Civilinė byla Nr. 3K-3-567/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
42.8; 43.2; 45.5; 114.9.3.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Rytų skirstomieji tinklai“, institucija, teikianti išvadą, – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl poilsio dienų tarifo taikymo apmokant už elektros energiją, patiektą darbo dienomis, einančiomis po poilsio dienų, sutampančių su švenčių dienomis. 2004 m. gruodžio 31 d. šalys sudarė Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kurioje, be kita ko, nustatyta, kad už elektros energiją vartotojas (ieškovas) moka viešai paskelbta kaina. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) 2004 m. lapkričio 25 d. paskelbė atsakovo parengtus elektros energijos tarifus; šie tarifai galiojo iki 2006 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimui 2005 m. gruodžio 20 d. priėmus Darbo kodekso papildymo 1621 straipsniu įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. gruodžio 22 d., 2006 m. sausio 2 d., kovo 13 d., balandžio 17-18 d., birželio 26 d. tapo poilsio dienomis. Ieškovo nuomone, šiomis dienomis atsakovas turėjo taikyti poilsio dienų elektros energijos tarifą. Tai patvirtino ir Valstybinė energetikos inspekcija (toliau – Inspekcija) 2006 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 09-646, kuriame nurodė, kad apmokant už suvartotą elektros energiją šiomis dienomis atsakovas privalo taikyti švenčių ir poilsio dienų tarifą. Kadangi atsakovas nurodytomis dienomis taikė ne švenčių ir poilsio dienų, o darbo dienų tarifą, kuris yra didesnis, tai ieškovas, jo manymu, permokėjo atsakovui už tomis dienomis tiektą elektros energiją iš viso 27 999,69 Lt, t. y. atsakovas šią sumą įgijo be teisinio pagrindo. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 27 999,69 Lt be pagrindo įgytų lėšų su šešių procentų metinėmis palūkanomis nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal šalių 2004 m. gruodžio 31 d. sudarytą Sutartį ieškovas (vartotojas) įsipareigojo už elektros energiją (įskaitant perdavimo ir skirstymo paslaugas) mokėti viešai paskelbta kaina, suvartotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Atsakovo valdybos 2004 m. lapkričio 4 d. patvirtintą AB Rytų skirstomųjų tinklų Elektros energijos kainas, tarifus bei jų taikymo tvarką (toliau – 2004 m. Tvarka) Komisija paskelbė 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 03-124. Teismas konstatavo, kad ieškovo argumentai dėl poilsio dienų tarifo taikymo prieštarauja šalių sudarytos Sutarties nuostatoms, Elektros energetikos įstatymo 43 straipsnio 1 daliai, 44 straipsnio 3, 4 dalims, CK 6.388 straipsniui. Nurodęs, kad ieškovas plečiamai aiškina Sutartį, teismas pažymėjo, kad nei paskelbiant šias kainas, nei Sutarties sudarymo metu Darbo kodekso pakeitimo įstatymo nebuvo, o po Darbo kodekso papildymo 1621 straipsniu įstatymo priėmimo ieškovas nesikreipė dėl Sutarties pakeitimo ar papildymo, taip pat neginčijo viešai paskelbtų kainų ir tarifų. Teismo nuomone, Darbo kodekso pakeitimo įstatymas tik sukūrė prielaidas derėtis dėl Sutarties pakeitimo, o ne vienašališkam įstatymo nustatyta tvarka paskelbtų kainų taikymo tvarkos plečiamam aiškinimui, kuris prieštarauja Komisijos 2004 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 03-85 patvirtintos Visuomeninių elektros energijos kainų visuomeninio tiekimo paslaugos kainos ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos nuostatoms. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Komisijos išvados 3 punkte nurodoma, jog elektros energijos tarifų diferencijavimas pagal laiko intervalus yra skirtas paskatinti vartotojus lyginti elektros energetikos sistemos apkrovų grafiką; kad įmonei, kuri nepakeitė savo vartojimo režimo, taikyti nuolaidas ar kompensacijas dėl su energetine veikla tiesiogiai nesusijusių teisės aktų pasikeitimo, prieštarautų kainų diferencijavimo ekonominei esmei. Teismas sprendė, kad ieškovas nesilaikė ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 96.3 papunkčio, pagal kurį vartotojas apie klaidas, rastas apmokėjimo dokumentuose, privalo per 5 kalendorines dienas nuo minėtų dokumentų gavimo pranešti tiekėjui. Tuo tarpu ieškovas, gavęs sąskaitą už 2006 m. sausio mėnesį, į atsakovą kreipėsi 2006 m. kovo 29 d. Taip pat ieškovas nevykdė Sutarties 10 punkto reikalavimų, pažeidė Taisyklių 45.4 ir 87 punktų reikalavimus, t. y. nepateikė tiekėjui tikslių duomenų apie apskaitos prietaisų rodmenis ir kitą atsiskaityti būtiną informaciją, neužfiksavo tikslaus suvartoto elektros energijos kiekio ginčo dienomis. Kadangi suvartotos elektros energijos kiekį ieškovas nustatė pagal dienos vidurkį, tai teismas sprendė, kad reikalaujamos priteisti permokėtos sumos dydis neįrodytas. Nurodęs, kad Komisijos 2007 m. gruodžio 27 d. išvada labiau atitinka teismo nustatytas faktines aplinkybes, teismas remėsi šia išvada kaip oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ir nesirėmė Inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 09-646, kaip nepakankamai argumentuotu ir pagrįstu.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. birželio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Kolegija pažymėjo, kad 2004 m. Tvarkos 8 punkte minimi švenčių ir poilsio dienų intervalai negali būti aiškinami plačiau, t. y. Tvarkos 7 punkte įtvirtinti šeštadienio ir sekmadienio kainų tarifai negali būti taikomi ir kitoms kalendorinėms dienoms, kurios paskelbtos poilsio dienomis ir apie kurių buvimą nebuvo žinoma. Anot kolegijos, šią aplinkybę patvirtina ir 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojusi atsakovo valdybos 2006 m. spalio 30 d. protokolu Nr. 16 patvirtinta ir Komisijos 2006 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. 03-84 paskelbta Elektros energijos kainų ir tarifų bei jų taikymo tvarka (toliau – 2007 m. Tvarka), kurioje apskritai neliko poilsio dienos sąvokos. Nurodžiusi, kad DK normos reglamentuoja darbo santykius, o ne civilinius, kolegija sprendė, kad jų pagrindu be šalių pasirašytos Sutarties pakeitimo negali atsirasti atsakovui naujos ar papildomos pareigos, kurios nebuvo žinomos pasirašant Sutartį. Kolegija sutiko su išvadą teikiančios institucijos atstovo paaiškinimu, kad ginčo dienomis perprogramuoti pas ieškovą įrengtų apskaitos prietaisų atsakovas neprivalėjo ir faktiškai tokios galimybės neturėjo, nes visiems vartotojams elektros apskaitos prietaisų perprogramavimas pareikalautų papildomų darbo sąnaudų, tai iš esmės neįskaičiuota į nustatytus kainų tarifus. Kolegija nesutiko su apelianto argumentais, kad ginčas faktiškai kilo ne dėl kainų ir tarifų taikymo, o dėl apskaitos prietaisų eksploatavimo. Anot kolegijos, šią aplinkybę paneigia ieškinio turinys ir ieškovo 2006 m. liepos 14 d. prašymas Inspekcijai, be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad apskaitos prietaisai veikė netinkamai ar nebuvo užtikrinta reikiama jų techninė būklė. Atkreipusi dėmesį į tai, kad ginčijamą sumą ieškovas gera valia yra sumokėjęs jau vykstant ginčui, kolegija konstatavo, kad faktiškai ieškinys negali būti patenkintas net ir nustačius, jog ginčo dienomis buvo taikomas netinkamas tarifas (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai išaiškino 2004 m. Tvarkos 8.3 papunktyje ir 12.1 papunkčio 3.4 papunktyje vartojamą „poilsio dienų“ sąvoką. Kasatorius pažymi, kad Sutarties projektą bei 2004 m. Tvarką parengė atsakovas, todėl Sutarties ir 2004 m. Tvarkos, kuri iš esmės buvo Sutarties dalis, nuostatos turėjo būti aiškinamos atsakovo nenaudai ir ieškovo naudai. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.193 straipsnio 4 dalį, nes 2004 m. Tvarkoje vartojamą „poilsio dienų“ sąvoką aiškino per siaurai. Bylą nagrinėjusių teismų pateiktas poilsio dienų apibūdinimas prieštarauja atsakovo patvirtintai 2004 m. Tvarkai bei DK 161, 1621 straipsniams. Kasatorius pažymi, kad tiek visoje šalyje, tiek ir kasatoriaus įmonėje ginčo dienos buvo poilsio dienomis, todėl teismai nepagrįstai nepripažino, jog ginčo dienomis suvartota elektros energija turi būti apskaityta kaip suvartota poilsio dienomis, taikant poilsio dienų tarifą. Aiškindami 2004 m. Tvarkos 8 punkte įtvirtintą poilsio dienų sąvoką, bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.193 straipsnio 3 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, derinant subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pristis“ v. UAB „Optometrijos centras“, bylos Nr. 3K-3-290/2007). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į Komisijos išvados 3 punktą, kuris, kasatoriaus vertinimu, iš esmės paneigia poilsio dienų tarifo taikymo galimybę jam (kasatoriui) ne tik ginčo dienomis, bet ir apskritai, tačiau tai neatitinka tikrųjų sutarties šalių ketinimų bei šalių elgesio po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 1, 5 dalys). Iš atsakovo PVM sąskaitų-faktūrų matyti, kad atsakovas taikė kasatoriui švenčių ir poilsio dienų tarifus, nepaisant to, kad ieškovas tiek darbo, tiek švenčių ir poilsio dienomis nepertraukiamai vartoja elektros energiją.
2. Civiliniame kodekse nepateikiama „poilsio dienos“ sąvokos. CK 1.121 straipsnyje vartojama „ne darbo dienos“ sąvoka. Kasatorius pažymi, kad, komentuojant CK 1.121 straipsnio 1 dalį, nurodoma, jog kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu darbo diena yra perkeliama į ne darbo dieną, o nurodyta darbo diena laikoma ne darbo diena, tai vertintina, kad ne darbo diena, į kurią perkeliama darbo diena, yra darbo diena, ir priešingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001, P. 246). Tuo tarpu bylą nagrinėjusių teismų pateiktas poilsio dienų apibūdinimas, jomis pripažįstant tik šeštadienį ir sekmadienį, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 aprobuotos teismų praktikos, apibendrinimo apžvalgos ir CK 1.121 straipsnio 1 dalies komentaro.
3. Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad papildžius DK 1621 straipsniu ieškovas nesikreipė dėl sutarties pakeitimo ar papildymo, kaip tai nustatyta Sutarties 37 punkte. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad DK normos reglamentuoja darbo santykius, o ne civilinius, todėl jų (DK normų) pagrindu be Sutarties pakeitimo negali atsirasti naujos ar papildomos pareigos atsakovui, kurios nebuvo žinomos pasirašant Sutartį. Kasatorius pažymi, kad Sutartyje iš viso nenurodoma apie tai, kokias dienas šalys laikys ar nelaikys poilsio dienomis, todėl nebuvo dėl ko ieškovui siūlyti tartis. Kasatoriaus manymu, būtent atsakovas galėjo pakeisti 2004 m. Tvarką, tokia teisė jam suteikta Elektros energetikos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje, tačiau tai atsakovas padarė tik 2006 m. spalio 30 d., o naujoji tvarka įsigaliojo 2007 m. sausio 1 d. ir atgaline tvarka negalioja. Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.204 straipsnį, reglamentuojantį sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms. Kasatoriaus įsitikinimu, atsakovas, būdamas atsakingas už elektros energijos apskaitos prietaisus ir žinodamas, kad pagal Sutarties 3 priedą turi būti taikomas ieškovui diferencijuotas pagal laiko intervalus švenčių ir poilsio dienų tarifas, turėjo vykdyti Sutarties 7 punktą ir perprogramuoti apskaitos prietaisus taip, kad visas per poilsio dienas, o ne tik per šeštadienį ir sekmadienį, suvartotas elektros energijos kiekis būtų apskaitytas taip, kad atsakovas galėtų pritaikyti diferencijuotą pagal laiko intervalus švenčių ir poilsio dienų tarifą.
4. Aiškindamas CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ši norma taikytina, kai įvykdyta prigimtinė prievolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. Vošteris v. S. Vošterienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-111/2004); savanoriškas turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, ir turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas; prievolės įvykdymas, kai įvykdoma prigimtinė prievolė, atitinka geros moralės nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-81/2008). Kasatorius pažymi, kad ieškiniu prašoma priteisti suma iš viso nesusijusi su jokia prigimtine prievole. Kasatoriaus teigimu, jis ginčo lėšų atsakovui nedovanojo, o jas sumokėjo tik dėl to, kad, atsakovui įgyvendinus Sutarties 18.4 papunktyje įtvirtintą teisę nutraukti elektros energijos tiekimą, kasatorius būtų pažeidęs įstatyme jam nustatytą pareigą nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį (Geriamojo vandens įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 8 dalies 3 punktas). Be to, kasatorius pažymi, kad jo tikslas yra pelno siekimas, todėl lėšų dovanojimas ar dalijimas be pagrindo kitiems asmenims, įskaitant atsakovą, yra nesuderinamas su bendrovės veiklos tikslais. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-81/2008, konstatuota, jog tam tikrais atvejais turtas gali būti išreikalautas net perduotas savanoriškai, kai tą lėmė nesąžiningas turtą gavusio asmens elgesys. Kasatoriaus įsitikinimu, atsakovas, nevykdydamas savo pareigos užtikrinti teisingą elektros skaitiklių veikimą ir jų neperprogramuodamas ginčo dienomis (Sutarties 7 punktas), elgėsi nesąžiningai, ir tai lėmė, jog kasatorius ieškovui permokėjo 27 999,69 Lt.
5. Bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatskleidė bylos esmės, pažeidė CPK 185 straipsnį, 197 straipsnio 2 dalį. Atkreipęs dėmesį į tai, kad atsakovas neapskundė Inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 17 d. rašte Nr. 09-646 nurodyto sprendimo, kasatorius nurodo, kad šis Inspekcijos raštas yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Apeliacinės instancijos teismo nesutikimas su kasatoriaus apeliacinio skundo argumentais, kad ginčas faktiškai kilo ne dėl kainų ir tarifų taikymo, o dėl apskaitos prietaisų eksploatavimo, kasatoriaus nuomone, rodo, kad teismai neatskleidė bylos esmės. Kasatoriaus įsitikinimu, šalių ginčas kilo ne dėl elektros energijos tarifo taikymo, bet dėl apskaitos priemonių eksploatavimo, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, o tokių skundų nagrinėjimas išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal Energetikos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį yra priskirtas Inspekcijos kompetencijai. Tai konstatavo ir Komisija tiek 2007 m. gruodžio 27 d. teismui pateiktos išvados 1 punkte, tiek 2007 m. rugpjūčio 24 d. rašte Nr. R2-999. Nesiremdami Inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 09-646, teismai pažeidė CPK 185 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo 15 punktą. Kasatoriaus vertinimu, nepagrįsti teismų argumentai, kad jis nevykdė Sutarties 10 punkto reikalavimų, nes neužfiksavo tikslaus suvartoto elektros energijos kiekio ginčo dienomis. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nei Sutartyje, nei Taisyklių 45.4 papunktyje ir 87 punkte kasatorius neįpareigojamas pateikti atsakovui duomenis apie elektros energiją, suvartotą per kiekvieną dieną. Šalims neturint tikslių duomenų apie elektros suvartojimą ginčo dienomis, teismai nepagrįstai netaikė Taisyklių 96.4 papunkčio ir nepagrįstai nepriteisė lėšų, apskaičiuotų pagal dienos suvartojimo vidurkį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Nagrinėjant šį ginčą ir aiškinantis tikruosius šalių ketinimus dėl tarifų taikymo, būtina atsižvelgti į elektros energijos tarifų ir kainų nustatymo specifiką. Anot atsakovo, 2004 m. kainos ir tarifai buvo apskaičiuoti įvertinant tuo metu Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas švenčių ir poilsio dienas (šeštadienius ir sekmadienius). Atsiliepime pažymima, kad darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pasikeitimas negali turėti įtakos elektros energijos tarifams, jų kainodarai, priešingu atveju būtų pažeisti sutarties šalių teisėti lūkesčiai – elektros energijos tiekėjas patirtų nuostolių dėl teisės aktų, nesusijusių su elektros energijos perdavimu, skirstymu ar tiekimu, pasikeitimo. Dėl to, atsakovo įsitikinimu, 2004 m. Tvarka, kaip teisės aktas ir kaip Sutarties dalis, turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos patvirtinimo ir paskelbimo metu buvusias aplinkybes, įrodančias sutarties šalių ketinimus ir teisėtus lūkesčius. Aiškinant sutartis taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius. Atsakovas nurodo, kad nuo Sutarties sudarymo iki Darbo kodekso papildymo 1621 straipsniu taip pat buvo poilsio dienų, kurios buvo perkeltos į kitą darbo dieną, ir už visas šias dienas suvartotą elektros energiją kasatorius sumokėjo pagal tarifus ir kainas, apskaičiuotus vadovaujantis taisykle, jog poilsio dienomis laikomas šeštadienis ir sekmadienis, o visos kitos dienos, išskyrus švenčių dienas, laikomos darbo dienomis. Aiškinant 2004 m. Tvarkoje nurodytą poilsio dienų sąvoką, svarbu atsižvelgti į kitas Tvarkoje vartojamas sąvokas. Pavyzdžiui, 2004 m. Tvarkos 7 punkte nustatyta, kad šis tarifas susideda iš dieninio bei naktinio, šeštadieninio ir sekmadieninio tarifų, taigi darytina išvada, kad 2004 m. Tvarkos 8.3 papunktyje nurodytomis poilsio dienomis taip pat laikomos tik šeštadienis ir sekmadienis.
2. Šalių sudaryta Sutartis yra viešoji sutartis. Atsakovas visiems vartotojams taikė vienodas elektros energijos apskaitos sąlygas (CK 6.161 straipsnio 3 dalis). Anot atsakovo, patenkinus kasatoriaus reikalavimą, kiti vartotojai būtų diskriminuojami.
3. Atsiliepime pažymima, kad pagal DK 1 straipsnio 1 dalies nuostatas DK nereglamentuoja civilinių teisinių santykių. Reglamentuodamas poilsio laiką, DK imperatyviai nenustato, kurios savaitės dienos laikomos poilsio dienomis. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į kasatoriaus veiklos specifiką, jis priskirtinas įmonėms, kurių darbo negalima nutraukti, todėl nustatant poilsio dienas kasatoriaus įmonėje turi būti vadovaujamasi DK 161 straipsnio 2 ir 3 dalimis, t. y. poilsio dienos darbuotojams suteikiamos iš eilės kiekvienai darbuotojų grupei pagal darbo grafikus. Atsakovo teigimu, DK 1621 straipsnis negali būti taikomas elektros energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams poilsio dienomis laikant konkrečias ginčo dienas ir neatsižvelgiant į kiekvieno elektros energijos vartotojo darbo grafiką, poilsio dienų darbuotojams suteikimo tvarką ir pan., nes toks taikymas prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Atsakovo vertinimu, pagrįstas ir teisingas bylą nagrinėjusių teismų motyvas, jog be šalių Sutarties pakeitimo negali atsakovui atsirasti ir naujos ar papildomos pareigos, kurios nebuvo žinomos pasirašant Sutartį. Anot atsakovo, kasatoriaus nurodytos pasikeitusios Sutarties vykdymo aplinkybės, t. y. papildomų poilsio dienų atsiradimas darbo teisiniuose santykiuose, CK 6.204 straipsniu aspektu neturėjo jokios įtakos sutartiniams šalių įsipareigojimams, kurie buvo vykdomi tinkamai.
4. Žinodamas ir suvokdamas, kad elektros energijos tiekimas dėl nevisiško apmokėjimo negali būti nutrauktas be įspėjimo (Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 2 dalis, Elektros tiekimo ir naudojimo taisyklių 100.8 papunktis), kasatorius pats savo noru, gera valia ginčytinas sumas mokėjo atsakovui, todėl pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą prašoma priteisti suma iš atsakovo negali būti išreikalauta.
5. Kasatorius nepagrindė prašomos priteisti sumos, t. y. neįrodė jos dydžio. Apskaičiuojant prašomą priteisti sumą, nėra pagrindo taikyti Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96.4 papunkčio. Kasatorius nepateikė įrodymų, kad ginčo dienomis apskaitos prietaisai neveikė ar veikė netiksliai. Atsiliepime pažymima, kad tiek kasatoriaus 2006 m. liepos 14 d. prašymas Inspekcijai, tiek ieškinys yra suformuluoti, nurodant, jog, kasatoriaus nuomone, atsakovas netinkamai taiko elektros energijos tarifus, todėl kilęs ginčas nėra ginčas dėl energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą elektros energiją pažeidimo. Dėl to Inspekcija nekompetentinga spręsti tokio ginčo ir nustatyti atsakovui pareigą taikyti kasatoriui vienokį ar kitokį tarifą, todėl kasatoriaus nurodomas Inspekcijos raštas nelaikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, nes išduotas viršijus Inspekcijai suteiktus įgaliojimus. Tuo tarpu nagrinėjamo ginčo dalykas priskirtas Komisijos kompetencijai (Energetikos įstatymo 26 straipsnio 3 dalis), todėl būtent Komisijos išvada laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu.
Atsiliepimu į kasacinį skundą išvadą teikiant institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime greta kai kurių pirmiau nurodytų atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų papildomai nurodoma, kad:
1. Sudarydamos Sutartį, šalys neketino šeštadieninio ir sekmadieninio tarifo taikyti kitomis savaitės dienomis ir tik įsigaliojus DK 1621 straipsniui kasatorius šias sąvokas pradėjo aiškinti per plačiai, t. y. kaip poilsio dienas. Atsiliepime pažymima, kad (sudarydamos Sutartį) šalys nenumatė, negalėjo ir neturėjo numatyti, jog ginčijamos dienos, vadovaujantis DK 1621 straipsniu, ateityje bus poilsio dienos.
2. Komisija sutinka su teismų motyvu, kad DK papildymas 1621 straipsniu tik sukūrė prielaidas derėtis dėl sutarties pakeitimo. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo teiginiai, kurie grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimais bei patvirtintomis apibendrinimo apžvalgomis, nepatvirtina ir negali patvirtinti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto kasacijos pagrindo egzistavimo, nes teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti į teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimus, suformuotus kasacine tvarka priimtose precedentinėse nutartyse, tuo tarpu kasaciniame skunde nurodomi Senato nutarimas bei apibendrinimo apžvalga yra tik metodinė medžiaga. Dėl to tokie kasacinio skundo teiginiai nenagrinėtini.
Nagrinėjamos bylos duomenys apie šalių ginčo pobūdį, taip pat apie Energetikos įstatymo 26 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų institucijų – Inspekcijos ir Komisijos –veiksmus bei poziciją šiose teisės normose įtvirtintos jų kompetencijos nagrinėti atitinkamus skundus išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad šalių ginčas gali būti vertinamas ir kaip ginčas dėl tarifų taikymo, ir kaip ginčas dėl apskaitos priemonių eksploatavimo, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų (atsakovui atitinkamai neperprogramavus apskaitos prietaisų ir šiems ginčo dienomis veikiant (skaičiuojant), anot ieškovo, netinkamu tarifu ir (arba) atsakovui, anot ieškovo, neteisėtai ir nepagrįstai reikalaujant už ginčo dienomis suvartotą energiją apmokėti didesniu tarifu). Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju šalių ginčas išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka yra išnagrinėtas peržengiant įstatyme nustatytas Inspekcijos bei Komisijos kompetencijos ribas (Energetikos įstatymo 26 straipsnio 2, 3 dalys). Pažymėtina, kad Komisijos 2007 m. gruodžio 27 d. išvados 1 punkte taip pat nurodyta, kad skundas dėl šalių ginčo galėtų būti priskiriamas Inspekcijos kompetencijai (T. 1, b. l. 111), tuo tarpu atsiliepime į kasacinį skundą pateikta pasikeitusi Komisijos pozicija šiuo klausimu neteikia pagrindo padaryti kitokią negu pirmiau nurodyta kasacinio teismo išvadą dėl kilusio ginčo pobūdžio ir jo priskirtinumo atitinkamai institucijai nagrinėti išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Komisijos pateiktoje išvadoje nėra kategoriškos nuostatos, kad nagrinėjamo ginčo atveju poilsio dienų tarifas netaikytinas. Šiuo aspektu išvadoje tik pateikiama Komisijos nuomonė dėl tarifų diferencijavimo pagal laiko intervalus ir tokio diferencijavimo ekonominio pagrindimo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavęs Komisijos, kaip išvadą byloje teikiančios institucijos, atstovas paaiškino, kad ginčo dienomis formaliai turėjo būti taikomas švenčių ir poilsio dienomis nustatytas tarifas (T. 1, b. l. 137). Taigi tiek Inspekcijos, tiek Komisijos nuomonės dėl poilsio dienų tarifo taikymo ginčo dienomis iš esmės sutapo. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiti kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai, susiję su Inspekcijos ir Komisijos kompetencija nagrinėti kilusį ginčą išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka, yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl poilsio dienų sąvokos
CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija sutarčių aiškinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. Bartkevičiaus firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. R. Subačiaus IĮ „Ridetas“, bylos Nr. 3K-3-421/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Vaišvilos individualios įmonė v. UAB „Statnuoma“, bylos Nr. 3K-3-44/2008; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; ir kt.).
Nagrinėjamu atveju kilus ginčui dėl poilsio dienų sąvokos, teisėjų kolegija pažymi, kad nei šalių Sutartyje, nei jos prieduose, galiojusiuose ginčo laikotarpiu poilsio dienų sąvoka nebuvo aiškiai apibrėžta. Dėl to, sprendžiant dėl šios sąvokos apibrėžties turi būti atsižvelgiama į kituose teisės aktuose pateikiamas poilsio dienų teisines apibrėžtis, sąvokas. Tuo tarpu darbo ir poilsio dienas bendriausia prasme reglamentuoja būtent darbo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, tiksliau – Darbo kodekso 161 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog bendra poilsio diena yra sekmadienis, o esant penkių dienų darbo savaitei, – šeštadienis ir sekmadienis, išskyrus šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytus atvejus. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad iki Darbo kodekso 1621 straipsnio įsigaliojimo abi šalys poilsio dienas būtų suvokusios kitaip negu jos apibrėžtos pirmiau nurodytoje DK 161 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasi CK 6.193 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai ir kad sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, taip pat į to paties straipsnio 3 dalį, teisėjų kolegija sprendžia, jog, ginčo laikotarpiu nesant pačių šalių pateiktos poilsio dienų sąvokos apibrėžties, atsižvelgtina būtent į Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias poilsio dienas, juolab kad ir paties atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą yra nurodoma, jog 2004 m. kainos ir tarifai buvo apskaičiuoti įvertinant tuo metu Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas švenčių ir poilsio dienas (šeštadienius ir sekmadienius). Dėl to, Sutarties šalims poilsio dienas suvokiant jų įprastine prasme, t. y., kolegijos vertinimu, – pagal Sutarties sudarymo metu galiojusias (darbo) teisės normas, šių teisės normų ir atitinkamai šiomis teisės normomis pateikiamos poilsio dienos sąvokos pa(si)keitimas, turi įtakos ir Sutartyje bei 2004 m. Tvarkoje (kaip Sutarties dalyje) vartojamos poilsio dienų sąvokos atitinkamam pasikeitimui. Nurodyti motyvai, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia bylą nagrinėjusių teismų išvadas ir atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad sprendžiant dėl poilsio dienų nagrinėjamiems civiliniams teisiniams santykiams netaikytinos darbo teisės normos. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad ginčo santykiams taikytinos DK 161 straipsnio 2, 3 dalių nuostatos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje iš viso nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad sudarydamos ar vykdydamos Sutartį poilsio dienų tarifo taikymą šalys būtų siejusios su kasatoriaus įmonės darbuotojų konkrečiu poilsio laiku, nustatytu pagal DK 161 straipsnio 2, 3 dalis.
2005 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. X-458 papildžius Darbo kodeksą 1621 straipsniu, atitinkamai pasikeitė ir poilsio dienų sąvoka, t. y. poilsio dienomis tapo ne tik šeštadieniai ir sekmadieniai, bet ir tos artimiausios darbo dienos, kurios eina po švenčių dienų, sutampančių su DK 161 straipsnyje nustatyta tvarka suteiktomis poilsio dienomis. Taigi, įsigaliojus DK 1621 straipsniui, poilsio dienų realiai padaugėjo ir ginčo laikotarpiu 2006 m. sausio 2 d., kovo 13 d., balandžio 17-18 d., birželio 26 d. tapo poilsio dienomis.
Sprendžiant klausimą dėl to, ar toks poilsio dienų realus padaugėjimas turėjo įtakos šalių sutartiniams santykiams ir pagal kokį tarifą – darbo ar poilsio dienų – reikia apmokėti už ginčo dienomis vartotą elektros energiją, teisėjų kolegijos vertinimu, būtina atsižvelgti į reikšmingą aplinkybę, kad 2004 m. Tvarka, pagal kurią buvo apskaičiuojama ieškovo atsakovui mokama elektros energijos kaina (Sutarties 3 punktas), buvo patvirtinta atsakovo valdybos (Komisijos 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymo NR. 03-124 1 punktas, Elektros energetikos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis), t. y. elektros energijos kainos ir tarifai bei jų taikymo tvarka yra parengta paties atsakovo. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju šalių Sutarties ir 2004 m. Tvarkos, kuri iš esmės buvo Sutarties dalis, nuostatos turi būti aiškinamos atsakovo nenaudai ir ieškovo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Taigi nagrinėjamu ginčo atveju yra pagrindas dėl įsigaliojusio DK 1621 straipsnio pasikeitusią poilsio dienų sąvoką aiškinti būtent kasatoriaus naudai ir, vadovaujantis DK 1621 straipsniu, daryti išvadą, kad pagal šalių Sutartį (2004 m. Tvarką) už 2006 m. sausio 2 d., kovo 13 d., balandžio 17-18 d., birželio 26 d. buvusiomis poilsio dienomis suvartotą elektros energiją turėjo būti apmokama taikant poilsio dienų tarifą.
Nors nagrinėjamoje byloje Komisijos pateiktos išvados 3 punkte ir nurodoma, kad elektros energijos tarifų diferencijavimas pagal laiko intervalus yra skirtas paskatinti vartotojus lyginti elektros energetikos sistemos apkrovų grafiką ir kad įmonei, kuri nepakeitė savo vartojimo režimo, taikyti nuolaidas ar kompensacijas dėl su energetine veikla tiesiogiai nesusijusių teisės aktų pasikeitimo prieštarautų kainų diferencijavimo ekonominei esmei, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad tiek sudarydamos, tiek ir vykdydamos Sutartį diferencijuotą tarifą šalys būtų siejusios būtent su kasatoriaus įmonėje poilsio dienomis suvartojamu mažesniu elektros energijos kiekiu. Šios faktinės aplinkybės – kasatoriaus įmonėje poilsio dienomis suvartojamo mažesnio (ar didesnio) elektros energijos kiekio – šalys neįrodinėjo ir tokių aplinkybių bylą nagrinėję teismai nenustatė. Priešingai, kasatoriaus teigimu, jo įmonė elektros energiją vartoja nepertraukiamai ir suvartojamos elektros energijos kiekis nepriklauso nuo darbo arba poilsio ar švenčių dienų (T. 1, b. l. 91). Dėl to teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais ir iš esmės analogiškomis Komisijos išvadomis, kad DK 1621 straipsnis neva negali būti taikomas elektros energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams poilsio dienomis laikant konkrečias ginčo dienas ir neatsižvelgiant į kiekvieno elektros energijos vartotojo darbo grafiką, poilsio dienų darbuotojams suteikimo tvarką ir pan.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo esant kasatoriaus pareigai, papildžius Darbo kodeksą 1621 straipsniu, kreiptis į atsakovą dėl Sutarties pakeitimo ar papildymo. Priešingai, įsigaliojus DK 1621 straipsniui ir ginčo dienoms tapus poilsio dienomis, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas CK 6.193 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatas ir jų įtaką nagrinėjamų sutartinių santykių kvalifikavimui, teisėjų kolegijos vertinimu, būtent atsakovas, kaip ginčijamas Sutarties sąlygas parengusi šalis, turėjo pareigą kreiptis į ieškovą dėl Sutarties atitinkamų sąlygų pakeitimo jam (atsakovui) palankesne linkme. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovas turėjo taip pat galimybę, reaguodamas į priimtą Darbo kodekso papildymo DK 1621 straipsniu įstatymą (dar iki šio įstatymo įsigaliojimo), imtis veiksmų 2004 m. Tvarkos atitinkamiems pakeitimams inicijuoti. Nė vieno iš nurodytų veiksmų atsakovui neatlikus, teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorius turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, kad atsiskaitant už ginčo poilsio dienomis suvartotą elektros energiją bus taikomas būtent poilsio dienų tarifas, kaip tai tiesiogiai (lingvistiškai) įvardyta 2004 m. Tvarkoje. Nurodytos aplinkybės – egzistavusios atsakovo galimybės kreiptis į kasatorių dėl Sutarties sąlygų pakeitimo arba inicijuoti atitinkamus 2004 m. Tvarkos pakeitimus – leidžia spręsti, kad DK papildymas 1621 straipsniu ir atitinkamai dienų, kuriomis už suvartotą elektros energiją taikytinas poilsio dienų (mažesnis) tarifas, padaugėjimas negali būti vertinamas kaip sutarties vykdymo suvaržymas atsakovui CK 6.204 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, pirmiau nurodytos atsakovo galimybės išvengti sumažėjusio Sutarties įvykdymo, susijusio su realiu poilsio dienų padaugėjimu Darbo kodeksą papildžius 1621 straipsniu, iš esmės paneigia atsakovo argumentus, kuriais apeliuojama į CK 6.161 straipsnio 3 dalį, juolab kad, teisėjų kolegijos vertinimu, Sutarties sąlygas atitinkančio poilsio dienų tarifo ginčo dienomis teisėtas ir pagrįstas taikymas kasatoriui negali reikšti diskriminacijos kitų analogiškas sutartis sudariusių kontrahentų, kuriems atsakovas šio teisėto tarifo ginčo poilsio dienomis netaikė.
Atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytas argumentas, kad nuo Sutarties sudarymo iki įsigaliojant DK 1621 straipsniui už buvusiomis poilsio dienomis, kurios perkeltos į kitą darbo dieną, suvartotą elektros energiją kasatorius sumokėjo pagal tarifus ir kainas, apskaičiuotus vadovaujantis taisykle, jog poilsio dienomis laikomas šeštadienis ir sekmadienis, o visos kitos dienos laikomos darbo dienomis, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju, nes: pirma, ši faktinė aplinkybė byloje nebuvo nustatinėjama, todėl jos nurodymas kasaciniame procese vertintinas kaip CPK 347 straipsnio 2 dalies pažeidimas (CPK 351 straipsnio 1 dalis); antra, netgi esant tokiai nustatytai aplinkybei, ji neturėtų esminės reikšmės ginčo santykių vertinimui, nes atsiliepime nurodomu laikotarpiu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais perkeliant darbo ir poilsio dienas, bendras dienų, kuriomis taikytinas poilsio dienų tarifas, skaičius nesikeičia, todėl vien tik darbo ir poilsio dienų perkėlimas, nesikeičiant realiam poilsio dienų skaičiui, neturi įtakos kasatoriaus, kurio įmonėje vartojamas elektros energijos kiekis nepriklauso nuo konkrečių darbo ar poilsio dienų, interesams.
Pirmiau nurodyti motyvai, jų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai ginčo santykiams netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 straipsnio 1, 3, 4 dalis, nepagrįstai nesivadovavo DK 1621 straipsniu ir padarė teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog už ginčo poilsio dienomis suvartotą elektros energiją neturi būti taikomas poilsio dienų tarifas. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai aptariamu teisės klausimu teisiškai nereikšmingi, ir dėl jų nepasisako.
Dėl kasatoriaus prašomos priteisti sumos teisinio pagrindo ir dydžio
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas pagal savo kompetenciją tiria ir vertina faktines bylos aplinkybes, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes savarankiškai atlieka faktų teisinį kvalifikavimą, parenka ginčo santykius reglamentuojantį įstatymą, teisiškai argumentuodamas atskleidžia taikomo įstatymo nuostatos prasmę. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008). Teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB „Turto bankas“ v. UAB Kaišiadorių agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Radzevičius v. metalinių garažų bendrija „Baltupiai“, bylos Nr. 3K-3-725/2001; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008). Kadangi teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tai ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialinės teisės normą, teismas turi taikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. Raižienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“, bylos Nr. 3K-3-47/2006).
Taigi, nors nagrinėjamoje byloje prašomą priteisti sumą kasatorius vertino kaip atsakovo be pagrindo įgytas lėšas, tačiau toks kasatoriaus prašomos priteisti sumos teisinis vertinimas neįpareigojo (nesaistė) bylą nagrinėjusių teismų taikyti būtent kasatoriaus nurodytą teisinį pagrindą. Kasatoriaus ieškinio faktiniu pagrindu nurodytų aplinkybių kitoks teisinis įvertinimas (kvalifikavimas) ir atitinkamai ieškinio patenkinimas kitokiu negu kasatoriaus nurodytu teisiniu pagrindu negali būti vertinamas kaip ieškinio pagrindo keitimas. Atsižvelgdama į ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes – būtent, kad ginčo sumas ieškovas atsakovui sumokėjo Sutarties pagrindu, t. y. vykdydamas prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, kad atsakovas, pažeisdamas Sutartį, ginčo dienomis neteisėtai taikė netinkamą (darbo dienų) tarifą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas spręsti dėl atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės taikymo. Taigi reikalaujama priteisti suma vertintina atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės aspektu, be kita ko, bet neapsiribojant, kaip sankcija už Sutarties pažeidimą ir (arba) kaip nuostoliai (žala) už sutartinių įsipareigojimų pažeidimą, netinkamą vykdymą. Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo prašomą priteisti sumą kaip be pagrindo įgytų lėšų grąžinimą. Konstatavusi skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose netinkamą prašomos priteisti sumos teisinį kvalifikavimą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentų, susijusių su be pagrindo įgytų lėšų priteisimu, kaip teisiškai nereikšmingų nagrinėjamoje byloje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 45.4, 87, 96.3 punktų nuostatos, kurių, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesilaikė kasatorius, nepaneigia galimybės patenkinti kasatoriaus pareikštus ieškinio reikalavimus. Pirma, Taisyklių 45.4 papunktyje daroma nuoroda į sutartį, tuo tarpu šalių Sutarties 10 punkte įtvirtinta vartotojo pareiga užpildyti ir tiekėjui pateikti duomenis tik ataskaitinių laikotarpių pabaigoje. Taigi aptarta nuostata neįpareigojo kasatoriaus specialiai fiksuoti tikslius ginčo dienų apskaitos prietaisų rodmenis. Antra, dėl analogiškų argumentų nepagrįstas yra ir teismo sprendimo motyvas dėl Taisyklių 87 punkto pažeidimo, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius būtų pažeidęs būtent Sutartyje nustatytus apskaitos duomenų fiksavimo bei pateikimo terminus. Trečia, Taisyklių 96.3 papunkčio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, apima tik ginčus dėl apskaitos prietaisų gedimo ar rodmenų netikslumų, tuo tarpu šalių ginčo aspektų dėl tarifų taikymo ar netaikymo jos neapima (šioje nutartyje pirmiau konstatuota, jog nagrinėjamas ginčas gali būti vertintinas ir kaip ginčas dėl tarifų taikymo, ir kaip ginčas dėl apskaitos priemonių eksploatavimo, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos Taisyklių nuostatos savaime nepaneigia kasatoriaus teisės į pareikštų ieškinio reikalavimų patenkinimą.
Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra tikslių duomenų apie ginčo dienomis suvartotą tikslų elektros energijos kiekį ir kad nėra galimybės tokius tikslius duomenis pateikti, taip pat į tai, kad nei teisės aktai, nei šalių Sutartis tiksliai nereglamentuoja tokių kaip nagrinėjamos bylos atvejų, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti dėl įstatymo analogijos taikymo (CK 1.8 straipsnio 1 dalis), tikslią tenkintinų reikalavimų sumą nustatant bylą nagrinėjančiam teismui (6.249 straipsnio 1 dalis). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Taisyklių 96.3 papunkčio 1 pastraipoje ir 96.4 papunkčio 1, 2 pastraipose reglamentuojami iš esmės panašūs atvejai, kaip turi būti sprendžiamas ginčas neturint tikslių duomenų apie suvartotos elektros energijos kiekius.
Byloje kasatorius pateikė skirtingus ginčo dienomis suvartotos elektros energijos skaičiavimus (T. 1, b. l. 11, 12, 16, 17, 93; T. 2, b. l. 109, 110). Bylą nagrinėję teismai iš esmės nenagrinėjo ir nevertino šių skaičiavimų teisingumo, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose tik konstatuota, kad šie skaičiavimai yra pateikti neužfiksavus tikslių duomenų apie ginčo dienomis suvartotą tikslų energijos kiekį.
Dėl nustatytų materialinės teisės normų pažeidimų skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina. Kadangi byloje būtina nustatyti reikšmingas jai išspręsti faktines aplinkybes, tai, apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinus, byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Dangutė Ambrasienė
Vincas Verseckas
