Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI3-12125-811/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03216-2024-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 55.3

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ramūno Šarkos,

sekretoriaujant Aurelijai Balčiūnaitei,

vertėjaujant Olgai Petrovai,

dalyvaujant pareiškėjui I. S. (I. S.), jo atstovei advokatei Simonai Vaičiulytei Gavorskienei,

atsakovo atstovui Kristupui Baubliui,

trečiajam suinteresuotam asmeniui S. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybės saugumo departamentas, S. S., dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 24S138653 (toliau – Sprendimas) visa apimtimi, arba, teismui manant kad Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš šalies nenaikintinas, panaikinti arba iš esmės sutrumpinti Sprendimu nustatytą 30-ies mėnesių (2,5 metų) uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškina, kad gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Gimimas registruotas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m. CMS. Pareiškėjas 1964 m. rugpjūčio 6 d. Rygoje sudarė santuoką su S. S. (ankstesnė pavardė – K.). Nuo 1977 m. pareiškėjas su šeima atvyko nuolat gyventi į Lietuvą. Nuo 1982 m. pareiškėjas savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kur faktiškai gyveno iki pat 2024 m. birželio 7 d.

Nurodo, kad kaip ilgalaikis gyventojas turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kurį teisės aktų nustatyta tvarka prasitęsdavo. Pareiškėjo paskutinis turėtas leidimas gyventi Nr. LT7432006 galiojo iki 2023 m. kovo 29 d. Nepaisant to, kad likus keliems mėnesiams iki leidimo gyventi galiojimo pabaigos kreipėsi dėl leidimo gyventi pratęsimo, 2023 m. kovo 15 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 23S29230 panaikinti pareiškėjui LT ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atitinkamai, pareiškėjo prašymas pratęsti turėtą leidimą/išduoti leidimą naujam laikotarpiui nebuvo nagrinėtas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTgxNDQtODYwLzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-8144-860/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-8144-860/2023">eI2-8144-860/2023</a> Migracijos departamento 2023 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 23S29230 panaikino ir įpareigojo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo / naujo leidimo naujam laikotarpiui išdavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti dėl jo sprendimą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjA0NS00NDIvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2045-442/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2045-442/2023">eA-2045-442/2023</a> Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 9 d. sprendimą palikus nepakeistą, ir Migracijos departamentui apklausus pareiškėją žodžiu, 2023 m. spalio 19 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 23S187335 panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atitinkamai, jo prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas, ką padaryti Migracijos departamentas buvo įpareigotas teismų, vėl nutrauktas. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTM0MjEtNTk1LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-3421-595/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-3421-595/2024">eI2-3421-595/2024</a> ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTI2NS01NTIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1265-552/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1265-552/2024">eA-1265-552/2024</a> Migracijos departamento 2023 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 23S187335 paliko galioti.

Teigia, kad po nepalankių teismo sprendimų priimtų jo atžvilgiu, pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Migracijos departamentą dėl tolesnių veiksmų, net 2024 m. balandžio 24 d. per Migris sistemą pateikė prašymą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos pagrindu, tačiau 2024 m. birželio 7 d. į pareiškėjo namus (duomenys neskelbtini) atvyko Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, kurie informavo, kad Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjas yra nedelsiant išsiunčiamas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) pasienio užkardą, ir tą pačią dieną buvo palydėtas iki (duomenys neskelbtini) pasienio punkto ir išsiųstas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodo nesutinkantis su skundžiamu Sprendimu, nes jis nepagrįstas, paremtas prielaidomis, neatitinkančiomis proporcingumo, protingumo principų.

