Baudžiamoji byla Nr. 1A-19-300/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40665-2017-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.10.3; 1.2.16.3.1;2.1.7.4.1;2.1.7.4.4;2.1.7.4.6;2.4.6.1.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 22 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Raimundo Jurgaičio, Boleslovo Kalainio,
sekretoriaujant Vilmai Armalytei,
dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Kungiui,
išteisintajam E. Č. ir jo gynėjui advokatui Rimvydui Bučiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Žydrūno Kungio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 198¹ straipsnio 1 dalį, 167 straipsnio 1 dalį nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E. Č. buvo kaltinamas pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį, dėl neteisėto prisijungimo prie informacinės sistemos, jog jis būdamas namuose, (duomenys neskelbtini), bei pasinaudodamas interneto prieiga ir kompiuteriu (duomenys neskelbtini) bei kompiuteryje įrašyta programa "OPERA" nuo 2017-08-02 iki 2017-08-15 eilę kartų neteisėtai, panaudodamas E. V. priklausančius prisijungimo prie paskyros duomenis, tai yra paskyros vartotojo vardą ir slaptažodį, prisijungė prie socialinio tinklapio (duomenys neskelbtini) sukurtos paskyros, priklausančios E. V. (spec. išvada 2018-02-12 Nr. (duomenys neskelbtini), ir save informacinėje sistemoje identifikavo kaip E. V., t. y. neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones.
2. Be to, E. Č. buvo kaltinamas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, dėl neteisėto rinkimo informacijos apie privatų asmens gyvenimą, jog jis nuo 2017 metų kovo mėnesio prisijungęs prie E. V. socialinio tinklo (duomenys neskelbtini) paskyros neteisėtai kaupė ir rinko asmeninę informaciją apie E. V. ir jos privatų gyvenimą, tai yra asmenines nuotraukas, jos asmeninius susirašinėjimus ir kitą asmeninio pobūdžio informaciją (2018-02-12 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurią, tai yra neteisėtai surinktą ir sukauptą informaciją, siekiant padaryti neigiamą įtaką E. V., nuo 2017-08-02 iki 2017-08-15 grasino paviešinti, bei kaip įrodymą apie surinktą informaciją persiuntė jos draugui R. G. į jo asmeninę socialiniame tinkle (duomenys neskelbtini).
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
1. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Žydrūnas Kungys, prašo panaikinti 2018 m. spalio 18 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį dėl E. Č. išteisinimo dėl nusikalstamų veikų pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį ir 167 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos turinčios nusikaltimo požymių, ir priimti naują nuosprendį.
1.1. E. Č. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą numatytą BK 198¹ straipsnio 1 dalyje ir skirti 45 MGL dydžio baudą. E. Č. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą numatytą BK 167 straipsnio 1 dalyje ir skirti 50 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis
1.2.
BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti jas apimant, nes yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, tai yra tais pačiais veiksmais padarytos dvi nusikalstamos veikos ir skirti galutinę subendrintą bausmę 50 MGL dydžio baudą.
3.2. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus.
3.3. Apelianto nuomone, teismo išvada, jog nebuvo padarytos nusikalstamos veikos numatytos 1981 straipsnio 1 dalyje, 167 straipsnio 1 dalyje, iš esmės padaryta vertinus ir analizavus tik paties kaltinamojo nurodytą galimą įvykių versiją, fragmentiškai vertinant kitus bylos įrodymus, neanalizuojant nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių viseto. Apelianto nuomone, teismas pateiktos E. Č. versijos ir nurodytų aplinkybių nevertino ir nesusiejo su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismo išvados yra grindžiamos atlikus tik kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojo parodymų analizę, bet nėra aptariami kiti byloje esantys įrodymai.
