Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-545/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

6.3; 11.9.13; 125.7

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Antano Simniškio (pranešėjas),

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant ieškovei R. U.,

ieškovės atstovui advokatui Mindaugui Urbonui,

atsakovo Šiaulių universiteto atstovui S. R.,

atsakovo atstovui advokatui Muradui Bakanui,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. U. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimo bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. U. ieškinį atsakovui Šiaulių universitetui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kasaciniame teisme nagrinėjamas ginčas dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų darbuotojo pažeistų teisių gynybos būdų, jo atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, taikymo.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad dirbo Šiaulių universiteto Personalo skyriaus direktore, atsakovo 2006 m. spalio 9 d. įsakymu yra atleista iš darbo 2006 m. spalio 10 d. pagal DK 129 straipsnį, atleidimo datą nukeliant į 2007 m. sausio 31 d. Ieškovės teigimu, jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas, nes: atsakovas neturėjo teisėto pagrindo nutraukti darbo sutartį dėl priežasčių, susijusių su jos kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, elgesiu darbe; atsakovas nevykdė pareigos ieškoti galimybės ją perkelti į kitą darbą, kito darbo nesiūlė, nors tuo metu Universitete buvo laisvų darbo vietų; atleidimas iš darbo nėra pagrįstas ypatingu atveju, nors jai iki teisės gauti visą senatvės pensiją yra likę pusantrų metų (DK 129 straipsnio 4 dalis); jai įteiktame įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą nenurodyta konkreti atleidimo iš darbo priežastis; atsakovas nesilaikė jai įteiktame įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą nurodytų terminų. Anot ieškovės, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ji patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, emocinį šoką, depresiją, diskomfortą, įtampą, sumažėjo bendravimo su kolegomis galimybės. Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš Šiaulių universiteto Personalo skyriaus direktorės pareigų neteisėtu, grąžinti į pirmesnį darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką bei 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu; priteisė ieškovei iš atsakovo 33 159,39 Lt už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 12 d. iki 2007 m. gegužės 24 d. imtinai ir nuo 2007 m. birželio 5 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai; priteisė ieškovei iš atsakovo po 166,63 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitą bylos dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nutraukė; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovė atleista iš darbo pažeidžiant DK 129 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad tarp ieškovės ir jos darbdavio yra susiklostę konfliktiški santykiai, kad Universiteto rektoriaus ir Personalo skyriaus direktorės darbiniai santykiai turi būti grindžiami pasitikėjimu ir bendradarbiavimu, kad atsakovo pozicija, pasikeitus rektoriui, dėl ieškovės grąžinimo į darbą nepasikeitė, kad ieškovė atleista iš darbo nesuėjus įspėjimo terminui, kad yra paskirtas naujas Personalo skyriaus vadovas, kad atsakovas prašo negrąžinti ieškovės į darbą, teismas sprendė, jog ieškovės grąžinimas į darbą yra apsunkintas, nes jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, ir netenkino ieškovės prašymo grąžinti į darbą. Teismas nustatė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti ieškovės prašymą dėl 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2008 m. gegužės 20 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimą pakeitė: pripažino, kad ieškovė atleista iš darbo neteisėtai, ir nurodė laikyti, jog ieškovė atleista iš darbo nuo 2008 m. gegužės 20 d. pagal DK 297 straipsnio 4 dalį; priteisė iš atsakovo ieškovei 8664,76 Lt priskaičiuoto darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovės reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, padarė klaidą, nes nenurodė, pagal kokį DK straipsnį ji laikytina atleista ir nuo kada. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė ieškinyje privalo nurodyti savo reikalavimą: 1) grąžinti į darbą arba 2) pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau abu šie skirtingi ieškovės reikalavimai negali būti pareikšti viename ieškinyje. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškovės ieškinį, nepareikalavo ieškovės sukonkretinti savo reikalavimą, susijusį su jos atleidimu iš darbo, ir dėl šios priežasties, anot kolegijos, teismas užvilkino civilinės bylos išnagrinėjimą. Nurodžiusi, kad atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovės darbo vieta yra užimta ir kad jokių normalių darbo sąlygų, grąžinus ieškovę į ankstesnį darbą, nėra ir negali būti, kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą grąžinti ją į Šiaulių universiteto Personalo skyriaus direktorės pareigas (DK 297 straipsnio 4 dalis). Kolegija, peržiūrėjusi ir perskaičiavusi ieškovei išmokėtas bei taikant DK 297 straipsnio 4 dalį priteistinas išmokas, sprendė, kad atsakovas dar privalo ieškovei priskaičiuoti ir išmokėti 8664,76 Lt priskaičiuoto darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė R. U. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimo bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d. nutarties dalis dėl grąžinimo į darbą ir patenkinti ieškinio dalį dėl jos grąžinimo į darbą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo konstatavimas, kad „ieškovė ieškinyje privalo nurodyti savo reikalavimą: 1) grąžinti į darbą arba 2) pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau abu šie skirtingi ieškovės reikalavimai negali būti pareikšti viename ieškinyje“, kasatorės nuomone, prieštarauja DK 297 straipsnio 3, 4 dalims bei teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Savatejevas v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007). Kasatorės teigimu, ji, pareikšdama ieškinį, galėjo ne tik reikalauti pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, bet ir reikalauti taikyti DK 297 straipsnio 3 dalį, t. y. reikalauti grąžinti ją į pirmesnį darbą.

2. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė DK 297 straipsnį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Anot kasatorės, DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtinti du alternatyvūs darbuotojo teisių gynimo būdai. Kasatorės nuomone, šis reglamentavimas skirtas darbuotojų interesams ginti ir, esant darbuotojo reikalavimui grąžinti jį į darbą, toks reikalavimas, kai atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, gali būti netenkinamas tik tuo atveju, jeigu grąžinimas į darbą prieštarautų paties darbuotojo interesams. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nenustatyta kasatorės darbo drausmės pažeidimų, pati kasatorė nori dirbti pas atsakovą. Tai, kad atsakovas pažeidė kasatorės, kaip darbuotojos, teises, nėra ir negali būti pakankamas pagrindas manyti, kad, kasatorę grąžinus į darbą pas atsakovą, šis ir toliau pažeidinės kasatorės teises ir dėl to gali būti sudarytos nepalankios sąlygos jai dirbti. Bylą nagrinėję teismai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį, bet ne 3 dalį, nes, anot kasatorės, nepagrįstai nustatė, kad kasatorei bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, kad jos neįmanoma grąžinti į pirmesnį darbą dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių. Kasatorės teigimu, tokia teismų išvada yra netinkamai motyvuota ir neteisėta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Markus v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007, konstatuota, kad DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje nustatyti alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų interesams ginti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal bylos duomenis teismas turėjo taikyti DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą alternatyvų teisių gynimo būdą, juolab kad to prašė pati kasatorė. Pažymėjusi, jog minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad visos priežastys, kodėl negalima darbuotojo grąžinti į darbą, turi būti panašios į ekonomines, technologines ir organizacines priežastis, kasatorė teigia, jog skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nurodytos priežastys objektyviai neatima darbuotojo galimybės pasinaudoti teise į darbą ir jos (priežastys) negali būti laikomos panašiomis priežastimis į ekonomines, technologines ar organizacines. Kasatorės teigimu, teismai, netaikydami DK 297 straipsnio 3 dalies, ne tik netinkamai taikė teismų praktiką, bet ir DK 36 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, nes neatkūrė buvusios iki teisės pažeidimo padėties, neužkirto kelio teisę pažeidžiantiems veiksmams ir neatkūrė socialinio teisingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Savatejevas v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Šiaulių universitetas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyti du alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai ir tai yra teismo kompetencijos klausimas, kurį iš jų taikyti. Anot atsakovo, kasaciniame skunde kasatorė pripažįsta, kad teismas svarstė abu gynimo būdus, tačiau ginčija skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nurodytą būdą.

2. Atsakovo vertinimu, teismų sprendimas negrąžinti kasatorės į darbą yra būtent priimtas tam, kad būtų apginti darbuotojo, o ne darbdavio interesai. Atsakovas nesutinka su kasatorės argumentu, kad neva Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, jog visos priežastys, dėl kurių negalima darbuotojo grąžinti į darbą, turi būti panašios į ekonomines, technologines ir organizacines. Anot atsakovo, DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbuotojas gali būti negrąžinamas į darbą ir dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, ir būtent šiuo pagrindu teismas atmetė kasatorės reikalavimą grąžinti ją į pirmesnį darbą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas yra praradęs pasitikėjimą kasatore ir negalėtų jai sudaryti normalių darbo sąlygų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad atsakovas buvo priverstas atleisti kasatorę iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui ir tai buvo padaryta siekiant išvengti galimo Personalo skyriaus darbo paralyžiavimo. Anot atsakovo, skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nurodyta ir tai, kad kasatorės negalima grąžinti į darbą ir dėl ekonominių bei organizacinių priežasčių – Personalo skyriaus direktore yra paskirta buvusi šio skyriaus direktoriaus pavaduotoja R. Gruinienė, o šio skyriaus direktoriaus pavaduotojo etatas panaikintas. Atsakovo įsitikinimu, teismas išsprendė socialinio teisingumo klausimą, pripažindamas kasatorės darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir pritaikydamas įstatymų numatytas pasekmes. Atsiliepime nurodoma, kad šiuo metu kasatorei jau yra suėjęs pensinis amžius, mokama senatvės pensija, todėl ji turi socialines garantijas, taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog ieškovės sveikatos būklė akivaizdžiai neleidžia jai dirbti ankstesnio darbo. Atsakovo nuomone, kasatorės grąžinimas į darbą pažeistų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, tai teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatorės (ieškovės) R. U. kasacinį skundą, nes pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnis). Kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo teiginiai, kuriuose remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 aprobuota Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), apibendrinimo apžvalga, nepatvirtina ir negali patvirtinti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto kasacijos pagrindo, nes teismai, aiškindami ir taikydami teisę, turi atsižvelgti į teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimus, esančius kasacine tvarka priimtose nutartyse (CPK 4 straipsnis), tuo tarpu apžvalga yra tik metodinė medžiaga. Dėl to teisėjų kolegija nenagrinėja atitinkamų kasacinio skundo teiginių, kaip akivaizdžiai nepatvirtinančių kasacijos pagrindo egzistavimo.

Dėl darbuotojo (ieškovo), ginčijančio darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, reikalavimo

Darbuotojas, nesutinkantis su įvykusiu jo atleidimu iš darbo (darbo sutarties nutraukimu), turi teisę dėl darbo ginčo išnagrinėjimo kreiptis tiesiogiai į teismą (DK 295 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Darbuotojo teisė kreiptis į teismą įgyvendinama ieškinio institutu (CPK 410, 411 straipsniai). Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktą kiekviename teismui pateikiamame ieškinyje turi būti nurodytas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, ginčydama darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, ieškinyje privalo nurodyti vieną iš reikalavimų: 1) grąžinti į darbą arba 2) pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu abu šie skirtingi reikalavimai negali būti pareikšti viename ieškinyje.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad tokios apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalims bei teismų praktikai.

Pagal DK 297 straipsnį, reglamentuojantį ginčus dėl darbo sutarties, darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas darbo teises teismas apgina taikydamas šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius gynimo būdus. Jų taikymo esminė sąlyga – teismo pripažinimas, kad darbuotojas iš darbo buvo atleistas be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, t. y. buvo atleistas neteisėtai (DK 297 straipsnio 3 dalis). Teismui nepripažinus, kad darbuotojas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyti gynimo būdai negali būti taikomi, nes nėra esminės jų taikymo sąlygos. Taigi pažeistų darbuotojo darbo teisių, jį neteisėtai atleidus iš darbo, gynimo būdų taikymo galimybę lemia darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu. Dėl to darbuotojas, nesutinkantis su jo atleidimu iš darbo (darbo sutarties nutraukimu), kreipdamasis į teismą dėl tokio darbo ginčo išnagrinėjimo, ieškinyje kaip ieškinio dalyką, be kita ko, turėtų išdėstyti reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat reikalavimą taikyti jo pasirinktą, DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalyje nustatytą pažeistų darbo teisių gynimo būdą (pavyzdžiui, gali būti prašoma atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, grąžinti į pirmesnį darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos). Ieškovo reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas grąžinti į pirmesnį darbą yra betarpiškai susiję ir jie abu gali būti pareikšti viename ieškinyje. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Luzan v. AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-366/2004; 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Žolobaila v. AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-178/2005; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Savatejevas v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007; ir kt.). Ieškovui (darbuotojui) teisme pareiškus tik reikalavimą dėl grąžinimo į darbą, teismas, taikydamas CPK 417 straipsnį, gali priimti sprendimą ir dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo bei taikymo

DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje, pasisakydamas dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo ir taikymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Žolobaila v. AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-178/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Daubaris v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007; ir kt.), yra ne kartą konstatavęs, kad nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 297 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. Savatejevas v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007, konstatuota: kadangi DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta galimybė taikyti vieną iš alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų, tai teismai, parinkdami vieną iš jų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti bei siekti, kad priimtu sprendimu būtų įvykdytas socialinis teisingumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Markus v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007, konstatuota, kad DK 287 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyti alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų interesams ginti.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad teismas, pripažinęs ieškovo (darbuotojo) atleidimą iš darbo neteisėtu, DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą taiko, jeigu nustato, jog ieškovas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl šioje teisės normoje nurodytų priežasčių, tuo tarpu tokių priežasčių nenustačius – taiko DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą. DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje teismai, netenkindami ieškovės reikalavimo dėl grąžinimo į pirmesnį darbą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo ir aiškinimo praktikos. Nėra pakankamo teisinio pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai nesiekė, jog priimtu sprendimu būtų įvykdytas socialinis teisingumas, taip pat kad aptariamas materialinės teisės normas bylą nagrinėję teismai būtų aiškinę nukrypdami nuo suformuotos jų aiškinimo praktikos. Kasatorė, remdamasi kasaciniame skunde Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Markus v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007, pateiktu išaiškinimu, kad visos priežastys, kodėl negalima darbuotojo grąžinti į darbą, turi būti panašios į ekonomines, technologines ir organizacines priežastis, neatsižvelgia į DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, bylos, kurioje buvo priimta pirmiau nurodyta nutartis, faktines aplinkybes bei netinkamai interpretuoja šioje nutartyje pateiktą išaiškinimą.

Nagrinėjamoje byloje teismai netenkino ieškovės reikalavimo dėl grąžinimo į darbą, nes nustatė, kad egzistuoja DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodyta priežastis – ieškovei gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą apie šios priežasties egzistavimą grindė tuo, kad: tarp ieškovės ir jos darbdavio yra susiklostę konfliktiški santykiai; Universiteto rektoriaus ir Personalo skyriaus direktorės darbo santykiai turi būti grindžiami pasitikėjimu ir bendradarbiavimu; atsakovo pozicija, pasikeitus rektoriui, dėl ieškovės grąžinimo į darbą nepasikeitė; ieškovė atleista iš darbo nesuėjus įspėjimo terminui; yra paskirtas naujas Personalo skyriaus vadovas; atsakovas prašo negrąžinti ieškovės į darbą. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą grąžinti ją į darbą, grindė tuo, jog atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovės darbo vieta yra užimta ir kad jokių normalių darbo sąlygų, grąžinus ieškovę į ankstesnį darbą, nėra ir negali būti. Skundžiamų procesinių sprendimų turinys nepatvirtina atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyto teiginio, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog ieškovė į pirmesnį darbą negali būti grąžinta ir dėl ekonominių bei organizacinių priežasčių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, reikšmingos pažeistų ieškovės teisių gynimo būdo parinkimui, bei argumentai, kuriais teismai pagrindė savo išvadas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimo bei šios teisės normos taikymo, taip pat atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą bei kasacinio teismo posėdyje išdėstyti argumentai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, jog minėta priežastis egzistuoja ir teismai šiuo aspektu tinkamai taikė materialinės teisės normas. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai suabsoliutino ieškovės atleidimo iš darbo aplinkybes bei atsakovo poziciją dėl ieškovės grąžinimo į darbą, taip pat netinkamai įvertino aplinkybes apie šalių konfliktiškus santykius bei ieškovės pareigybės užėmimą kitos darbuotojos. Argumentas apie konfliktiškus šalių santykius vertintinas kaip hiperbolizuotas. Darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, todėl neteisėtu atleidimu iš darbo pažeistos ieškovės teisės turi būti apginamos taikant DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą alternatyvų teisių gynimo būdą. Bylą nagrinėję teismai pažeidė materialinės teisės normas, nes netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį ir be pagrindo netaikė šio straipsnio 3 dalies. Dėl to skundžiamos teismų sprendimo ir nutarties dalys naikintinos.

Pažeistos ieškovės teisės turi būti apgintos taikant DK 297 straipsnio 3 dalį, ji turi būti grąžinta į pirmesnį darbą ir jai turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Dėl ieškovės reikalavimo grąžinti į darbą priimtinas naujas sprendimas ir ieškovė grąžintina į pirmesnį darbą. Tuo tarpu priimti naują sprendimą dėl reikalavimo priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos kasacinis teismas neturi galimybės, nes tai susiję su faktinių bylos aplinkybių apie atsakovo ieškovei jau išmokėtas sumas konstatavimu. Dėl to bylos dalis dėl pastarojo reikalavimo perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Jį nagrinėjant iš naujo atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog kad teismas, taikydamas DK 297 straipsnio 3 dalį, į darbuotojui (ieškovui) priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi įskaityti šio darbuotojo gautą išeitinę išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V. Šimkevičius v. AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-290/2005; ir kt.).

Naikinant skundžiamas teismų procesinių sprendimų dalis, tenkintinas kasatorės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo ir jos naudai iš atsakovo priteistina 1600 Lt (T. 4, b. l. 233, CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovės R. U. reikalavimas dėl grąžinimo į darbą ir iš atsakovo ieškovės naudai priteistas vidutinis darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d. nutarties dalis, kuriomis nurodyta laikyti, jog ieškovė atleista iš darbo nuo 2008 m. gegužės 20 d. pagal DK 297 straipsnio 4 dalį ir priteista iš atsakovo ieškovei 8664,76 Lt priskaičiuoto darbo užmokesčio už priverstinę, panaikinti.

Dėl reikalavimo grąžinti į darbą priimti naują sprendimą ir ieškovę R. U. grąžinti į pirmesnį darbą – Šiaulių universiteto Personalo skyriaus direktorės pareigas.

Bylos dalį dėl reikalavimo priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusias Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimo bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo Šiaulių universiteto (į. k. 111951345) 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės R. U. (duomenys neskelbtini) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis