Dėl sutarties sudarymo patvirtinimo teismo tvarka

Civilinė byla Nr. 3K-3-474/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.4; 42.11.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Birutės Janavičiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Viktorijai Valienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui Vitoldui Kumpai,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ivano Suboč tikrosios ūkinės bendrijos „Autovėjas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ivano Suboč tikrosios ūkinės bendrijos „Autovėjas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Askela“ dėl sutarties sudarymo patvirtinimo teismo tvarka; trečiasis asmuo – Vilniaus apskrities viršininko administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas I. Suboč TŪB „Autovėjas“ prašė teismo sprendimu patvirtinti 2002 m. sausio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą su UAB „Askela“. Šia sutartimi atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovui pastato dalį, esančią Vilniuje, Kojelavičiaus g. 3, o ieškovas - įmokėti pradinę 20 800 Lt įmoką, likusią sumą sumokėti per 24 mėnesius, kiekvieną mėnesį mokant po 2300 Lt. Visa pastato kaina – 76 000 Lt. Šalys susitarė, kad, 2003 m. gruodžio 25 d. užbaigus mokėti, pardavėjas ir pirkėjas pirkimo-pardavimo sutartį ir priėmimo-perdavimo aktą įformins notariškai. Ieškovui sumokėjus pastato kainą, atsakovas atsisako sudaryti šią pirkimo-pardavimo sutartį. 2004 m. vasario 5 d. atsakovas pasinaudojo sutarties 5 ir 6 punktuose įtvirtinta šalių teise nutraukti sutartį, išskaičiuojant iš ieškovo už kiekvieną mėnesį nuo sutarties pasirašymo dienos 2523 Lt nuomos mokesčio, motyvuodamas, kad ieškovas nevykdė savo įsipareigojimų atsiskaityti iki 2003 m. gruodžio 25 d. Ieškovas laikosi nuomonės, kad jam, nors ir pavėluotai, įvykdžius prievolę sumokėti sutartą pinigų sumą, atsakovas privalėjo vykdyti sutartinį įsipareigojimą įforminti pastato dalies perleidimą notariškai patvirtinta sutartimi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas vertino ginčo sutartį kaip preliminariąją. Iki joje nustatyto termino – 2003 m. gruodžio 25 d. – pagrindinei sutarčiai sudaryti nebuvo atlikti ginčo sutartyje numatyti patalpų kadastriniai matavimai, objektas nebuvo paruoštas parduoti, todėl, iki šio termino nesudarius pagrindinės sutarties, prievolės pagal preliminariąją sutartį pasibaigė. Teismas pažymėjo, kad, esant atsakovo nesąžiningiems veiksmams, ieškovas įgyja teisę reikalauti nuostolių, atsiradusių dėl atsakovo veiksmų, atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2008 m. balandžio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ginčo šalių sudarytą sutartį neteisingai kvalifikavo kaip preliminariąją, tačiau tai neturi įtakos bylos išsprendimui iš esmės. Sutarties dalykas yra pastato dalis – konkretus nekilnojamasis daiktas, o ne sutarties sudarymas ateityje, kaip tai būtų preliminariosios sutarties atveju, preliminariajai sutarčiai nebūdinga mokėjimo funkcija, tuo tarpu ginčo sutartimi šalys susitarė dėl konkrečių mokėjimų pagal sutartį - pradinės įmokos bei vėlesnių periodinių mokėjimų sumų ir terminų iki visiško kainos sumokėjimo. Sutarties 3 punktu šalys susitarė, kad pirkėjas ir pardavėjas sutartį bei priėmimo perdavimo aktą apiformina notariškai 2003 m. gruodžio 25 d., užbaigus mokėti; ši sutarties sąlyga turi preliminariosios sutarties bruožų, tačiau ir šioje sutarties sąlygoje sutarties bei priėmimo perdavimo akto įforminimas notariškai labiau siejamas ne su konkrečia data, bet su visos kainos už parduodamą daiktą sumokėjimo faktu, nes joje 2003 m. gruodžio 25 d. nurodoma kaip data, kada visiškai turi būti baigta mokėti, taip pat kad visą kainą sumokėjus anksčiau, sutartis ir aktas apiforminami per 25 dienas. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sutartimi buvo susitarta ne dėl sutarties sudarymo ateityje, o dėl daikto pirkimo- pardavimo, sutartį notariškai įforminant tik po visiško atsiskaitymo, t. y. buvo sudaryta pirkimo- pardavimo išsimokėtinai sutartis, nes joje aiškiai nurodyta daikto kaina ir periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka, ji sudaryta raštu (CK 6.413 straipsnis). Pagal daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos kainos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip. Šiuo atveju sutartyje nebuvo numatytas kitoks nuosavybės teisės perėjimo momentas. Sutarties 3 punkto sąlyga, kad sutartis bei priėmimo-perdavimo aktas įforminami notariškai po visiško atsiskaitymo, patvirtina, jog šalių valia buvo suderinta taip, kad iki visos kainos sumokėjimo daikto savininkas nepasikeičia. Pagal CK 6.414 straipsnio 1 dalį pardavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti daiktą, jeigu pirkėjas yra sumokėjęs daugiau kaip pusę kainos, tačiau ši sąlyga taikoma, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita. Nagrinėjamu atveju sutartis numatė kitokią tvarką - pardavėjas sutartį turėjo teisę nutraukti vienašališkai, neribojant to jokiu terminu ar sumokėta kainos dalimi (sutarties 5 punktas), o atliktus mokėjimus užskaityti kaip nuomą. Ieškovas neginčijo šios sutarties sąlygos, o UAB,,Askela“ pasinaudojo joje nustatyta galimybe sutartį nutraukti, ir 2004 m. vasario 5 d. raštu informavo ieškovą apie sutarties vienašališką nutraukimą nuo 2004 m. vasario 10 d. Nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad daiktas ieškovui buvo perduotas ne ginčo pirkimo- pardavimo sutarties pagrindu, bet ilgalaikių to paties daikto nuomos santykių pagrindu. Taigi, dar iki ginčo sutarties sudarymo daikto valdymas buvo perduotas ieškovui. Kadangi dėl pirmiau nurodytų argumentų 2002 m. sausio 2 d. sutartis laikytina ne paprastu daikto pirkimu- pardavimu, o pirkimu- pardavimu išsimokėtinai, tai nuosavybės teisė į daiktą išliko pardavėjui iki visos kainos sumokėjimo (CK 6.411 straipsnio 1 dalis). Kadangi iki visos kainos sumokėjimo sutartis buvo nutraukta, nes tokia galimybė buvo sutartyje numatyta (CK 6.414 straipsnio 1 dalis), tai teisinio pagrindo teismo tvarka patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą nėra.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas I. Suboč TŪB „Autovėjas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 9 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo, netinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.193 straipsnis). Teismas nesivadovavo CK 6.217 straipsnyje įtvirtintomis sutarties nutraukimo sąlygomis, pagal kurias šalis gali vienašališkai nutraukti sutartį tik tuo atveju, jei kita šalis sutarties nevykdo ar įvykdo netinkamai ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos aiškinimą 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006, kad kiekvieno ginčo atveju, sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, ar ji negavo to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti. Atsakovas tokių aplinkybių neįrodė, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino, ar ieškovo sutartinių įsipareigojimų neįvykdymas reiškia esminį sutarties pažeidimą.

