Civilinė byla Nr. 3K-3-65-916/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31829-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.3.3.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui A. K. dėl paprastojo neprotestuotino vekselio, vekselio išrašymo ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo; trečiasis asmuo Vilniaus miesto 33-iojo notaro biuro notarė P. J.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vekselio pripažinimą negaliojančiu, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais 2012 m. lapkričio 29 d. 58 600 Lt (16 971,73 Eur) paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurį ieškovas pasirašė atsakovo A. K. naudai, bei patį vekselio išrašymą, 2014 m. balandžio 3 d. vykdomąjį įrašą, išduotą notarės P. J., taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo A. K. 1431,56 Eur, kurie buvo išieškoti vykdomojo įrašo pagrindu, bei visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2012 m. balandžio 18 d. paskolos sutartimi atsakovo vadovaujama UAB „Natalex“ suteikė bendrovei „Reenex“ 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolą. Tarp ieškovo, atsakovo ir šio sutuoktinės 2012 m. vyko derybos ir buvo susitarta, kad atsakovas ir jo sutuoktinė parduos ieškovui savo turimas bendrovės „Reenex“ akcijas, o ieškovas išduos atsakovo naudai asmeninį vekselį, taip užtikrindamas bendrovės „Reenex“ gautos paskolos grąžinimą. Vykdant šį susitarimą, 2012 m. lapkričio 29 d. ieškovas išdavė atsakovo naudai 58 600 Lt (16 971,73 Eur) paprastąjį neprotestuotiną vekselį, 2012 m. gruodžio 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 1075 Eur vertės bendrovės „Reenex“ akcijas. Ieškovo teigimu, vykdydama paskolos sutartį bendrovė „Reenex“ dalimis grąžino UAB „Natalex“ 17 000 Eur paskolą ir sumokėjo metines palūkanas, todėl paskolos sutartis buvo įvykdyta, tačiau atsakovas kreipėsi į notarą ir jo prašymu buvo išduotas vykdomasis įrašas dėl visos vekselyje nurodytos sumos išieškojimo ir iš ieškovo bei jo sutuoktinės atsakovo naudai buvo išieškota 1431,56 Eur. Ieškovas nurodė, kad vekselį išdavė dėl suklydimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio 29 d. ieškovas pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir besąlygiškai įsipareigojo iki 2013 m. rugsėjo 20 d. sumokėti atsakovui 58 600 Lt (16 971,73 Eur). UAB „Natalex“, atstovaujama direktoriaus A. K., ir ribotos atsakomybės bendrovė „Reenex“, atstovaujama valdybos nario S. K., 2012 m. balandžio 18 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Natalex“ suteikė 50 000 Lt paskolą bendrovei „Reenex“ iki 2013 m. balandžio 1 d. Vykdydama paskolos sutartį, 2013 m. vasario, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais UAB „Natalex“ sumokėjo 17 000 Eur – grąžino paskolą bei sumokėjo palūkanas. 2012 m. gruodžio 5 d. pasirašyta akcijų dalies pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas ir jo sutuoktinė, atstovaujami įgalioto asmens S. K., pardavė, o ieškovas nupirko bendrovės „Reenex“ akcijų dalį už 1075 Eur.
Teismui nepateikti jokie dokumentai ir įrodymai, pagrindžiantys tai, kad ieškovui asmeniškai buvo suteikta atsakovo ar jo vadovaujamos įmonės paskola ar perduota vekselyje nurodyto dydžio pinigų suma. Remiantis šalių paaiškinimais, liudytojo S. K. parodymais, o iš dalies ir šalių elektroniniais laiškais, nustatyta, kad vekselio išrašymas neatitiko tikrosios vekselio davėjo (ieškovo) valios. Iš ieškovo buvo pareikalauta papildomai laiduoti, kad jis atsakovui sumokės, jei bendrovė „Reenex“ negrąžins paskolos UAB „Natalex“. Dėl to ieškovas iš esmės suklydo, pasirašydamas vekselį, o ne laidavimo ar garantijos susitarimą su atsakovu. Teismas pripažino, kad, išrašydamas ginčijamą vekselį, ieškovas prisiėmė įsipareigojimus (laidavo) pagal UAB „Natalex“ ir bendrovės „Reenex“ 2012 m. balandžio 18 d. pasirašytą paskolos sutartį. Ieškovas negavo vekselyje nurodytos sumos ir vekselio išrašymas neatitiko tikrosios jo valios. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalių nesiejo jokie kiti santykiai ir nebuvo jokių kitų sandorių, dėl kurių galėjo būti išduotas ginčijamas vekselis. Teismui pateikti atsakovo pajamas deklaruojantys dokumentai, tačiau nepateikti įrodymai, jog ieškovui buvo išmokėta vekselyje nurodyto dydžio suma. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog derybos dėl akcijų dalies išpirkimo ir dokumentų forminimas prasidėjo anksčiau, nei buvo pasirašytas vekselis. Tai tik patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes, siejamas su atsakovo reikalavimu pasirašyti vekselį, kad būtų užtikrintas paskolos jo vadovaujamai bendrovei grąžinimas. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti į bylą elektroniniai laiškai nepatvirtina, jog atsakovas suteikė asmeniškai ieškovui paskolą, skirtą bendrovės „Reenex“ apyvartinėms lėšoms, ir nepaneigia ieškovo nurodytų vekselio pasirašymo aplinkybių ir sąlygų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 7 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują – ieškinį atmetė.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ieškovas iš esmės suklydo, neištyrė visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos, kai sprendžiama dėl suklydus sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, neatsižvelgė į teismų praktikoje išdėstytus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio taikymo išaiškinimus. Kolegijos vertinimu, ieškovas suvokė, kas yra vekselis, kokia yra jo reikšmė, esmė bei kokios teisinės pasekmės gali kilti, tačiau nesitikėjo, kad atsakovas pradės išieškojimą. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ieškovas kreipėsi į teismą tik tada, kai buvo pradėtas išieškojimas (praėjus beveik trejiems metams). Normaliai atidus ir protingas asmuo, suvokęs, jog suklydo, iškart būtų ėmęsis priemonių dėl tokios klaidos šalinimo.
Byloje nustatyta, kad tarp šalių 2012 m. birželio, rugpjūčio bei lapkričio mėnesiais vyko elektroniniai susirašinėjimai, susitikimai, kurių metu derinami paskolų, vekselio klausimai. Iš susirašinėjimų matyti, kad tiek ieškovą, tiek atsakovą siejo ne vieni civiliniai teisiniai santykiai, kadangi kalbama apie paskolos sutartį tiek su atsakovu, tiek su UAB,,Natalex“, apie asmeninį ieškovo vekselio pasirašymą, tačiau nekonkretizuojama, kam ir kokiu tikslu vekselis išrašomas. Tačiau akivaizdu, kad ieškovas per beveik penkis mėnesius trukusias derybas (nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2012 m. lapkričio 28 d.) turėjo pakankamai laiko įvertinti tai, kad išrašomas vekselis ir juo neva užtikrinama paskolos sutartis yra tarp skirtingų šalių, be to, neatitinka ir vekselio bei paskolos dydžio suma – vekseliu mokėtinos sumos dydis yra 58 600 Lt (16 971,73 Eur), o paskolos ir palūkanų suma pagal sutartį – 75 800 Lt (21 953,19 Eur), nesutampa vekselio išrašymo bei paskolos sudarymo, jų vykdymo datos.
Kolegija taip pat pažymėjo, kad įstatymas nedraudžia į vekselį įrašyti papildomų duomenų, nurodyti, jog vekselis skirtas kitai prievolei užtikrinti, todėl ieškovas, ypač šiuo atveju, teigdamas, kad užtikrino prievolę, neturinčią jokio teisinio santykio su šalimis, turėjo įsitikinti, kad užtikrinimas būtų tinkamai įformintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015).
Teisėjų kolegija nusprendė, kad ieškovas neįrodė savo suklydimo, aiškiai suvokė pasirašomo vekselio esmę ir veikė savo rizika (CK 1.90 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių pateikti elektroniniai laiškai niekaip neįrodo aplinkybės, kad ieškovas, išrašydamas ginčijamą vekselį, buvo suklaidintas ar būtų kitaip suvokęs sandorio esmę, priešingai, patvirtina, jog tarp šalių vyko ilgalaikiai ir įvairaus pobūdžio susitarimai, kurie neleidžia daryti išvados, kad iš ieškovo buvo papildomai reikalaujama laiduoti už bendrovę „Reenex“, bei nepatvirtina kitų ieškovo nurodytų aplinkybių. Ieškovo nurodomas faktines aplinkybes, susijusias su vekselio pasirašymu, patvirtino tik liudytojas S. K., kuris yra susijęs su ieškovu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šis liudytojas dalyvavo derybose, buvo jų tarpininku, tikėtina, jog jo parodymai gali būti nulemti tam tikrų asmeninių santykių su šalimis, todėl nesutiktina, jog tik jo parodymų pakanka pripažinti, kad ieškovo nurodomos faktinės aplinkybės yra įrodytos (CPK 185 straipsnis). Kolegija pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas, be kitų apsirikimų, sprendime, ieškovui neprašant, nurodė ir CK 1.87 straipsnį, kuris nustato, kokie sandoriai laikytini apsimestiniais ir kokios apsimestinių sandorių pasekmės, tačiau plačiau apie tai nepasisakė, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar pirmosios instancijos teismas vekselį pripažino negaliojančiu vien tik CK 1.90 straipsnyje nustatytais pagrindais, ar sandoris buvo vertinamas ir kaip apsimestinis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog ieškovas suklydo, neištyrė visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos, kai sprendžiama dėl suklydus sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, netinkamai taikė CK 1.90 straipsnyje nustatytas bei kasacinio teismo praktikoje išaiškintas taisykles, rėmėsi nepatikimais įrodymais.
Pirmosios instancijos teismas, perkeldamas įrodinėjimo naštą atsakovui, visiškai paneigė kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015 ir kt.), teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, sukūrė sąlygas piktnaudžiauti vekselių išdavimo institutu bei paneigė paties vekselio, kaip besąlyginio įsipareigojimo, esmę ir teisinę reikšmę. Ieškovas privalėjo įrodinėti, o ne tik deklaratyviai nurodyti atsakovo, kaip vekselio turėtojo, nesąžiningumą (CPK 178 straipsnis). Ieškovas neteikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo nesąžiningumą, pirmosios instancijos teismas atsakovo sąžiningumo, jo atliktų veiksmų taip pat nevertino, todėl atsakovo, kaip sąžiningo vekselio turėtojo, prezumpcija liko nepaneigta.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas A. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą ir palikti galioti 2016 m. spalio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Išduodant ir naudojant vekselius civilinėje apyvartoje turi būti atsižvelgiama į jų paskirtį ir tikslus: ar vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas ar kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė. Kasacinis teismas yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzMtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-433-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-433-378/2015">3K-3-433-378/2015</a>), kad kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, jog sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Kreditoriaus reikalavimo teisė tokiu atveju yra apribota, ir iš atsakingų už prievolės įvykdymą asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Ginčo atveju akivaizdu, kad laidavimu buvo užtikrintas tik paskolos grąžinimas, nes faktinės aplinkybės, pateikti įrodymai, laiduotojo ir liudytojo nurodytos aplinkybės ir jų nurodytos bei ieškovo įsivaizduotos sandorio aplinkybės sutampa, t. y. ieškovas nurodė manęs laiduojantis tik už paskolos grąžinimą, ir toks jos suvokimas, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, yra akivaizdžiai patvirtinantis tai, kad vekselis yra pripažintinas negaliojančiu.
Ieškovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nes rėmėsi CK 1.87 straipsniu, kurio ieškovas teismui pateiktame ieškinyje nenurodė nei kaip ieškinio pagrindo, nei kaip ieškinio dalyko, taip pat teigdamas, kad kyla klausimų, ar pirmosios instancijos teismas vekselį pripažino negaliojančiu vien tik CK 1.90 straipsnyje nustatytais pagrindais, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, garantuojančias teisę į pažeistų teisių teisminę gynybą. Ieškovo reikalavimas pripažinti, kad vekselis neatitinka jo valios ir negalioja, taip pat pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad jis iš esmės yra panaudotas kitam, jau įvykdytam, sandoriui pakartotinai įvykdyti, negali būti vertintini kaip peržengiantys ieškinio ribas, kadangi kasacinio teismo praktika aiškiai patvirtina, jog ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes netyrė ir iš esmės netinkamai pasisakė dėl visų esminę reikšmę byloje turinčių įrodymų, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, 235 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, t. y. nagrinėjant ginčą byloje buvo apklaustas liudytojas, buvo ištirtas šalių susirašinėjimas, išsiaiškinta tikroji šalių valia, taip pat byloje buvo nustatyta, kokie santykiai siejo šalis ir iš ko kilo vekselis.
Atsakovas A. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Pažymėtina, kad kasaciniame skunde ginčo aplinkybės išdėstytos selektyviai, taip siekiant suklaidinti teismą. Ieškovo įsipareigojimai atsakovui pagal ginčijamą vekselį ir bendrovės „Reenex“ skola UAB „Natalex“ pagal paskolos sutartį yra du skirtingi piniginiai įsipareigojimai. Vekselis ginčo atveju buvo išduotas kaip atsakovo suteiktos paskolos ieškovui įvykdymą užtikrinanti priemonė.
Kadangi ieškovas civilinės bylos procese įrodinėjo, kad jis pasirašydamas ginčijamą vekselį suklydo, manydamas, kad išduodamu vekseliu patvirtins bendrovės „Reenex“ skolą UAB „Natalex“, o ne atsakovui, ir užtikrins šio įsipareigojimo vykdymą (CK 1.90 straipsnio 3 dalis), todėl teismai ir nagrinėjo tai, ar atitinkamos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą dėl suklydimo buvimo. Teismas neturi teisės ir neprivalo išeiti už ieškinio, bylos ir įrodinėjimo aplinkybių ribų, priešingu atveju tai prieštarautų tiek CPK 178 straipsniui, tiek šalių rungimosi principui. Pažymėtina, kad ginčo byloje pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina ieškovo dėstomų faktų, o priešingai, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, juos paneigia. Ieškovo argumentai apie ginčo vekselio pabaigą, pasibaigus bendrovės „Reenex“ prievolei grąžinti paskolą UAB „Natalex“, neturi jokios teisinės reikšmės.
Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo teiginius apie tai, kad buvo kokių nors tyčinių atsakovo veiksmų ieškovo nenaudai, iškreipusių ieškovo valią. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų teikęs kokią nors melagingą informaciją ieškovui apie vekselių pasirašymo padarinius arba būtų atlikęs kokius nors kitus nesąžiningus veiksmus jo atžvilgiu. Byloje nėra jokių duomenų, ar ieškovas, turėdamas abejonių dėl savo atliekamų veiksmų, kreipėsi į kompetentingus asmenis dėl teisinės konsultacijos, ar apskritai analizavo vekselių pasirašymo teisinius padarinius. Be to, ieškovas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, turėjo pakankamai laiko konsultacijoms, taip pat asmeninės verslo santykių patirties, todėl jo nurodomi faktai dėl atsakovo tariamo suklaidinimo nereiškia suklydimo, apibrėžiamo CK 1.90 straipsnyje.
Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje dėl įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo, vekselio nuginčijimo klausimo yra pabrėžiama, kad ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).
Tretieji asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl iš esmės suklydus išduoto vekselio pripažinimo negaliojančiu
Vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
Vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014).
Nagrinėjamoje byloje vekselio davėjas prašo pripažinti vekselį negaliojančiu, kaip išrašytą suklydus. Ieškovas teigia, kad suklydimas pasireiškė tuo, jog jis manęs, kad vekseliu užtikrina bendrovės „Reenex“ prievolės grąžinti pagal 2012 m. balandžio 18 d. paskolos sutartį pasiskolintą sumą UAB „Natalex“ įvykdymą, o ne patvirtina paskolos teisinius santykius, susiklosčiusius tarp ieškovo ir atsakovo.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014 ir joje nurodytą praktiką). Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Kita vertus, tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys egzistuoja, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu ir šis ryšys gali būti reikšmingas tiesioginiams vekselių teisinių santykių subjektams, t. y. vekselio davėjui ir pirmajam vekselio turėtojui, kurie tuo pačiu metu yra ir kontrahentai tam tikro teisinio santykio (tam tikro sandorio), kuris buvo pagrindas išduoti vekselį. Taigi pirmasis vekselio įgijėjas, būdamas tiesioginis tų santykių, dėl kurių jo kontrahentas išduoda jam vekselį, dalyvis, žino apie visus galimus šių santykių defektus (trūkumus). Dėl to pirmajam vekselio įgijėjui vekselio viešo patikimumo taisyklė negalioja visa apimtimi: pirmajam įgijėjui vekselio davėjas gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais. Vis dėlto tokią vekselio davėjo galimybę sunkina abstrakti reikalavimo pagal vekselį prigimtis. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį arba kad tas pagrindas negalioja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012). Taigi, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio pagrindo. Tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad vertybinio popieriaus turėtojas laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių tol, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014; kt.).
Byloje nustatyta, kad 2012 m. balandžio 18 d. UAB „Natalex“ ir bendrovė „Reenex“ pasirašė paskolos sutartį, kuria UAB „Natalex“ (kreditorė) paskolino bendrovei „Reenex“ (skolininkei) 50 000 Lt (14 481 Eur). Paskolos grąžinimo terminas nustatytas 2013 m. balandžio 1 d., taip pat nustatyta, kad paskola teikiama už 51,6 proc. metines palūkanas. 2012 m. lapkričio 29 d. ieškovas išdavė atsakovui 58 600 Lt (16 971,73 Eur) vertės paprastąjį vekselį, besąlygiškai įsipareigodamas iki 2013 m. rugsėjo 20 d. sumokėti vekselyje nurodytą sumą vekselio turėtojui.
Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojo S. K. parodymus, sprendė pripažinti vekselį negaliojančiu dėl suklydimo. Teismas konstatavo, kad į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog atsakovas suteikė ieškovui asmeninę paskolą, išmokėdamas vekselyje nurodytą sumą, todėl sprendė, jog vekselis buvo pasirašytas turint tikslą garantuoti ribotos atsakomybės bendrovės „Reenex“ paskolos uždarajai akcinei bendrovei „Natalex“ grąžinimą. Apeliacinės instancijos teismas įvertino į bylą pateiktus elektroninius laiškus ir sprendė, kad jie patvirtina, jog tarp šalių vyko ilgalaikiai ir įvairaus pobūdžio susitarimai. Pagal šių laiškų turinį nėra pagrindo spręsti, kad iš ieškovo buvo papildomai reikalaujama laiduoti už bendrovę „Reenex“, ieškovo į bylą pateikti elektroniniai laiškai taip pat nepatvirtina kitų jo nurodytų aplinkybių, kuriomis grindžiamas jo suklydimas išduodant vekselį. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovo poziciją ir aplinkybes, susijusias su vekselio pasirašymu, patvirtino tik liudytojas S. K., kuris, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra susijęs su ieškovu, nes buvo ieškovo ir atsakovo derybų tarpininku ir dėl to jo parodymai nulemti ankstesnių asmeninių santykių su jais.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šios nutarties 19 punkte nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad būtent vekselio davėjas (ieškovas) privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog jis vekselį išdavė atsakovui kaip bendrovės „Reenex“ prievolės UAB „Natalex“ pagal paskolos sutartį užtikrinimo priemonę, o ne vekselio turėtojas (atsakovas) – kad jo reikalavimo teisė pagal vekselį yra pagrįsta ir galiojanti. Toks aiškinimas paneigtų vekselio, kaip besąlygiško įsipareigojimo, prigimtį, taip pat prieštarautų suformuotai kasacinio teismo praktikai dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, pagrįstai vertino, kad nei ieškinyje, nei nagrinėjant bylą teisme ieškovas (vekselio davėjas) nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog nebuvo pagrindo išduoti vekselį, kaip asmeninį ieškovo įsipareigojimą atsakovui, arba kad tas pagrindas negalioja: ieškovas nepateikė pagrįstų paaiškinimų, kodėl vekselio ir paskolos sutarties šalys skiriasi (jeigu vekselis atliko prievolės pagal paskolos sutartį užtikrinimo priemonės funkciją, kodėl jis išduotas ne kreditorei UAB „Natalex“, o fiziniam asmeniui atsakovui A. K.); nepagrindė, kodėl skiriasi vekselio bei paskolos sutarties dydžio suma (pagal vekselį mokėtinos sumos dydis yra 58 600 Lt (16 971,73 Eur), o paskolos ir palūkanų suma pagal sutartį – 75 800 Lt (21 953,19 Eur); taip pat ieškovas nenurodė, kodėl nesutampa datos, iki kada turi būti įvykdytos prievolės pagal vekselį ir paskolos sutartį (paskola buvo suteikta iki 2013 m. balandžio 1 d., o vekseliu ieškovas įsipareigojo besąlygiškai sumokėti atsakovui iki 2013 m. rugsėjo 20 d.). Visas šias aplinkybes liudijančių įrodymų ir (ar) paaiškinimų nepateikimas teismui apeliacinės instancijos teismo buvo įvertintas kaip įrodinėjimo pareigos neįvykdymas. Pažymėtina, kad šių aplinkybių ieškovas neatskleidė ir kasaciniame skunde.
Ieškovas kasaciniame skunde nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, todėl neteisingai nustatė faktines aplinkybes, tačiau šio savo teiginio nepagrindė jokiais argumentais.
Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė, kad ginčijamas vekselis pasirašytas dėl suklydimo, padaryta vadovaujantis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, o ieškovo kasacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis patvirtina, kad teismas išsamiai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus. Nurodytų apeliacinės instancijos teismo išvadų ieškovas kasaciniu skundu nepaneigė, nenurodė įrodymų, kurių teismas nebūtų įvertinęs ir kurie būtų patvirtinę jo reikalavimų pagrįstumą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti ginčijamą vekselį negaliojančiu, ir pagrįstai konstatavo, kad suklydimo fakto pasirašant vekselį ieškovas neįrodė. Šios teismo išvados padarytos nepažeidus proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vekselio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo, proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, taip pat priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą vadovavosi suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti priešingai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas prašo priteisti 800 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą; jis pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d., žr. 8.14 punkte nustatytą dydį), todėl atsakovui iš ieškovo priteistinas šis atstovavimo išlaidų atlyginimas.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,19 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas atmestinas, šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. K. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. K. (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovo A. K. (duomenys neskelbtini) 6,19 Eur (šešis Eur 19 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Andžej Maciejevski
Dalia Vasarienė
