Baudžiamoji byla Nr. 2K-65-489/2018
Proceso Nr. 1-68-3-00216-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
1.2.4.6.1.
2018 m. vasario 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
išteisintajam A. M., jo gynėjui advokatui Algimantui Kliunkai,
nukentėjusiajam V. S. (V. S.), jo atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 29 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiojo V. S. civilinis ieškinys atmestas.
Iš V. S. priteista 500 Eur A. M. naudai gynėjo paslaugoms apmokėti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi nuketėjusiojo V. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. birželio 11 d., apie 18.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., konflikto dėl žemės sklypo ribų metu kilus grumtynėms, įkando V. S. į apatinę lūpą ir kairįjį riešą bei padarė odos nubrozdinimus, tokiu būdu nežymiai sutrikdė V. S. sveikatą ir sukėlė stiprų fizinį skausmą.
2. Pirmosios instancijos teismas A. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino, nurodęs, kad nepakanka įrodymų, jog A. M. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, taip pat jo veiksmuose nenustatyta tyčia. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir, atmetęs nukentėjusiojo apeliacinį skundą, paliko galioti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
II. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
3. Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. S. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
4. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nenuteisdami A. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, detaliai nenustatė šios nusikalstamos veikos požymių, šiurkščiai pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, dėl to baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai ir buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso normų pažeidimai (teismai rėmėsi kitoje byloje priimtu nuosprendžiu (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu) nustatytomis aplinkybėmis, nors pastarosios Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžiu buvo paneigtos – pirmosios instancijos teismo nuosprendis V. S. buvo panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis).
4.1. Teismai A. M. veiksmų pagal byloje surinktus objektyvius įrodymus nevertino, o esminiu aplinkybių vertinimui faktu tapo Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xMjUyLTg0My8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-1252-843/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-1252-843/2014">1-1252-843/2014</a>, kurioje dėl toje pačioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių nukentėjusysis buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnį – smurto prieš A. M. naudojimo. Nagrinėjamu atveju vienintelė teisinga liko būtent V. S. nurodyta įvykio versija, kurią palaikė ir liudytojas J. Z. (J. Z.). Tai, kad byloje susiklosčiusios aplinkybės dėl proceso kitoje byloje buvo neteisingai įvertintos, patvirtina tokie pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti argumentai: „vertinant byloje surinktus įrodymus reikšminga yra tai, kad dėl to paties įvykio <...> Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xMjUyLTg0My8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-1252-843/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-1252-843/2014">1-1252-843/2014</a>, kurioje priimtas apkaltinamasis nuosprendis <...> jame konstatavus, kad 2012 m. birželio 11 d., apie 18 val., V. S. ir J. Z., panaudodami fizinį smurtą – padarydami A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė jam priklausanti turtą <...>“. Apeliacinės instancijos teismas tuo tarpu nutartyje nurodė: „<...> iš esmės nėra paneigtos aplinkybės, kad V. S. galėjo panaudoti smurtą A. M. atžvilgiu, siekdamas nutraukti jo veiklą, kuri jam nepatiko <...> atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu apeliacine tvarka nagrinėjama byla, kurioje V. S. ir J. Z. ginčija savo kaltę, tikėtina, jog jie turi siekį apkalbėti A. M. <...>“. Nutartyje nėra jokių argumentų, susijusių su apeliaciniame skunde iškeltais klausimais, dėl objektyvių įrodymų – specialisto išvados, kitų liudytojų parodymų vertinimo, iš esmės nepateiktas joks kitų bylos aplinkybių savarankiškas vertinimas, tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžiu, kuriuo kasatorius buvo išteisintas plėšimo byloje, tokie teismų pateikti vertinimai akivaizdžiai paneigti. Šiuo atveju byloje objektyvūs duomenys liko tie, kad, kaip prisipažino pats A. M., jis nukentėjusiajam įkando; specialisto išvada yra įvertintas sužalojimo pobūdis, kuris yra pakankamas atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti. Kadangi J. Z. baudžiamojoje byloje dėl plėšimo ir smurto naudojimo prieš A. M. taip pat išteisintas, nėra pagrindo netikėti jo nuosekliais ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, kuriais jis taip pat patvirtino nukentėjusiojo nurodytą versiją.
5. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, dėl kurio žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas, veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš nutarčių nurodė, kad jeigu nustatoma, jog asmuo sudavė smūgius ir taip nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, tai reiškia BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių – nusikalstamos veikos sudėties požymio buvimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-162/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-162/2014">2K-162/2014</a>). Taigi, jeigu nustatoma, kad asmuo atliko bet kokius smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį ir dėl to kilo įstatyme numatytos pasekmės (nukentėjęs asmuo patyrė fizinį skausmą, buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata), tai reiškia, kad buvo padaryta BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika. Nagrinėjamu atveju nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas iš esmės šių nusikalstamos veikos požymių neanalizavo ir nevertino. Esminiu atskaitos tašku tapo argumentai, kad kitoje baudžiamojoje byloje kasatorius ir liudytojas J. Z. tarpiniu procesiniu teismo nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos prieš A. M., taip pat kad nežymūs sveikatos sužalojimai buvo nustatyti jiems abiem, t. y. tiek kasatoriui, tiek A. M.. Teismai nepaneigė, kad A. M. įkando kasatoriui ir į lūpą, tačiau šiuos veiksmus pateisino būtinumu gintis, nors nė viename iš skundžiamų sprendimų nėra aptartos sąlygos, kurios leistų pateisinti tokią gynybą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. išteisinamasis nuosprendis (plėšimo byloje) kaip tik paneigia, kad apskritai buvo iškilęs objektyvus poreikis A. M. gintis nuo kitų asmenų. Tai, kad A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, patvirtina byloje surinkti įrodymai. Byloje objektyviais rašytiniais įrodymais buvo nustatyta, kad kasatoriui buvo padaryti: kąstinė žaizda apatinės lūpos dešinėje pusėje ir odos nubrozdinimas galimai po įkandimo kairiame rieše. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1435/12 (01) nustatyta, kad V. S. padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini)2016 (01) šios aplinkybės dar kartą patvirtintos. Tai, kad sužalojimai patirti būtent dėl kontakto su A. M., patvirtina ir tyrimą atlikusio specialisto apklausa teisme, kurioje specialistas patvirtino, kad sužalojimai padaryti būtent dėl šios priežasties (t. y. A. M. įkandus V. S. į lūpą) ir jokiu kitu būdu negalėjo būti padaryti, kaip ir negalėjo atsirasti įsikandus pačiam, taip pat greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė, išrašai iš medicinos dokumentų. Kaip liudytoja apklausta T. S. patvirtino, jog dėl patirtų sužalojimų V. S. blogai jautėsi apie mėnesį, negalėdamas normaliai valgyti ir gerti, jį reikėjo maitinti per šiaudelį.
5.1. Kandimas žmogui, kai jo padarinius tenka šalinti specialiu chirurginiu būdu (siuvant), ir į tokią reikšmingą – veido sritį, paliekant savaime neišnykstančius padarinius (randą) ir tokiu būdu bjaurojant asmens išvaizdą, buvo akivaizdžiai sąmoningas. Nukentėjusiojo manymu, išteisintasis veikė tyčia – padarinių norėjo arba nors ir nenorėjo, bet, būdamas suaugęs protingas žmogus, juos suprato ir jiems buvo abejingas, nes įkąsti į lūpą netyčia yra neįmanoma. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė BK 140 straipsnio 1 dalį ir A. M. išteisino, nes išsamiai neištyrė visų nusikalstamos veikos sudėtį apibūdinančių aplinkybių, paviršutiniškai vertino šio asmens kaltės klausimą, rėmėsi tik išteisintojo pateikta versija.
6. Taip pat buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 straipsnyje. Aplinkybių, dėl ko A. M. būtų turėjęs gintis, byloje nenustatyta, teismai šias išvadas kaip galimas nurodė savo iniciatyva, kaip savarankišką vertinimą, remdamiesi tuo, kad tarp asmenų yra kilęs konfliktas, teisme yra sprendžiama kita baudžiamoji byla tarp tų pačių asmenų dėl to paties įvykio, tačiau kasatorius nurodo, kad tokios išvados buvo skubotos, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžiu plėšimo byloje tokio konflikto aplinkybės (kaip ir tikimybės, kad galimai A. M. sužalojo V. S. gindamasis) buvo paneigtos. Apeliacinės instancijos teismas netyrė įvykio aplinkybių, vienu sakiniu nutartyje nurodė, jog išteisintojo A. M. parodymai lieka nepaneigti. Bylos medžiaga leidžia teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai paviršutiniškai ir fragmentiškai, atskirai vienus nuo kitų, kaip reikšmingus byloje vertino kitoje byloje esančius duomenis, darė bendro pobūdžio išvadas ir jų nepagrindė visumos įrodymų turinio analize, galutines išvadas padarė prieštaraujančias byloje surinktų įrodymų turiniui ir jų visumai.
7. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. V. S. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nebuvo išnagrinėtos išsamiai ir motyvuotai vertintos bendrame bylos duomenų kontekste. Apeliacinės instancijos teismui visiškai nepasisakius dėl byloje esančios išvados bei specialisto teiktų paaiškinimų, kad sužalojimai galėjo būti padaryti dviem įkandimais ir nebūdingi paties savęs sužalojimui, ir nevertinus kitų su tuo susijusių teiginių (asmens kaltės, kuri išsamiai aptarta skunde, motyvų gintis tokiu būdu nebuvimo), negalima teigti, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant A. M. kaltės klausimą, buvo nustatytos teisingai, o byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Teismas neatsakė į skunde keltus klausimus ir teisinius argumentus dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo, t. y. nenurodė, dėl kokių priežasčių teismas nesivadovavo rašytiniais medicininiais dokumentais ir juos paneigė nesant jokių juos paneigiančių duomenų. Apeliacinės instancijos teismas A. M. nekaltumą nepagrįstai grindė kita nagrinėjama baudžiamąja byla, kurioje V. S. buvo kaltinamas pagal BK 180 straipsnį, kai šios bylos turėjo būti vertinamos atskirai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismui neanalizavus ir dėl to nepasisakius dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, laikytina, jog toks skundas liko neišnagrinėtas iš esmės.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Nukentėjusiojo V. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
9. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/20122, 2K-7-88/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat teigia, kad kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Atitinkamai teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų kitaip vertinti įrodymus atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-329-976/2017, 2K-40-1073/2018).
9.1. Atsižvelgdamas į pirmiau įstatymo ir kasacinės instancijos teismo praktikos apibrėžtas kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, šis teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatorių manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Atskirų bylos įrodymų vertinimas atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, prašymas jų pagrindu daryti išvadas dėl bylos aplinkybių nustatymo, nesant teisinių argumentų dėl konkrečių esminių BPK pažeidimų padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi teisėjų kolegija šioje byloje paduoto kasacinio skundo teiginius ir argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl skunde nurodytų BPK pažeidimų
10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
10.1. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstame pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje atliktas įrodymų vertinimas tokių esminių trūkumų neturi. Kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje: kad teismai ignoruotų kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio.
10.2. Kasatorius neteisingai teigia, kad teismai rėmėsi tik išteisintojo A. M. parodymais. Nukentėjusiojo V. S. parodymai taip pat buvo vertinami ir tai padaryta pakankamai atidžiai. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiojo atstovo prašymą ir atsižvelgęs į nukentėjusiojo V. S. parodymus apie tai, kad jis dėl įvykio prarado darbingumą daugiau kaip mėnesiui ir šioje byloje galimai yra sunkesnio nusikaltimo požymių būtent dėl patirto sunkesnio nei nežymus sveikatos sutrikdymo, paskyrė ekspertizę, kurios išvados patvirtino ankstesnę specialisto išvadą Nr. G 1435/12(01) dėl būtent nežymaus sveikatos sutrikdymo V. S.. Be kita ko, šiame ekspertizės akte pažymėta ir tai, kad V. S. išduoti nedarbingumo pažymėjimai, apimantys laikotarpį nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2012 m. liepos 16 d., yra susiję ne su 2012 m. birželio 11 d. patirtais sužalojimais, o su lėtinio susirgimo – juosmeninės stuburo dalies osteochondrozės paūmėjimo gydymu.
10.3. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas taip pat tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek A. M. teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus, t. y. išteisintojo A. M., nukentėjusiojo V. S., liudytojų J. Z., V. Z. parodymus, nurodė, kad kitų liudytojų – T. S., P. M., I. M. parodymai suformuoti iš išteisintojo A. M. ir nukentėjusiojo V. S. pasakojimų šiems liudytojams, taip pat analizavo eksperto paaiškinimus, specialisto išvadas Nr. G 1435/12(01) ir G 1361/12(01), ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini)2016(01), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 3 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl A. M. išteisinimo. Tarp abiejų konfliktuojančių pusių įvykus abipusėms grumtynėms, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pakankamai patikimų duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad V. S. patirtas nežymus sveikatos sutrikdymas A. M. buvo padarytas tyčia.
10.4. Kasacinio skundo teiginiai, kad teismai, išteisindami A. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, paliko nuošalyje bylos duomenų visumą ir sutelkė dėmesį tik į kitą baudžiamąją bylą, kurioje V. S. ir J. Z. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl įvykio, vykusio tuo pat metu kaip ir nagrinėjamoje byloje, nėra pakankami, kad galima būtų įžvelgti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas atsižvelgė į visą kitos bylos nagrinėjimo skirtingose instancijose eigą ir pagrįstai nurodė, kad nė viename teismų sprendime, nesvarbu, koks jo rezultatas, nėra visiškai paneigti ir A. M. parodymai dėl konflikto kilimo, taip pat ir V. S. fizinės jėgos naudojimas.