2. Atsižvelgiant į šalių lygiateisiškumo principą, šalys turi teisę ginti pažeistas teises, tačiau gynyba turi būti adekvati pažeidimui. Kasatorius sumokėjo 56 000 Lt iš mokėtinos sutarties kainos sumos – 76 000 Lt, t. y. įvykdė didžiąją sutarties dalį, todėl likusios dalies nesumokėjimas laiku negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, o iš esmės įvykdyta sutartis negali būti nutraukiama. Šalių įsipareigojimų vykdymo privalomumas riboja sutarties vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį, todėl sutarties pažeidimo atveju turi būti dedamos maksimalios pastangos sutarčiai išsaugoti. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar galimi kiti šalių pažeistų teisių gynimo būdai, netinkamai vadovavosi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, kuriuos taikant turi būti siekiama protingos skirtingų interesų pusiausvyros.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Askela“ prašo skundą atmesti, savo prašymą motyvuodamas taip:

Pagal CK 6.200 straipsnį šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Kainos nesumokėjimas nėra tik formalus sutarties pažeidimas. Kasatoriui laiku nesumokėjus sutarties kainos, buvo nepateisinti atsakovo lūkesčiai, kad sutartis būtų vykdoma tinkamai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutartinių santykių kvalifikavimo

Kasaciniame skunde kasatorius kelia klausimus dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarties vienašališką nutraukimą, aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiausia šioje byloje sprendžiant dėl šalių sudarytos sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo būtina pasisakyti dėl šalių sutartinių santykių pobūdžio.

Bylą nagrinėję teismai skirtingai kvalifikavo šalių sutartinius santykius: pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šalys buvo sudariusios preliminariąją sutartį dėl patalpų pirkimo- pardavimo, o apeliacinės instancijos teismas – kad buvo sudaryta pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis. Pažymėtina, kad ginčo sutartyje yra sąlygų, būdingų tiek preliminariajai sutarčiai, tiek daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčiai. Siekiant teisingai kvalifikuoti sutartinius santykius, sutartis turi būti aiškinama, nustatant tikruosius jos dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, taip pat į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokios sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose (2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas” v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB “Libra Vitalis” v. UAB “Homo Faber”, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008 ir kt.). Tos pačios taisyklės taikytinos ir siekiant nustatyti, preliminarioji ar pagrindinė (šiuo atveju- pirkimo-pardavimo išsimokėtinai) sutartis buvo sudaryta. Kolegijos vertinimu, šių taisyklių apeliacinės instancijos teismas laikėsi.

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas sutartį buvo pripažinęs preliminariąja. Išsamiai dėl preliminariosios sutarties instituto pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006. Nutarime nurodyta, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų, skiriantis ją nuo pagrindinės, yra aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, ir išaiškinta, kad šis preliminariosios sutarties objektas (būsima pagrindinė sutartis) negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Pagrindinėje sutartyje objektas – turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį, visada egzistuoja.

Nagrinėjamoje byloje sutarties šalys skirtingai aiškina, dėl kokių prievolinių teisinių santykių jos susitarė. Teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama, kad, šalims skirtingai aiškinant savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Pristis“ v. UAB „Optometrijos centras“, bylos Nr. 3K-3-290/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Forte baldai“ v. UAB „Neiseris“ bylos Nr. 3K-3-70/2008). Iš sutarties teksto nagrinėjamu atveju matyti, kad šalys susitarė ne ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį, o tik notariškai įforminti sudarytąją. Be to, sutartyje tiesiogiai nurodyta, kad šalys sudaro pastato dalies pirkimo pardavimo sutartį. Tai reiškia, jog iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra ne asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį, o veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas (jį parduodant) kitai šaliai. Toks prievolės dalykas, minėta, yra pagrindinės sutarties požymis.

Nurodytame Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutarime taip pat pažymėta, kad nors pagal preliminariąją sutartį galimas pinigų perdavimas, tačiau tokia sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, t. y. prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimo – atsiskaitymo funkciją. Nagrinėjamu atveju sutartyje numatytas pinigų perdavimas atlieka kaip tik tokią funkciją, nes sutartyje nustatyta, kad pirkėjas sumoka visą parduodamo daikto kainą, t. y. visiškai už jį atsiskaito, tiksliai apibrėžtas mokėjimų laikas ir tik pirkėjui įvykdžius šią pareigą numatytas parduodamų patalpų perdavimas jo nuosavybėn.

Kolegija, atsižvelgdama į nurodytus sutarties aspektus bei įvertinusi jos sąlygų visumą, byloje atskleistus šalių ketinimus ir tikslus, sprendžia, kad ginčo sutartis apeliacinės instancijos teismo nutartimi teisingai kvalifikuota kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis.

Dėl CK 6.309 straipsnio taikymo

Ieškovas kreipdamasis į teismą savo reikalavimus grindė CK 6.309 straipsniu. Pagal šio straipsnio 3 dalį tokiais atvejais, kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Nagrinėjamu atveju sutartimi buvo siekiama perleisti nekilnojamąjį turtą, todėl sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai (CK 1.74 straipsnis, 6.393 straipsnio 1 dalis). Ginčijama sutartimi šalys susitarė, kad ši notariškai bus tvirtinama po to, kai pirkėjas sumokės visą perkamo objekto kainą. Ieškovas su tokia sutarties sąlyga sutiko, todėl jo teisė reikalauti patvirtinti sutartį notariškai, o atsakovo pareiga tai padaryti galėjo atsirasti tik įvykdžius įtvirtintą sąlygą. Kita vertus, sutartyje buvo nustatyta jos vienašališko nutraukimo galimybė. Atsakovas šia galimybe pasinaudojo, kol ieškovas nebuvo sumokėjęs visos sutartimi sulygtos sumos, t. y., kol nebuvo atsiradusi pareiga tvirtinti sutartį notariškai. Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo (CK 6.221 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, nutraukus sutartį kreditorius netenka teisės reikalauti ją įvykdyti, o skolininkas nebeturi pareigos ją vykdyti. Po to, kai sutartis nutraukta, ji nebegali būti nei tvirtinama notaro, nei teismo CK 6.309 straipsnio tvarka.

Dėl sutarties nutraukimo teisėtumo

Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas, o 2 dalyje išdėstyti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sutarties pažeidimas yra esminis. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. CK 6.156 straipsnyje, įtvirtinantis sutarties laisvės principą, nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (1 dalis), nustatyti sutarties sąlygas savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (4 dalis). Tai reiškia, kad šalys gali susitarti dėl bet kokių sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, jei toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms.

Ginčijama sutartimi abiem šalims numatyta vienašališko sutarties nutraukimo galimybė ir aptartos tokio nutraukimo pasekmės. Pripažinus, kad šalių sudaryta sutartis yra daikto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis, būtina patikrinti, ar tokia sutarties sąlyga neprieštarauja bendrąsias sutarčių sudarymo, vykdymo bei pasibaigimo taisykles nustatančioms bei šią sutarčių rūšį (daikto pirkimo- pardavimo išsimokėtinai) reglamentuojančioms imperatyviosioms teisės normoms. Apeliacinės instancijos teismas tokią reviziją atliko ir pagrįstai pripažino, kad imperatyviųjų teisės normų, kurios tokias sutarties sąlygas draustų arba privalomai nustatytų kitokias, nėra.

Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad sutarties pažeidimas, dėl kurio atsakovas nutraukė sutartį, nėra esminis. Tačiau CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos suteikia šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Tai ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr.3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr.3K-31097/2003; 2004 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šiaulių naujienos“ v. UAB „Šiaulių vandenys“, bylos Nr.3K-317/2004; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr.3K-577/2007 ir kt.). Dėl to apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo aiškintis, ar sutarties pažeidimas pripažintinas esminiu pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, to, jog nutraukus sutartį buvo pažeista sutarties šalių interesų pusiausvyra, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai, nes ieškovas iki sutarties nutraukimo buvo sumokėjęs didesniąją dalį įmokų. Pažymėtina, kad sutartyje nustatyta, jog iki jos nutraukimo sumokėtos įmokos užskaitomos kaip nuomos mokestis, o likusi dalis grąžinama. Sudarydamos sutartį šalys įgyvendino sutarties laisvės principo garantuotą teisę susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų, ieškovas su tomis sąlygomis sutiko ir nustatyta tvarka jų neginčijo, sudarydamos sutartį abi jos šalys buvo lygiavertės (abi yra ūkio subjektai, turintys verslo patirtį), galimybė vienašališkai nutraukti sutartį CK 6.217 straipsnio 5 dalies pagrindu įtvirtinta abiem šalims, sutarties nutraukimo procedūros pažeidimų ieškovas nenurodo ir teismas jų nenustatė. Dėl to kolegija sprendžia, kad atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, ir, pasinaudodamas šia, nepažeidė sutarties nuostatų ir teisės aktų reikalavimų.

Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija konstatuoja, kad nors bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai aiškino ir taikė teisės normas, kvalifikuodami ginčo sutartį, tai nelėmė neteisėtų procesinių sprendimų priėmimo, todėl jie paliktini nepakeisti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė