Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI2-12643-860/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03443-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 55.1.3

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Violetos Petkevičienės,

sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei, vertėjaujant O. V.,

dalyvaujant pareiškėjai Y. P., jos atstovui adv. R. S.,

atsakovo atstovei P. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Y. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriui ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. Pareiškėja Y. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 24S145524 „Išsiųsti iš LR“ (toliau – ir Sprendimas); 2) ištirti nurodyto norminio administracinio akto teisėtumą, t. y. kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1V-525 priimtas aprašo (toliau – ir Aprašas) 59.8 papunktis, apribojęs prieglobsčio prašytojų teises, yra suderinamas su Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinės lygybės principu.

Paaiškina, kad Migracijos departamentas 2024 m. birželio 14 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė išsiųstą ją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir neproporcingas, pažeidžiantis prioritetinį vaikų interesą bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo principus. Pareiškėja skunde nesutinka su Sprendime padaryta išvada, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas. Teigia, jog ji Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, kadangi ji yra pateikusi prieglobsčio prašymą. O pateikusi tarptautinės apsaugos prašymą, ji neteko galimybės pasinaudoti teise pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Anot pareiškėjos, dėl pateikto prieglobsčio prašymo, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punktu, negalėjo nuspręsti jos grąžinti į kilmės valstybę. Pareiškėjos nuomone, taip pat yra būtinybė ištirti, ar Aprašas yra suderinamas su teisės aktais. Pareiškėjos įsitikinimu, Aprašas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Įstatymui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teigia, kad pagal Aprašo 59.8 papunktį asmuo pateikęs prieglobsčio prašymą negali kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau Įstatyme nėra įtvirtintas joks apribojimas išduoti leidimą gyventi prieglobsčio prašytojui, t. y. Įstatymas nenurodo, kad pateikęs prieglobsčio prašymą asmuo netenka turimos teisės pakeisti turimą leidimą gyventi ar netenka teisės prašyti išduoti naują. Anot pareiškėjos, kiti teisės aktai taip pat nenumato apribojimų, pagal kuriuos tarptautinės apsaugos paprašęs asmuo netenka turimos teisės. Mano, kad toks Aprašo 59.8 papunktyje įtvirtintas apribojimas yra neteisėtas, pažeidžia lygiateisiškumo principą ir diskriminuoja tarptautinės apsaugos prašantį asmenį. Toks prieglobsčio prašytojo teisės apribojimas nepagrįstai apsunkina asmens teisės į prieglobstį įgyvendinimą ir pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktus, įtvirtinančius vieningą prieglobsčio procedūrą. Skunde pažymi ir tai, kad toks teisinis reglamentavimas teisėtai valstybės teritorijoje esančius užsieniečius automatiškai paverčia neteisėtai esančiais asmenims, kadangi neigiamo sprendimo prieglobsčio byloje įsigaliojimas panaikina teisę būti valstybės teritorijoje. Mano ir tai, kad skundžiamas Sprendimas pažeidžia jos teisę į šeimą ir prioritetinio vaikų interesų gynimo principą. Nurodo, jog kartu su ja Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis S. A. ir nepilnamečiai vaikai M. A. bei S. A.. Tačiau Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neįvertino jos nepilnamečių vaikų interesų. Pareiškėjos teigimu, tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, privalo laikytis geriausių vaiko interesų prioriteto principo. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą. Taip pat nustatant vaikų interesų turinį reikia įvertinti ir vaikų poreikius. Anot pareiškėjos, Migracijos departamentas neatliko tokio kompetentingo nepilnamečių vaikų interesų vertinimo ir jų vertinimo santykyje su ginamu interesu, t. y. priimant skundžiamą Sprendimą atsakovas neatsižvelgė į prioritetinį vaiko interesą, jos šeimos teisę į privatų gyvenimą ir šeimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje. Pareiškėja dar mano, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teigia, jog Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemonės nėra motyvuotos. Sprendime nėra pakankamai duomenų konstatuoti, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, ir kad jos išsiuntimas yra suderinamas su nepilnamečių vaikų ir jos sutuoktinio interesais. Taip pat mano, jog Migracijos departamentas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių.

