Baudžiamoji byla Nr. 2K-421/2012
(Proceso Nr. nesuteiktas)
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.3, 1.1.8.1.2, 1.1.8.13, 1.1.11.1, 2.4.2.1, 2.4.7
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. ir nuteistojo E. S. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalis dėl M. L. ir E. S. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą labai didelio kiekio metamfetamino įgijimą, gabenimą bei laikymą ir priimtas naujas nuosprendis:
M. L. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos – amfetamino laikymo ir jam paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtoji bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų, ją atliekant pataisos namuose.
E. S. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų – amfetamino laikymo ir jam paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu E. S. ir M. L. nuteisė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad jie veikdami kartu su D. A. iki 2007 m. liepos 12 d. ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens įgijo 26 003,64 g miltelių, turinčių savo sudėtyje psichotropinės medžiagos – metamfetamino, t. y. D. A. laikotarpiu iki 2007 m. liepos 11 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijus ne mažiau kaip 10 kg miltelių, turinčių psichotropinių medžiagų – metamfetamino, M. L. laikotarpiu iki 2007 m. liepos 12 d., Kaune, Vilijampolės mikrorajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijus 16 003,64 g miltelių, turinčių savo sudėtyje psichotropinės medžiagos – metamfetamino, tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami grupe su D. A., 2007 m. liepos 13 d., apie 12.00 val., neteisėtai gabeno šią psichotropinę medžiagą automobiliu „Ford Focus“ (valst. Nr. CRM 405) nuo pastato Nr. 350, esančio Kaune, Savanorių pr., iki garažo Nr. 16, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), kur šią psichotropinę medžiagą neteisėtai laikė iki 2007 m. liepos 14 d., 11.05 val., kol psichotropinė medžiaga – 26 003,64 g baltos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje labai didelį kiekį – 12 932,8 g metamfetamino, supakuota 27 plastikiniuose paketuose, buvo rasta ir paimta kratos metu.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalis dėl M. L. ir E. S. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą labai didelio kiekio metamfetamino įgijimą, gabenimą bei laikymą ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo M. L. ir E. S. pripažinti kaltais pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad jie neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, t. y. D. A. (kuriam ikiteisminio tyrimo metu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus) susitarus, kad M. L. padės psichotropines medžiagas supakuoti ir išveš jas į užsienį, M. L. ir E. S. kartu su D. A. pastarojo vairuojamu automobiliu „Ford Focus“ (valst. Nr. CRM 405) 2007 m. liepos 13 d. apie 12 val. atvyko į garažą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), ir jame neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 12 932,8 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią 2007 m. liepos 14 d. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. L. pateikia alternatyvius prašymus: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo gynėjo apeliacinis skundas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m sausio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo gynėjo apeliacinis skundas, ir pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendį – perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 238 straipsnio 1 dalį atitinkamai sušvelninat paskirtą bausmę bei galutinę subendrintą bausmę; arba pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendį – taikyti jam BK XI skyriaus nuostatas, tarp jų ir BK 81 straipsnio 2 dalį, bei sušvelninti jam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę, atitinkamai sušvelninant ir galutinę subendrintą bausmę; arba pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sušvelninti jam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę, atitinkamai sušvelninant ir galutinę subendrintą bausmę. Taip pat nuteistasis prašo įskaityti į jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką ikiteisminio tyrimo metu sulaikyme ir suėmime išbūtą laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. sausio 30 d.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė BPK 320 ir 332 straipsnių reikalavimus, nes jo gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo neišsamiai, nepatikrino skundo argumentų, kuriais buvo prašoma nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 238 straipsnio 1 dalį. Nuosprendžio skundžiamoji dalis yra prieštaringa. Nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus apie atsisakymą nuo nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir veikos kvalifikavimo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, nustatė, jog nuteistasis bendrininkavo su D. A., buvo šiam pažadėjęs psichotropinę medžiagą supakuoti, dėl to D. A. šią medžiagą patikėjo jam, o šis būdamas garaže ją laikė, t. y. turėjo savo žinioje, ir išeidamas iš garažo pasirūpino jos saugumu užrakindamas garažą, naudojosi priemonėmis, reikalingomis pakuojant psichotropinę medžiagą, rasta psichotropinė medžiaga buvo supakuota taip, kaip tai padaryti liepė D. A.. Taip buvo paneigti nuteistojo parodymai, kad minėtos medžiagos jis nepakavo. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad kartu teismas konstatavo, jog aplinkybė supakavo ar nesupakavo jis psichotropinę medžiagą veikos kvalifikavimui nereikšminga, nes yra įrodyta, jog šią medžiagą jis turėjo savo žinioje, t. y. neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Taigi, šia išvada nuosprendyje abejojama ankstesniąja išvada apie tai, kad nuteistasis pakavo nurodytą medžiagą, o abejonėmis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.
Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog neįrodytas nuteistojo bendrininkavimas su D. A., todėl jam iš kaltinimo pašalino neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimą ir gabenimą. Pripažinus, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis veikė su D. A. bendrininkų grupe, kasatoriui nesuprantama nuosprendžio išvada dėl to, kad jis laikė ir saugojo D. A. psichotropinę medžiagą. Be to, nenustačius nuteistojo bendrininkavimo su D. A., tačiau kartu paneigiant ir jo savanorišką atsisakymą nuo nusikalstamos veikos darymo bendrininkaujant su D. A., kasatoriui neaiški jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė, veikos motyvai bei tikslai. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, padaromas tik tiesiogine tyčia. Šiuo atveju nustatyta, kad jis nurodytu laiku būdamas D. A. valdytame garaže neteisėtai laikė D. A. priklausiusią psichotropinę medžiagą, tačiau neaišku, kodėl taip darė. Kasatoriaus teigimu, į šiuos klausimus atsakyta jo gynėjo apeliaciniame skunde, kuriame nurodyta, kad nuteistasis buvo vyresnio už jį asmens (D. A., susijusio su neteisėtu disponavimu psichotropinėmis medžiagomis) bandomas įtraukti į labai sunkaus nusikaltimo darymą. Nors iš tiesų D. A. asmeniškai jo buvo prašęs supakuoti psichotropinę medžiagą, tačiau, pamatęs tos medžiagos labai didelį kiekį, jis savanoriškai atsisakė dalyvauti nusikaltime. Šiuo atveju neturi reikšmės ta aplinkybė, kad jis, E. S. atsigavus nuo garaže parūkytos "žolės", išėjo su juo iš garažo tik po tam tikro laiko, kad išeidamas garažą instinktyviai užrakino. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. A. valdyme buvęs garažas kartu ir jame rasta psichotropinė medžiaga iš esmės visą laiką buvo teisėsaugos institucijų žinioje (garažas buvo stebimas). Kasatoriaus manymu, byloje nenagrinėta, kuo pavojingas visuomenei jo elgesys, kai jis pamatęs garaže labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos išėjo iš garažo prie jos net neprisilietęs ir taip atsisakė daryti nusikalstamą veiką. Nors nuosprendyje teigiama, kad taip nuteistasis psichotropinę medžiagą trumpą laikotarpį saugojo, tačiau pagal faktines bylos aplinkybes šios medžiagos saugumui ar nesaugumui neturėjo įtakos jo trumpalaikis buvimas garaže šalia jos. Kasatoriaus manymu svarbiausia tai, jog jis, savanoriškai atsisakęs nuo nusikalstamos veikos darymo, neturėjo tyčios laikyti psichotropinės medžiagos. Aplinkybė, jog jis nepranešė apie D. A. neteisėtai laikytą psichotropinę medžiagą teisėsaugos institucijoms, leidžia spręsti, kad jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai atmesti deklaratyviai.
Dėl pirmiau paminėtų aplinkybių kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma jo gynėjo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies), neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų (BPK 332 straipsnio 3 dalies). Šie BPK pažeidimai pripažintini esminiais, sutrukdžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl yra pagrindas perduoti atitinkamą bylos dalį perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.
Kasatorius teigia, kad nenustačius pagrindo perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, byloje darytina išvada, kad skundžiamoje dalyje jo nusikalstama veika kvalifikuota netinkamai. Nuteistojo teigimu, byloje nustatyta, kad: D. A. prašymu 2007 m. liepos 13 d., apie 12 val., jis atvyko į D. A. valdytą garažą; garaže pamatė D. A. neteisėtai laikomą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos; išsigandęs, tačiau pabuvęs garaže keletą valandų (nes jame kartu buvusiam E. S. pasidarė bloga nuo jo rūkytos "žolės") iš garažo išėjo; garažas buvo slapta stebimas policijos pareigūnų; nurodytąjį garaže buvusį labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos 2007 m. liepos 14 d. kratos metu paėmė policijos pareigūnai. Kasatoriaus atkreipia dėmesį, kad netrukus (kitą dieną) buvo sulaikytas D. A., kuris teisėsaugos institucijoms įvardijo ir nuteistąjį, kaip buvusį tame garaže (be to, slapto stebėjimo metu nuteistasis buvo nufilmuotas nurodytu laiku įeinantis ir išeinantis iš garažo), tačiau jam pretenzijos dėl buvimo garaže pareikštos tik 2008 m. balandžio 2 d., jį sulaikius. Kasatorius neneigia, jog 2007 m. liepos 13 d. buvo Kaune, (duomenys neskelbtini) esančiame garaže, ir matė ten psichotropinę medžiagą, kurią turėjo pagrindą laikyti esant labai didelio kiekio. Tačiau teigia, kad, išsigandęs galimos atsakomybės, su psichotropine medžiaga nieko nedarė, D. A. prašymo perpakuoti šią medžiagą nevykdė ir iš garažo išėjo. Taigi, byloje nenustačius, kad jis kaip nors būtų su psichotropine medžiaga kontaktavęs iki patenkant į minėtą garažą, taip pat ir būnant garaže, liko neišspręstas inkriminuotino baudžiamojo įstatymo atribojimo klausimas. Kasatorius mano, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes jo veika šiame epizode gali būti kvalifikuojama tik pagal BK 238 straipsnio 1 dalį kaip nepranešimas teisėsaugai apie D. A. daromą labai sunkų nusikaltimą. Dėl minėtų aplinkybių nuteistasis mano, kad byloje priimti nuosprendžiai turi būti pakeisti ir jo veika perkvalifikuota iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 238 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam bausmę BK 238 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose.