Skundžiamame sprendime remiamasi Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) 2023 m. vasario 27 d. ir 2024 m. gegužės 24 d. raštais, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau kuo ta tariama grėsmė pasireiškia, nenurodoma. Nurodo, kad Sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės, t. y. kad kiti šeiminiai asmens ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti; kad nėra duomenų apie tai, jog asmuo Lietuvos Respublikoje kada nors būtų dirbęs ir jam būtų mokėtos draudžiamosios pajamos, neatitinka tikrovės ir net paties Migracijos departamento anksčiau priimtų sprendimų, juos rengiant nustatytų faktinių aplinkybių, taip pat anksčiau I. S. situaciją nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių. Migracijos departamento 2023 m. kovo 15 d. ir 2023 m. spalio 19 d. sprendimuose ir teismų sprendimuose buvo nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 2 d. iki 2007 m. lapkričio 15 d. dirbo Lietuvos Respublikoje ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Teigia, kad procesiniuose dokumentuose, taip pat žodiniuose paaiškinimuose bylų nagrinėjimo metu bei 2024 m. balandžio 4 d. rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas ne kartą nurodė, kad Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) taip pat gyvena jo vienintelė sesuo T. S., kuri yra Lietuvos pilietė, ir su kuria jis palaiko nuolatinius ryšius. Socialinių ryšių (duomenys neskelbtini), išskyrus (duomenys neskelbtini) gyvenančią vieną iš dukrų, pareiškėjas neturi.

Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas įvardijo tik itin nežymią dalį aplinkybių, kurios jį charakterizuoja. Sprendime visiškai nepaminėtos ir nevertintos šios su pareiškėju susijusios aplinkybės: kad pareiškėjas didesniąją dalį savo gyvenimo (nuo 1945 m. iki 1961 m., kuomet išvyko mokytis į Rygą, ir nuo 1977 m. iki dabar, t. y. iš viso apie 62 metus) gyveno Lietuvoje; kad pareiškėjas mokyklą baigė (duomenys neskelbtini); kad pareiškėjas ne vienerius metus po tėvo mirties rūpinosi savo mama; kad (duomenys neskelbtini) iki mirties gyveno abu jo tėvai, močiutė, kurie palaidoti (duomenys neskelbtini) kapinėse ir kurių kapus pareiškėjas iki išsiuntimo iš Lietuvos lankydavo, prižiūrėdavo; kad net ir dar senesnės kartos pareiškėjo giminaičiai iš tėvo pusės buvo lietuviai (pareiškėjo senelis gyveno Marijampolėje, dirbo pašto viršininku, senelio brolis mokytojavo J. Janonio gimnazijoje Šiauliuose ir pan.); kad pareiškėjas turi rimtų sveikatos problemų, kurios užfiksuotos jo medicininiuose dokumentuose (serga antro tipo diabetu, hipertonija, katarakta, dėl kurios jau kartą operuotos abi akys, turi prostatos adenomą, jam operuoti abu inkstai, šiuo metu reikalinga klubo operacija, nes sunkiai vaikšto, turi klausos problemų, 2023 m. pradžioje jam buvo lūžę du šonkauliai, po Migracijos departamento sprendimo pareiškėjas nuolat yra įsitempęs, atsirado nemiga ir pan.), be kita ko darančių įtaką ir jo orientacijai aplinkoje, nuolat lankosi pas gydytojus, kasdien vartoja vaistus; kad pareiškėjo sutuoktinė taip pat turi įvairių sveikatos problemų, kurios yra fiksuotos jos medicininiuose dokumentuose (antro tipo diabetas, glaukoma, katarakta, širdies nepakankamumas, cistos inkstuose, chroniškas šlapimo takų uždegimas, tulžies akmenys ir kt.; skundo surašymo metu laukė akių operacijos 2024 m. liepos 11 d.); kad pareiškėjas yra vienintelis artimas savo sutuoktinei asmuo, galintis ja rūpintis, nes visi pareiškėjo sutuoktinės artimieji mirę – tėvas mirė dar 1954 m. (tiksli palaidojimo vieta S. S. nežinoma), mama Z. K. mirė 1988 m., o vienintelis brolis G. K. – 1993 m.; mama ir brolis palaidoti Rygos Jaunciema kapinėse); kad pareiškėjas Lietuvoje turi turto (automobilį, taip pat garažo boksą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), labai ilgą laiką gyveno toje pačioje vietoje – (duomenys neskelbtini) (butas buvo įgytas santuokoje 1992 m. sausio 25 d., o 2022 m. rugpjūčio 8 d. jį pareiškėjas su sutuoktine padovanojo dukrai M. S.); kad pareiškėją su (duomenys neskelbtini) iki šiol siejo tik jam (duomenys neskelbtini) mokama pensija ir faktas, kad ten gyvena viena iš jo dukrų, tačiau (duomenys neskelbtini) pareiškėjas neturi jokio turto, draugų rato, net tinkamo asmens dokumento. Pareiškėjo vertinimu visos šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjo ryšys su Lietuva yra kompleksinis, ilgalaikis, pastovaus pobūdžio.

