Civilinė byla Nr. e3K-3-120-695/2017
Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.17; 3.2.4.11.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pareiškimą suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių juridinių faktų nustatymo sąlygas, tinkamą įrodymų vertinimą, vienodos bendrosios kompetencijos teismų praktikos formavimą ir viešojo intereso apsaugą, aiškinimo ir taikymo.
Pareiškėja pateikė pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Mažeikių rajono savivaldybė teisėtai pastatė, nepertraukiamai valdė ir jai nuosavybės teise priklauso statiniai – poilsio nameliai (toliau – poilsio nameliai), statinių išdėstymo plane žymimi tokiais indeksais: 1K1ž (unikalus Nr. 4400-2587-7921); 2K1ž (unikalus Nr. 4400-2587-7932); 3K1 (unikalus Nr. 4400-2587-7943); 4K1ž (unikalus Nr. 4400-2588-0004); 5K1ž (unikalus Nr. 4400-2588-0048); 6K1ž (unikalus Nr. 4400-2588-0064); 7K1ž (unikalus Nr. 4400-2588-0126); 8K1ž (unikalus Nr. 4400-2588-0148); 9K1ž (unikalus Nr. 4400-2588-0180); 10K1ž (unikalus Nr. 4400-2588-0215); 12K1ž (unikalus Nr. 4400-2686-2855), ir virtuvė-prausykla 11H1ž (unikalus Nr. 4400-2588-0248), esantys Palangoje, Kopų g. 37. Pareiškėja nurodė, kad ji nuo 1968 m. teisėtai valdo šį nekilnojamąjį turtą ir juo naudojasi. Statybos leidimai bei aktai, kuriais priimta užbaigta statyba, nėra išlikę. Valdymo nuosavybės teise faktą reikia nustatyti tam, kad būtų galima įregistruoti šiuos nekilnojamuosius daiktus.
Pareiškėja nurodė, kad ginčo dėl statinių savavališkos statybos ar nuosavybės teisės niekada nebuvo. VĮ Registrų centras registruoti statinius atsisakė, nes nekilnojamajam turtui nėra suteiktas adresas, trūksta daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus įrodančių dokumentų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nei 1968 m. kovo 27 d. Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas, kuriuo Mažeikių rajono vykdomajam komitetui buvo paskirtas žemės sklypas poilsio stovyklai statyti Šventosios gyvenvietėje, nei 1968 m. gruodžio 31 d. Mažeikų rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto potvarkis, kuriuo paskirta komisija poilsio stovyklos nameliams Palangoje ir Šventosios gyvenvietėje priimti, nei 1970 m. rugsėjo 2 d. aktas, kuriuo nustatyti poilsio namelių statybos ir teritorijos sutvarkymo trūkumai, nei 1968 m. gruodžio 31 d. aktas dėl namelių priėmimo žinion, nei dalis išrašo iš Palangos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto posėdžio protokolo Nr. 2, kuriuo nurodyta „leisti statyti pastatus, projektą suderinus statybos ir architektūros skyriuje“, nei teismo posėdžio metu apklausto liudytojo J. M. paaiškinimai, kad jis dirba šioje stovyklavietėje sargu, nei A. P. paaiškinimai, kad ji dirba Mažeikių rajono savivaldybės administracijoje ir yra atsakinga už poilsiavietės eksploataciją, kelialapių išrašymą, nepatvirtino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad nekilnojamojo turto objektams Palangoje, Kopų g. 37, buvo gauti statybos leidimai ir kad šie statiniai kompetentingos institucijos pripažinti tinkamais naudoti.
Pareiškėjos argumentai, kad nėra ir nebuvo užfiksuota ginčo objektų savavališka statyba, todėl statybos leidimas ir statinių atidavimo naudoti aktai turėjo būti, nepagrįsti ir nepatvirtina, kad ginčo statiniai atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad ginčo statiniai nesuformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai, todėl jie nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 8 d. nutartimi jį atmetė ir paliko Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomi tie patys kriterijai nustatant juridinę reikšmę turintį faktą kaip ir Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-934-513/2013.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punktu, pagal kurį asmuo įgyja nuosavybės teisę pastatą, jeigu asmuo teisėtai pastato tą pastatą. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnį Nekilnojamojo turto registre registruojami pastatai ir statiniai. Asmuo, teisėtai pastatęs ar pradėjęs statyti statinį, šį statinį ir nuosavybės teisę į jį turi įregistruoti administracine tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalis). Bendrosios kompetencijos teismai tokių klausimų nenagrinėja. Tik tuo atveju, kai atsisakoma įregistruoti nekilnojamojo turto objektą ir nuosavybės teisę į jį, šį atsisakymą pareiškėja gali skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnis). Pastatų, statinių kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto formavimas yra ne teismo, o ūkinė, administracinė veikla.
Teismas nurodė, kad klausimas dėl namelių pastatymo teisėtumo turi būti nustatytas administracine bei Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka, todėl teismas padarė išvadą, kad toks juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XXVI skyriaus nustatyta tvarka.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartį ir Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Visų reikšmingų įrodymų tyrimas yra esminė ir pamatinė kiekvieno teismo proceso dalis (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismai nevertino 1979 m. spalio 12 d. Palangos miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto rašto Nr. 698 ir jo priedo. Šiuose dokumentuose aiškiai nurodyta, kad Mažeikių rajono vykdomasis komitetas (šiuo metu – Mažeikių rajono savivaldybė) turi vienuolika poilsio namelių, leidimą skirti žemės sklypą ir leidimą statyti. Apeliacinės instancijos teismas, visiškai ignoruodamas minėtus dokumentus, neturėjo galimybių tinkamai įvertinti visų pateiktų ir reikšmingų įrodymų, todėl buvo priimtas neteisingas ir įrodymams prieštaraujantis procesinis sprendimas.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Šiuo atveju aktuali Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-934-513/2013, kurioje buvo sprendžiama iš esmės identiška situacija, abiem atvejais taikytini tie patys teisės aktai, netgi įvykių chronologija (statybos darbai, leidimų išdavimai ir kt.) yra identiška, tačiau priimti procesiniai sprendimai šioje nutartyje ir skundžiamoje nutartyje yra iš esmės skirtingi ir prieštaringi. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ja remtis šioje byloje negalima, nors tokio savo sprendimo nemotyvavo. Teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja naudoja ginčo statinius, taip pat jie yra įtraukti ir į jos balansą. Statinius pagrįstai galima laikyti savivaldybės turimu turtu. Dėl šios priežasties nuosavybės teisės į statinius įtvirtinimas laikytinas ir viešuoju interesu, nes siekiama apsaugoti ne tik savivaldybės turtą, bet taip pat norima užtikrinti ir dalies visuomenės, kuri iki šiol galėdavo naudotis statiniais, interesus. Stovyklavietėje yra sudaromos galimybės poilsiauti savivaldybės darbuotojams, t. y. atitinkamai visuomenės grupei.
Atsiliepimu į pareiškėjos kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija prašo kasatorės kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Pagal naujausią teismų praktiką tokie kaip pareiškėjos reikalavimai nėra tenkinami. Klaipėdos apygardos 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-934-513/2013 yra pavyzdys, kaip negalima spręsti tokio pobūdžio klausimų.
Nei statybos projektai, nei statybos leidimai nėra išlikę, o kasatorė reikalauja, kad teismas nustatytų, jog viskas buvo pastatyta teisėtai ir pagal projektą, nors pareiškėja, būdama atidi savininkė, privalėjo išsaugoti statybos dokumentus, jei tokie apskritai buvo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013 nurodė, kad jei asmuo teisėtai pastato pastatą, tai jis įgyja nuosavybės teisę į tą pastatą Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punkte įtvirtintu pagrindu ir turi nuosavybės teisę įregistruoti administracine tvarka. Kadangi pastatų, statinių kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto formavimas yra ne teismo, o ūkinė, administracinė veikla, o statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, niekada nebuvo suformuoti kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, todėl toks juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas CPK XXVI skyriuje reglamentuota tvarka. Tam, kad statytojas įgytų nuosavybės teisę į statinį, jis turi statybą pradėti, vykdyti ir baigti, laikydamasis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Patvirtintas sprendimu statinio priėmimo naudoti aktas yra pagrindas atlikti teisinę registraciją.
Savivaldybė neginčija, kad minėtus namelius pastatė Mažeikių savivaldybė, bet tai nėra tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka pastatyti būtent nekilnojamieji daiktai. Pareiškėja, įrodinėdama, kad ji tuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka pasistatė nekilnojamuosius daiktus, nepateikė nei statybos leidimo, nei valstybinės komisijos ir vykdomojo komiteto patvirtintų gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų priėmimo naudoti aktų.
Atsiliepimu į pareiškėjos kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasatorės kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas teisėtai konstatavo, kad pareiškimo pagrindą sudarančios aplinkybės neįrodytos.
Pagal teismo išvadas kasatorė neįrodė, kad statiniai, įsigaliojus Nekilnojamojo turto registro įstatymui, buvo perrašyti į Nekilnojamojo turto registrą kaip nekilnojamasis turtas. Iš to išplaukia, kad statiniai nebuvo pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir nebuvo inventorizuoti tuometiniame Klaipėdos tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure.
Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 565 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gegužės 198 d. įsakymu Nr. 237 patvirtintą Pastatų, statinių, įrenginių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d., saugaus naudojimo termino nustatymo tvarką statinių ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė galimai yra pasibaigusi. Kasatorė nepateikė duomenų apie statinių būklę ir jų nusidėvėjimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo sąlygų
Nagrinėjamu atveju kasatorė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji teisėtai pastatė, nepertraukiamai valdė ir jai nuosavybės teise priklauso statiniai (poilsio nameliai ir virtuvė- prausykla). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo dėl to, jog kasatorė šiuos statinius nepertraukiamai valdė, nėra. Šioje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl statinių teisėtos statybos ir statinių kaip nuosavybės teisės objekto sukūrimo fakto nustatymo, todėl nagrinėtina, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, spręsdamas juridinę reikšmę turinčio fakto klausimą dėl teisėtų statybų ir nuosavybės teisės į minėtus statinius nustatymo.
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje juridinę reikšmę turintys faktai apibrėžiami kaip įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinę reikšmę turintį faktą.
Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016, 16 punktas).
Kasatorė šioje byloje, prašydama nustatyti, kad poilsio namelių ir virtuvės-prausyklos statyba buvo teisėta ir kad šie statiniai jai priklauso nuosavybės teise, nurodė, kad nuosavybės teisę į statinius įgijo juos pastatydama. Taigi kasatorė, prašydama pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, siekia įrodyti, kad nuosavybės teisę į poilsio namelius ir virtuvę-prausyklą buvo įgijusi vienu iš nuosavybės teisės įgijimo būdų – statybos būdu, tačiau neturi ir negali gauti nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų.
Tam, kad patikrintų nuosavybės teisės įgijimo statybos būdu faktą, teismas turi ištirti, ar statyba sukuriant ginčo statinį buvo teisėta. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisių į statinį įgijimas galimas ne bet kokios statybos metu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009).
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė teisiškai reikšmingą faktą, kad kasatorė nuo 1968 m. valdo faktiškai pastatytus vienuolika poilsio namelių ir virtuvę-prausyklą bei šiais statiniais naudojasi. Siekiant nustatyti, ar šių statinių statybos procesas buvo teisėtas, būtina vadovautis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 281 patvirtintų Individualinės statybos nuostatų 17 punktas nurodė, kad leidimus vykdyti statybą teikia Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto vietos organai, o 25 punktas nustatė, kad visi pastatyti individualiniai gyvenamieji namai turi būti valstybinės komisijos priimti naudoti. Be kita ko, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ Nr. 570 1 punktas reglamentavo, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ Nr. 700 1 punktas įtvirtino, kad pastatus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudoti valstybinės priėmimo komisijos. Šie teisės aktai reglamentuoja statybos būdu sukuriamų daiktų teisinę tvarką, kurios laikantis teisėtai sukuriami daiktai kaip nuosavybės objektai. Esminiai šios tvarkos reikalavimai buvo vykdyti statybą pagal statybos leidimą ir ją baigti statinio priėmimo naudoti aktu. Tokia tvarka daiktas būdavo suformuluojamas kaip kadastrinis vienetas ir tapdavo civilinės apyvartos objektu. Teisėtai pastatytas statinys yra nuosavybės teisės kaip daiktinės teisės instituto objektas. Pareiškėjai neįrodžius šių sąlygų, teismui nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl objekto valdymo nuosavybės teise, kadangi nebūtų įrodytas teisėtas nuosavybės objekto sukūrimas.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013). Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009).
