Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI2-13845-1066/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04088-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Martai Ribinskienei,

vertėjaujant Ingridai Nasvytei

dalyvaujant pareiškėjai A. T., jos atstovei advokatei Renatai Janušytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė:

1. Pareiškėja A. T. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 24S165673 (toliau – Sprendimas); 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nesutikdama su skundžiamu Sprendimu, pareiškėja

2.2. Skundžiamu Sprendimu atsakovas panaikino jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes jos studijos Vilniaus universitete buvo nutrauktos dėl akademinių skolų, t. y. leidimas laikinai gyventi pareiškėjai panaikintas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 50 str. 1 d. 9 p. pagrindu.

2.3. Pareiškėja tvirtina, kad nors ji Vilniaus universitete studijas nutraukė, tačiau 2024 m. liepos 17 d. ji buvo priimta studijuoti Mykolo Romerio universitete, taigi, anot pareiškėjos, galima teigti, kad ji šiuo metu priimta studijuoti kitoje mokymosi įstaigoje, kas reiškia, kad ji išsaugojo teisę turėti leidimą gyventi Lietuvoje studijų pagrindu.

2.4. Tuo pačiu pareiškėja siekia atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nesiaiškino svarbių aplinkybių, t. y. dėl kokių priežasčių pareiškėja nelaikė egzaminų Vilniaus universitete ar Vilniaus universiteto įsakymas dėl studijų nutraukimo nebuvo skundžiamas ir yra įsigaliojęs ir pan. Mano, kad tai yra svarbu, nes pareiškėja nebuvo net kviečiama atsakovui pasiaiškinti dėl susidariusios situacijos, dėl ko skundžiamas Sprendimas buvo priimtas šabloniškai, visiškai nevertinant konkrečios pareiškėjos situacijos.

2.5. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes nepagrįstas objektyviais duomenimis, taikomos priemonės nemotyvuotos, sprendime buvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas. Esant tokiai situacijai, jis turi būti panaikintas, kadangi pareiškėja išsaugo teisę turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje studijų pagrindu.

2.5. Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė skundą palaikė bei prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjos skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:

3.1. Atsakovo teigimu, pareiškėja skunde neneigia, kad studijos yra nutrauktos. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Taip pat pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

3.2. Taip pat teigia, kad pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo – viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

3.3. Nesutinka su skundo argumentais, kad Departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė formaliai įvertinęs savo turimus duomenis. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai ir nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y. Departamentas neturėjo diskrecijos teisės priimdamas ginčijamą Sprendimą.

3.4. Ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški bei pakankami Sprendimui priimti.

Tos aplinkybės, kad pareiškėja šiuo metu studijuoja kitoje mokymosi įstaigoje neleidžia teigti, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas. Pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindų Vilniaus universitete, o ne kitos mokymosi įstaigos (ar darbovietės) pagrindu, todėl pasikeitus aplinkybėms (studijos Vilniaus universitete su pareiškėja nutrauktos), leidimas laikinai gyventi yra panaikinamas.

Mano, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

3.5. Teismo posėdyje atsakovo atstovas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytais argumentais.

k o n s t a t u o j a:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. Pareiškėja 2023 m. liepos 26 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi, nes ji yra studentė (Nr. 2307-LLG-6395).

4.2. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 24 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 6 p. ir 46 str. 1 d. 1 p. nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas asmeniui, kuris priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą) pareiškėjai išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760282975, galiojantį nuo 2023 m. rugpjūčio 31 d. iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.

4.3. 2024 m. liepos 12 d. Departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes 2024 m. kovo 3 d. pareiškėjos studijos nutrauktos, priėmus Vilniaus universiteto 2024 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. SD-170, kuris priimtas dėl to, kad ji buvo pašalinta iš studijų surinkus daugiau nei 15 kreditų skolų ir už akademines skolas.

5. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi studijų pagrindu Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Įstatymas 50 straipsnis numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiamas mokymasis, studijos, stažuotė, kvalifikacijos tobulinimas arba jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu, neatvyko mokytis, studijuoti, stažuoti ar tobulinti kvalifikacijos, taip pat, jeigu užsienietis, priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas), yra surinkęs mažiau kaip 40 studijų kreditų per pastaruosius vienerius studijų metus ir šio straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka nenustatyta pateisinamų priežasčių.

7. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas priimtas neteisėtas ir nepagrįstai, nes ji šiuo metu priimta studijuoti kitoje mokymosi įstaigoje, kas reiškia, kad ji išsaugojo teisę turėti leidimą gyventi Lietuvoje studijų pagrindu. Atsakovo manymu, pareiškėja yra neteisi, nes pasikeitus aplinkybėms ir pareiškėjai studijas Vilniaus universitete nutraukus, išduotas pareiškėjai leidimas laikinai gyventi, panaikinamas.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas teisėtai ir pagrįstai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2024 m. kovo 3 d. pareiškėjos studijos nutrauktos. Tuo pagrindu buvo priimtas Vilniaus universiteto 2024 m. vasario 23 d. įsakymas Nr. SD-170, dėl ko pareiškėja buvo pašalinta iš studijų surinkusi daugiau nei 15 kreditų skolų ir / ar akademines skolas. Šios aplinkybės neginčija bei pripažįsta ir pati pareiškėja, patvirtindama, jog iš tiesų jos studijos Vilniaus universitete yra nutrauktos. Tuo pačiu pareiškėja tvirtina (ir pateikusi įrodymus), kad šiuo metu ji priimta studijuoti į kitą mokymosi įstaigą (į Mykolo Riomerio universitetą). Teismas, sutikdamas su Departamento poziciją, pažymi, jog pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad pareiškėja šiuo metu studijuoja kitoje mokymosi įstaigoje, nėra ir negali būti pagrindu šioje situacijoje išsaugoti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes, kaip teisingai nurodo atsakovas, pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi būtent studijų Vilniaus universitete pagrindu, o ne kitoje mokymosi įstaigoje. Darytina išvada, kad nutrūkus pareiškėjos studijoms Vilniaus universitete, jai išduotas leidimas laikinai gyventi, panaikinamas, nes iš esmės aplinkybės, kuriomis esant, jis buvo išduotas, pasikeitė. Esant tokiai situacijai atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad ji išsaugojo teisę turėti leidimą gyventi Lietuvoje studijų pagrindu, nes šiuo metu priimta studijuoti kitoje mokymosi įstaigoje.

Departamentas pareiškėjai Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nustatęs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (pareiškėjos studijos Vilniaus universitete 2024 m. kovo 3 d. nutrauktos), pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą Sprendimą.

8. Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami jiems pavestas funkcijas, be kita ko, turi teisę priimti administracinius sprendimus ir pareigą vadovautis VAĮ, kuriame numatytos pagrindinės administracinių sprendimų priėmimo nuostatos (10 straipsnis).

Be kita ko, VAĮ 3 straipsnyje išvardinti principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Administravimo subjekto priimtame individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas. Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvacijos reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, o ginčui persikėlus į teismą, apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, kad teismas galėtų visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Šiuo atveju atsakovas pateikė aiškius (bei pakankamai) motyvų, kokios priežastys turėjo įtakos Sprendimui, o priimto Sprendimo turinys labai aiškus bei suprantamas, teisingai argumentuotas. Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad Sprendimas nepagrįstas objektyviais duomenimis, o taikomos priemonės nemotyvuotos ir kad Sprendime buvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Kaip teigia atsakovas, iš tiesų, Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Šioje situacijoje Departamentas rėmėsi ginčijamo Sprendimo metu turima informacija apie pareiškėjos studijų nutraukimą, kas reiškia, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais Departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis. Be kita ko, akcentuotina, jog tokiose situacijoje reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1700-815/2024).

9. Nors pareiškėja skunde teismui nurodo, kad jai buvo apribota galimybė paaiškinti situaciją, nurodyti tikrąsias aplinkybes, dėl kokių priežasčių pareiškėja nelaikė egzaminų Vilniaus universitete, dėl ko, kaip ji teigia, tokia situacija galėjo sąlygoti VAĮ principų pažeidimą, teismo vertinimu, niekaip nekeičia padarytų išvadų šiame sprendime. Nėra ginčo, kad pareiškėja skundžiamo sprendimo priėmimo metu nestudijavo Vilniaus universitete. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad ji tuo metu turėjo teisę į leidimą gyventi Lietuvoje studijų Mykolo Romerio universitete pagrindu, nes studijos tuo metu dar nebuvo prasidėjusios ir nebuvo tapusi šio universiteto studente (kaip teismo posėdžio metu paaiškino pareiškėja, studijos prasidėjo tik 2024 m. rugsėjį). Pareiškėja nepateikė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kitaip interpretuoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatą ir, priešingai nei nurodyta Sprendime, įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus. Tuo pačiu teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022).

10. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinkantis VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Taip pat pažymėtina, kad atsakovo priimtas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į Departamentą su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis Įstatymo nuostatomis.

11. Netenkinus pareiškėjos skundo, netenkinamas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-Šipkauskienė

Sigita Fomičiova

Gediminas Užubalis