Be kita ko pareiškėjas ginčija Migracijos departamento išvados dėl pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumo, atsižvelgiant į pareiškėjo amžių, sveikatos būklę ir aplinkybę, kad visą ilgametį gyvenimo Lietuvoje laiką pareiškėjas nėra padaręs jokio teisės pažeidimo, kuris rodytų galimą jo pavojingumą visuomenės saugumui. Teigia, kad dėl pareiškėjo grėsmės Lietuvos valstybei ir jo išsiuntimo iš Lietuvos šiuo pagrindu buvo nuspręsta deklaratyviai, to tiesiogiai nesiejant su jokiais konkrečiais pareiškėjo veiksmais, ankstesniu elgesiu, pažeidimas ir net nevertinant visų aplinkybių, rodančių stiprų, ilgalaikį pareiškėjo ryšį su Lietuva.

Dėl Sprendimo dalies, kuria uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo Sprendimo priėmimo dienos, pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTU2Ni01MDIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1566-502/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1566-502/2024">eA-1566-502/2024</a> ir nurodo, kad skundžiamame Sprendime, minėta, tėra nurodyta informacija apie metus, nuo kurių pareiškėjas deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, paskutinė pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta, pirmojo leidimo nuolat gyventi išdavimo metai, faktas, kad pareiškėjas turi sutuoktinę, kuri yra Lietuvos pilietė, tačiau nevertintas pareiškėjo šeiminių ryšių stiprumas su Lietuva (Lietuvoje gyvena ne tik pareiškėjo sutuoktinė, bet ir vienintelė sesuo, kurios abi yra Lietuvos pilietės), nėra pasisakyta dėl kitų pareiškėjo privataus gyvenimo aspektų (pavyzdžiui, gyvenimo Lietuvoje trukmės, amžiaus, sveikatos būklės, fakto, kad Lietuvoje jis baigė mokyklą, kad čia palaidoti jam artimiausi žmonės ir kt.), neatsižvelgta į aplinkybę, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės visų socialinių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvoje (pareiškėjas Lietuvoje turi turto, čia yra susiformavęs pareiškėjo pažįstamų ratas, Lietuvoje jis turi ilgus metus jo sveikata besirūpinusius gydytojus, priežiūros yra reikalinga ir jo sutuoktinė ir kt.), todėl Sprendimas ir dalyje dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą panaikintinas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Migracijos departamentas 2023 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 23187335 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi. Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2024 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTI2NS01NTIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1265-552/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1265-552/2024">eA-1265-552/2024</a> pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, todėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 23187335 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi yra įsiteisėjęs.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau –Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

Migracijos departamentas taip pat nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu Migracijos departamento sprendimu buvo pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, įvertinus pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir ginčijamo sprendimo proporcingumą ir nenustačius Įstatymo 130 straipsnio pagrindų neišsiųsti pareiškėjo ginčijamu Sprendimu buvo nuspręsta pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių.

Pažymi, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Todėl, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui. Teigia, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo atsakymai į klausimyno ir apklausos klausimus) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Iš pareiškėjo atsakymų į klausimyno ir apklausos klausimus matyti, kad pareiškėjas kompetentingai valstybės institucijai pareiškė nedviprasmiškus įsitikinimus, pareiškėjo sąmoningą poziciją teisinant (duomenys neskelbtini) (t. y. valstybės, kurios pilietis yra pareiškėjas) įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 13 nutartyje <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTI2NS01NTIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1265-552/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1265-552/2024">eA-1265-552/2024</a> konstatavo, kad teisėjų kolegija, įvertinusi sprendimo turinį, konstatavo, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis bei kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos.

Nurodo, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi, priimdamas sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, be kita ko turi atsižvelgti į esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. birželio 2 d. iki 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikoje dirbo ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos neįrodo pareiškėjo esamo ekonominio ryšio su Lietuvos Respublika.

