Dėl CMR konvencijos teisės normų, reglamentuojančių vežėjo atsakomybės ribas, atleidimą nuo atsakomybės ir jos ribojimą bei nuostolių atlyginimo dydį, aiškinimo ir taikymo, dėl vežėjo ir jo draudiko atsakomybės

Civilinė byla Nr. e3K-3-123-219/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14558-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.26; 2.6.39.2.6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agmantra“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinės transporto pajėgos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agmantra“, dalyvaujant trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl CMR konvencijos teisės normų, reglamentuojančių vežėjo atsakomybės ribas, atleidimą nuo atsakomybės ir jos ribojimą bei nuostolių atlyginimo dydį, aiškinimo ir taikymo, dėl vežėjo ir jo draudiko atsakomybės.

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 1357 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad su atsakove sudarė Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. JTP15-1034 (toliau – ir sutartis), kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo pervežti krovinį – aliuminio konstrukcijas. 2015 m. balandžio 20 d. transporto priemonei atvykus į iškrovimo vietą buvo pastebėti krovinio pažeidimai, padaryti jo transportavimo metu. Krovinio pažeidimai buvo nufotografuoti ir surašytas krovinio pažeidimų aktas, jį priėmė ir pasirašė vairuotojas. 2015 m. balandžio 27 d. atvykus apžiūrėti krovinio buvo pastebėtas dar vienos dalies pažeistas segmentas, kuris nebuvo paminėtas pažeidimo akte.

2015 m. gegužės 13 d. ieškovė atlygino užsakovei UAB „Hydropool LT“ dėl atsakovės kaltės atsiradusius nuostolius. 2015 m. gegužės 14 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl 1357 Eur nuostolių atlyginimo. Atsakovė atsakymo į pretenziją nepateikė, nuostolių neatlygino.

Ieškovė atsakovės nurodymu kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“, tačiau iki šiol atsakymo, ar krovinio sugadinimas bus pripažintas draudžiamuoju įvykiu, negavo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovei iš atsakovės 1219 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. liepos 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad 2015 m. balandžio 13 d. ieškovė su UAB „Hydropool LT“ pasirašė transporto užsakymą Nr. JTP15-1034, pagal kurį ieškovė įsipareigojo organizuoti krovinio pervežimą iš Čekijos į Švediją. Bylos šalys 2015 m. balandžio 14 d. sudarė Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. JTP15-1034, pagal kurią atsakovė įsipareigojo pervežti krovinį iš Čekijos į Lietuvą (Jonavą). 2015 m. balandžio 20 d. atvežus krovinį buvo pastebėti jo pažeidimai, surašytas Krovinio patikrinimo aktas Nr. 150420/01V.Č., kuriame nurodyta, kad pažeistos dvi prekės; aktą pasirašė vairuotojas ir muitinės sandėlininkas. 2015 m. gegužės 14 d. ieškovė parašė pretenziją atsakovei dėl 1357 Eur nuostolių atlyginimo, išrašė sąskaitą.

Teismas nustatė, kad ieškovė pareiškė reikalavimą tinkamam atsakovui, nes bylos šalis sieja sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai pervežimo srityje. Su atsiliepimu į ieškinį pateiktas Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo liudijimas ir jo priedas yra išduoti 2015 m. birželio 12 d., pervežimo sutartis šalių pasirašyta 2015 m. balandžio 14 d., o krovinio patikrinimo aktas surašytas 2015 m. balandžio 20 d., t. y. iki draudimo liudijimo išdavimo.

Tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis CMR patvirtina, kad atsakovė, kaip vežėja, papildomų sąlygų ir pastabų dėl krovinio pakrovimo ir (ar) supakavimo nenurodė, nepateikė duomenų, jog neturėjo galimybės patikrinti krovinio ir (ar) jo pakuotės būklės. Taigi ginčo krovinio ir jo pakuotės būklė priėmimo vežti metu buvo tinkama (Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir CMR konvencija) 8 straipsnio 1 punktas). Atsakovė neįrodė, kad ginčo krovinio pažeidimai atsirado ne krovinio pervežimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis, CMR konvencijos 18 straipsnis). Be to, teismo posėdyje atsakovės atstovė nurodė, kad atsisako savo atsikirtimų, jog krovinys vežti buvo pateiktas netinkamai supakuotas ir (ar) buvo netinkamai pakrautas (iškrautas).

2015 m. balandžio 14 d. Vienkartinės krovinio pervežimo sutarties Nr. JTP15-1034 5.7 punktu šalys susitarė, kad, įvykus bet kuriam iš įvykių, t. y. vežėjai netinkamai vykdant sutartį, užsakovė raštu pareiškia pretenziją vežėjai. Vežėjai neatmetus pretenzijos CMR konvencijoje nustatyta tvarka per protingą terminą (šalys susitaria, kad protingas terminas yra 14 dienų), užsakovė turi teisę vežėjai išrašyti pretenzinę sąskaitą faktūrą ir įskaityti sumą iš jai mokamo frachto sumos ar kito susidariusio įsiskolinimo. Duomenų, kad atsakovė atmetė ieškovės 2015 m. gegužės 14 d. jai surašytą pretenziją, byloje nepateikta. Atsakovės atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad atsakovė, gavusi ieškovės pretenziją, nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdama nustatyti atsiradusios žalos pobūdį ir dydį. Nors atsakovė ginčija nuostolių dydį, tačiau į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nuostolių dydis yra mažesnis (CPK 178 straipsnis). Ieškovė įrodė krovinio pažeidimu padarytų nuostolių dydį (CMR konvencijos 23 straipsnis). Ieškovė, pagal CMR konvencijos reikalavimus atlyginusi krovinio pažeidimu padarytus nuostolius, įgijo regreso teisę reikalauti šių nuostolių atlyginimo iš faktiškai vežimą vykdžiusios atsakovės (CMR konvencijos 37 straipsnis).

Iš nuotraukų matyti, kad tose vietose, kur užfiksuoti detalių pažeidimai, yra pažeista ir šių detalių pakuotė. Iškraunant krovinį, buvo užfiksuota, kad šalia yra sukrautas papildomas krovinys. Taigi krovinį jau pakrovus atsakovė darė jam poveikį, todėl jai perėjo atsakomybė ir dėl ginčo krovinio pakrovimo tinkamumo, t. y. krovinio sutvirtinimo ir (ar) jo saugaus sudėjimo taip, kad būtų užtikrintas saugumas ir stabilumas vežimo metu. Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009), vertindamas vežėjo didelį neatsargumą, kuris gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, sprendė, kad atsakovė, vykdydama pervežimą, buvo itin neatidi, neatsargi ir nerūpestinga.

Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui. Atsakovė, būdama vežėja, neįrodė CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte nurodytų atleidimo nuo atsakomybės pagrindų (CPK 178 straipsnis).

2015 m. balandžio 15 d. sudarius Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. JTP15-10341 tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnio 2 dalies pagrindu atsakovė privalo atlyginti dėl krovinio sugadinimo atsiradusią žalą.

Iškraunant krovinį buvo užfiksuoti tik dviejų krovinio dalių pažeidimai. Tokio pobūdžio defektai, kurie nustatyti ant trečiosios detalės, galėjo būti akivaizdžiai matomi atliekant krovinio priėmimo procedūrą be specialaus patikrinimo. Ieškovė praleido CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą pareikšti pretenziją dėl trečiosios detalės pažeidimo, todėl reikalavimo dalis dėl 138 Eur nuostolių priteisimo atmestina.

Nustačius atsakovės didelį neatsargumą, nėra pagrindo taikyti garantijų, ribojančių vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydį (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis), todėl iš atsakovės priteistina ieškovei 1219 Eur (1357 Eur – 138,00 Eur) nuostolių.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą.

Kolegija nurodė, kad UAB „Okva“ (gavėja – oficiali Čekijos įmonės „Alukov a. s.“ atstovė Lietuvoje) per tarpininkę užsakovę UAB „Hydropool LT“ pirko iš savo atstovės įmonės „Alukov a. s.“ (tiekėjos ir siuntėjos) prekes – aliuminio konstrukcijas (stumdomas baseino uždengimo konstrukcijas). 2015 m. balandžio 13 d. UAB „Hydropool LT“ ir ieškovė pasirašė Transporto užsakymą Nr. JTP15-1034, pagal kurį ieškovė įsipareigojo organizuoti krovinio pervežimą iš Čekijos į Švediją. Kadangi ieškovė, organizuodama krovinio pervežimą (transporto užsakymo 2 punktas), galėjo samdyti kitą vežėją paslaugai tinkamai atlikti, tai ji, kaip ekspeditorė, su atsakove 2015 m. balandžio 14 d. sudarė Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. JTP15-1034. Pagal šią sutartį atsakovė (vežėja) įsipareigojo pervežti krovinį iš Čekijos į Lietuvą (Jonavą), t. y. įvykdyti dalinį pervežimą.

Atsakovė 2016 m. sausio 5 d. teismo posėdyje atsisakė atsikirtimų tuo pagrindu, kad krovinys vežti buvo pateiktas netinkamai supakuotas, taip pat neįrodinėjo, kad nuostoliai galėjo atsirasti dėl netinkamo krovinio pakrovimo ar iškrovimo. Tai reiškia, kad atsakovė sutiko, jog krovinio pažeidimai atsirado jį transportuojant.

Atsakovė buvo atsakinga už krovinio saugumą jį transportuojant, tačiau krovinio saugumo neužtikrino (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis). 2015 m. balandžio 17 d. (ieškovės teigimu, klaidingai nurodyta data dėl darbuotojo kaltės) ir 2015 m. gegužės 14 d. ieškovė surašė atsakovei pretenzijas dėl nuostolių atlyginimo, nes 2015 m. gegužės 7 d. iš tarpininkės UAB „Hydropool LT“ gavo pretenziją atlyginti patirtus 1357 Eur nuostolius dėl to, kad gavėja UAB „Okva“ atsisakė detalių remonto ir pareikalavo jas pakeisti naujomis.

Atsakovė nenuginčijo aplinkybių, kad gavėja UAB „Okva“ atsisakė pažeistų prekių ir pareikalavo atvežti naujas, kad, remiantis UAB „Hydropool LT“ pretenzija, krovinį pervežti atgal gamintojui, suremontuoti ir parvežti atgal į Jonavą kainuotų brangiau nei naujos dalys (CPK 178 straipsnis). Pretenzijoje nurodomos gamintojo naujų detalių kainos ir jų atvežimo kaina, iš viso 1357 Eur. UAB „Hydropool Lt“ nuostolius gavėjai UAB „Okva“ atlygino. Bendra krovinio (aliuminio konstrukcijų) vertė buvo 5671 Eur. 2015 m. gegužės 15 d. pristatymo pranešimas patvirtina, kad siuntėja Čekijos įmonė „Alukov a. s.“ pristatė gavėjai UAB „Okva“ naujas prekes. Ieškovė sumokėjo UAB „Hydropool Lt“ 1357 Eur.

Reklamacija pagal CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalį nebuvo pareikšta krovinio priėmimo metu dėl mažiausio polikarbonato segmento, kuris neužfiksuotas krovinio patikrinimo akte ir kurio vertė yra 138 Eur, todėl ši ieškinio dalis atmestina.

Pagal CMR konvencijos 23 straipsnį kompensacija iš vežėjo negali būti pareikalauta didesnė nei 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Tokios yra įtvirtintos SDR ribos. Tačiau CMR konvencija dėl atsakomybės vežėjui neperžengiant SDR ribų įtvirtina išimtis, t. y. CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuostolių, viršijančių SDR ribas, atlyginimo galima reikalauti, jeigu krovinio vertė buvo deklaruota ir jeigu vežėjas buvo informuotas apie tai, kad krovinys viršija SDR ribas, nustatytas CMR konvencijoje. Pagal šalių sutartį atsakovė buvo informuota, kad krovinio vertė viršija SDR nustatytas normas (3.4 punktas), todėl nuostolių atlyginimui nėra taikomas CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas.

Kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012; 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2013), nurodė, kad pagal byloje esančias nuotraukas krovinio siuntėjas pakrovė krovinį į transporto priemonę, ją sutvirtino diržais, kad transportavimo metu kroviniui nebūtų padaryta žala. Sprendžiant dėl CMR konvencijos 29 straipsnio taikymo turi būti įvertinta, ar vežėjo veiksmai turėjo įtakos žalai kilti, t. y. ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė, kad bus padaryta žala kroviniui ar jis bus prarastas. Atsakovė yra profesionali pervežimų srityje veikianti įmonė, krovinių gabenimas yra jos kasdieninė veikla. Atsakovė po krovinio pakrovimo (krovinys buvo perėjęs jos atsakomybėn) savavališkai jį judino ir perkrovė tam, kad šalia galėtų pakrauti papildomą krovinį. Šie veiksmai rodo atsakovės, kaip vežėjos, didelį neatsargumą, kuris pasireiškė akivaizdžiu atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymu. Kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015), nurodė, kad atsakovė atliko sąmoningus veiksmus, sukėlusius neigiamų pasekmių, todėl riboti jos atsakomybę nebuvo pagrindo.

Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui. Atsakovė nuo 2015 m. balandžio 20 d. (paaiškėjus žalos faktui) nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos atsakomybės dėl sugadinto krovinio ribojimą ar šalinimą. 2015 m. gegužės 7 d. gavusi ieškovės pretenziją, jos neatmetė, nesiekė nustatyti atsiradusios žalos pobūdžio ir dydžio, neteikė įrodymų, patvirtinančių, kad nuostolių dydis yra mažesnis. Gavusi ieškovės pretenziją, atsakovė nurodė kreiptis į draudiką, tačiau pati su savo draudimo bendrove nebendradarbiavo, dėl to iki šiol nėra aišku, ar įvykis bus pripažintas draudžiamuoju.

Kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185-969/2015), sprendė, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje turėjo teisę pasirinkti, kam reikšti ieškinį – atsakovei, jos civilinės atsakomybės draudikei ar abiem kartu. Ieškovės reikalavimai yra pareikšti tinkamai atsakovei, nes šalis sieja sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai pervežimo srityje. Pagal CK 6.256 straipsnio 2 dalį asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Atsakovė prie apeliacinio skundo pridėjo 2015 m. kovo 26 d. draudimo liudijimą, galiojusi krovinio vežimo metu. Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme nukentėjusiems asmenims yra nustatyta tik teisė, bet ne pareiga kreiptis tiesiogiai į draudiką dėl žalos atlyginimo (Draudimo įstatymo 108 straipsnis). Atsakovė, atlyginusi nuostolius ieškovei, įgis regreso teisę į trečiąjį asmenį ir šią sumą, esant pagrindui, galės išsiieškoti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai aiškino vežėjo rūpestingumo pareigą, t. y. kad tyčiniams veiksmams prilyginamas paprasčiausių neatidumo ir nerūpestingumo taisyklių nesilaikymas (teismų cituojamose bylose vairuotojai paliko krovinį nesaugomose aikštelėse). Elementarus krovinio apgadinimas vežimo metu dėl sąlyčio su kitu kroviniu negali būti vertinamas kaip itin didelis nerūpestingumas, nes priešingu atveju būtų paneigta CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies esmė. Krovinys buvo pritvirtintas diržais. Kadangi krovinys buvo supakuotas, kaip nurodė ieškovės atstovė bylos nagrinėjimo metu, pakankamai gerai, todėl sąlytis su kitu kroviniu negali būti vertinamas kaip itin didelis atsakovo nerūpestingumas, nes pakuotė turėjo apsaugoti nuo žalos kilimo, liečiantis su gretimai pakrautu kroviniu.

Teismai nepagrįstai rėmėsi CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalimi, nustatančia ribotos vežėjo atsakomybės išimtį. Teismų cituojami kasacinio teismo išaiškinimai šioje byloje negali būti taikomi, nes nesutampa bylų faktinės aplinkybės. Civilinėse bylose Nr. 3K-3-172/2009, Nr. 3K-3-318/2009 ir Nr. 3K-3-267/2009 buvo nustatomas vairuotojo kaltės laipsnis, palikus transporto priemonę nesaugomoje aikštelėje, o civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011 krovinys buvo perduotas važtaraštyje nenurodytam asmeniui. Nagrinėjamoje byloje krovinys buvo galimai pažeistas gabenimo metu, t. y. iš esmės skiriasi vežėjo veiksmai ir kaltės laipsnis.

Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalį vežėjui neribota civilinė atsakomybė už krovinio sugadinimą ar praradimą taikoma tik esant dviem sąlygoms: 1) didesnė krovinio vertė deklaruojama važtaraštyje ir 2) už tai sumokamas papildomas užmokesčio priedas. Teismai nenustatė nė vienos iš būtinųjų sąlygų taikyti CMR konvencijos ribotos civilinės atsakomybės išimtis, t. y. krovinio vertė nebuvo deklaruota CMR važtaraštyje ir nebuvo sumokėtas joks priedas. Taigi teismai nepagrįstai atsakovei taikė neribotą civilinę atsakomybę.

Ieškovė savo reikalavimus grindžia UAB „Hydropool LT“ 2015 m. gegužės 7 d. pretenzija, tačiau nei krovinio sugadinimo masto, nei nuvertėjimo dydžio nepagrindžia jokiais dokumentais. Krovinys nebuvo visiškai sunaikintas, o apgadinimai nėra dideli (nubrozdinimai), todėl jo vertės sumažėjimas dėl sugadinimo negali būti prilyginamas aliuminio konstrukcijos vertei. UAB „Hydropool LT“ 2015 m. balandžio 27 d. defektų aktas nepatvirtina krovinio pažeidimų fakto ir masto, nes jis pasirašytas tik UAB „Hydropool Lt“ atstovų ir jame nenurodyti pažeidimai, jų mastas. Šis aktas vertintinas tik kaip pranešimas. Ieškinyje nurodytomis pažeistomis konstrukcijomis disponuoja krovinio gavėjas ar ieškovas, todėl visos aliuminio konstrukcijų vertės priteisimas sudaro pagrindą krovinio gavėjui ar ieškovui nepagrįstai praturtėti.

Teismas nenustatė apgadinto krovinio, už kurį priteisė nuostolių atlyginimą, svorio. Jokie dokumentai nepatvirtina, koks buvo sugadinto krovinio dydis. Ši aplinkybė itin svarbi siekiant nustatyti, kokia priteistina žala pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies nustatytus ribojimus (kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio). SDR santykis su euru krovinio pristatymo dieną buvo 1,07260. Dėl to atsakovės draudikas atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Atsakovė net negali sumažinti ginčijamos sumos, atsižvelgiant į CMR konvencijoje nustatytus ribojimus, nes nežino sugadinto krovinio svorio ir negali apskaičiuoti nuostolių.

Ieškovė neįrodė padarytos žalos, jos masto ir dydžio, nors tai buvo jos pareiga (CPK 12, 178 straipsniai).

Atsakovė savo civilinę atsakomybę buvo apdraudusi, todėl ieškovė savo pažeistas teises turėtų ginti pirmiausia prašydamas žalą priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ ir tik šiai jos visos neatlyginus – kad kitą dalį atlygintų atsakovė (CK 6.254 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2014).

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismai aiškiai įvardijo nerūpestingus vežėjos veiksmus. Nebuvo ginčo, kad krovinys buvo apgadintas kito šalia pakrauto krovinio. Papildomo krovinio pakrovimas su užsakove nebuvo derinamas, apie tokius veiksmus vežėja neinformavo užsakovės, negavo jos leidimo. Krovinys siuntimo vietoje buvo pakrautas tinkamai, laikantis visų saugumo reikalavimų, tačiau atsakovė savavališkai perkrovė krovinį, papildomai pasikrovė kitą krovinį, dėl to buvo apgadintas ieškovės krovinys ir padaryta žala. Remdamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-334/2011; 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015) ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog žalą sukėlė sąmoningas atsakovės elgesys – krovinio perkrovimas (subjektyvus kriterijus), todėl riboti jos atsakomybę nebuvo pagrindo.

Atsakovė 2016 m. sausio 5 d. teismo posėdyje atsisakė atsikirtimų tuo pagrindu, kad krovinys vežti buvo pateiktas netinkamai supakuotas, neįrodinėjo, kad nuostoliai galėjo atsirasti dėl netinkamo krovinio pakrovimo ar iškrovimo. Atsakovė sutiko, kad krovinio pažeidimai atsirado krovinio transportavimo metu. Atsakovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, o teismas neturėjo pareigos tokio pobūdžio bylose būti aktyvus ir rinkti papildomus įrodymus, todėl atsakovės argumentas dėl netinkamos pakuotės atmestinas.

Atsakovė, būdama profesionali vežėja, ne vienerius metus dirbanti pervežimo srityje, laisva valia sudarė sutartį, pagal kurią: 1) buvo informuota apie krovinio vertę; 2) prisiėmė atsakomybę dėl didesnės krovinio vertės; 3) susitarė, kokiu būdu bus deklaruota krovinio vertė (t. y. kad bus nurodyta krovinį lydinčiuose dokumentuose); 4) sutarė papildomą atlygį už viršijančią SDR normas krovinio vertę (20 proc. frachto sumos); 5) prisiėmė riziką ir atsakomybę bei atsisakė teisės ginčyti ateityje krovinio vertę. Šalys yra lygiaverčiai juridiniai asmenys savo srities profesionalai, kuriems taikomi tokio paties atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl argumentas, kad netaikytina neribota civilinė atsakomybė, nepagrįstas. Atsakovė buvo informuota, kad krovinio vertė viršija SDR nustatytas normas (sutarties 3.4 punktas), todėl nuostolių atlyginimui nėra taikomas CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas.

Atsakovė, o ne teismas turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus. Atsakovė iki bylos iškėlimo teisme dienos neatliko jokių aktyvių veiksmų, nustatant žalos dydį, jai buvo pateiktos pretenzijos su nuostolių dydį pagrindžiančiais dokumentais. Atsakovė CMR konvencijoje nustatyta tvarka pretenzijos neatmetė ir nesivadovavo sutarties 5.7 punktu, pagal kurį protingas terminas atmesti pretenziją – 14 dienų. Atsakovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, nepateikė įrodymų, kad ieškovės prašomi priteisti nuostoliai yra per dideli.

Krovinio sugadinimo mastas ir nuvertėjimo dydis byloje nustatyti teismams įvertinus esančius įrodymus. Krovinio vertė buvo nustatyta pagal rašytinius įrodymus, patvirtinančius detalių apgadinimą ir krovinio grąžinimą į pradinę būklę, su tuo susijusius nuostolius.

Ieškovės reikalavimas yra pagrįstai pareikštas atsakovei; šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai pervežimo srityje (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Ieškovės su AB „Lietuvos draudimas“ sutartiniai santykiai nesieja. Draudimo įstatymo 108 straipsnyje nukentėjusiems asmenims yra nustatyta tik teisė, bet ne pareiga kreiptis tiesiogiai į draudiką dėl žalos atlyginimo. Aplinkybė, kad atsakovė buvo apsidraudusi savo civilinę atsakomybę, nepašalina jos pareigos pagal CK 6.256 straipsnio 2 dalį atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo sutarties vykdymo.

Kasaciniame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2014, kurioje tiek prievolės, tiek atsakomybės pobūdis yra visiškai kiti. Nagrinėjamu atveju šalis sieja sutartiniai santykiai, kuriems pirmiausia taikoma CMR konvencija, pagal kurią ieškovas turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo tiesiogiai į vežėją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185-969/2015).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vežėjo atsakomybės ribų

CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis). Tokio ribojimo išimtis įtvirtinta CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Jeigu nustatoma vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies sąlygas, tai šiam vežėjui netaikytinos šios konvencijos nuostatos, atleidžiančios nuo civilinės atsakomybės arba ją ribojančios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009). Tokiais veiksmais CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies prasme laikytini sąmoningi ir pakankamai tikslingi vežėjo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui. Sprendžiant dėl CMR konvencijos 29 straipsnio taikymo turi būti įvertinta, ar vežėjo vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui, t. y. ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė, kad bus padaryta žala kroviniui ar kad jis bus prarastas. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad svarbu nustatyti ne tik pažeidimo padarymo faktą, bet ir jo esmingumą, įtaką didesnei žalos padarymo rizikai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2014).

Plėtodamas CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tokio vežėjo elgesio buvimas ar nebuvimas gali būti konstatuotas esant įvairioms situacijoms (pvz., dėl eismo įvykio, krovinio vagystės, kitokio krovinio praradimo) ir priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį, turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas vertino, kad sąmoningais tyčiai prilygintinais atsakovės veiksmais laikytinas krovinio perkrovimas (krovinys buvo jau perėjęs jos atsakomybėn) tam, kad šalia būtų galima pakrauti papildomą krovinį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovė atliko sąmoningus veiksmus, sukėlusius neigiamų pasekmių, todėl riboti jos atsakomybę nebuvo pagrindo.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu ir nurodo, kad vien tik aplinkybė, jog krovinys buvo perkrautas, negali būti pagrindas konstatuoti, jog vežėja savo veiksmais pažeidė bendrąją vežėjo rūpestingumo pareigą, t. y. kad vežėjos elgesys galėtų būti vertinamas kaip žinojimas, jog dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių, ir jos sąmoningas veikimas prie tokių padarinių atsiradimo prisidėjo. Byloje nenustatyta, kad vežėja, perkraudama krovinį ir pakraudama papildomą krovinį, būtų sąmoningai ar akivaizdžiai netinkamai juos pakrovusi ir sutvirtinusi, kad pakrovimo metu vežėjai turėjo būti žinoma, jog kroviniui veikiausiai bus padaryta žala, bet ji sąmoningai veikė nerūpestingai, taip pat nenustatyta, kad kokie nors atsakovės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalai kilti, kad atsakovė neatliko kokių nors veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Krovinio perkrovimas nebūtinai turėjo lemti žalą kroviniui (žr. nutarties 29 punktą).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į subjektyviuosius kriterijus (objektyvieji kriterijai, bylos duomenimis, nėra aktualūs, nes nenustatytas kokių nors taisyklių pažeidimas), konstatuoja, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti sąmoningo netinkamo vežėjos elgesio (žr. nutarties 30 punktą). Atsakovės elgesys perkraunant krovinį pasireiškė neatsargumu, tačiau šis neprilygintinas tyčiniams veiksmams.

