinio asmens narių valdymo organų atsakomybė, kontekste prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, nes suponuotų skirtingos atsakomybės juridinio asmens valdymo organų nariams taikymo galimybę.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ligšiolinė kasacinio teismo praktika bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, taikytinos atsakomybės aspektu nėra vienoda. Vienose kasacinio teismo nutartyse ši atsakomybė vertinama ir (arba) įvardijama kaip civilinė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje AB „Laivitė“ v. G. R., bylos Nr. 3K-3-1203/2001; 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. UAB „Setracont“, bylos Nr. 3K-3-621/2002; 2002 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „Gretsch-Unitas Baltic“ v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1590/2002; 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Dirbtinis pluoštas“ v. G. P., bylos Nr. 3K-3-480/2004; 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006; 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Saulėtekis“ v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2006; 2007 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vakarų prekyba“ v. A. Z., bylos Nr. 3K-3-316/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-295/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009), o kitose bylose – kaip materialinė atsakomybė pagal darbo teisę (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-3-428/2009).

Įgyvendindama kasacinio teismo kompetenciją – formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis) – ir siekdama suvienodinti teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybės aspektu, išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad šioje nutartyje pirmiau nurodytų bendrovės vadovo teisinio statuso ir vadovą bei bendrovę siejančių teisinių santykių ypatumų visetas vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu teikia pagrindą išvadai, jog, kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą. Civilinei atsakomybei taikyti pirmiau nurodytomis sąlygomis teisiškai nereikšminga aplinkybė, ar su bendrovės vadovu yra sudaryta visiškos jo materialinės atsakomybės sutartis.

Dėl kasatoriaus, kaip bendrovės valdymo organo, civilinės atsakomybės sąlygų

Konstatavus, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju akcinės bendrovės vadovui gali būti taikoma būtent civilinė atsakomybė, konstatuotina ir tai, kad vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. AB „Aviakompanija Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-1130/2003; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009).

Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja; vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Saulėtekis“ v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2006). Įstatymų nuostatose įtvirtintos bendrovės vadovo pareigos veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai (ABĮ 19 straipsnio 8 dalis), juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis), taip pat CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl bendrovės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju bendrovės vadovo veiksmai sudarant ir vykdant sandorius (cesijos ir laidavimo sutartis) turi užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta žalos (nuostolių). Kadangi pagal nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškinio reikalavimus bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), tai padarytos žalos (nuostolių) faktas, kaip toks, yra ne tik viena iš būtinųjų kasatoriaus civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas (prielaida) šioje byloje nagrinėjamus konkrečius kasatoriaus veiksmus (neveikimą) kvalifikuoti kaip neteisėtus.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, kuria ši byla buvo perduota nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nurodyta, kad: laiduotojo atsakomybė yra solidari (CK 6.81 straipsnio 1 dalis); bylos nagrinėjimo dalyką turėjo sudaryti skolininkų ir laiduotojo turtinės padėties aplinkybės; tik nustačius faktines aplinkybes, kad administracijos vadovas sudarė sandorius, pagal kuriuos išleido įmonės grynuosius pinigus, bet iš tikrųjų įgijo nei skolininko, nei laiduotojo turtu ar lėšomis neužtikrintas reikalavimo teises, būtų pagrindas taikyti administracijos vadovui atsakomybę už aplaidžius veiksmus, sukėlusius žalą.