Statinių formavimo kaip nekilnojamųjų daiktų ir jų registravimo tvarką nustato įstatymai ir šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai, todėl nėra pagrindo taikyti CPK nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų dėl valdymo nuosavybės teise pripažinimo nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009). Byloje nustatyta, kad statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka (nebuvo tinkamai priimti naudoti). Taigi nagrinėjamoje byloje kasatorė dėl statinių įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Kadangi kasatorė gali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentus dėl kadastrinio vieneto suformavimo ir kadastrinio objekto suformavimo užbaigimo, tai toks faktas negali būti nustatytas CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka.
Asmuo, teisėtai pastatęs ar pradėjęs statyti statinį, šį statinį ir nuosavybės teisę į jį turi įregistruoti administracine tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsisakoma įregistruoti nekilnojamojo turto objektą ir nuosavybės teisę į jį, šį atsisakymą pareiškėjas gali skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju teismai nenustatė, kad statiniai, į kuriuos kasatorė prašo pripažinti nuosavybės teises, buvo pateikti teisiškai įregistruoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog kasatorės nurodyti statiniai neįregistruoti, teisiškai reikšminga sprendžiant, ar šie statiniai pastatyti laikantis nustatytos tvarkos. Kasatorė teigia, kad duomenys apie juos kaupti nuo 1968 m., tačiau žymų apie statinių teisėtumą kadastriniuose dokumentuose nėra. Tai reiškia, kad sukaupti kadastriniai duomenys nepatvirtina, jog statiniai buvo statomi gavus leidimą ir statyba užbaigta statinio priėmimu naudoti.
Dėl įrodymų vertinimo
CPK 185 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-969/2016 29 punktas).
Kasatorė nurodė, kad teismai nevertino 1979 m. spalio 12 d. Palangos miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto rašto Nr. 698 ir jo priedo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliacinės instancijos teismas nepriėmė šio kasatorės pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas priėmė neteisėtą nutartį. Kaip nurodė kasatorė, šis įrodymas patvirtina aplinkybes dėl statybos leidimo. Kasacinis teismas pabrėžia, kad šie duomenys reikšmingi tik daliai teismų nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nepatvirtina, kad kasatorės pastatyti statiniai buvo tinkamai užbaigti (priimti naudoti). Tuo atveju, jeigu nėra abiejų dokumentų – leidimo statyti ir statinio priėmimo naudoti akto, nėra pagrindo konstatuoti, kad statybos buvo vykdomos teisėtai. Teismų nustatytų faktinių aplinkybių užteko padaryti išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
Dėl teisminio precedento taikymo
Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. 26/07, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).
Kasacinio teismo ne kartą pabrėžiama teismų pareiga laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, 24 punktas).
Kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, tai ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, 28 punktas).
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 yra pabrėžęs, kad atsižvelgtina į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis. Bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Kasacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjama ir kasatorės nurodyta Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-934-513/2013 nebuvo peržiūrėta kasacine tvarka. Tai, kad panašią situaciją Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-934-513/2013 išsprendė priimdamas atitinkamą procesinį sprendimą (patenkindamas pareiškėjo prašymą pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą), nepaneigia kasacinio teismo teisės jį vertinti kitaip.
Dėl viešojo intereso apsaugos
Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios nutarties 11.3 punkte nurodytų kasatorės kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami klausimai dėl viešojo intereso apsaugos, kolegija neturi pagrindo pasisakyti, nes šie kasacinio skundo klausimai yra nauji, jais nurodomos naujos aplinkybės, kasatorė jomis nesirėmė ir jų nesuformulavo savo teiktame ieškinyje ir apeliaciniame skunde. Vien nurodoma aplinkybė, kad statiniais naudojasi daug asmenų, nėra tiek svarbi ir nepakankama, kad sudarytų pagrindą peržiūrėti teismo sprendimą viešojo intereso apsaugos aspektu.
Dėl procesinės bylos baigties
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, remdamasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrinusi apskųstą procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, nes nagrinėjamoje byloje nėra sąlygų nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, kasacinis teismas konstatuoja, kad kasacinis skundas yra atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesiekia 3 Eur ir tai yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš kasatorės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus kasatorės kasacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš kitų šalių nepriteistinos.
Atsakovai įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė, todėl šios atsakovams nepriteistinos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