3.4. Skunde pažymima, kad teismas neįvertino to, kad E. Č. inkriminuotinos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo nukentėjusiosios duoto leidimo prisijungti prie pastarosios naudojamos „Facebook“ paskyros. Apeliantas pažymi, jog E. Č. parodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugpjūčio 5 d. į E. V. priklausančią paskyrą nesijungė, tačiau specialisto pateiktoje išvadoje pažymėta, kad nurodomu laikotarpiu yra fiksuoti daugkartiniai prisijungimai į nukentėjusiosios E. V. „Facebook“ paskyrą bei duomenų kopijavimas iš šios paskyros į E. Č. kompiuterį. Apeliantas pažymi, kad nors tarp byloje nustatytų IP adresų, iš kurių buvo jungtasi prie nukentėjusiosios asmeninės paskyros „Facebook“, E. Č. priskirtas adresas nefigūruoja, tačiau tai nepaneigia, jog būtent E. Č. jungėsi prie paskyros, kadangi ekspertas teismo posėdžio metu parodė, kad jeigu yra naudojama tam tikra programinė įranka vadinama „proxy serveriai“, tai kompiuteris jungiasi prie „proxy serverio“, ten yra fiksuojamas IP adresas ir tada jau „Facebook mato“, kad buvo jungtasi iš tam tikro IP adreso, kuris toliau niekur nebenuveda, todėl negalima identifikuoti vartotojo.
3.5. Apeliantas pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis prisijungęs prie E. V. socialinio tinklo (duomenys neskelbtini) paskyros neteisėtai kaupė ir rinko asmeninę informaciją apie E. V. ir jos privatų gyvenimą, tai yra asmenines nuotraukas, jos asmeninius susirašinėjimus ir kitą asmeninio pobūdžio informaciją ir priešingai nei nurodo E. Č., nuotraukos galėjo būti gautos tik būnant prisijungus prie E. V. „Facebook“ paskyros.
3.6. Skunde pažymima, kad teismas nukentėjusiosios E. V. duotus parodymus vertino kritiškai dėl jų nenuoseklumo, tačiau apelianto nuomone, parodymai nebuvo nenuoseklūs, nes jų nukentėjusioji nekeitė, o tik pildė nurodydama papildomas aplinkybes, be to nukentėjusioji apklausų ikiteisminio tyrimo metu buvo nepilnametė, todėl dėl savo socialinės brandos galėjo duoti neišsamius parodymus. E. Č. pateikta versija yra gynybinė, prieštarauja surinktiems objektyviems įrodymams todėl buvo išteisintas nepagrįstai.
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą E. Č. prašo palikti Šiaulių apylinkės teismo priimtą 2018 m. spalio 18 d. nuosprendį ir apeliacinį skundą atmesti.
4.1. Atsiliepime pažymi, kad priešingai prokuroro apeliacinio skundo argumentams, teismas padarė teisingą išvadą, kad jis (E. Č.) prie E. V. „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) neteisėtai prisijungęs nebuvo, nes prie jos 2017 m. kovo mėnesio pabaigoje jungėsi pačiai E. V. prašant ir davus prisijungimo duomenis, be to jos prašytas, duomenis pakeitė. Pati E. V. padiktavo iš „Facebook“ gautą kodą, leidžiantį atlikti prisijungimo duomenų keitimą, vėliau paskambinusi pasakė, kad paskyra jai nebereikalinga ir ji ja nebesinaudos, todėl šia paskyra gali naudotis jis (E. Č.). E. Č. pažymėjo, kad jam paskira nebuvo reikalinga, todėl šiai paskyrai suteikė savo elektroninio pašto adresą, kitą slaptažodį ir paskyrą užblokavo, nepakeistas liko tik pavadinimas „E. V.“.
4.2. Atsiliepime pažymi, kad 2017 m. kovo pabaigoje E. V. atsisakė nuo paskyros ir ją perleido su visa ten buvusia informacija. Informacija apie jos privatų gyvenimą (nuotraukos, susirašinėjimai) nustojo būti konfidenciali, vien jai priklausanti medžiaga. Perleidimas E. Č. naudotis paskyra nebuvo terminuotam laikotarpiui. Nukentėjusioji leido pakeisti tiek elektroninį paštą, tiek slaptažodį ir nuo to momento paskyroje buvę duomenys jai buvo nebeprieinami, žinomi tik jam (E. Č.), todėl jis nuo 2017 m. kovo mėnesio tapo teisėtu šios paskyros valdytoju.
4.3.Pažymi, kad nukentėjusioji siekė artimesnių santykių ir su juo dalinosi savo nuotraukomis jas siųsdama į Facebook paskyrą bei mobilųjį telefoną.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.
6.1. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-363/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-363/2013">2K-363/2013</a>, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk2LTc0Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-496-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-496-746/2015">2K-496-746/2015</a>).
6.2. Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
6.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.
Dėl E. Č. išteisinimo pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį ir 167 straipsnio 1 dalį
7. Kolegija nesutinka, su prokuroro skundo argumentais, kad E. Č. padarė nusikalstamas veikas numatytas BK 198¹ straipsnio 1 dalyje ir 167 straipsnio 1 dalyje.
7.1. Kolegijos manymu, sutikti su tokiais prokuroro argumentais nėra pagrindo, nes BK 198¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas yra informacinė sistema. Nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia neteisėtu prisijungimu prie informacinės sistemos pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos priemones. Toks pažeidimas gali būti tiek procedūrinio, tiek techninio pobūdžio, išnaudojant silpnas vietas sistemos apsaugoje. Prisijungti galima tiek fiziškai tiesiogiai priėjus prie konkrečios informacinės sistemos, tiek netiesiogiai naudojantis vietiniais bei visuotiniais elektroninių ryšių tinklais. Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija nagrinėdama apeliacinį skundą vadovaujasi kasacinio teismo praktika, kurioje aiškinant informacinės sistemos apsaugos priemonių pažeidimo požymį, ne kartą atkreiptas dėmesys, jog vartotoją informacinėje sistemoje leidžianti nustatyti autentiškumo patvirtinimo procedūra gali būti laikoma viena iš šios sistemos saugumo (taip pat ir konfidencialumo) užtikrinimo priemonių. O teisėto vartotojo tapatybę patvirtinančių duomenų neteisėtas įvedimas, suklaidinant sistemą, laikytinas šios sistemos apsaugos priemonių pažeidimu ir atitinka neteisėto prisijungimo prie informacinės sistemos veikos padarymo būdą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-375/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-375/2012">2K-375/2012</a>, 2K-138/2015). Kolegija pažymi, kad pati E. V. savo „Facebook“ paskyros prisijungimo duomenis buvo davusi ir leidusi E. Č. su paskyra daryti ką nori. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. Č. prie E. V. „Facebook“ paskyros jungėsi teisėtai, nes turėjo E. V. sutikimą.
7.2. Aiškinant BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo galimybes neteisinga būtų teigti, kad informacijos rinkimo neteisėtumas baudžiamąja prasme sietinas su bet kokio pobūdžio informacijos apie asmenį rinkimu, bet kokiais jos rinkimo būdais, nevertinant konkrečiai renkamos informacijos pobūdžio, rinkimo tikslo, trukmės, surinktos informacijos kiekio. Privataus gyvenimo sąvoka yra plati sąvoka, kuri BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į baudžiamosios teisės priemonėmis saugotiną konkretaus asmens privataus gyvenimo erdvę, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Vertinant tokią visumą, svarbu taip pat atsižvelgti į renkamos informacijos ryšį su konkretaus asmens privačiu gyvenimu (ar ji susijusi su išties svarbiais asmens privataus gyvenimo aspektais arba nors savaime nėra intymi, bet yra surinkta privatumą ribojančiais, paprastai teismo sankcijos reikalaujančiais būdais; ar tai tik bendresnio pobūdžio, dažnai įvairiais atvejais paties asmens atskleidžiama informacija). Todėl klausimas, ar konkreti surinkta informacija apie asmenį laikytina būtent tokia informacija apie privatų gyvenimą, kokia yra apibrėžta BK 167 straipsnio 1 dalyje, kiekvienu atveju spręstinas remiantis visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, atsižvelgiant į susiklosčiusią konkrečioje byloje situaciją ir pirmiau išdėstytus reikalavimus dėl teisės į privatų gyvenimą apsaugos. Tai atspindėta ir kasacinėje teismų praktikoje nagrinėtose baudžiamosiose bylose pagal BK 167 straipsnį nurodant, kad apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-213/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-213/2014">2K-213/2014</a>) (Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84-489/2018). Byloje nustatyta, kad E. V. siekdama E. Č. dėmesio, siekdama su juo bendrauti, siuntė jam savo nuotraukas telefonu, naudojantis „Facebook“, todėl kolegija įvertinusi, byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad E. Č. rinko informaciją apie E. V., tuo labiau neteisėtai.
7.3. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 18 d. nuosprendyje pažymėta, kad teismas neturi pagrindo abejoti E. Č. parodymų teisingumu, kurių iš esmės nepaneigė kiti byloje esantys faktiniai duomenys. O būtent, pati nukentėjusioji pripažino ir parodė, kad ji E. Č. buvo davusi savo „Facebook“ paskyros prisijungimo duomenis, tai patvirtino ir liudytojas R. G.. Taip pat, bylos duomenimis, 8 paveikslėlio tipo failai, kuriuose galimai pavaizduotas R. G., buvo išsaugoti prisijungus prie nukentėjusiosios „Facebook“ paskyros, o 158 paveikslėlio tipo failai, kuriuose galimai pavaizduota E. V. – gauti ir išsaugoti per ilgesnį laiko tarpą, ne tik iš minėtos paskiros. Byloje pati nukentėjusioji patvirtino, kad ji su E. Č. labai norėjo bendrauti, jai trūko dėmesio, todėl jam siųsdavo savo nuotraukas.
7.4. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, dėl E. Č. kaltės, tai yra kad jis nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 198¹ straipsnio 1 dalyje ir 167 straipsnio 1 dalyje bei pažymi, E. V. parodymai buvo nenuoseklūs, besikeičiantys, nesutapo su byloje surinktais duomenimis, specialisto išvados taip pat nepatvirtino E. V. nurodytų aplinkybių.
7.5.
7.6. E. Č. nurodė, kad akistatos metu E. V. melavo, savo parodymus keitė. Jis parodė, kad E. V. siuntė jam savo nuotraukas, tūkstančiai nuotraukų yra pas jį telefone ir kompiuteryje, ji pastoviai jam siųsdavo tiek nuotraukas tiek žinutes, ji yra išsaugojęs žinutes, kuriose jis prašo jos neberašyti ir neskambinti jam. Ji rašydavo jam ant „Facebook sienos“ nuotraukas su užrašais. Pažymėjo, kad E. V. yra praradusi net kelias „Facebook“ paskyras ir yra siuntusi jam savo asmens dokumento kopiją, kad jis atkurtų jos paskyrą. Įvertinus E. Č. parodymus matyti, kad jo parodymai nuoseklūs, atitinkantys byloje surinktą medžiagą, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Tuo tarpu E. V. parodymai nebuvo nuoseklūs, nes akistatos metu teigė, kad visų detalių nepamena. “Facebook” paskyros vardo ir slaptažodžio niekam nėra sakiusi. Vėliau parodė, kad buvo pasakiusi savo prisijungimo duomenis E. Č., keletą kartų ji keitė slaptažodžius. Savo prisijungimo duomenis ji jam buvo pasakiusi vieną kartą. Pažymėjo, kad tiksliai visų aplinkybių nepamena ir parodė, kad savo senosios paskyros duomenis buvo davusi E. Č. tuo metu, kai jos paskyra buvo blokuota, kad jis pažiūrėtų kodėl ji negali prisijungti. Taip pat buvo davusi ir naujosios paskyros duomenis. E. Č. parodė, kad E. V. savo paskyros prisijungimo duomenis duoda visiems, pati yra minėjusi, dabar taip pat yra davusi tiek dabartiniam draugui R. G. tiek savo seserims. 2017 m. kovo pabaigoje ji pati jo paprašė prisijungti prie jos paskyros, nes bijojo prarasti savo paskyrą, nes ji jų turėjusi ne vieną, ir nebeturėjo prisijungimo slaptažodžio prie savo senojo elektroninio pašto. (2 t. b. l. 98-100).
7.7. Specialisto išvadose pažymėta, kad paveikslėlio tipo failų, kuriuose būtų vaizduojama E. V. ir R. G., E. Č. stacionariame kompiuteryje nebuvo rasta. Interneto naršymo istorijoje duomenų susijusių su E. V. ir jos socialinio tinklo paskyra (duomenys neskelbtini) taip pat nebuvo rasta (1 t. b. l. 155-157). Objektuose nebuvo rasta informacijos, susijusios su klausime nurodytais IP adresais. Interneto istorijos įrašuose nebuvo rasta duomenų, susijusių su E. V. ir jos socialinio tinko paskyra (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodė, kad negalima patikrinti ar nuotraukos yra buvusios ant „sienos“ ar asmeninės, o tyrėjos nurodytų IP adresų E. Č. kompiuteryje nerado. Ekspertas parodė, kad neįmanoma patikrinti kada buvo prisijungta prie E. V. paskyros, nes čia yra interneto istorija.
7.8.Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad E. Č. nebuvo neteisėtai prisijungęs prie E. V. „Facebook“ paskyros. Teismas neturėjo pagrindo abejoti E. Č. nuosekliais parodymais, kurių iš esmės nepaneigė nei specialisto išvados, nei liudytojų parodymai. Pažymėtina, kad pati nukentėjusioji vėlesnio proceso metu nebežinojo ir abejojo ar tikrai neteisėtai prisijungęs buvo E. Č. Atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tarp E. Č. ir E. V. vyksta tarpusavio besitęsiančių santykių konfliktai, todėl teigti, kad E. Č. neteisėtai jungėsi prie E. V. paskyros, negalima, nes parodymus davusi E. V. pažymėjo, kad ji pati buvo davusi savo „Facebook“ paskyros prisijungimus E. Č., suteikiant galimybę jam prisijungti. Be to, teisminio nagrinėjimo metu specialistas pažymėjo, kad buvo nustatyta, jog buvo eilę kartų jungtasi prie (duomenys neskelbtini) paskyros, tačiau negalima teigti, kad prisijungęs buvo būtent E. Č., taip pat buvo nepaneigta aplinkybė, kad kas nors kitas galėjo prisijungti prie E. Č. kompiuterio, nes tarp IP adresų, iš kurių buvo jungtasi prie E. V. „Facebook“ paskyros, E. Č. priskirtas IP adresas nefigūruoja.
7.9. Sprendžiant BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas visų pirma sietinas su informacijos gavimo būdo bei pažeisto asmens privatumo įvertinimu. Galiausiai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio priemonė. Šios rūšies atsakomybei esant ne vienintelei poveikio priemonei, teisės pažeidėjui galimų pritaikyti teisinės atsakomybės formų sistemoje, svarbu nustatyti, ar konkreti kaltininko veika išties pasiekusi tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatyta, kad E. V. dažnai pasakydavo kitiems asmenims (E. Č., draugui G., R. G.) savo asmeninius duomenis, įskaitant ir „Facebook“ paskyros prisijungimo kodus. Kolegijos vertinimu, E. V. pasakydama kitiems asmenims prisijungimo duomenis paskiros, kurioje yra asmeniniai susirašinėjimai ir nuotraukos, elgėsi nerūpestingai ir nesaugojo jai svarbios informacijos.
7.10. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą. Apylinkės teismas, skirtingai nei apeliantas, nuosprendį pagrindė ne spėliojimais ir prielaidomis, o teisme ištirtais įrodymais bei juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl nuosprendį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
7.11.Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl priimti naują nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo, prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Šiaulių apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Žydrūno Kungio apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vidmantas Mylė
Raimundas Jurgaitis
Boleslovas Kalainis