Skundžiamoje nutartyje išvadą, kad atsakovas, savo sprendimu už bendrovei priklausančias lėšas įsigijęs reikalavimo teises į nemokius skolininkus ir laiduotoju pasirinkęs nemokų trečiąjį asmenį, padarė ieškovui 201 000 Lt žalą, apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, jog: Kauno apygardos teismas 2005 m. kovo 16 d. nutartimi N. M. firmai „Nelvita“ iškėlė bankroto bylą, o 2007 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą dėl šios firmos pabaigos; kiti skolininkai turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, praktiškai neturi; trečiasis asmuo UAB „Previlsta“ (laiduotojas) patvirtino, kad atsakovas žinojo, jog skolos yra beviltiškos, ir jis neketina padengti atsakovo skolos; atsakovas cesijos sutarčių sudarymo metu ir vėliau, dar keletą mėnesių būdamas ieškovo vadovas, veikė neapdairiai ir nerūpestingai.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, pirmiau nurodytus apeliacinės instancijos teismo motyvus vertina kaip nepakankamus, teisiškai nepagrindžiančius išvados dėl kasatoriaus veiksmais (sudarytomis cesijos sutartimis, su jose įtvirtintu trečiojo asmens laidavimu) ieškovui padarytos žalos fakto ir jos dydžio. Pirma, kasaciniame skunde pagrįstai apeliuojama į tai, kad beveik visi skolininkai (keturi iš penkių) yra individualios įmonės, kurių savininkų turtas ir įsipareigojimai neatskirti nuo įmonės turto ir įsipareigojimų. Šiuo aspektu pripažintina, kad byloje buvo neišsamiai tirtos ir vertintos aplinkybės dėl skolininkų (debitorių pagal cesijos sutartis) turtinės padėties, ieškovo, kaip kreditoriaus, galimybių realiai (visiškai ar iš dalies) įgyvendinti įgytas reikalavimo teises, įskaitant ir galimybę pareikšti atitinkamus reikalavimus tam tikriems skolininkams iškeltose bankroto bylose. Antra, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi trečiojo asmens UAB „Previlsta“ atstovo paaiškinimais, jog kasatorius žinojo, kad skolos yra beviltiškos ir kad trečiasis asmuo neketina padengti kasatoriaus skolos. Pažymėtina, kad šie trečiojo asmens atstovo paaiškinimai prieštarauja kasatoriaus paaiškinimams dėl cesijos sutarčių sudarymo aplinkybių, tuo tarpu teismas nenurodė motyvų, kodėl rėmėsi būtent trečiojo asmens paaiškinimais ir neatsižvelgė į kasatoriaus atitinkamus paaiškinimus. Dėl to sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Be to, iš byloje pateiktų trečiojo asmens UAB „Previlsta“, be kita ko, 2005 ir 2006 metų balansų bei pelno (nuostolių) ataskaitų (T. 2, b. l. 101, 102, 122, 123) matyti, kad 2004-2006 metais šios bendrovės veikla buvo pelninga. Nors šie ir kiti duomenys apie trečiojo asmens, kaip laiduotojo, turtinę būklę teismui buvo pateikti ir tiriami, tačiau liko neįvertinti, t. y. skundžiamoje nutartyje dėl šių duomenų įrodomosios reikšmės nepasisakyta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo rėmimasis aplinkybe, jog kasatorius esą žinojo, kad skolos yra beviltiškos ir kad trečiasis asmuo neketina padengti skolos, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja galimybę sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į CK 6.105 straipsnio nuostatų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008). Cesijos sutartyse įtvirtintas trečiojo asmens UAB „Previlsta“ laidavimas (atsižvelgiant į laidavimo realumą (ar tariamumą) ir CK 6.105 straipsnio nuostatas) gali būti teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl bendrovei padarytos žalos fakto, dydžio, taip pat dėl kasatoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) ir kaltės. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ieškovui galbūt padarytos žalos ir kasatoriaus veiksmų (neveikimo) priežastinio ryšio, kasaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad po cesijos sutarčių sudarymo kasatorius bendrovės direktoriumi dirbo tik keletą mėnesių – darbo sutartis nutraukta 2006 m. kovo 22 d. (T. 1, b. l. 38) – ir kad nuo bankroto bylos iškėlimo teisę įgyvendinti cesijos ir laidavimo sutartis turi tiktai bankroto administratorius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 ir 23 punktus įmonės administratorius, be kita ko, gina bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, imasi priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti, o pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 6 dalį administratorius privalo įstatymų nustatyta tvarka atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl jo kaltės. Tuo tarpu byloje netirtos ir nenustatytos faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis būtų galima spręsti, ar iš cesijos sutarčių kylančių ieškovo reikalavimo teisių (tiek skolininkams, tiek ir laiduotojui) neįgyvendinimas vien tik per tą laikotarpį, kai kasatorius buvo bendrovės direktorius, būtų nulėmęs žalos bendrovei atsiradimą ir kasatoriaus veiksmų (neveikimo) kvalifikavimą kaip neteisėtų. Byloje nustačius ieškovui padarytos žalos faktą ir dydį, kartu kompleksiškai turėtų būti ištirtos bei nustatytos aplinkybės dėl kieno – kasatoriaus ar įmonės administratoriaus – neveikimo per visą iš cesijos sutarčių kylančių bendrovės reikalavimo teisių egzistavimo laikotarpį nėra (nebuvo) pareikšta atitinkamų reikalavimų nei skolininkams, nei laiduotojui, taip pat kieno veiksmai (neveikimas) nulėmė realią žalą ieškovui ir kokio dydžio.

Kadangi faktinės bylos aplinkybės dėl ieškovui padarytos žalos fakto ir dydžio yra teisiškai reikšmingos ir sprendžiant dėl kasatoriaus veiksmų kvalifikavimo kaip neteisėtų, tai, tinkamai neišnagrinėjus ir nenustačius bendrovei padarytos žalos fakto ir dydžio, nėra galimybės spręsti ir dėl kasatoriaus, kaip bendrovės valdymo organo, veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), taip pat dėl žalos ir atitinkamų veiksmų priežastinio ryšio bei kasatoriaus kaltės. Visos šios aplinkybės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl nustatinėtinos, tirtinos ir vertintinos kompleksiškai. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai skundžiamus procesinius sprendimus priėmė nenustatę visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrę bei įvertinę bylos duomenis ir teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl kasatoriaus, kaip bendrovės valdymo organo, civilinės atsakomybės sąlygų – bendrovei padarytos žalos fakto ir dydžio, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir kaltės. Dėl to sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į CPK 177 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio nuostatų pažeidimą visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo, įrodymų vertinimo aspektais. Nurodytų proceso teisės normų pažeidimai vertintini kaip nulėmę ir netinkamą, bylos faktinių aplinkybių neatitinkantį materialinės teisės normų taikymą. Nustatyti pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui, todėl konstatuotinas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto pagrindo peržiūrėti bylą kasacine tvarka egzistavimas. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje, atsižvelgiant į jos įrodinėjimo dalyką, kurį kontroliuoti, beje, yra teismo pareiga (CPK 159 straipsnio 1 dalis), reikalinga rinkti, tirti ir vertinti įrodymus, nustatinėti ir vertinti didelę dalį bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių. Dėl to, konstatavusi pagrindo peržiūrėti bylą kasacine tvarka egzistavimą ir atsižvelgusi į naujų įrodymų bei nustatinėtinų faktinių aplinkybių mastą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad naikintini šioje byloje priimti tiek apeliacinės instancijos teismo, tiek ir pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai, byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Perduodama bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išplėstinė teisėjų kolegija dėl likusių kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų nepasisako kaip dėl šioje bylos stadijoje teisiškai nereikšmingų.

Kadangi byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tai išplėstinė teisėjų kolegija nesprendžia dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas