R. G. pagal BK 135 str., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-41-628/2018

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00548-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1;1.2.4.1.1;1.2.4.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Sigitos Bieliauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme; 140 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirta pareiga per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (564,90 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš R. G. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 1823,16 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui – 66,68 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. G. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 21 d., apie 18.30 val., ties namu (duomenys neskelbtini), Kauno r., tyčia vieną kartą pakabinamąja spyna sudavė A. A. Ž. į galvą, o šiam nugriuvus – tyčia ne mažiau kaip du kartus spyrė jam į galvą, taip padarė nukentėjusiajam A. A. Ž. sunkų sveikatos sutrikdymą.

2. R. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu toje pačioje vietoje tyčia vieną kartą sudavė pakabinamąja spyna A. Ž. į galvą, taip padarė nukentėjusiajam A. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo R. G. gynėja advokatė N. Grubliauskienė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą R. G. nutraukti, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje.

3.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis), netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 28 straipsnis), nukrypta nuo kasacinės praktikos. Netinkamai pritaikius įstatymą, paskirta neteisinga bausmė.

3.2. Pasak gynėjos, teismų išvados padarytos nesigilinus į baudžiamosios bylos, kurioje A. Ž. pareikštas kaltinimas dėl R. G. sveikatos sutrikdymo, aplinkybes. Šioje byloje kaltinimai buvo pareikšti tiek A. A. Ž., tiek A. Ž., tačiau A. A. Ž. byla nutraukta kaltininkui mirus, o A. Ž. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (nereabilituojančiais pagrindais). Bylos nutraukimas A. A. Ž. ir A. Ž. išteisinimas nepanaikina BK 28 straipsnio nuostatų taikymo galimybės. Nustačius kėsinimąsi į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, asmens gynyba nuo tokio kėsinimosi gali peraugti ir į jo bei besikėsinančio asmens muštynes, šiuo atveju pats muštynių faktas nepaneigia būtinosios ginties situacijos buvimo.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas ne tik neteisingai nurodė aplinkybes, bet neįvertino ir bylos įrodymų visumos, nepašalino prieštaravimų, nepasisakė dėl dalies įrodymų (R. G. sužalojimo aplinkybių, liudytojų neigimo dėl smurto prieš R. G.). Nors R. G. sudavė A. A. Ž. metaline spyna į galvą, tačiau konfliktas įvyko ne dėl R. G., o dėl A. A. Ž. veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojai V. L., R. B., Z. G., E. G. neigė matę R. G. sužalojimo aplinkybes, tačiau nurodė, kad prieš jį išvis nebuvo vartojamas smurtas, o tai prieštarauja specialisto išvadai, kurioje konstatuota, kad jam buvo padarytas sužalojimas. R. G. pirmasis patyrė smurtą, todėl įgijo teisę į būtinąją gintį. Teismai nevertino R. G. sužalojimų ir jų atsiradimo aplinkybių, t. y. kad A. A. Ž. pirmas prieš R. G. panaudojo smurtą, kad į konfliktą įsitraukė A. Ž., kurio veiksmai prieš R. G. buvo smurtinio pobūdžio, kad A. A. Ž., o ne R. G. išprovokavo konfliktą ir jį pradėjo. Tai, kad A. Ž. neva stojo ginti tėvo A. A. Ž., o ne prisijungė prie smurto, neatima iš R. G. teisės gintis, A. Ž. veiksmai prieš R. G. taip pat buvo smurtiniai. Sužalojimai R. G. buvo užfiksuoti iš karto po įvykio, todėl neaišku, kuo remdamiesi teismai šioje byloje nevertino jam padarytų sužalojimų.

3.4. Teismai neteisingai vertino aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo A. A. Ž. kūno sužalojimu, neatliko papildomų veiksmų, kad būtų išsiaiškinta, kokiu daiktu jis buvo sužalotas, kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis, kai jam buvo suduotas smūgis į galvą, kurie asmenys įvykio metu buvo įvykio vietoje ir kokias aplinkybes matė. Kasatorė mano, kad nėra pagrindo teigti, jog iš R. G. vartų dingusi spyna ir spyna, pateikta byloje, yra ta pati, kuria buvo sužalotas A. A. Ž.. Ikiteisminio tyrimo metu spyną į bylą pateikė nukentėjusysis, tačiau R. G. ji nebuvo parodyta, nebuvo aiškinamasi, ar tai ta pati spyna. R. G. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė įrodymą, kad spyna nuo jo vartų ir pateikta spyna nesutampa, tačiau teismai nesiėmė priemonių aplinkybei patikrinti, nelaikė jo įrodymų patikimais, dėl jų nepasisakė.

3.5. Kasaciniame skunde teigiama, kad nebuvo pagrindo nuosprendį grįsti liudytojo S. S. abejonių keliančiais parodymais, kuris įvykio vietoje nebuvo, jis atsirado vėliau po įvykių. Siekiant paneigti S. S. parodymus, buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad tą dieną liudytojo nurodoma parduotuvė nedirbo. Teismai atsisakė ištirti aplinkybes dėl parduotuvės darbo laiko, teigdami, kad tai nepaneigia liudytojo S. S. nurodytų aplinkybių dėl įvykio. Tokia išvada prieštarauja rungimosi principui bei pažeidžia BPK nuostatas dėl visapusiško bylos aplinkybių išnagrinėjimo.

3.6. Kasatorė nesutinka, kad teismai nukentėjusiojo A. A. Ž. parodymus dėl sužalojimo aplinkybių vertino kaip nuoseklius. Nukentėjusysis apklausų metu nurodė skirtingas jo sužalojimo aplinkybes, skirtingai aiškindamas sužalojimo vietą: ir pradžių teigė, kad sudavė į viršugalvį, vėliau pakaušį, o medicininiai dokumentai patvirtina, kad žaizda yra dešinio momens srityje. Teisme nebuvo patikrintos R. G. nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis susižalojo jiems grumiantis, atsitrenkus į elektros stulpo atramą, nepagrįstai atmetė ir netyrė jo pateikto specialisto A. Garmaus išvados, nors joje paneigtos aplinkybės, kad A. A. Ž. sužalojimus galvos srityje padarė R. G..

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu prašo nuteistojo gynėjos skundą atmesti.

4.1. Prokuroras nurodo, kad kasatorės pateiktas skundo prašymas BPK 382 straipsnyje nenumatytas.

4.2. Kasacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir pateikti siekiant, kad kasacinės instancijos teismas dar kartą vertintų byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirtų bei vertintų byloje surinktus duomenis, pakartotinai teigiant, kad byloje nenustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios apie būtinųjų BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymių buvimą nuteistojo R. G. veiksmuose. Kasaciniame skunde atkartojami apeliacinio skundo argumentai, nesutinkant su atliktu bylos įrodymų vertinimu.

4.3. Prokuroras nesutinka su skundo argumentais, kuriais siekiama paneigti R. G. nepalankių liudytojų parodymus bei prašoma R. G. parodymus vertinti kaip teisingus. Baudžiamajame procese visi bylos duomenys, teismo pripažinti įrodymais, vertinami pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles, nesuteikiant nė vienam įrodymui išskirtinės ar didesnės įrodomosios reikšmės. Kasaciniame skunde visokiais aspektais bandoma suteikti R. G. parodymams ypatingą reikšmę, visų kitų byloje surinktų ir įvertintų įrodymų vertinimą ir su jais susijusių išvadų teikimą įvardijant kaip teisės taikymo klaidą, vardijant menamus baudžiamojo proceso pažeidimus ar nukrypimus nuo susiformavusios teismų praktikos bei įrodymams vertinti keliamų reikalavimų nesilaikymą.

4.4. Kasatorė BK 28 straipsnio netinkamą taikymą grindžia ginčydama byloje nustatytas faktines aplinkybes tiek dalyje dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų įžvelgiamo prieštaringumo, tiek dėl neva padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, tiek dėl įstatymo taikymo, pakartotinai pasirinktinai iškelia byloje nustatytas kai kurias faktines aplinkybes ir pateikia sau naudingą jų vertinimą. Prokuroro teigimu, tokie teiginiai nenagrinėtini, nes iš esmės grindžiami nesutikimu su faktinių aplinkybių vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas į tokius argumentus atsakė, nurodydamas, kad R. G. smurtą naudojo ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o tęsdamas konfliktą, prasidėjusį tarp jo ir A. A. Ž.. Nutarties išvados, kad nėra būtinosios ginties sąlygų, yra motyvuotos ir pagrįstos.

4.5. Kasaciniame skunde daug dėmesio skirta bylos įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir sava vertinimo versija; didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis ar jo gynėjas, pats savaime nėra BPK pažeidimas, dėl kurio šiuo atveju derėtų naikinti priimtus teismų sprendimus.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir R. G. apeliacinio skundo argumentus. Teismo išvados buvo padarytos remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetu, kurie teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai ištirti, įvertinti ir pripažinti įrodymais, bei remiantis jų visuma buvo pagrįstos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nei kasatorė, nei jos ginamasis atlikus byloje dalinį įrodymų tyrimą neturėjo jokių papildomų prašymų dėl papildomų įrodymų teikimo ir neišreiškė noro atlikti byloje dar kokių nors surinktų įrodymų papildomą tyrimą, tam neprieštaravo ir kiti proceso dalyviai. Apeliacinis nuteistojo skundas buvo išnagrinėtas tinkamai – atsakyta į esminius skundo argumentus, priimti sprendimai remiantis byloje surinktų duomenų visetu, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.

4.7. Bausmė R. G. yra individualizuota, paskirta laikantis BK 41 straipsnio nuostatų ir BK 54 straipsnyje numatytų pagrindų.

5. Nuteistojo R. G. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato.

7. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką klausimus, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasaciniame skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

8. Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis (neigiant faktinę aplinkybę dėl to smurto vartojimo, nesutinkant su teismų nustatyta aplinkybe dėl to, kuris iš konflikto šalių pirmas pradėjo vartoti smurtą ir pan.), atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl nuosprendžio ir nutarties išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, nagrinėjant bylą

9. Didžioji kasacinio skundo dalis grindžiama teiginiais, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryti įrodymų vertinimo pažeidimai, apeliacinės instancijos teisme neištaisytos pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos ir nepašalinti apkaltinamojo nuosprendžio trūkumai.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

11. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.

12. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

13. Atsižvelgdama į tai ir palyginusi kasacinio skundo argumentus su teismų atliktu įrodymų vertinimu, sprendimų motyvais dėl padarytų išvadų pagrįstumo, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo teiginiai dėl esmingai pažeistų įrodymų reikalavimų vertinimo ir nuosprendžio bei nutarties surašymo trūkumų yra nepagrįsti.

14. Priešingai, negu nurodoma skunde, specialisto išvadoje dėl sužalojimų R. G. nėra daromi sprendimai dėl to, kas pirmas iš konflikto šalių patyrė sužalojimus, specialisto išvadoje konstatuojama pati faktinė aplinkybė, jog R. G. nustatyti tam tikro pobūdžio sužalojimai, dėl to nėra pagrindo teigti, kad liudytojų V. L., R. B., Z. G., E. G. parodymai prieštarauja skunde nurodomai specialisto išvadai. Teismai, vertindami R. G. nustatytus sužalojimus, teisingai konstatavo, kad vien jam nustatytų sužalojimų aplinkybė nepaneigia jo kaltės dėl panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius.

15. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, nurodyta, kad nustatant konflikto pradžios iniciatorių teismas nesivadovauja liudytojų B. B., V. B., J. B. parodymais, nes jie prieštarauja tarpusavyje, taip pat nedera su R. G. parodymais, prieštarauja ir liudytojų R. B., E. G., Z. G., S. S., V. L. parodymams. Teismas, ištyręs bylos įrodymus, nustatė, kad susitikimo su R. G. iniciatorius buvo A. A. Ž., atėjęs aiškintis santykių su R. G. dėl, jo manymu, R. G. einamų pareigų netinkamo atlikimo. Būtent tuo pagrindu tarp jų kilo žodinis konfliktas, jis baigėsi R. G. pradėtu naudoti fiziniu smurtu. Pirmosios instancijos teismas taip pat tyrė R. G. pateiktą garso įrašą ir padarė išvadą, kad šis įrodymas patvirtina, jog A. A. Ž. atėjo pas R. G., tačiau tolesnės konflikto eigos iš įrašo nustatyti neįmanoma.

16. Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad buvo padaryti proceso pažeidimai pripažįstant tinkamu įrodymu byloje pateiktą spyną bei vertinant šio įrodymo svarbą nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. Ž. pateikė pakabinamąją spyną, ji buvo apžiūrėta ir surašytas apžiūros protokolas. Pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, R. G. pagal jo prašymą leista susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip pat ir daiktinio įrodymo apžiūros protokolu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisiamojo posėdžio metu buvo tenkintas gynybos prašymas išreikalauti spyną iš Kauno rajono policijos komisariato, šis daiktinis įrodymas apžiūrėtas teisiamojo posėdžio metu, dėl to apklausti liudytojai, pats kaltinamasis ir jam sudarytos galimybės dėl šio daiktinio įrodymo užduoti klausimus liudytojams. Taigi R. G. buvo užtikrintos visos procesinės galimybės dalyvauti šio įrodymo tyrime, nepažeidžiant jo kaip kaltinamojo teisių.

17. Apeliacinės instancijos teisme R. G. pateikė prašymą atlikti eksperimentą, kuris turėtų nustatyti, ar pateikta byloje spyna atitinka jo vartų spynos užsikabinimo skylę, teismas šį prašymą motyvuotai atmetė, nurodydamas, kad daiktinis įrodymas teisme buvo ištirtas, prašomos nustatyti aplinkybės veikos kvalifikavimui nereikšmingos, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymą. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti apelianto iškeltas abejones dėl daiktinio įrodymo tapatumo spynai, su kuria buvo sužaloti nukentėjusieji, be kitų aplinkybių, vertino ir liudytojo R. B. parodymus, jog daiktinis įrodymas byloje yra panašus į spyną, kurią turėjo R. G. ir kurią A. Ž. atėmė. Pritartina apeliacinės instancijos teismui, kuris nutartyje, be to, pažymėjo, kad byloje veikos kvalifikavimui svarbu nustatyti, ar R. G. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, sukėlusius sveikatos sutrikdymą, o įrankio savybės nėra lemiamos, jeigu nekyla abejonių dėl sužalojimo fakto.

18. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad buvo pažeistas rungimosi principas, kurio pažeidimas siejamas su teismo atsisakymu tirti aplinkybes dėl parduotuvės, kurioje liudytojas S. S. nurodė apsipirkęs prieš įvykį, darbo laiko.

19. Rungimosi principas yra tiesiogiai susijęs su lygių teisių aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese užtikrinimu. Pagal jį kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu, be kitų, turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus ir pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.

20. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymą apklausti minėtos parduotuvės savininkę, tačiau nutartyje teismas paaiškino, kad parduotuvės darbo laiko aplinkybė nedaro įtakos liudytojo parodymų dėl nagrinėjamo įvykio patikimumui. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad vien aplinkybė, jog parduotuvė, kurioje liudytojas teigia apsipirkęs, įvykio metu galėjo nedirbti, nepaneigia šio liudytojo parodymų patikimumo dėl po to matyto konflikto aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas, kodėl remiasi šio liudytojo parodymais, pažymėjo, kad nenustatytas šio liudytojo suinteresuotumas bylos baigtimi, liudytojas prisiekė sakyti tiesą ir buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, liudytojo parodymai atitinka nukentėjusiųjų ir liudytojų E. G. ir Z. G. parodymus. Logiški paaiškinimai dėl pagrindo tirti R. G. nurodomas aplinkybes nebuvimo paneigia kasatoriaus teiginį dėl rungimosi principo pažeidimo. Teismo veiksmai neduoda pagrindo manyti, kad dėl skunde nurodomos aplinkybės procesas teismuose vyko pažeidžiant BPK 7 straipsnio nuostatas.

21. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teismai neįvertino nukentėjusiojo A. A. Ž. parodymų dėl sužalojimo aplinkybių nenuoseklumo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad teismai atidžiai vertino šio nukentėjusiojo parodymus. Pažymėtina, kad nukentėjusysis A. A. Ž. mirė iki bylos nagrinėjimo teisme, todėl byloje yra tik jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, bei jo pateiktame pareiškime nurodomos aplinkybės dėl sužalojimo. Pirmosios instancijos teismas jo parodymus palygino su nukentėjusiojo A. Ž., liudytojų R. B., E. G., Z. G., S. S., V. L. parodymais, kuriais remiantis buvo nustatytos A. A. Ž. sužalojimo aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nutartyje motyvuotai pasisakė.

22. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius jo skundo klausimus, susijusius su įrodymų vertinimu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 332 straipsnio 3 dalis), tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą įvertino bylos įrodymų visumą, paaiškino, kodėl nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, nusprendė remtis vienų liudytojų parodymais (S. S., E. G., Z. G., R. B.) ir kodėl pagrįstai nesivadovavo liudytojų B. B., V. B. ir J. B. parodymais; argumentavo, kodėl nesivadovaujama specialisto A. Garmaus pateikta išvada, konstatuojant, kad ji prieštarauja kitiems bylos įrodymams; dar kartą pasisakė dėl garso įrašo turinio bei paties R. G. parodymų turinio vertinimo. Teismas pašalino nuteistojo iškeltas abejones dėl liudytojos E. G. buvimo vietos įvykio dieną (gavus atsakymą iš medicinos įstaigos, buvo patvirtinta, kad liudytoja įvykio dieną hospitalizuota nebuvo, taigi nėra pagrindo netikėti, kad ji matė įvykį ir galėjo duoti paaiškinimus apie jo aplinkybes). Taigi, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius nuteistojo R. G. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo grindžiant nuteistojo kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo yra atsakyta.

23. Apibendrinus darytina išvada, kad nuteistojo R. G. gynėjos skunde nurodomi proceso pažeidimai nepasitvirtino, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose esminių bylos įrodymų rinkimo, fiksavimo ir vertinimo taisyklių reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Nuosprendžio ir nutarties turinys atitinka jiems keliamus BPK 305 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

24. Nuteistojo R. G. gynėjos kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad buvo netinkamai taikytas BK 28 straipsnis, nepripažįstant, kad R. G. A. A. Ž. sveikatą sutrikdė sunkiai, o A. Ž. – nežymiai veikdamas būtinosios ginties situacijoje.

25. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017).

26. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje argumentuotai konstatuota, jog nėra įrodymų išvadai, kad nukentėjusysis A. A. Ž. sukėlė realų ir akivaizdų pavojų nuteistojo R. G. sveikatai ir gyvybei.

27. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad A. A. Ž. būtų sudavęs R. G. smūgius, kurie būtų aplinkybė, sudariusi sąlygas būtinajai ginčiai. Be to, teismas pažymėjo, kad būtinosios ginties nebuvo ir konfliktuojant su A. Ž.. Byloje nustatyta, kad A. Ž. į konfliktą įsitraukė siekdamas ginti A. A. Ž. nuo prieš jį R. G. naudojamo smurto. Taigi pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinosios ginties sąlygų (pavojingo kėsinimosi) nei tuo atveju, kai jis smurtavo prieš A. A. Ž., nei tuo atveju, kai buvo vartojamas smurtas prieš A. Ž.. Teismas padarė išvadą, kad R. G. smurtą prieš A. Ž. naudojo ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o tęsdamas žodinį konfliktą, prasidėjusį tarp R. G. ir A. A. Ž. dėl sodų bendrijos reikalų.

28. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl būtinosios ginties sąlygų, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo byloje taikyti BK 28 straipsnį, nes nebuvo nustatyta pagrindinė būtinosios ginties sąlyga – pavojingas kėsinimasis, to nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, dar kartą ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus.

29. Teismai, spręsdami, buvo ar nebuvo būtinosios ginties situacija, atsižvelgė į nuteistajam grėsusio pavojaus pobūdį ir jo galimybes atremti užpuolimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis pas R. G. atėjo piktindamasis dėl sodų bendrijos reikalų, išreiškė nepasitenkinimą R. G. veikla, reikalavo pateikti tam tikrus dokumentus, tačiau byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis būtų puolęs kasatorių, pradėjęs agresyviai naudoti fizinį smurtą prieš jį. Vien tai, kad nukentėjusysis buvo priešiškai nusiteikęs R. G. atžvilgiu, nesudaro pagrindo puolimo žodžiu atremti fiziniu smurtu. Šios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės bei teismų sprendimuose nurodyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai konstatavo, jog nebuvo realaus ir akivaizdaus pavojingo kėsinimosi, nuo kurio R. G. turėjo teisę gintis pavartojant fizinį smurtą.

30. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismai, kvalifikuodami R. G. veiksmus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. G. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Artūras Ridikas

Sigita Bieliauskienė