Kadangi vežėjos veiksmai, patenkantys į CMR konvencija nustatytos atsakomybės sritį, negali būti kvalifikuojami kaip sąmoningas netinkamas vežėjos elgesys, tai nagrinėjamoje byloje dėl atsakomybės, kylančios CMR pagrindu, vežėja nepraranda galimybės remtis CMR konvencijoje įtvirtintais atsakomybės ribojimo ar atleidimo nuo atsakomybės pagrindais.

Dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės

CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento.

Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis). CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: a) buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje; b) kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai; c) jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu; d) dėl natūralių kai kurių krovinių savybių, dėl kurių jie buvo visai ar iš dalies prarasti ar sugadinti: surūdiję, supuvę, sudžiūvę, nubyrėję, suslūgę, pažeisti parazitų ar graužikų ir pan.; e) dėl nepakankamo ir nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo; f) vežant gyvūnus.

Pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 2 dalį, jei vežėjas įrodo, kad susidarius aplinkybėms krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 punkte nurodytų rizikos faktorių, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo krovinio pažeidimai atsirado krovinio pervežimo metu (CPK 178 straipsnis, CMR konvencijos 18 straipsnis). Šią aplinkybę iš esmės pripažino atsakovė, atsisakiusi savo atsikirtimų, jog krovinys vežti buvo pateiktas netinkamai supakuotas ir (ar) buvo netinkamai siuntėjos pakrautas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neįrodyta ir nekonstatuotina CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies b punkto aplinkybė, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės už krovinio sugadinimą (žr. nutarties 36 punktas). Nagrinėjamu atveju negali būti taikomas ir CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktas, nes byloje nustatyta, kad krovinys vežėjos buvo perkrautas. Kitos CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos aplinkybės, atleidžiančios vežėją nuo atsakomybės, taip pat nenustatytos (žr. nutarties 36 punktas), kaip ir kroviniu disponuojančio asmens kaltė, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio dalies sugadinimo, kokie nors krovinio defektai ar aplinkybės, kurių pasekmių atsakovė kaip vežėja negalėjo išvengti (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis).

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytos aplinkybės, galinčios lemti atsakovės atleidimą nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos nuostatas.

Dėl vežėjo atsakomybės ribojimo ir nuostolių dydžio

Krovinio sugadinimas – tai krovinio savybių pablogėjimas, nulemiantis jo vertės sumažėjimą, arba tai, kad jis tampa nebetinkamas naudoti. Krovinio visiško sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertę pagal CMR konvencijos 23 straipsnį. Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 straipsnis) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (pvz., mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2012).

CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip: suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys, arba suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio.

CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompensacijos suma dėl dalies ar viso krovinio praradimo ar sugadinimo apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 2, 3 dalys). Be to, turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami (CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis). Didesnės kompensacijos iš vežėjo gali būti pareikalauta tik tuo atveju, jeigu buvo deklaruota krovinio vertė arba papildoma krovinio vertė, kaip nurodyta 24 ir 26 straipsniuose (CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalis).

CMR konvencijos 24 straipsnyje nustatyta, kad siuntėjas, jeigu apmokėtas sutartas užmokesčio už vežimą priedas, važtaraštyje gali nurodyti krovinio vertę, viršijančią ribą, nurodytą 23 straipsnio 3 punkte, ir šiuo atveju deklaruojama suma keičia šią ribą. Pagal CMR konvencijos 26 straipsnio 1 dalį siuntėjas, įrašęs atitinkamas instrukcijas važtaraštyje su sąlyga, kad bus apmokėtas suderintas užmokesčio už vežimą priedas, gali nustatyti papildomą krovinio vertę tam atvejui, jeigu krovinys būtų prarastas, sugadintas arba sutartu laiku nebūtų pristatytas į paskirties vietą.

Atsakovė nesutinka su teismų nustatytu nuostolių dydžiu, t. y. kad krovinio dalis buvo visiškai sugadinta, nurodo, kad apgadinimai nėra dideli (nubrozdinimai), todėl krovinio dalies vertės sumažėjimas dėl sugadinimo negali būti prilyginamas aliuminio konstrukcijos vertei. Be to, atsakovės teigimu, teismai turėjo taikyti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensacijos ribą. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina ir kad ieškovė įrodė nuostolių dydį. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismų išvada.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vienkartinės krovinio pervežimo sutarties 3.4 punktu šalys susitarė, jog atsakovė kaip vežėja yra informuota, kad krovinio vertė viršija SDR normas, nustatytas CMR konvencijos 23 straipsnyje; krovinio vertė yra nurodyta šioje sutartyje ir (arba) lydinčiuose dokumentuose; papildomas užmokesčio priedas už pervežimą, kuris keičia krovinio vertę, viršijantis CMR konvencijos 23 straipsnyje nustatytą ribą, yra įskaičiuotas į bendrą frachto sumą (20 proc. frachto vertės); vežėja patvirtina, kad krovinio vertė yra žinoma ir aiški. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad krovinio vertė šalių buvo suderinta dar prieš pasirašant sutartį, o sąskaita buvo lydintis krovinio dokumentas, iš kurio krovinio vertė atsakovei taip pat buvo aiški. Dėl nurodytų priežasčių ir remdamasi nutarties 42, 43 punktuose nurodytomis CMR konvencijos 24 straipsnio ir 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismai, nustatydami ieškovei priteistinos kompensacijos dydį, pagrįstai nesirėmė CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta riba, atsakovės akcentuojamas krovinio svorio nustatymas neturėjo reikšmės sprendžiant dėl priteistino nuostolių atlyginimo dydžio.

Bylą nagrinėję teismai, įvertinę ieškovės į bylą pateiktus dokumentus, konstatavo, kad gamintojo naujų dviejų detalių su jų atvežimu kaina yra 1219 Eur. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pažeistą krovinį pervežti atgal gamintojui, suremontuoti ir vėl atvežti į Jonavą kainuotų brangiau nei naujos dalys. Byloje esantis 2015 m. balandžio 27 d. defektų aktas patvirtina, kad, atsižvelgiant į pažeidimų mastą ir prekių specifiką (stumdomos baseino uždengimo konstrukcijos), suremontuoti pažeistas detales yra ekonomiškai netikslinga. Atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių savo atsikirtimus dėl ieškovės nurodytų patirtų nuostolių dydžio (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos išvada, kad dėl sugadinimo krovinio dvi dalys nuvertėjo visiškai, yra pagrįsta. Taip pat byloje nenustatyta, kad nuostolių atlyginimo suma yra didesnė už sumą, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį (CMR konvencijos 25 straipsnio 2 dalies b punktas; žr. nutarties 41 punktą).

Konkretus teismų nustatytas nuostolių dydis – tai fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako, tik konstatuoja, kad teismų išvados dėl ieškovei priteistino nuostolių atlyginimo dydžio padarytos atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl vežėjo ir jo draudiko atsakomybės

Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi žalos padarymo metu) 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo išmoką draudikas moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o kai draudėjas ar apdraustasis atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, draudikas moka draudimo išmoką draudėjui ar apdraustajam. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 108 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimą reiškė tiesiogiai vežėjai (atsakovei), bet ne jos draudikei AB „Lietuvos draudimas“. Atsakovės nuomone, ieškovė savo pažeistas teises turėtų ginti pirmiausia prašydama žalą priteisti iš atsakovės draudikės ir tik jos visos neatlyginus – kitą dalį prašyti priteisti iš atsakovės (CK 6.254 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2014). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimai yra pareikšti tinkamai atsakovei, nes šalis sieja sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai pervežimo srityje.

Teisėjų kolegija sutinka su nutarties 49 punkte nurodyta teismo išvada ir, remdamasi 48 punkte nurodytomis Draudimo įstatymo teisės normomis, nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo teisę pasirinkti, kam šioje byloje reikšti reikalavimą – ar vežėjai, kurios atsakomybė reglamentuojama CMR konvencijos teisės normomis, ar jos draudikei, kurios atsakomybė apibrėžta vežėjos ir draudikės sudarytoje sutartyje, taip pat reglamentuojama Draudimo įstatymo ir CK teisės normomis. Savo ruožtu vežėja, atlyginusi nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą dėl krovinio sugadinimo, įgyja teisę draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis reikalauti draudimo išmokos iš savo draudikės (Draudimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalis; žr. nutarties 48 punktą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2014 išaiškinimais, nes skiriasi nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Atsakovės cituojamoje byloje buvo sprendžiama dėl draudiko pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ) ir transporto priemonės valdytojo atsakomybės prieš žalą patyrusį asmenį. Nagrinėjamoje byloje ieškovė patyrė žalą ne dėl eismo įvykio, todėl šiuo atveju TPVCAPDĮ netaikytinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nors bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo atveju taikė CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, tačiau priėmė iš esmės teisingus procesinius sprendimus, todėl pagrindo pakeisti ar panaikinti kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 4,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. pažyma). Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai šios išlaidos priteisiamos valstybei iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė jų dydį patvirtinančio dokumento, todėl šis prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Agmantra“ (į. k. 302296437) 4,35 Eur (keturis Eur 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas