Civilinė byla Nr. 3K-3-116-701-2017
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-08197-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1.; 2.6.1.3.2.; 2.6.16.11.2.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Šiaulių miesto savivaldybės ieškinį atsakovams V. V., A. V. ir N. V. dėl skolos priteisimo, gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo, nuomininko ir jo šeimos narių iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, ir pagal atsakovės A. V. priešieškinį ieškovei Šiaulių miesto savivaldybei dėl atsakovo V. V. pripažinimo netekusiu teisių į nuomotą gyvenamąją patalpą ir nuomininko teisių bei pareigų perkėlimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl nuomininko buvusio šeimos nario, tebegyvenančio nuomojamoje patalpoje, prievolės mokėti nuomos mokestį pobūdžio ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.611 straipsnio, reglamentuojančio gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimą ir nuomininkų iškeldinimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų 710,53 Eur nesumokėto nuomos mokesčio ir mokesčius už komunalines paslaugas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki sutarties nutraukimo dienos; nutraukti 2002 m. sausio 25 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, sudarytą su atsakovu V. V.; iškeldinti atsakovą V. V. ir jo šeimos narius iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Ieškovė nurodė, kad gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso Šiaulių miesto savivaldybei. Sutartimi atsakovas ir kartu gyvenantys jo šeimos nariai įsipareigojo kas mėnesį sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius, tačiau atsakovai savo sutartinių įsipareigojimų nevykdo. Atsakovė A. V. moka dalį mokesčių, nors butas nėra atidalytas ir mokesčiai yra bendri. Nuomininkai nuolat įspėjami dėl susidariusios skolos.
Atsakovė A. V. priešieškiniu prašė pripažinti atsakovą V. V. netekusiu teisės į nuomotą gyvenamąją patalpą ir nutraukti su atsakovu 2002 m. sausio 25 d. sudarytą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, iškeldinti atsakovą iš buto, o šio buto nuomininko teises ir pareigas pagal 2002 m. sausio 25 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartį perkelti jai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 710,53 Eur nesumokėto nuomos mokesčio; nutraukė 2002 m. sausio 25 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 394, sudarytą su atsakovu V. V.; iškeldino atsakovus iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas atmetė atsakovės A. V. priešieškinį.
Teismas nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso butas Šiauliuose, Radviliškio g. 98-48. Ieškovė 2002 m. sausio 25 d. su atsakovu V. V. sudarė šio socialinio būsto nuomos sutartį, kuria atsakovas ir kartu gyvenantys jo šeimos nariai – buvusi sutuoktinė A. V. ir duktė N. V. – įsipareigojo ieškovei kas mėnesį sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Atsakovai nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. yra nesumokėję 710,53 Eur nuomos mokesčio. Atsakovas V. V. niekur nedirba, atsakovė A. V. nedirba nuo 2015 m. gegužės 22 d., nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. sausio 31 d. gavo nedarbo draudimo išmoką, iš viso 404,88 Eur. Atsakovė N. V., grįžusi iš užsienio, dirbo kelis mėnesius vienoje darbovietėje (kaip ji pati teigia, 2015 m. vasarą, iki 4 mėn.), nuo 2016 m. sausio 27 d. yra įsidarbinusi kitoje darbovietėje, gauna mažiau kaip minimalų atlyginimą.
Teismas nurodė, kad atsakovė A. V., savavališkai nusprendusi nereguliariai mokėti pusę mokesčių, nėra atleista nuo sutarties 8 punkte ir Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtintos pareigos vienodai, t. y. solidariai, ne dalimis, atsakyti pagal prievoles, kylančiais iš šios sutarties. Teismas pabrėžė, kad po santuokos su buto nuomininku nutraukimo jos prievolė nuomotojui netapo daline, o atsakovės priešieškinyje nurodyta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011) šioje byloje remtis negalima, nes tos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi. Teismas nurodė, kad atsakovė A. V. nepateikė teismui pakankamai rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji yra sumokėjusi visus mokesčius už butą, kad padengtos visos skolos ir kad ji yra sumokėjusi pusę ar bent trečdalį už butą mokėtino nuomos mokesčio (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis); nė viena iš atsakovių nepateikė teismui duomenų apie savo gaunamas pajamas.
Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė A. V. nepateikė teismui dokumentų (pvz., metinės turto deklaracijos, duomenų apie savo pajamas, kad neturi kito būsto ir t. t.), kurie leistų įvertinti, ar atsakovė atitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T-69 patvirtintame Savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarkos apraše įtvirtintas sąlygas išsinuomoti socialinį būstą. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai nepageidavo, kad ieškovė, iškeldindama iš buto, jiems suteiktų kitą gyvenamąją patalpą.
Nustatęs, kad atsakovai nemokėjo viso nuomos mokesčio ir praleisdavo nustatytą terminą jį sumokėti, nėra sumokėję 710,53 Eur skolos, kurios neginčija, teismas ieškovės reikalavimą tenkino ir priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 710,53 Eur skolą už nuomą.
Nustatęs, kad atsakovai nemoka ieškovei nuomos mokesčio, vadovaudamasis CK 6.588, 6.610 ir 6.611 straipsniais, teismas sprendė, kad yra pagrindas nutraukti sudarytą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su atsakovu V. V. ir iškeldinti atsakovą su kitais atsakovais (buvusiais šeimos nariais / sugyventiniais) iš minėto buto su visu jiems priklausančiu turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Teismas sprendė, kad atsakovė A. V. neįrodė, jog yra pagrindas jai perkelti nuomininko teises, kad ji atitinka visus reikalavimus pretenduoti į socialinį būstą, todėl netenkino priešieškinio reikalavimo perkelti buto nuomininko teises ir pareigas pagal 2002 m. sausio 25 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių A. V. ir N. V. apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 21 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Spręsdama dėl atsakovių skundo argumento, kad pareiga atsiskaityti už gyvenamosios patalpos nuomą nėra solidarioji, pagrįstumo, kolegija vadovavosi CK 6.589 straipsnio 1 dalimi, 2002 m. sausio 25 d. nuomos sutarties 1.1, 8 punktais, sprendė, kad atsakovėms tenka pareiga mokėti nuomos mokestį. Kolegija nesutiko su atsakovių argumentais, kad, atsakovei A. V. nutraukus santuoką su atsakovu V. V., prievolė mokėti už gyvenamosios patalpos nuomą tapo dalinė. Vadovaudamasi CK 6.589 straipsnio 2 dalimi, kolegija nurodė, kad nustojusios būti nuomininko šeimos narėmis, bet toliau gyvenančios nuomojamoje patalpoje atsakovės turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai. Teismas pabrėžė, kad atsakovės nepagrįstai remiasi CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija, nes butas, kuris yra nuomojamas sutarties pagrindu, yra ieškovės nuosavybė, todėl po santuokos su buto nuomininku nutraukimo atsakovės prievolė nuomotojui netapo dalinė.
Įvertinusi atsakovės atliktų mokėjimų už nuomą periodiškumą, kolegija nustatė, kad iš 1084,80 Eur ginčo laikotarpiu mokėtino nuomos mokesčio atsakovė yra sumokėjusi tik 374,27 Eur, todėl pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovė nėra sumokėjusi net pusės visos skolos dydžio, o atsakovių teiginius, kad atsakovė mokėjo ne tik pusę sumos už būsto nuomą, bet ir pusę dukteriai tenkančios nuomos dalies, pripažino neįrodytais. Įvertinęs tai, kad atsakovai vengia vykdyti savo prievolę mokėti buto nuomos mokestį, vadovaudamasis CK 6.611 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad yra pagrindas nutraukti nuomos teisinius santykius ir iškeldinti atsakovus iš buto, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.
Kolegija nepripažino atsakovių argumento, kad nuomojama gyvenamoji patalpa buvo nuomota ne kaip socialinis būstas, o pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, sudarantį pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija atkreipė dėmesį, kad galiojusi Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 12 straipsnio redakcija reglamentavo piliečių, turinčių teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, teisę pasirinkti vieną iš paramos formų. Atsakovai, pasirinkę išsinuomoti savivaldybių gyvenamąsias patalpas, taikant valstybės reguliuojamus nuomos mokesčių tarifus, atsisakė galimybės įsigyti nuosavą būstą už lengvatinį kreditą.
Atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, kad situacija, kai savivaldybei priklausančio būsto nuomininkai ilgą laiką visiškai nemoka nuomos mokesčio ir kitų mokesčių, esant konkrečioms aplinkybėms, gali būti įvertinta kaip piktnaudžiavimas valstybės teikiama parama, todėl iškeldinimas pripažįstamas proporcinga priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2014); kad socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų, ji neturi virsti privilegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2012; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2014), kolegija nepripažino pagrįstu atsakovių argumento dėl jų teisėtų lūkesčių turėti gyvenamąjį būstą pažeidimo ir prarastos galimybės įsigyti būstą lengvatinėmis sąlygomis. Atsakovų veiksmus laiku nemokant nuomos mokesčio pagal prisiimtus sutarties įsipareigojimus kolegija vertino kaip piktnaudžiavimą valstybės teikiama parama, todėl sprendė, kad atsakovų iškeldinimas negali pažeisti teisėtų lūkesčių į gyvenamąjį būstą įgyvendinimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė A. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovų prievolė mokėti nuomos mokestį yra solidarioji. Teismų nustatyta, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimu nebuvo padalyta atsakovo V. V. vardu po santuokos sudarymo įgyta turtinė teisė į gyvenamojo būsto nuomą. Nutraukus santuoką pasibaigia šeimos turto teisinis režimas (CK 3.86 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.100 straipsnio 4 punktą nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia. Nutraukus santuoką ir buvusiems sutuoktiniams nepadalijus santuokoje įgyto turto, jo teisinis režimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeičia į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje bendraturčių dalys nenustatytos, kartu tai reiškia, kad tokiems turtiniams teisiniams santykiams taikytinos ne šeimos, o daiktinės teisės normos (CK 4.72–4.73 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695-219/2015). Esant dalinei prievolei kiekvienas skolininkas privalo vykdyti tik savo dalį. Nutraukus atsakovų santuoką, jų bendrosios nuosavybės teisė į santuokoje įgytą turtą – turtinę būsto nuomos teisę – pasibaigė CK 3.100 straipsnio 4 punkte įtvirtintu pagrindu ir turtinė būsto nuomos teisė toliau buvo valdoma bendrosios dalinės nuosavybės teise, kurioje konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos. Kiekvienam iš buvusių sutuoktinių priklauso po 1/2 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos turtinės būsto nuomos teisės ir dalinė prievolė mokėti buto mokesčius, todėl ieškovė negali reikalauti solidaraus prievolės vykdymo. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje nesant šalių susitarimo dėl prievolės mokėti nuomos mokestį solidarumo, atsakovei A. V. nuo 2006 m. gruodžio 8 d. nutraukus santuoką su atsakovu, laikytina, kad bylos nagrinėjimo metu prievolės rūšis atitinka dalinę, bet ne solidariąją prievolę.
Teismų išvada, kad nuomos mokesčių nemokėjimas yra pakankamas pagrindas iškeldinti atsakovę A. V. iš socialinio būsto, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.611 straipsnį, nes pažeidimas nebuvo piktavališkas, nulemtas sunkios atsakovų turtinės padėties, todėl socialinio būsto sutarties nutraukimas ir A. V. iškeldinimas neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų. Teismai neindividualizavimo A. V. taikomos priemonės, ją taikė formaliai, neįvertino, kad visus buto nuomos mokesčius ginčo laikotarpiu savo lėšomis mokėjo vien tik A. V., atsakovas V. V. prievolės mokėti nuomos mokestį nevykdė visiškai, skola ieškovei susidarė dėl atsakovo veiksmų. Atsakovė A. V. ėmėsi priemonių skolai sumažinti – bylos nagrinėjimo metu įsidarbino, mokėjo skolą (2015 m. lapkričio 9 d. mokėjimas). Nors pirmosios instancijos teismo iniciatyva buvo nustatytos priteistos iš atsakovo V. V. skolos už buto komunalines paslaugas, tačiau teismas neišsiaiškino, ar priteistos skolos buvo apmokėtos (visiškai ar iš dalies), nesiaiškino, dėl ko skolos susidarė – ar dėl sunkios atsakovų turtinės padėties, ar kitų priežasčių. Teismas nevertino atsakovės teisėto gyvenimo būste trukmės – atsakovė A. V. daugiau kaip 14 metų teisėtai gyvena būste, kuris jos šeimai buvo suteiktas dėl sunkios turtinės padėties. Aplinkybių, susijusių su galimybe mokėti už būstą, teismai netyrė, nors A. V. nurodė, kad ji dirba, o tinkamai vykdyti įsipareigojimus padės duktė N. V., ji savo ketinimus padėti mokėti A. V. už būstą patvirtino posėdžio metu.
Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012 suformuluotų išaiškinimų, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje teisėtu pripažįstamas atsisakymas iškeldinti nuomos ir komunalinių mokesčių nemokantį, bylos nagrinėjimo metu sumažinusį skolą už komunalines paslaugas, bute gyvenantį ir kitos gyvenamosios patalpos neturintį asmenį, pagal išgales vykdantį sutartinius įsipareigojimus, pripažįstantį skolas, kuris ėmėsi priemonių joms mažinti, turtinei padėčiai pagerinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2012).
Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad teismo išvada, jog nuomos mokesčių nemokėjimas yra pakankamas pagrindas iškeldinti atsakovę A. V. iš būsto, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas. Teismo sprendimai atitinka teisingumo ir protingumo principus. Teismai nustatė visas būtinas sąlygas taikyti CK 6.611 straipsnį –atsakovai pažeidė sutarties 3.2 punktą, todėl buvo susidariusi ganėtinai didelė nuomos mokesčio skola.
Nepagrįstas atsakovės argumentas, kad, nutraukus santuoką, jos prievolė mokėti už gyvenamosios patalpos nuomą yra dalinė. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties 8 punkte įtvirtinta, kad apgyvendintas šeimos narys įgyja lygias teises su kitais nuomininko šeimos nariais ir buvusiais šeimos nariais teises ir pareigas į gyvenamąją patalpą, o pilnamečiai šeimos nariai vienodai su nuomininku atsako pagal prievoles, kylančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Vadovaujantis sutarties 1.1 punktu, pareiga mokėti nuomos mokestį tenka ir atsakovėms, o aplinkybė, kad atsakovė nutraukė santuoką su atsakovu, nesudaro pagrindo kitokiam sprendimui, nes atsakovė liko gyventi kartu, naudojosi minėtu būstu kaip ir jos buvęs sutuoktinis. Atitinkamas reglamentavimas įtvirtintas ir CK 6.589 straipsnio 2 dalyje.
Nuomos mokestis nebuvo sumokėtas net pareiškus ieškinį dėl skolos priteisimo. Atsakovė nesikreipė dėl skolos sumokėjimo dalimis, todėl teismai pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimą reglamentuojančias CK, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Mirus atsakovui V. V., atsakovė A. V. sumokėjo ieškovei visą skolą, 2016 m. rugsėjo 1 d. tarp ieškovės ir atsakovės A. V. buvo sudaryta nauja savivaldybės būsto nuomos sutartis, kuria išnuomotas tas pats būstas Šiauliuose, Radviliškio g. 98-48. Atsižvelgiant į tai, kad yra pasikeitusios aplinkybės, atsakovės reikalavimo tenkinimas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui pažeistų protingumo ir proceso ekonomiškumo principus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuomininko buvusio šeimos nario prievolės mokėti nuomos mokestį pobūdžio
Skolininkų daugeto atveju skolininkų prievolės pobūdis gali būti skirtingas. Jų prievolė gali būti dalinė, solidarioji arba subsidiarioji. Pagal CK 6.5 straipsnį, jeigu skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.
Gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 straipsnis). Nuomininkas yra fizinis asmuo, kuris savo vardu ir dėl savo, savo šeimos bei buvusių šeimos narių interesų sudaro gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (CK 6.578 straipsnio 3 dalis).
CK 6.589 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. O šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad fiziniai asmenys, nustoję būti nuomininko šeimos nariais, bet toliau gyvenantys nuomojamoje patalpoje, turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai.
Ieškovės ir nuomininko V. V. sudarytos nuomos sutarties 3.2 punkte nustatyta nuomininko pareiga mokėti komunalinių paslaugų, pastato eksploatavimo ir buto nuomos mokesčius. Sutarties 8 punkte nurodyta, kad apgyvendintas šeimos narys įgyja lygias teises su kitais nuomininko šeimos nariais ir buvusiais šeimos nariais teises ir pareigas į gyvenamąją patalpą. Pilnamečiai šeimos nariai vienodai su nuomininku atsako pagal prievoles, kylančias iš šios sutarties.
Vadovaudamasi CK 6.589 straipsnio 1, 2 dalimis, šalių sudarytos gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nuostatomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuomininko šeimos nariai (buvę šeimos nariai) turi teisę naudoti ir valdyti gyvenamąją patalpą, pareigą mokėti nuomos ir kitus mokesčius. Tai reiškia, kad nuomininko šeimos narių (buvusių šeimos narių) teisės ir pareigos yra lygiai vienodos, nedalijamos ir neatskiriamos. Nuomos sutartimi nuomininkui ir jo šeimos nariams suteikta teisė valdyti ir naudoti visą gyvenamąją patalpą, t. y. visą butą, o ne atskiras jo dalis, todėl pareiga mokėti mokesčius yra nedalijama nei pagal subjektus, nei pagal objektą. Ji siejama su visu butu, o ne buto dalimi.
Sisteminis CK 6.6 straipsnio 1 dalies, 6.576, 6.589 straipsnių ir gyvenamosios patalpos nuomos sutarties aiškinimas leidžia daryti išvadą apie solidariąją nuomininko ir jo šeimos narių (buvusių šeimos narių) prievolę mokėti nuomos ir kitus buto mokesčius, įtvirtintą ne tik šalių sudarytoje sutartyje, tačiau ir įstatyme (CK 6.589 straipsnio 1, 2 dalys).
Šią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.588, 6.589 straipsnius, reglamentuojančius nuomininko šeimos narių teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, nurodė, kad pareiga sumokėti nuompinigius ir kitus pagal sutartį nustatytus mokėjimus už paslaugas atsiranda tiek nuomininkui, tiek sutartyje nurodytiems, nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje turintiems teisę gyventi jo šeimos nariams, t. y. atsiranda skolininkų daugetas prievolėje, jiems kyla solidarioji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012).
Teismo išvados dėl atsakovų solidariosios prievolės mokėti buto nuomos mokesčius pagrįstumą atsakovė kvestionuoja vadovaudamasi CK trečiosios knygos, reglamentuojančios šeimos teisinius santykius, normomis ir tam tikrais klausimais suformuota kasacinio teismo praktika. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasatorės nurodytos CK trečiosios knygos normos, sprendžiant nuomotojo ir nuomininko ginčą, netaikomos. Nors atsakovės nurodyta gyvenamosios patalpos nuomos teisė išties yra šeimos turtas, tačiau nėra pagrindo sutikti su kasatorės argumentais, kad nutraukus santuoką jos prievolė mokėti buto mokesčius tapo dalinė.
Kasatorė netinkamai aiškina CK 3.86 straipsnio 1 dalį, pagal kurią šeimos turto teisinis režimas pasibaigia nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. Nutraukus santuoką, šeimos teisinis režimas pasibaigia, tačiau šiame straipsnyje nėra nurodyta dėl prievolės pobūdžio pasikeitimo.
Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad, nutraukus atsakovo ir jos santuoką, jų bendrosios nuosavybės teisė į santuokoje įgytą turtą – turtinę būsto nuomos teisę – pasibaigė CK 3.100 straipsnio 4 punkte įtvirtintu pagrindu ir ši teisė toliau buvo valdoma bendrosios dalinės nuosavybės teise, kurioje konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos. Šiuos kasatorės argumentus paneigia anksčiau aptarta CK 6.589 straipsnio 2 dalis, kurioje expressis verbis (aiškiai žodžiais; tiesiogiai) įtvirtintos tokios pačios buvusio šeimos nario, toliau gyvenančio nuomojamoje patalpoje, teisės ir pareigos kaip ir nuomininko bei jo šeimos narių.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad gyvenamosios patalpos nuomos teisė ar nuomos objektas, nutraukiant santuoką, nebuvo padalinti, todėl buvusio nuomininko šeimos nario, likusio gyventi nuomojamoje patalpoje, prievolė mokėti buto mokesčius netapo dalinė. Aplinkybė dėl kasatorės ir atsakovo santuokos nutraukimo neturi įtakos jų prievolės mokėti buto nuomos mokesčius pobūdžiui.
Be to, pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
Aptartas teisinis reguliavimas ir kasacinio teismo praktika paneigia kasatorės argumentus dėl netinkamai nustatytos jos prievolės mokėti buto nuomos mokestį pobūdžio, todėl teismai pagrįstai priteisė susidariusią skolą solidariai iš visų nuomininkų ir nėra teisinio pagrindo naikinti šią teismų procesinių sprendimų dalį.
Dėl CK 6.611 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimą nuomininkui pažeidus nuomos sutarties sąlygas, aiškinimo ir taikymo
Pagal CK 6.611 straipsnį, jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nuomininkas, jo šeimos nariai arba kiti kartu su jais gyvenantys asmenys, kurie netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi, nuomotojo arba kitų asmenų, kuriems trukdoma normaliai gyventi, reikalavimu gali būti iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Taikydamas šią normą savo praktikoje, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai; turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar taikyti šią priemonę, kartu įvertindamas galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2013). Teismo nurodyta, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, turi būti vertinamas šios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012), taip užtikrinant taikomos priemonės suderinamumą su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta teise į būsto neliečiamybės gerbimą (konstatavus, kad tokia teisė egzistuoja).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2001 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. didžiosios kolegijos sprendimą byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106; kt.), taigi valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, joms taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste (pastaroji aplinkybė svarbesnė vertinant, ar konkrečiu atveju Konvencijos 8 straipsnis apskritai gali būti taikomas). Konvencijos garantuojamas ir EŽTT praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą teisme (žr., pvz., EŽTT 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo byloje McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50; 2009 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06; kt.). Konvencija pateisina ribojimus, kuriais siekiama apginti kitų asmenų teises, įgyvendinti vietos valdžios teisę tvarkyti turimą būsto fondą ar tinkamai taikyti teisės normas, nustatančias asmenų aprūpinimą būstu (žr., pvz., EŽTT 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11). Tinkamam Konvencijos suteikiamos teisės į būstą užtikrinimui svarbu nustatyti, ar šios teisės ribojimai proporcingi. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09; 2007 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Stankova prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7205/02; minėtą sprendimą byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11).
Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus (ginčus dėl iškeldinimo), turi būti vertinama, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik nutraukiant sutartį, o ne išsaugant nuomininko teisę į būstą. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, kad sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius (pvz., pateikė prašymą juos sumažinti, atidėti), ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2012; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2014).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. birželio 7 d. nutarimai); socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2012).
Teismai pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovų iškeldinimo – nutraukė 2002 m. sausio 25 d. su atsakovu sudarytą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldino atsakovus iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.
Kasatorės nuomone, teismų išvada, kad nuomos mokesčių nemokėjimas yra pakankamas pagrindas iškeldinti atsakovę iš socialinio būsto, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.611 straipsnį, nes pažeidimas nebuvo piktavališkas, nulemtas sunkios atsakovų turtinės padėties, todėl socialinio būsto sutarties nutraukimas ir iškeldinimas neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų.
Teismai nustatė, kad gyvenamosios patalpos sutartis sudaryta su atsakovu V. V., kuris yra pagrindinis buto nuomininkas, o su juo kartu gyvena buvusi sutuoktinė ir jų pilnametė duktė, kad atsakovas už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. yra nesumokėjęs 710,53 Eur nuomos mokesčio, taip pat nemoka mokesčių už vandenį, elektrą, interneto paslaugas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas niekur nedirba, atsakovė A. V. nedirba nuo 2015 m. gegužės 22 d., nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. sausio 31 d. gavo 404,88 Eur nedarbo draudimo išmoką. Teismas nenustatė, kad A. V. tebebūtų registruota Darbo biržoje ar kad būtų įsidarbinusi. Iš „Sodros“ duomenų teismas nustatė, kad atsakovė N. V. 2015 m. vasarą dirbo kelis mėnesius vienoje darbovietėje, nuo 2016 m. sausio 27 d. yra įsidarbinusi kitoje darbovietėje, gauna mažiau kaip minimalų atlyginimą.
Teismai konstatavo, kad socialinio būsto nuomininkai pažeidė gyvenamosios patalpos sutarties nuostatas, nevykdė prievolės mokėti mokesčius, o susidariusi skola yra didelė (710,53 Eur). Teismai įvertino padaryto pažeidimo pobūdį, skolos susidarymo priežastis – savavališką atsisakymą vykdyti prievolę, atsakovei nusprendus, kad jos prievolė yra dalinė. Apeliacinės instancijos teismas individualizavo byloje susiklosčiusią situaciją, nustatė atsakovų skolos dydį, aplinkybę, kad atsakovė A. V. yra sumokėjusi 374,27 Eur nuomos mokesčio, įvertino jos atliktų mokėjimų periodiškumą ir konstatavo, kad ji nėra sumokėjusi net pusės visos skolos, kad 2015 metais atliktas tik vienas 31,70 Eur mokėjimas. Teismai konstatavo, kad atsakovė A. V. savavališkai nusprendė nereguliariai mokėti nuomos mokestį, į ieškovę dėl susidariusios skolos išdėstymo nesikreipė.
Apeliacinės instancijos teismas įvertino atsakovų pasyvumą, kad nė vienas iš jų nepateikė duomenų apie savo gaunamas pajamas, atsakovė A. V. nepateikė duomenų apie tai, ar ji atitinka socialinio būsto nuomos tvarkos apraše įtvirtintas sąlygas išsinuomoti socialinį būstą; atsakovės nepateikė duomenų, kad yra sumokėjusios visus mokesčius už butą ar bent trečdalį už butą mokėtino nuomos mokesčio, todėl konstatavo, kad atsakovai vengia vykdyti savo prievolę mokėti buto nuomos mokestį.
Apeliacinės instancijos teismas vertino atsakovų galimybę ateityje tinkamai vykdyti iš nuomos sutarties kylančius įsipareigojimus, tačiau tokios atsakovų galimybės nenustatė.
CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).
Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovai pažeidė nuomos sutartį, nemokėjo mokesčių. Šias aplinkybes teismai patvirtino. Atsakovė tokiu atveju turėjo pareigą įrodyti aplinkybę, kad turi galimybę ateityje tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau šios aplinkybės kasatorė neįrodė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorė nepateikė duomenų apie turtinę padėtį, gaunamas pajamas, apie galimybę ateityje tinkamai vykdyti prievolę mokėti nuomos mokesčius.
Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų nustatytos aplinkybės, konstatuotas sutartimi prisiimtų prievolių vykdymo pažeidimas, kasatorės savavališkas atsisakymas vykdyti solidariąją prievolę mokėti buto mokesčius ir atsakovės finansinės galimybės tinkamai ateityje vykdyti sutartinius įsipareigojimus neįrodymas sudarė pagrindą teismams taikyti CK 6.611 straipsnyje įtvirtintą pasekmę – nuomos sutarties nutraukimą ir iškeldinimą iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, o tokios sankcijos taikymas laikytinas proporcinga priemone nustatytam pažeidimui ir byloje įvertintoms reikšmingoms faktinėms aplinkybėms, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtų ir pagrįstų teismų procesinių sprendimų (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą ir jų dydį, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Kasacinį skundą atmetus, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas už kasatorei kasaciniame teisme suteiktas teisines paslaugas nepriteistinas (CPK 93 straipsnis).
Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 10,42 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Pagal bylos duomenis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2016 m. liepos 4 d. sprendimu kasatorei yra suteikta 100 proc. antrinė teisinė pagalba. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą <...> atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas), su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų <...>. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, iš kasatorės nepriteistinas su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme susijusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