10.5. 2017 m. liepos 20 d. išteisinamuoju Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu V. S. ir J. Z. išteisinti, nes šiam teismui nepakako duomenų A. M. vaizdo kameros užvaldymo faktui pagrįsti. Taip pat šis teismas nenustatė V. S. ir J. Z. tyčios pagrobti A. M. turtą bei byloje nepakako objektyvių faktinių duomenų pagrįsti, kad šie asmenys turėjo tyčią A. M. sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti jo sveikatą. Tačiau šiame išteisinamajame nuosprendyje nėra padaryta jokių išvadų dėl A. M. kaltumo. Šiame nuosprendyje aiškiai nustatyta, kad tarp V. S. ir A. M. susiklostę priešiški santykiai dėl žemės sklypo ribų nustatymo, tarp jų vyko nuolatiniai konfliktai, įvykio dieną taip pat įvyko grumtynės, tačiau jos vyko ne siekiant abipusių sužalojimų, fizinio skausmo sukėlimo, o stengiantis nutraukti abiejų konfliktuojančių pusių siekiamus atlikti tarpusavio filmavimo ir fotografavimo veiksmus. Priešingai nei teigia kasatorius, kasacine tvarka skundžiami teismų nuosprendis ir nutartis dėl juose nustatytų aplinkybių iš esmės neprieštarauja 2017 m. liepos 20 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio išvadoms.
10.6. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, nurodo, kad jo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nebuvo išnagrinėtos, išsamiai ir motyvuotai vertintos bendrame bylos duomenų kontekste. Apeliacinės instancijos teismui visiškai nepasisakius dėl byloje esančios specialisto išvados bei specialisto paaiškinimų, kad sužalojimai galėjo būti padaryti dviem įkandimais ir nebūdingi savęs sužalojimams, byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Teismas neatsakė į skunde keltus klausimus ir teisinius argumentus dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo, t. y. nenurodė, dėl kokių priežasčių teismas nesivadovavo rašytiniais medicininiais dokumentais, ir juos paneigė nesant jokių juos paneigiančių duomenų.
10.7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017).
10.8. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, iš esmės laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų ir nurodė motyvus, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl A. M. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas nors ir glaustai, bet į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakė. Teismas nutartyje pasisakė apie A. M. parodymų nuoseklumą, kitos baudžiamosios plėšimo bylos nagrinėjimo eigą bei rezultatus, taip pat aptarė V. S. padarytus sužalojimus, nurodydamas, kad V. S. padaryta kąstinė žaizda lūpoje ir odos nubrozdinimas galimai po įkandimo kairiame rieše nėra besąlyginis pagrindas pripažinti A. M. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta A. M. tyčinė kaltė, ji negali būti preziumuojama.
10.9. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Nenukrypstant nuo šio reikalavimo yra suformuota teismų praktika, kur teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>). Teismo sprendimas dėl įrodymų tyrimo priklauso ir nuo proceso dalyvių prašymų, todėl kasatorius teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė daugybės aplinkybių neatitinka situacijos byloje, nes iš šio teismo posėdžio protokolo matyti, kad nei nukentėjusysis, nei jo atstovas advokatas įrodymų tyrimo atlikti ir tirti kokias nors aplinkybes neprašė (t. 2, b. l. 48-50). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į proceso dalyvių nuomonę, taip pat į tai, kad nėra pagrindo manyti, jog pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų tyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių, jokių naujų įrodymų taip pat negauta, įrodymų tyrimo pagrįstai neatliko.
Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo
11. Nukentėjusysis skunde teigia, kad teismai neanalizavo BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, paviršutiniškai vertino A. M. kaltės klausimą, rėmėsi tik šio išteisintojo pateikta versija. Šie argumentai taip pat nepagrįsti.
11.1. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-162/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-162/2014">2K-162/2014</a>). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).
11.2. Už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla.
11.3. Iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos matyti, kad nagrinėjant situaciją, kurią galimai reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situaciją tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMxLTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-231-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-231-976/2017">2K-231-976/2017</a>). Pagal nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nekvalifikuodami A. M. veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdami ne tik A. M. atliktus veiksmus bei V. S. patirtus sužalojimus, bet ir vertindami visą susidariusią konfliktinę situaciją. Šiuo atveju pagal teismų byloje nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes tinkamai įvertinti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atsižvelgiant taip pat ir į konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus. Šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant tiek dėl veikos pavojingumo, tiek dėl jos tyčinio pobūdžio įvertinimo.
12. Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiojo V. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Dalia Bajerčiūtė
Tomas Šeškauskas