2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad 2024 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 24S20025 nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2024 m. gegužės 22 d. neskundžiama nutartimi jį atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Įsigaliojus 2024 m. sausio 17 d. sprendimui Nr. 24S20025, pareiškėja prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad 2024 m. birželio 7 d. pareiškėja buvo informuota apie savo pasikeitusią teisinę padėtį, jai buvo pasiūlyta savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, tačiau ji grįžti savanoriškai į užsienio valstybę atsisakė. Nurodo, jog pareiškėjai praradus teisę likti Lietuvos Respublikoje bei jai nebendradarbiaujant, sprendžiant jos grįžimo į užsienio valstybę klausimą, buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, neuždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką. Anot atsakovo, skundžiamas Sprendimas buvo priimtas, įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui atsisakyti suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino LVAT 2024 m. gegužės 22 d. nutartimi. Nurodo, jog priimdamas skundžiamą Sprendimą, įvertino visas aplinkybes susijusias su pareiškėja – jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – jos sutuoktiniui S. A., išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindais, o nepilnamečiams vaikams M. A. ir S. A. yra išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (pagal tėvą). Atsiliepime remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pagal kurią, užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. Taip pat Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Atsiliepime taip pat nesutinka su pareiškėja, jog Aprašo 59.8 papunktis prieštarauja aukštesnės teisinės galios teisės aktams. Teigia, kad Įstatymas nereglamentuoja prašymų dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo pateikimo tvarkos (įskaitant ir prašymų nepriėmimo pagrindus), tokią tvarką nustatyti Įstatymas paveda vidaus reikalų ministrui. Vidaus reikalų ministras, vykdydamas Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatytą įpareigojimą, patvirtino Aprašą, kuriame ir nustatė prašymų pateikimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymas nenustato prašymų dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo nepriėmimo pagrindų, tačiau įgalioja vidaus reikalų ministrą nustatyti prašymų pateikimo tvarką, Aprašo 59.8 papunktis negali būti pripažintas prieštaraujančiu Įstatymo ir kito aukštesnės galios teisės akto nuostatoms. Pažymi, kad Aprašas nereglamentuoja nei prašymų dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pateikimo tvarkos, nei prieglobsčio prašytojams suteikiamų teisių įgyvendinimo. Taip pat pažymi, kad jokie Lietuvos Respublikos teisės aktai neriboja užsieniečių teisės kreiptis dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kaip ir neriboja prieglobsčio prašytojams suteikiamų teisių, kurios yra įtvirtintos Įstatymo 71 straipsnyje. Nurodo, jog pareiškėja yra prieglobsčio prašytoja, jos teisė pateikti pirmą ar paskesnį prašymą suteikti prieglobstį apribota nebuvo. Anot atsakovo, pareiškėja, norėdama kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo mokymosi, darbo ar kitais pagrindais, turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus dėl tokių prašymų pateikimo. Pažymi, jog prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamentui gali pateikti tik teisėtai Lietuvos Respublikoje esantys užsieniečiai (Įstatymo 28 straipsnio 2 dalis), o prieglobsčio prašytojams pagal Įstatymo 221 straipsnio 2 dalį yra suteikiama tik teisė laikinai likti Lietuvos Respublikoje, o ne teisė būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje, kurią suteikia viza arba leidimas gyventi. Migracijos departamentas akcentuoja, jog ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai ateityje kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Mano, jog iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikė atsiliepimą, kuriame palaiko pareiškėjos pozicija.

Tarnybos vertinimu, skundžiamo Sprendimo, kuriuo pareiškėja įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos, įgyvendinimas, neatitinka nepilnamečių geriausių interesų principo. Tarnyba iš esmės atsiliepime pažymėjo, jog pareiškėjos namai yra tvarkingi bei sudarytos tinkamos sąlygos vaikų poreikiams tenkinti, augti ir vystytis. Tarnyba taip pat nurodė, kad pareiškėjos nepilnametė dukra S. A. lanko Vilniaus L. K. mokyklą, rudenį pradės lankyti 4 klasę bei mergaitė jau yra sukūrusi grupę draugų – „Sraigių gelbėtojai“. Pareiškėjos nepilnametis sūnus M. A. lanko Vilniaus L. K. mokyklą, rudenį pradės lankyti 9 klasę. Jis turi daug draugų, mokykloje sekasi gerai, konfliktų neturi. Taip pat pareiškėjos dukrai nustatytas kompleksinis sutrikimas – aktyvumo ir dėmesio sutrikimas bei fonologinis kalbos sutrikimas, tad jai reikia tėvų pagalbos.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT nustatyta tvarka ir terminu atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

5. Teismo posėdyje:

- pareiškėja ir jos atstovas skundą pilnai palaikė. Papildomai nurodė, jog Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nepaisė nei vaikų interesų, nei grėsmės, kuri kilmės valstybėje gresia pareiškėjai. Taip pat nurodė, jog 2024 m. birželio 25 d. pateikė Migracijos departamentui pakartotinį prieglobsčio prašymą;

- atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išsakytą poziciją bei nurodė, kad Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu netenkino pareiškėjos paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

k o n s t a t u o j a:

6. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 14 d. Sprendimo, kuriuo nuspręstą pareiškėją Y. P. (Baltarusijos Respublikos pilietę) išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 128 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio 2 dalimi ir 133 straipsnio 8 dalimi, 2024 m. birželio 14 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: išsiųsti asmenį (pareiškėją) iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką; pavesti VSAT vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką; neuždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Sprendime, be kita ko, nustatyta, jog 2020 m. spalio 29 d. pareiškėjai išduota nacionalinė „D“ tipo viza, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2021 m. gegužės 10 d. 2020 m. lapkričio 12 d. užsienietė atvyko į Lietuvos Respubliką per Medininkų pasienio kontrolės punktą. 2021 m. kovo 15 d. ir 2021 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjai pakartotinai išduotos nacionalinės „D“ tipo vizos, atitinkamai galiojusios nuo 2021 m. kovo 15 d. iki 2021 m. rugsėjo 15 d. ir nuo 2021 m. rugsėjo 2 d. iki 2021 m. lapkričio 11 d. Sprendime taip pat nustatyta, kad pasibaigus galioti vizoms, nuo 2021 m. lapkričio 12 d. iki 2023 m. sausio 30 d. užsienietės buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo neteisėtas. 2023 m. sausio 30 d. Y. P. pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jos prašymą, 2024 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 24S20025, kuriuo atsisakė suteikti prieglobstį. Užsienietė su minėtu sprendimu nesutiko ir 2024 m. sausio 23 d. jį apskundė teismui, tačiau Regionų administracinis teismas, išnagrinėjęs Y. P. skundą, atmetė jį kaip nepagrįstą. Užsienietė nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl pateikė apeliacinį skundą LVAT, kuris 2024 m. gegužės 22 d. apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Sprendime nurodyta, jog įsigaliojus Migracijos departamento 2024 m. sausio 17 d. priimtam sprendimui Nr. 24S20025, užsienietė prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje. 2024 m. birželio 7 d. Y. P. buvo informuota apie jos pasikeitusią teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje po Migracijos departamento sprendimo įsiteisėjimo ir inicijuojamą grąžinimo procedūrą, taip pat buvo informuota apie galimybę savanoriškai grįžti į užsienio valstybę. Y. P. el. paštu pateikė atsakymą, jog nesutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, kadangi grįžimo į Baltarusijos Respubliką atveju jai gresia laisvės atėmimo bausmė ir kankinimai. Sprendime nurodyta, jog iš anksto žinant, kad Migracijos departamento priimto sprendimo dėl grąžinimo į Baltarusijos Respubliką Y. P. neketina vykdyti, yra tikslinga priimti sprendimą dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką. Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti Y. P. į Baltarusijos Respubliką, nenustatyta. Taip pat Sprendime pažymėta, kad išsiunčiant užsienietę iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, turi būti atsižvelgiama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes. Migracijos departamento turimais duomenimis, Y. P. turi šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – jos sutuoktiniui S. A., gim. (duomenys neskelbtini), yra išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindais, o nepilnamečiams vaikams M. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir S. A., gim. (duomenys neskelbtini), yra išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (pagal tėvą). Vertinant Y. P. teisę į šeimos gyvenimą, kurią garantuoja Konvencijos 8 straipsnis, Sprendime nustatyta, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. Sprendime nurodyta ir tai, kad Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punktas įtvirtina pagrindą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, kai jis į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti. Remiantis EŽTT išaiškinimu, taip pat turi būti vertinama, ar išsiuntimu / grąžinimu bus pasiektas teisėtas tikslas. Nagrinėjamu atveju Y. P. į Lietuvą atvyko teisėtai, turėjo nacionalines „D“ tipo vizas, tačiau, atmetus jos prieglobsčio prašymą ir įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), asmuo neteko teisėto pagrindo likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, nustatyta, kad išsiuntus Y. P. iš Lietuvos Respublikos teritorijos būtų pasiektas teisėtas tikslas. Y. P. Migracijos departamentui yra nurodžiusi negalinti grįžti į kilmės valstybę, nes Baltarusijos Respublikoje būtų nedelsiant sulaikyta ir įkalinta, kankinama dėl jos politinių įsitikinimų. Šių aplinkybių kontekste užsienietė teikė ir prašymą suteikti prieglobstį, tačiau Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jos prašymą, atmetė nenustačius visiškai pagrįstos baimės nuostatos įgyvendinimo. Y. P. su šiuo sprendimu nesutiko ir skundė teismams, tačiau teismai nusprendė, kad užsienietės deklaruojamos baimės yra išskirtinai hipotetinės ir nepagrįstos. Remiantis Migracijos departamento turimais duomenimis, užsienietės sutuoktiniui ir jų nepilnamečiams vaikams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra ekonominio pagrindo. Duomenų, kad minėtiems užsienietės šeimos nariams būtų draudžiama grįžti į kilmės valstybę, jų atžvilgiu būtų taikytinos sankcijos ar kitos poveikio priemonės, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, labai tikėtina, kad Y. P. buvimo kilmės valstybėje metu, esant poreikiui, S. A. ir nepilnamečiai vaikai M. A. bei S. A. be trukdžių galėtų palaikyti glaudų šeiminį ryšį su išsiunčiama užsieniete. Y. P. baigus galioti nacionalinei „D“ tipo vizai nesiėmė teisėtų veiksmų įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, vietoje to, 444 dienas šalyje gyveno neteisėtai ir tik paraginta Baltarusijos opozicijos veikėjos, pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamento sprendimui nesuteikti prieglobsčio įsiteisėjus, užsienietė atsisakė bendradarbiauti su Migracijos departamentu jos grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, todėl Migracijos departamentas turi pareigą spręsti klausimą dėl jos teisinės padėties galiojančio teisinio reglamentavimo rėmuose. Sprendime nenustatyta aplinkybių, trukdančių Y. P. išvykti iš Lietuvos Respublikos, nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei sugrįžti į Lietuvos Respubliką ir tęsti šeiminį gyvenimą su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais šeimos nariais. Nei išvykimas ir grįžimas, nei laikas, būtinas gyvenimo Lietuvos Respublikoje legalizavimui, nelaikytini faktoriais, kurie sutrikdytų šeimos gyvenimą tokia apimtimi, kuri pažeistų Konvencijos 8 straipsnį. Sprendime nurodyta, jog išvykus iš Lietuvos Respublikos bei tvarkantis dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi, jos kontaktas su sutuoktiniu ir jų nepilnamečiais vaikais galėtų būti išlaikomas pasitelkiant elektroninio ryšio priemones ir tokiu būdu nenutrūktų. Įvertinus visas aplinkybes, Y. P. išsiuntimas nebūtų neproporcingas bei nepažeistų balanso tarp individo bei visuomenės intereso. Sprendime nurodyta ir tai, kad tyrimo metu nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių Y. P. išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos savaime sąlygotų Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Egzistuojantys faktiniai ryšiai tarp užsienietės ir jos šeimos narių (sutuoktinio bei 2 nepilnamečių vaikų) nėra kliūtis išsiųsti ją į Baltarusijos Respubliką. Tačiau Sprendime taip pat konstatuota, kad Y. P. šeimyniniai ryšiai Lietuvos Respublikoje laikytini reikšminga aplinkybe, kuriai draudimas atvykti padarytų neproporcingą žalą, todėl būtų proporcinga ir protinga netaikyti Y. P. atžvilgiu draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką po jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

8. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento 2024 m. birželio 14 d. Sprendimu, kreipėsi į teismą.

9. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir nėra šio Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę. Minėtą sprendimą priima Migracijos departamentas (Įstatymo 127 straipsnio 5 dalis).

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant <...> sprendimą <...> išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

10. Įstatymo 130 straipsnis nustato pagrindus, kuomet draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį.

Įstatymo 130 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 dalis); užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 dalis).

11. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. LVAT, įvertinęs šios direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 17 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Taip pat atsižvelgdamas į minėtoje direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą LVAT 2020 m. balandžio 15 d. sprendime, administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzk0Ny01NTYvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3947-556/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3947-556/2020">eA-3947-556/2020</a>, yra pažymėjęs, jog direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo priimami raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones.

12. Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Sprendimas turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

13. LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNDcwLTc1Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1470-756/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1470-756/2018">A-1470-756/2018</a>; 2019 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDMyLTUwMi8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-432-502/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-432-502/2019">eA-432-502/2019</a>; 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0yMDk5LTYwMi8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-2099-602/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-2099-602/2021">A-2099-602/2021</a>). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0yNDIyLTYwMi8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-2422-602/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-2422-602/2021">A-2422-602/2021</a>). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTU1NS01NzUvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1555-575/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1555-575/2021">eA-1555-575/2021</a>). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, bylos medžiagą, skundžiamo Sprendimo turinį ir aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, daro išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas neatitinka aukščiau aptartiems reikalavimams, keliamiems individualiam administraciniam sprendimui.

15. Visų pirma, kaip matyti iš bylos, skundžiamame Sprendime tik formaliai vienu sakiniu konstatuota, kad nenustatytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys. Tai iš esmės susiejant su pareiškėjos atmestu prieglobsčio prašymu.

16. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime, administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, nurodė, kad, net jeigu užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitiko ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti, o, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga.

17. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Sprendime nebuvo nustatinėjamas bei vertinamas tokių priežasčių faktinis egzistavimas. Buvo daroma tik nuoroda, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo atmestas, nenustačius grėsmių. Tačiau tai nėra pakankama, nes Įstatymas nustato, kad priimant sprendimą dėl asmens išsiuntimo, be kita ko, turi būti įvertintos ir aplinkybė, nurodytos Įstatymo 130 straipsnio 1-2 dalyse. Taip pat turi būti įvertinta, ar situacija nėra pasikeitusi, ar neatsirado naujų ir aktualių duomenų, kurie draustų užsienietį (šiuo konkrečiu atveju pareiškėją) išsiųsti š kilmės šalį.

18. Be to, kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas vertino pareiškėjos šeiminius santykius, tačiau tai darė nevisapusiškai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos dukra S. A., gim. (duomenys neskelbtini), turi psichosocialinį sutrikimą, kuriai reikalingi specialūs poreikiai. Tačiau Migracijos departamentas šių svarbių aplinkybių, taip kiek būtina tokiu atveju mamai būti kartu su vaiku, iš viso nevertino, priimant ginčijamą Sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo. Šiuo atveju kyla klausimas dėl geriausio vaiko interesų užtikrinimo, tuo pačiu dėl atitikimo proporcingumo principui.

19. Taigi, apibendrinant konstatuotina, kad atsakovas, spręsdamas pareiškėjos išsiuntimo klausimą, Sprendime nevertino (nenurodė) minėtų aktualių ir svarbių duomenų. Tad teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje nustatyti Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu.

Tai reiškia, kad pareiškėjos Y. P. skundas patenkinamas, o Migracijos departamento Sprendimas panaikinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas; Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Be to, kadangi administracinė procedūra nėra baigta, nors pareiškėja to ir neprašo, Migracijos departamentas įpareigotinas klausimą dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos svarstyti iš naujo.

20. Pareiškėja dar prašo kreiptis į LVAT su prašymu ištirti, ar Aprašo 59.8 papunktis, apribojęs prieglobsčio prašytojų teises, yra suderinamas su Įstatymu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisinės lygybės principu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo, jokie kiti klausimai nebuvo sprendžiami. Taip pat byloje nekilo poreikio taikyti pareiškėjos nurodyto Aprašo. Tad nėra ir pagrindo kreiptis į LVAT dėl minėto norminio teisės akto ištyrimo, t. y. jo atitikimo aukštesnės galios teisės aktams.

21. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, įskaitant ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (to paties straipsnio 5 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

22. Pareiškėjos skundas patenkintas, t. y. sprendimas priimtas jos naudai. Tai reiškia, kad pareiškėja turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėja prieš kreipdamasi į teismą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio.

Pareiškėja taip pat patyrė 850 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šios išlaidos yra pagrįstos, racionalios ir būtinos bei atitinka teisės aktuose nustatytus dydžius (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis, CPK 98 straipsnis ir kt.).

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai iš atsakovo iš viso priteistina 872,50 Eur (22,50 Eur žyminis mokestis + 850 Eur atstovavimo išlaidų) bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos Y. P. skundą dėl sprendimo panaikinimo patenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 24S145524 „Išsiųsti iš LR“ ir įpareigoti atsakovą klausimą dėl pareiškėjos Y. P. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos svarstyti iš naujo.

Priteisti pareiškėjai Y. P. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 872,50 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.

Teisėjai Jovita Einikienė

Saulius Jakaitis

Violeta Petkevičienė