Kartu kasatorius mano, kad byloje netinkamai pritaikytos BK 81 straipsnio 2 dalies, 90–94 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios nepilnamečių ar jiems prilygintų asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo įstatymo nuostatų netaikė motyvuodamas tuo, kad byloje aplinkybių, kurios leistų manyti, jog M. L. socialinė branda prilygo nepilnamečio brandai, nenustatyta; M. L. padarė nusikalstamas veikas jau sulaukęs pilnametystės, yra 11 klasių išsilavinimo; aplinkybės, kad M. L. nusikalto po poros mėnesių nuo pilnametystės dienos, iki nusikaltimų padarymo nebuvo teistas, kad jo veiksmams turėjo įtakos pilnametis, turintis pakankamai didelę patirtį narkotikų versle asmuo, nelaikytinos pagrindu abejoti M. L. socialine branda; apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė psichologė parodė, kad susipažinusi su M. L. medicininiais dokumentais nerado jokių duomenų apie jo psichinio vystymosi sutrikimus. Kasatoriaus manymu, tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai deklaratyvūs. Faktas, kad ekspertė-psichologė nerado jokių duomenų apie jo psichinio vystymosi sutrikimus, nepaneigia jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pagal BK 81 straipsnio 2 dalies prasmę nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai taikomi nors ir turintiems aštuoniolika metų, tačiau dar nesulaukusiems dvidešimt vienerių metų amžiaus ne tuo atveju, kai tie asmenys turi kokių nors psichikos sutrikimų, o tada, kai tie asmenys pagal socialinę brandą neprilygsta pilnamečiams asmenims. Apeliaciniame skunde argumentuotai buvo nurodyta, jog nagrinėjamų įvykių metu kasatorius pagal tuometinę savo socialinę brandą prilygo nepilnamečiui, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neįvertino. Tai netiesiogiai pripažįstama ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodant, jog „BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga". Kasatorius mano, jog pastaroji apeliacinės instancijos teismo išvada patvirtina, kad jo gynėjo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas neišsamiai. Be to, pagal BK 81 straipsnio prasmę nekalbama apie kokią nors teismo teisę ar pareigą. Tiesiog, jeigu nustatomos aplinkybės, patvirtinančios to baudžiamojo įstatymo taikymo sąlygas, tokiu atveju yra akivaizdu, kad teismas privalo taikyti atitinkamus baudžiamuosius įstatymus, reglamentuojančius nepilnamečių atsakomybę.
Taip pat nuteistasis mano, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas jam bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, be pagrindo netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas (dešimt metų) šiuo atveju prieštarauja teisingumo principui, nes nebuvo atsižvelgta į bausmės dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, kurios nurodytos ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nusikaltimo padarymo metu buvo vos aštuoniolikos metų ir kelių mėnesių amžiaus, neturėdamas didesnės gyvenimo patirties, buvo įtrauktas į nusikalstamą veiką pilnamečio asmens, besiverčiančio narkotinių ar psichotropinių medžiagų prekyba. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistasis mano, kad jam neturėtų būti skiriama dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Kartu nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad tik praėjus beveik devyniems mėnesiams po įvykio teisėsaugos institucijos, jau anksčiau žinojusios apie jo dalyvavimą veikoje, pareiškė jam dėl to pretenzijas. Tai, nuteistojo teigimu, rodo, kad teisėsaugos institucijos nelaikė jo tokiu pavojingu asmeniu, kad jis turėtų būti nedelsiant ir labai ilgam laikui izoliuotas nuo visuomenės, nes jis nepadarė realios žalos visuomenei. Skirdamas už šios nusikalstamos veikos padarymą bausmę, teismas iš esmės atsižvelgė tik į keletą reikšmingų bausmės skyrimui aplinkybių (jauną amžių, teisiamas pirmą kartą, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nusikaltimas sunkių padarinių nesukėlė, psichotropinė medžiaga išplatinta nebuvo). Teismas nepagrįstai sureikšmino jam inkriminuotos nusikalstamos veikos formalų pavojingumą ir neatsižvelgė į jo asmenybę apibūdinančias ir kitas, jau paminėtas, svarbias aplinkybes, taip nukrypdamas nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga). Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir pagal šį baudžiamąjį įstatymą inkriminavęs jam neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimą, gabenimą ir laikymą, paskyrė už šias atskiras nusikaltimas veikas dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžiu sumažinęs jam inkriminuoto kaltinimo apimtį (pašalinęs psichotropinių medžiagų įgijimą bei gabenimą ir pripažinęs kaltu tik dėl minėtų medžiagų neteisėto laikymo), paskyrė jam taip pat dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Kasatoriaus manymu, esant tokioms aplinkybėms nėra teisinga jam paskirtoji bausmė ir ji turėjo būti sušvelninta remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ar kitomis BK normomis. Juolab kad byloje nebuvo paduotas prokuroro apeliacinis skundas, kuriuo būtų buvę prašoma griežtinti nuteistajam bausmę. Dėl minėtų aplinkybių nuteistasis mano, kad tuo atveju, jeigu byloje būtų pagrindas skirti bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tai už šios veikos padarymą teismų jam paskirta bausmė neatitinka BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų ir yra aiškiai per griežta. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam skirtina švelnesnė bausmė, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali.
Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 66 straipsnio ir BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, nes į bausmės laiką neįskaitė jo suėmime išbūto laikotarpio. Nuteistasis pažymi, kad byloje jis sulaikytas 2008 m. balandžio 2 d., o suimtas nuo 2008 m. balandžio 3 d. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad jam, vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaitomas suėmime būtas laikas nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 30 d. Taigi pagal šį nuosprendį lieka neįskaitytas nuteistojo suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. balandžio 3 d. (jeigu neskaityti sulaikyme išbūto laiko) iki 2009 m. gruodžio 23 d. (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo diena). Kasatorius teigia, kad dėl šios priežasties spręstina, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą, taip pat pažeidė BK 66 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šiuo atveju nurodytų BK ir BPK normų pažeidimų nepaneigia ta aplinkybė, kad pačiame pirmosios instancijos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendyje suėmime išbūtas laikotarpis nuteistajam į bausmės laiką įskaitytas, o 2012 m. sausio 30 d. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu dalis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio palikta galioti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje atliktas byloje visų nuteistajam paskirtų bausmių subendrinimas. Be to, laisvės atėmimo vietos administracija, esant tokiai padėčiai (apygardos teismo nuosprendyje nurodytas vienas į bausmės terminą įskaičiuotas laikas, o 2012 m. sausio 30 d. nuosprendyje jau kitas), negalės tinkamai skaičiuoti atliktos bausmės, šios įstaigos darbas bus apsunkintas, teismams teks vėl spręsti nuteistojo suėmime išbūto laiko įskaitymo į paskirtos bausmės laiką klausimą, o tai gali pažeisti nuteistojo teisės. Dėl to kasatorius mano, kad po jam paskirtų bausmių subendrinimo viename teismo procesiniame dokumente turi būti įskaitytas į bausmės laiką ir jo šios bylos ikiteisminio tyrimo metu suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. sausio 30 d. (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo diena).
Kasaciniu skundu nuteistojo E. S. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžius ir E. S. veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 238 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam bausmę šio straipsnio sankcijos ribose.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštaringas, grindžiamas prielaidomis, teismas nagrinėdamas bylą pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes apeliacinį skundą išnagrinėjo neišsamiai, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl skundo argumentų, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo prašoma nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 238 straipsnio 1 dalį.
Nuteistojo gynėjas skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje neįrodyta, kad nuteistasis E. S. veikė bendrininkų grupe su D. A., todėl jam iš kaltinimo pašalino neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimą ir gabenimą. Nenustačius bendrininkavimo kasatoriui nesuprantama nuosprendžio išvada apie tai, kad jo ginamasis laikė ir saugojo D. A. psichotropinę medžiagą. Be to, nenustačius bendrininkavimo, tačiau kartu paneigiant ir E. S. savanorišką atsisakymą nuo nusikalstamos veikos darymo, kasatoriui neaiški ir jo ginamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė, veikos motyvai bei tikslai. Pagal baudžiamąjį įstatymą BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Byloje nustatyta, kad nuteistasis E. S. būdamas D. A. valdytame garaže neteisėtai laikė šiam priklausiusią psichotropinę medžiagą, tačiau neaišku, kodėl tai darė. Kasatoriaus teigimu, į šiuos klausimus atsakyta jo apeliaciniame skunde, kuriame nurodyta, kad E. S., įviliotas į garažą, vyresnio už jį asmens (D. A., susijusio su neteisėtu disponavimu psichotropinėmis medžiagomis) buvo bandomas įtraukti į labai sunkaus nusikaltimo darymą. Nors byloje nustatyta, kad išties D. A. asmeniškai M. L. (bet ne E. S.) buvo prašęs supakuoti psichotropinę medžiagą, tačiau įviliotas į garažą parūkyti „žolės“ E. S., pamatęs šios medžiagos labai didelį kiekį, savanoriškai atsisakė vykdyti D. A. prašymą ir dalyvauti nusikaltime. Taigi, E. S. neturėjo tyčios daryti BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, su psichotropine medžiaga nieko neatliko (pastaroji aplinkybė nustatyta ir byloje išnagrinėtais įrodymais – jokių jo pėdsakų ant daiktų, susijusių su psichotropine medžiaga, neaptikta). Kasatoriaus manymu, šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad E. S. atsigavęs nuo parūkytos „žolės“ su M. L. iš garažo išėjo tik po tam tikro laikotarpio, kad garažą M. L. užrakino D. A. paliktu raktu, nes garažas bei jame aptikta psichotropinė medžiaga E. S. trumpo buvimo tame garaže metu buvo teisėsaugos institucijų žinioje (buvo stebimas pareigūnų). Be to, teismas nesiaiškino, kuo pavojingas visuomenei buvo E. S. elgesys, kai jis, pamatęs didelį kiekį psichotropinės medžiagos ir dėl to atsisakęs pakuoti tą medžiagą, prie jos neprisilietęs iš garažo išėjo. Nors nuosprendyje teigiama, kad E. S. šią medžiagą saugojo, tačiau pagal faktines bylos aplinkybes šios medžiagos saugumui ar nesaugumui neturėjo įtakos jo trumpalaikis buvimas garaže, juolab kad garažą užrakino ne E. S., o M. L.. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra individualizuoti E. S. veiksmai, nors teismas konstatavo, kad D. A. prašė ne E. S., o M. L. supakuoti ir padėti išvežti į užsienį psichotropinę medžiagą, kad garažą užrakino ne E. S.. Teismas neįvertino nuteistojo E. S. nuoseklių parodymų bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų apie tai, kad E. S. D. A. nuteistojo M. L. pagalba įviliojo į garažą. Kasatorius teigimu, E. S. veiksmai, nepaimant iš M. L. garažo raktų ir iš jo nepasišalinant bei nepranešant apie jame laikomą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos policijai, o tik būnant garaže šalia M. L. tam tikrą laikotarpį (pasak E. S. ir M. L., kad atsigauti nuo parūkytos „žolės“), galėtų būti pripažinti tik BK 238 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiais.
Kasatorius teigia, kad nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai pripažintini esminiais, sutrukdžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą apeliacine tvarka ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl mano, kad yra pagrindas šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kartu kasatorius tvirtina, kad byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes nuteistajam E. S. inkriminuota nusikalstama veika kvalifikuota ne pagal tą BK straipsnį, pagal kurį tai reikėjo daryti (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Byloje nustatyta, kad: E. S. D. A. prašymu 2007 m. liepos 13 d. atvyko į garažą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini); garaže matė D. A. neteisėtai laikomą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino; išsigandęs pamatyto garaže labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos, tačiau pabuvęs nurodytame garaže keletą valandų (nes jam parūkius „žolės“ pasidarė bloga) iš garažo išėjo; garažas buvo slapta stebimas policijos pareigūnų; psichotropinę medžiagą 2007 m. liepos 14 d. kratos metu paėmė policijos pareigūnai. Kasatoriaus atkreipia dėmesį į tai, kad netrukus (kitą dieną) buvo sulaikytas D. A., kuris teisėsaugos institucijoms įvardijo ir nuteistąjį E. S., kaip buvusį tame garaže (be to, slapto stebėjimo metu nuteistasis buvo nufilmuotas nurodytu laiku įeinantis ir išeinantis iš garažo), tačiau jam pretenzijos dėl buvimo garaže pareikštos tik 2008 m. balandžio 2 d., jį sulaikius. Kasatorius teigia neginčijantis aukščiau minėtų teismo nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad E. S. 2007 m. liepos 13 d. buvo Kaune, (duomenys neskelbtini) esančiame garaže ir matė ten psichotropinę medžiagą, kurią turėjo pagrindą laikyti esant labai didelio kiekio, tačiau nurodo, jog išsigandęs galimos atsakomybės, nuteistasis su psichotropine medžiaga nieko nedarė, D. A. prašymo perpakuoti šią medžiagą nevykdė ir iš garažo išėjo. Taigi, byloje nenustačius, kad E. S. kaip nors būtų su psichotropine medžiaga kontaktavęs iki patenkant į minėtą garažą, taip pat ir būnant garaže, liko neišspręstas inkriminuotino baudžiamojo įstatymo taikymo klausimas. Kasatorius mano, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes jo ginamojo veika šiame epizode gali būti kvalifikuojama tik pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, kaip nepranešimas teisėsaugai apie D. A. daromą labai sunkų nusikaltimą.
Dėl minėtų aplinkybių nuteistasis mano, kad byloje priimti nuosprendžiai, vadovaujantis BPK 369 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turi būti pakeisti ir jo veika perkvalifikuota iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 238 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam bausmę BK 238 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose.
Atsiliepimu į nuteistojo M. L. ir nuteistojo E. S. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šiuos skundus atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo tenkinti kasacinių skundų prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktu bei kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010 ir kt. prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Prokuroro manymu, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius paduotų apeliacinių skundų argumentus dėl M. L. ir E. S. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo, t. y. skundus išnagrinėjo tinkamai, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliacinių skundų argumentus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, konstatuodamas, kad nuteistųjų parodymai, techninių priemonių atliekant operatyvinius veiksmus panaudojimo ir kratų protokolai, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, specialistų išvados, liudytojų bei iš dalies D. A. parodymai patvirtina nuteistųjų kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kartu apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė argumentą, kad nuteistųjų padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, nes jie, pamatę garaže D. A. laikomą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, išsigando ir savanoriškai atsisakė daryti nusikalstamą veiką, tačiau apie D. A. veiką nepranešė teisėsaugai. Prokuroras pažymi, kad teismas pagrįstai nurodė ir tai, jog veikos kvalifikavimui nereikšmingas E. S. teiginys, kad jis psichotropinės medžiagos nepakavo, prie jos nesilietė (nerasta jo biologinių pėdsakų), o tik rūkė „žolę“. Šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad minėta medžiaga buvo E. S. žinioje, kad jis suvokė jos kiekį. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad E. S. garaže būtų rūkęs „žolę“, nes nerasta nuorūkų. Tuo tarpu aplinkybę, kad nuteistieji suvokė daromos nusikalstamos veikos esmę, patvirtina jų veiksmai iki atvykstant į garažą, t. y. ruošiantis gabenti psichotropinę medžiagą į Švediją (abu įsigijo bilietus į Vokietiją). Minėtos aplinkybės paneigia nuteistųjų E. S. ir M. L. bei jų gynėjų argumentus, kad nuteistieji pamatę psichotropinę medžiagą išsigando ir savanoriškai atsisakę daryti nusikalstamą veiką. Todėl prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų bendras buvimas garaže pakuojant psichotropinę medžiagą, suvokimas, kad daroma nusikalstama veika, nepasišalinimas nedelsiant iš garažo, rodo jų veiksmų bendrumą ir vieningą tyčią neteisėtai laikyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Prokuroras pažymi, kad kasacinės instancijos teismas nevertina žemesniųjų teismų nustatytų faktinių aplinkybių, todėl kasatorių argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, vertinant nuteistųjų padarytus veiksmus, yra nepagrįsti. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, nuteistųjų veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, o ne pagal BK 238 straipsnio 1 dalį.
Prokuroras teigia, kad nepagrįstas nuteistojo M. L. kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo gynėjo apeliacinio skundo dalies dėl galimybės jam taikyti BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. L. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 18 metų amžiaus, o aplinkybių, kurios leistų manyti, kad jo socialinė branda prilygo nepilnamečio brandai, nenustatyta. Tai patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė psichologė. Be to, teismas pagrįstai nurodė, kad minėtų baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.
Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįstas ir M. L. kasacinio skundo argumentas dėl netinkamai taikytos BK 66 straipsnio 1 dalies bei esminio BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo. Nuteistasis mano, kad 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžiu apeliacinės instancijos teismas be pagrindo neįskaitė jam į bausmės laiką suėmime išbūto laikotarpio nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2009 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo pakeistas Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendis dėl M. L. ir E. S. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria M. L. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtos bausmės buvo subendrintos, liko galioti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad subendrinus M. L. paskirtas bausmes į galutinės bausmės laiką buvo įskaitytas ir nuteistojo suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2009 m. gruodžio 23 d. (nuosprendžio priėmimo data), todėl apeliacinės instancijos teismas 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžiu neturėjo teisinio pagrindo iš naujo įskaityti M. L. suėmime išbūto laikotarpio. Kartu prokuroras pažymi, kad teismų padarytos klaidos ir iš to kylančios abejonės bei neaiškumai, jeigu nepakeičiama nuosprendžio esmė, gali būti taisomos ir bausmių vykdymo proceso metu (BPK 361 straipsnio 2 dalis).
Prokuroras nurodo, kad neteikia atsiliepimo į M. L. skundo argumentus dėl BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų, nes apeliaciniame skunde šie klausimai nebuvo keliami, o kasacinis skundas nagrinėjamas tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimais
Kasaciniuose skunduose nuteistasis M. L. ir nuteistojo E. S. gynėjas iš esmės analogiškai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, grindžiamas prielaidomis, priimtas pažeidžiant bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisykles, nustatytas BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir 332 straipsnio 3 dalyje, nes apeliacinį skundą teismas išnagrinėjo neišsamiai, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl skundo argumentų, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo prašoma nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 238 straipsnio 1 dalį.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimų (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 2 dalis). Taigi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-142/2009, 2K-279/2010 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, arba tam tikras šių procesinių sprendimų dalis ir perdavus bylą ar jos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, naujo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apibrėžia tie patys apeliaciniai skundai (ar jų dalys), kuriuos nagrinėjant buvo priimtas kasacine tvarka panaikintas apeliacinės instancijos teismo sprendimas (ar jo dalis). Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus, taip pat turi būti vadovaujamasi kasacinės instancijos teismo pateiktais išaiškinimais dėl teisės taikymo. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad kasacinės instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl M. L. ir E. S. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taigi, minėta kasacinės instancijos teismo nutartimi iš esmės susiaurintos bylos pakartotinio nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos nurodant, kuri apeliacinių skundų dalis turi būti nagrinėjama iš naujo. Apeliacinių skundų dalyje dėl nuteistųjų E. S. ir M. L. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo keliami klausimai: dėl byloje esančių įrodymų patikimumo ir jų vertinimo nustatant faktines bylos aplinkybes; dėl bendrininkavimo; dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ginčijant alternatyvius šios nusikalstamos veikos požymius; dėl galimybės veiką kvalifikuoti pagal BK 238 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems savanoriškai atsisakius pabaigti nusikaltimą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš naujo apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, turėjo atsakyti į šiuos apeliacinių skundų argumentus, kurie laikytini esminiais. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžiu iš dalies tenkindama apeliacinius skundus ir panaikindama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl E. S. ir M. L. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimą ir gabenimą veikiant bendrininkų grupe su D. A. bei pripažindama šiuos asmenis kaltais pagal BK 260 straipsnio 3 dalį tik dėl labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos laikymo, pakankamai išsamiai pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo teiginių ir argumentų. Nuosprendyje aptarti ir įvertinti esminiai įrodymai (D. A., T. M., M. B., nuteistųjų M. L. ir E. S. parodymai, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus bei objektų apžiūros protokolai, specialistų išvados ir kt.), patvirtinantys nuteistuosius neteisėtai laikius labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, nurodytos aplinkybės, siejančios šiuos įrodymus į visumą, bei atmestos apeliantų abejonės dėl liudytojo D. A. parodymų ir kitų įrodymų patikimumo. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu iš dalies tenkinti su nusikalstamos veikos kvalifikavimu susiję apeliacinių skundų prašymai iš kaltinimo pašalinant alternatyvius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius – labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimą bei gabenimą, pasisakyta dėl nuteistųjų veikimo bendrininkų grupe su D. A., šią aplinkybę iš kaltinimo taip pat pašalinant, nors ir lakoniškai, tačiau nurodyta, kodėl netikima nuteistųjų parodymais apie savanorišką atsisakymą nuo nusikalstamos veikos darymo ir kodėl nėra pagrindo jų veiką kvalifikuoti pagal BK 238 straipsnio 1 dalį. Be to, pateiktas gana išsamus atsakymas į M. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentą, susijusį su galimybe šiam nuteistajam taikyti BK 81 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus.
Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad į esminius apeliacinių skundų argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu ir veikos kvalifikavimu, atsakyta ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimai dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir būtinumo motyvuoti šio teismo išvadas nepažeisti. Esant šioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo tenkinti kasatorių prašymo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl nuteistųjų padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį
Kasatoriai nurodo, kad teismai byloje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nuteistųjų E. S. ir M. L. nusikalstamą veiką turėjo kvalifikuoti ne pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, o pagal 238 straipsnio 1 dalį, nes jie, atvykę į garažą ir jame pamatę labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, savanoriškai atsisakė daryti nusikalstamą veiką ir iš garažo pasišalino, tačiau apie D. A. daromą nusikaltimą nepranešė teisėsaugos institucijoms. Be to, kasatoriai nesutinka su teismų atliktų įrodymų vertinimu bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teigia, kad byloje nenustačius, jog nuteistieji bendrininkavo su D. A., lieka neaiškūs jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai – motyvas ir tikslas, o kartu ir kaltės turinys.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti įrodymų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Nuteistojo M. L. ir nuteistojo E. S. gynėjo kasaciniuose skunduose yra teiginių, kuriais ginčijamos teismų išvados, susijusios ne su teisės taikymu pagal teismų sprendimuose nustatytus faktus, bet ir su tam tikrų faktų konstatavimu bei įrodymų vertinimu. Kasatoriai nurodo, jog teismai be pagrindo nenustatė, kad nuteistieji M. L. ir E. S., atvykę į D. A. valdytą garažą ir jame pamatę labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, išsigando, M. L. parūkius „žolės“ bei atsipeikėjus, iš garažo pasišalino ir taip atsisakė daryti nusikalstamą veiką. Be to, kasatoriai bando sustiprinti nuteistųjų M. L. ir E. S. parodymų įrodomąją vertę bei menkina kitų įrodymų, tarp jų ir liudytojo D. A. parodymų, patikimumą bei jų reikšmę, nurodo, kad pastarasis buvo susijęs su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis. Nuteistojo E. S. gynėjas kasaciniame skunde papildomai nurodo, kad neteisingai įvertintos tos aplinkybės, jog E. S. pėdsakų garaže nepatikta, ne jis užrakino garažą nuteistiesiems iš jo išeinant, ir kt. Šiais teiginiais kasatoriai iš esmės ginčija pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atliktą įrodymų vertinimą ir neigia teismų padarytas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, tačiau šių kasacinių skundų argumentų nesieja su konkrečiais baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie kasacinių skundų argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažinti M. L. ir E. S., objektyvieji požymiai – tai neteisėtas labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių veiksmų pradžios, kiekviena iš alternatyvių veikų gali sudaryti savarankišką nusikaltimą. Ši veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. ją darydamas asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti.
Nagrinėjamoje byloje nuteistųjų M. L. ir E. S. veikoje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyti trys BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo alternatyvūs požymiai: įgijimas, gabenimas ir laikymas labai didelio kiekio (12932,8 g) psichotropinės medžiagos – metamfetamino, veikiant bendrininkų grupe su D. A.. Apeliacinės instancijos teismas, ne visiškai sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, iš dalies tenkindamas nuteistojo E. S. ir jo gynėjo bei nuteistojo M. L. gynėjo apeliacinius skundus, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimo ir gabenimo bei veikimo bendrininkų grupe su D. A. ir nustatė, kad, D. A. susitarus, jog M. L. išveš psichotropinę medžiagą į užsienį ir padės ją supakuoti, M. L. ir E. S. kartu su D. A. pastarojo vairuojamu automobiliu atvyko į garažą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), ir jame neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 12 932,8 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Tokias nusikalstamos veikos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nustatė išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą: pačių nuteistųjų parodymus; D. A., kuriam byla nutraukta jam mirus, parodymus apie tai, kad jis surado du asmenis (M. L. ir E. S.), sutikusius supakuoti psichotropinę medžiagą ir ją išvežti į užsienį; liudytojų T. M., M. B. parodymus; techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolus, kuriuose užfiksuota, kad M. L. ir E. S. lankosi į garaže, kuriame laikoma minėta medžiaga, ir ten išbūna kelias valandas; kratos protokolus; specialistų išvadas, kuriomis nustatyta, kad M. L. lietė psichotropinės medžiagos pakavimui skirtą įrangą, bei išvadą, kuria nustatytas psichotropinė medžiaga bei jos kiekis ir kt. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas – tai tokių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pagrįstai nustatyta, kad M. L. ir E. S. laikė labai didelį kiekį (12 932,8 g) metamfetamino, ši veika pagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl abejonių nekelia. Esminės metamfetamino laikymo aplinkybės, patvirtinančios, kad ši psichotropinė medžiaga visą nuteistųjų M. L. ir E. S. buvimo garaže laiką buvo jų žinioje ir šie asmenys ją laikė, nustatytos.
Kasatoriai nurodo, kad byloje nenustačius, jog nuteistieji M. L. ir E. S. veikė bendrininkų grupe su D. A., lieka neaiškūs nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai – motyvas, tikslas bei kaltės turinys, t. y. neaišku, kodėl nuteistieji laikė D. A. priklausančią psichotropinę medžiagą. Teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvieji požymiai – motyvas ir tikslas, nėra būtini BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, juos įrodinėti nėra būtina, nes jie neturi esminės įtakos kvalifikuojant nuteistųjų padarytą veiką pagal šį BK straipsnį. Tuo tarpu subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – kaltė ir jos turinys – pagal susiklosčiusią teismų praktiką atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: nepaisant to, jog nenustatytas nuteistųjų bendrininkavimas su D. A., nuteistieji M. L. ir E. S. į garažą, kuriame buvo laikoma psichotropinė medžiaga, atvyko vykdydami susitarimą su šiuo asmeniu pakuoti psichotropinę medžiagą ir ją išvežti į užsienį; garaže išbuvo kelias valandas; M. L. naudojosi priemonėmis, reikalingomis pakuojant šią medžiagą; medžiagos rastos supakuotos; nors E. S. pėdsakų garaže ir nerasta, tačiau jis neišėjo iš garažo nedelsiant; išeidami nuteistieji užrakino garažą. Be to, patys nuteistieji viso proceso metu neneigė, kad suvokė, jog garaže laikomas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos. Šios aplinkybės jie neneigia ir kasaciniuose skunduose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios apeliacinės instancijos teismo nustatytos objektyvios aplinkybes leidžia spręsti, kad nuteistieji M. L. ir E. S. nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia, t. y. jie suprato, kad būdami garaže savo žinioje laiko labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, ir norėjo taip veikti. Dėl šių priežasčių atmestini kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijami subjektyvieji BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.
Kartu atmestinas kasacinių skundų argumentas, kad nuteistųjų M. L. ir E. S. veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 238 straipsnio 1 dalį (Nepranešimas apie nusikaltimą), nes jie atvykę į garažą ir pamatę labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos išsigando, savanoriškai atsisakė daryti nusikalstamą veiką ir iš garažo pasišalino, tačiau apie D. A. daromą veiką nepranešė teisėsaugos institucijoms. Tokiais argumentais kasatoriai iš esmės prašo byloje nustatyti naujas faktines aplinkybes. Kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Pažymėtina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, faktinių aplinkybių, leidžiančių spręsti apie nuteistųjų savanorišką atsisakymą daryti nusikalstamą veiką, nenustatė. Nenustačius tokių aplinkybių, nėra teisinio pagrindo spręsti, kad nuteistieji savanoriškai atsisakė daryti nusikalstamą veiką, ir jų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 238 straipsnio 1 dalį.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingas išvadas dėl nuteistųjų M. L. ir E. S. kaltės neteisėtai laikius labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Nuteistasis M. L. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas skirdamas jam bausmę be pagrindo netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.
BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje esančių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas gali būti vadinamas išimtiniu. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas dešimties metų laisvės atėmimo bausmę nuteistajam M. L. paskyrė už labai sunkų nusikaltimą – neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos laikymą (BK 260 straipsnio 3 dalis) ir šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad vienintelė bausmė, numatyta už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybės, kurios, anot kasatoriaus, yra pagrindas taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalį (veikos padarymo metu jis buvo vos sulaukęs aštuoniolikos metų, asmenybę apibūdinantys duomenys, taip pat kitos bausmės rūšies ir dydžio nustatymui reikšmingos aplinkybės), teismo iš esmės buvo įvertintos skiriant jam už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą šio straipsnio sankcijoje numatytą minimalią bausmę. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos manymu, nelaikytinos išimtinėmis, jos gyvenimiškai įprastos ir jų lyginamoji reikšmė nėra didesnė nei kitų, susijusių su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu, kad būtų galima teigti, jog sankcijoje numatytos minimalios bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Pažymėtina ir tai, kad nelaikytina išimtine, leidžiančia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas pašalino du iš trijų BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos alternatyvių požymių, nes, kaip minėta, nuteistajam už šią veiką paskirta minimali bausmė. Taigi, net ir susiaurinus M. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Konstatuotina, kad nenustačius išimtinių aplinkybių, kuriomis būtų galima pagrįsti išvadą, jog nuteistajam M. L. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, o kartu ir galutinė subendrinta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, jos švelninti nėra teisinio pagrindo.
Dėl BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo
Nuteistojo M. L. teigimu, byloje netinkamai taikytos BK 81 straipsnio 2 dalies, 90–94 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios nepilnamečių ar jiems prilygintų asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumus.
Pagal BK 81 straipsnio 2 dalį, šio kodekso 90–94 straipsnių nuostatos, taip pat 82 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį. Taigi BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas yra teismo diskrecijos teisė. Šioje byloje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nerado pagrindo taikyti M. L. BK XI skyriaus nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nurodė išsamias ir motyvuotas išvadas. Kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo su tokiomis išvadomis nesutikti. Skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrindas teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu M. L. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, kad šis asmuo turi sveikatos ar vystymosi sutrikimų. Būtent tokią aplinkybę patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė psichologė. Duomenų, kurie leistų teigti, kad M. L. turimos žinios ar socialiniai įgūdžiai buvo nepakankami, nėra. Priešingai, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, faktas, kad jis pripažintas kaltu ne tik pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dėl labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos laikymo pagal susitarimą su D. A. šio valdytame garaže, bet ir pagal BK 260 straipsnio 2 dalį dėl didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimo ir laikymo savo gyvenamojoje vietoje turint tikslą ją platinti bei pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl narkotinės medžiagos įgijimo ir laikymo, rodo jo daromų nusikalstamų veikų sistemiškumą bei racionalų, brandų ir savanaudišką elgesį. Taigi nuteistojo M. L. veiksmus vertinti kaip lengvabūdiškus, neapgalvotus ar nepakankamai motyvuotus, kaip būdingus socialiai nebrandiems asmenims, nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo nuteistajam M. L. taikyti BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatas yra teisinga.
Dėl BK 66 straipsnio ir BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo
Nuteistasis M. L. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžiu panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pažeidė BK 66 straipsnio ir BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, nes jam į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką neįskaitė sulaikyme ir suėmime išbūto laikotarpio nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2009 m. gruodžio 23 d. (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo data). Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad M. L. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį galutine subendrinta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme, į kurios laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime jo išbūtas laikotarpis nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki šio nuosprendžio priėmimo dienos – 2009 m. gruodžio 23 d. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 28 d. nuosprendžiu pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl M. L. ir E. S. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tačiau nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį bei dėl bausmių skyrimo ir bendrinimo palikta nepakeista. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 28 d. nuosprendį, kuriuo buvo pakeistas Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendis dėl M. L. ir E. S. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria M. L. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtos bausmės buvo subendrintos, liko galioti. Lietuvos apeliacinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžiu pripažino M. L. kaltu ir nuteisė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dešimties metų laisvės atėmimo bausme ir šią bausmę subendrino su Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu subendrinus M. L. paskirtas bausmes, į galutinės bausmės laiką buvo įskaitytas ir jo sulaikyme bei suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2009 m. gruodžio 23 d. (nuosprendžio priėmimo data), todėl apeliacinės instancijos teismas, 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžiu keisdamas tik dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, neturėjo teisinio pagrindo iš naujo įskaityti M. L. sulaikyme ir suėmime išbūto laikotarpio. Šiuo atveju kasatoriaus argumentai, kad viename procesiniame dokumente turi būti įskaitytas visas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis, nes laisvės atėmimo vietos administracija negalės tinkamai skaičiuoti atliktos bausmės, nepagrįsti. Juolab kad, net ir esant tokiai situacijai, BPK 361 straipsnio 2 dalis numato galimybę nuosprendžio vykdymo metu kylančias abejones bei neaiškumus, jeigu nepakeičiama nuosprendžio esmė, taisyti ir bausmių vykdymo proceso metu.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmetamas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. L. ir nuteistojo E. S. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Aldona Rakauskienė
Alvydas Pikelis