Taip pat nurodo nesutinkantis su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime turėjo atsižvelgti į tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sesuo. Įstatymo 2 straipsnio 26 dalis numato, kad šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, Migracijos departamentas vertindamas pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturėjo vertinti jo ryšių su seserimi. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime netinkamai įvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pažymi, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93 ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie Pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.

Nurodo, kad VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2023 m. vasario 24 d. raštu Nr. 18-2134 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje“ Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTI2NS01NTIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1265-552/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1265-552/2024">eA-1265-552/2024</a> atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas pareiškėją pripažino keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi ir 2024 m. kovo 13 d. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTI2NS01NTIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1265-552/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1265-552/2024">eA-1265-552/2024</a> konstatavus, jog Migracijos departamento sprendimas dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje keliamos grėsmės valstybės saugumui konstatuotas pagrįstai, pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui įrodyta ir tai nekvestionuojama.

Teigia, jog visuotinai žinoma aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) tebetęsia precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos visos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl ši kontekstinė informacija negali būti ignoruojama. Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai.

VSD vertinimu, Migracijos departamentas priėmė teisėtą, pagrįstą ir proporcingą Sprendimą, atsižvelgiant į visas su pareiškėju susijusias aplinkybes, t. y. pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, o pareiškėjas skunde nepateikė pagrįstų įrodymų, kad priimant Sprendimą buvo pažeisti teisės aktai.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė pilnai palaikė skundą jame išdėstytais argumentais.

Teismo posėdžio metu atstakovo atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti atsiliepime nurodytų argumentų pagrindu.

Teismo posėdžio metu trečiasis suintersuotas asmuo S. S. prašė pareiškėjo skundą tenkinti pilnai.

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), sprendimo vykdymą pavedant VSAT, bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas savo gyvenamąją vieta? Lietuvos Respublikoje deklaruoja nuo 1970 m. Pirmasis leidimas nuolat gyventi pareiškėjui buvo išduotas 1993 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas; paskutinis pareiškėjui išduotas leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Nr. LT74320006 galiojo nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2023 m. kovo 29 d.

VSD, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimą, 2023 m. vasario 24 d. rašte Nr. 18-10713 nurodė, kad VSD atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, jog pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimyną, nurodė, kad pritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Rusijai. VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad pritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir nurodydamas, kad Krymas priklauso Rusijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Atsižvelgęs į rašte išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas, VSD 2023 m. vasario 24 d. rašto Nr. 18-10713 pagrindu, 2023 m. kovo 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTgxNDQtODYwLzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-8144-860/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-8144-860/2023">eI2-8144-860/2023</a> panaikino Migracijos departamento 2023 m. kovo 15 d. sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pratęsimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjA0NS00NDIvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2045-442/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2045-442/2023">eA-2045-442/2023</a> Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį, siekdamas individualiai įvertinti pareiškėjo situaciją bei įvertinti pareiškėjo požiūrį ir poziciją Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje klausimu, 2023 m. spalio 4 d. atliko pareiškėjo apklausą.

Migracijos departamentas 2023 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 23S187335 panaikino pareiškėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Regionų administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTM0MjEtNTk1LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-3421-595/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-3421-595/2024">eI2-3421-595/2024</a>, 2024 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 23S187335 panaikinimo atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTI2NS01NTIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1265-552/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1265-552/2024">eA-1265-552/2024</a> Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas 2024 m. balandžio 4 d. ranka rašytuose paaiškinimuose nurodė, kad jis 1945 m., pagal tėvo tarnybos vietą, kartu su tėvais atvyko į Lietuvą. Mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje. 1961 m. įstojo į Rygos karo aviacijos mokyklą. Nuo 1964 m. tarnavo Šiaurės laivyno aviacijoje Severomorsk, Vologda. Nuo 1977 m. iki 1986 m. atliko tarnybą Lietuvos karinėje transporto aviacijoje (duomenys neskelbtini) mieste. Atvykimo į Lietuvą tikslas buvo pasirūpinti savo mama. Nurodė esąs (duomenys nesklebtini) gynybos ministerijos karys išėjęs į pensiją, pensijos dydis 954 Eur. Gyvena su žmona, kuri gauna pensiją Lietuvoje. Turi garažą (duomenys neskelbtini), ir automobilį Citroen NC3, registracijos numeris (duomenys neskelbtini). Butas, kuriame gyvena, nuosavybės teise priklauso pareiškėjo dukrai M. S.. (duomenys neskelbtini) mieste gyvena pareiškėjo sesuo S. T.. Pareiškėjo tėvas ir motina palaidoti (duomenys neskelbtini) kapinėse. Pareiškėjo dukterys: O. T., gimusi 1967 m., gyvena (duomenys neskelbtini), M. S., gimusi 1981 m., gyvena (duomenys neskelbtini). Turi galimybę išvykti gyventi pas dukrą į (duomenys neskelbtini), tačiau nenori išvykti dėl savo amžiaus ir arktinio (duomenys neskelbtini) klimato, kurio pareiškėjo kūnas nebeatlaikys. Lietuvą laiko savo mažąja tėvyne, daug metų gyvena Lietuvoje, gyvena taikoje ir santarvėje su Lietuvos gyventojais, pakankamai gerai pažįsta jos kultūrą ir gamtą.

VSD, atsakydamas į 2024 m. balandžio 17 d. raštą Nr. 24SD7698, 2024 m. gegužės 24 d. rašte Nr. 18-4885 „Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką“ Migracijos departamentui nurodė, jog atsižvelgdamas į 2023 m. vasario 24 d. rašte Nr. 18-2134 išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, vertina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir prašė įrašyti jį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.

Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD 2023 m. vasario 27 d. ir 2024 m. gegužės 24 d. raštuose pateiktas išvadas, 2024 m. birželio 5 d. ginčijamu Sprendimu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusiją bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui. Sprendime nurodyta, kad atsižvelgus į asmens atsakymus, kuriuos jis pateikė pildydamas Migracijos departamento klausimyną ir vadovaujantis VSD rašte pateikta informacija, galima daryti išvadą, kad asmuo remia (duomenys neskelbtini) vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir kad asmuo yra lojalus (duomenys neskelbtini) režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Nors asmens šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini kaip ilgalaikiai ir stiprūs (asmens sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kuri gyvena Lietuvoje), tačiau šie ryšiai negali būti vertinami aukščiau už asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui ir negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Sprendžiant dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, iš esmės atliekamas perspektyvinis (t. y. į ateitį nukreiptas) vertinimas, todėl tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas. Nustačius, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, jo kilmė, šeiminiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina. Migracijos departamento vertinimu, asmens išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos ir uždraudimas atvykti asmeniui į Lietuvos Respubliką laikytina proporcingomis priemonėmis, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pažymėtina, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS02OTYtNDE1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-696-415/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-696-415/2017">A-696-415/2017</a> ir kt.).

Nagrinėjamu atveju dėl VSD 2023 m. vasario 27 d. rašto pagrįstumo ir jame konstatuotos pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui bei Migracijos departamento išvadų jau yra pasisakyta administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTM0MjEtNTk1LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-3421-595/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-3421-595/2024">eI2-3421-595/2024</a>, kurioje sprendimas yra įsiteisėjęs. VSD 2024 m. gegužės 24 raštas iš esmės yra analogiškas 2023 m. vasario 27 d. rašto turiniui dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl šioje byloje nėra pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjo keliamos grėsmės ir su tuo susijusių VSD bei Migracijos departamento išvadų. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija dėl argumentų, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, plačiau nepasisako.

Pareiškėjas Sprendimą dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ginčija pateikdamas argumentus, susijusius su nustatyto draudimo laikotarpio (30 mėnesių) neproporcingumu ir neteisingumu, motyvuodamas ilgalaikiu buvimu Lietuvoje bei turimais šeiminiais ir darbiniais ryšiais.

Vertindama draudimo atvykti į Lietuvą terminą (30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos), teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, taigi, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavo teisės aktuose nurodytas faktinis pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui.

Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijai), 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų devintasis skirsnis (37-41 punktai) reguliuoja atvejus, kai draudimas atvykti nustatomas užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Kriterijų 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 punktas); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 punktas). Kriterijų 38.3 punkte nustatyta, kad užsieniečiams, neturintiems Lietuvos Respublikoje šeiminių ryšių, taikomas 10 metų terminas, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Kriterijų 39 punkte nurodyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų 38.3 papunktyje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atitiko Tvarkoje nurodytus kriterijus (kelia grėsmę nacionaliniam saugumui), taip pat turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Taigi jam pagal Kriterijų 39 punkto nuostatas buvo galima nustatyti penkerių metų uždraudimo atvykti laikotarpį ir toks laikotarpis būtų laikomas proporcingu. Tokį draudimo atvykti terminą siūlė ir VSD 2024 m. gegužės 24 d. rašte. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo nustatytas dar perpus trumpesnis – 30 mėnesių laikotarpis. Pareiškėjas nepateikė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios teisėjų kolegijai leistų spręsti, kad net ir toks 30 mėnesių draudimo atvykti laikotarpis vis dar yra neproporcingas. Nors pareiškėjas nurodo, kad nustatytas laikotarpis nėra proporcingas, tačiau savo teiginius iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su jo grėsme nacionaliniams saugumui ir (ar) ilgalaikiu gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir šios išvados negali paneigti pareiškėjo nurodomi argumentai, kad jis visada laikėsi įstatymų, Lietuvoje turi šeimą, turto.

Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog Sprendimu nustatytas draudimo atvykti laikotarpis nėra proporcingas, vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir (ar) jo šeiminius ir kitus ryšius.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje 30 mėn. terminas asmenims, turintiems šeiminių ryšių su asmenimis Lietuvoje, kuriems gali būti reikalinga pareiškėjo pagalba (pvz., dėl neįgalumo ar riboto darbingumo) laikytinas tinkamu ir proporcingu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą galima riboti, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjk4LTU1Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-298-556/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-298-556/2016">eA-298-556/2016</a>).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Šioje byloje aptarta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija svarbi tuo, kad teismas, vykdydamas teisingumą, gali ir turi patikrinti institucijos taikytų ribojimų apimtį proporcingumo aspektu.

Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis įpareigoja nustatant draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmę atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, t. y. parinkti individualizuotą terminą. Sprendžiant dėl draudimo atvykti į Lietuvą termino proporcingumo, yra svarbi Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostata, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindu uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Tai reiškia, kad įstatymo leidėjas net ir ilgesnį nei penkerių metų draudimo atvykti laikotarpį laiko proporcingu, kai asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas nurodė gyvenantis Lietuvoje beveik visą savo gyvenimą, tačiau su Lietuva pareiškėją sieja tik jo žmona, sesuo ir tėvų kapai. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad jokių kitų – socialinių, ekonominių, veiklos ryšių su Lietuva neturi. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė gyvenantis pas dukrą (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) jau turi sveikatos draudimą, laukia sprendimo dėl registracijos sveikatos priežiūros įstaigoje (poliklinikoje) patvirtinimo. Šiuo metu vaistus perka, po registracijos poliklinikoje – vaistus gaus nemokamai. (duomenys neskelbtini) skirtos pensijos mokėjimas taip pat buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, Sprendime buvo nustatytas 30 mėnesių (2,5 metų) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris yra perpus trumpesnis nei laikotarpis, kuris nustatomas asmenims, turintiems šeiminių ryšių. Sprendime taip pat nurodytos individualios su pareiškėju susijusios aplinkybės.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčijamas sprendimas iš esmės paneigs pareiškėjo teisę į šeiminius ryšius ir (ar) privatų gyvenimą (Konvencijos 8 straipsnis): byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo šeimos nariai negali lankytis kitose valstybėse, į kurias pareiškėjui nėra draudžiama atvykti, ar kad toks šeiminių ryšių išsaugojimo būdas būtų neproporcingas ar pareikalautų neprotingai daug išlaidų. Vien tai, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjo teisės yra apribojamos ar pareiškėjas patiria tam tikrų nepatogumų, savaime nereiškia tokio ribojimo nepagrįstumo.

Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog ši Sprendimo dalis nėra motyvuota ir (ar) nustatytas laikotarpis yra neproporcingais, laikytini nepagrįstais.

Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Jovita Einikinenė

Violeta Petkevičienė

Ramūnas Šarka