Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-621/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 63.1; 121.18 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. A. S. ieškinį atsakovui L. G. dėl skolos priteisimo.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2005 m. balandžio 1 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad paskolino atsakovui 12 000 Lt, kuriuos šis įsipareigojo grąžinti iki 1997 m. gruodžio 30 d., tačiau įsipareigojimo neįvykdė. Dėl to ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 12 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 1997 m. gruodžio 30 d. iki sprendimo visiško įvykdymo.

Kauno rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 6 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.38 straipsnio 1 dalį, 6.873 straipsnio 1 dalį atsakovas turėjo sąžiningai ir tinkamai vykdyti prievolę, o jos nevykdęs, privalo tiek įvykdyti šią prievolę, tiek pagal CK 6.210 straipsnį sumokėti ieškovei 5 procentų dydžio metines palūkanas.

Atsakovas 2005 m. balandžio 19 d. pateikė prieštaravimus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. preliminaraus sprendimo. Jis nurodė, kad ieškovė praleido 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą šios prievolės įvykdymui ginčyti, prašė taikyti ieškinio senatį, panaikinti teismo preliminarų sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimu panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. preliminarų sprendimą, priėmė galutinį sprendimą: ieškovės ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė atsakovui paskolino 12 000 Lt, kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti 1997 m. gruodžio 30 d., tačiau skolos negrąžino. Dėl to ieškovė turėjo teisę ginti savo pažeistas teises, šią teisę ji įgijo 1997 m. gruodžio 30 d., tačiau ieškovė, į teismą kreipdamasi tik 2005 m. balandžio 1 d., praleido 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas nepripažino svarbiomis ieškovės nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, kad atsakovas visą laiką pripažino skolą; be to, ieškovė 1997 m. gruodžio 30 d. iki 2000 m. gruodžio 30 d. sirgo. Teismas motyvavo, kad ieškovė nurodytu laikotarpiu gydėsi ambulatoriškai, vykdavo pas gydytojus, todėl turėjo galimybę pateikti teismui ieškinį, o kitų ieškinio senaties termino parleidimo priežasčių pagrįstumo neįrodė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimu panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – paliko galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. preliminarų sprendimą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas įstatymus, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, netinkamai aiškino ir taikė CPK 3 straipsnio 7 dalį, 185 straipsnį, CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalis, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39,,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” 7.2 ir 7.3 punktais, nurodė, kad ieškinio senaties pradžia yra tada, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą, o sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Kolegija, remdamasi ieškovės paaiškinimais ir liudytojo V. S. parodymais, nustatė, kad ieškovė ir jos sutuoktinis (liudytojas V. S.) dėl skolos grąžinimo su atsakovu nuolat bendravo nuo 1998 metų, atsakovas vis žadėjo grąžinti skolą; be to, ieškovė nuo 1999 metų turėjo rimtų sveikatos problemų, atsakovas yra viešasis asmuo, politikas, todėl kolegija sprendė, kad ieškovė yra silpnesnė sandorio šalis ir, neapgynus jos pažeistų teisių, būtų nepagrįstai apginti nesąžiningos pusės interesai, tai neatitiktų CK 1.5 straipsnio reikalavimų. Dėl to kolegija konstatavo, kad ieškovei tik 2005 m. pavasarį tapo aišku, jog atsakovas neketina grąžinti ieškovei skolos, todėl šis momentas laikytinas ieškinio senaties termino eigos pradžia pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimą. Jis kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino eigos pradžią, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, kada ieškovė turėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą, padarė teisingą išvadą, jog ieškovė praleido įstatyme nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą savo pažeistoms teisėms ginti. Ieškovei, per visą ieškinio senaties termino laikotarpį nereiškiant ieškinio, atsakovas turėjo pagrįstą teisę tikėtis, kad ji atsisakė savo teisės arba nemanė, kad ši jos teisė buvo pažeista. Be to, apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus manymu, nepagrįstai rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais ir liudytojo parodymais, kurie prieštarauja byloje ištirtiems rašytiniams įrodymams, taip pat nepagrįstai nurodė, kad ieškovės teisė ginti jos pažeistas teises atsirado 2005 m. pavasarį. Pagal 1964 m. CK 86 straipsnį, kuris galiojo paskolos sutarties įvykdymo metu, ieškovės teisė į ieškinį atsirado 1997 m. gruodžio 30 d. ir baigėsi 2000 m. gruodžio 30 d. Be to, ieškovė, teigdama, kad atsakovas pripažino skolą ir iki 2005 m. pavasario vis atidėliojo prievolės įvykdymą, turėjo šį teiginį įrodyti, tačiau ieškovė teismui nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (paskolos sutarties sąlygų pakeitimo, kuris pagal 1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalį turėjo būti rašytinės formos), o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais ir liudytojo parodymais, netyrė kitų byloje esančių rašytinių įrodymų. Kasatoriaus teigimu, jis 1997 metų pabaigoje grąžino skolą ieškovei, tik nepareikalavo iš jos skolos raštelio.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tinkamai taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias materialinės teisės normas, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų įvertinimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovė pagal paskolos sutartį paskolino atsakovui 12 000 Lt, kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti jai iki 1997 m. gruodžio 30 d. Atsakovas pinigų ieškovei negražino, todėl ji 2005 m. balandžio 1 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 12 000 Lt skolos išieškojimo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas pagal rašytinę paskolos sutartį pasiskolino iš ieškovės 12 000 Lt, kuriuos įsipareigojo jai grąžinti iki 1997 m. gruodžio 30 d., tačiau pinigų negrąžino, o vėliau žadėjo tai padaryti iki 2005 metų pavasario. Atsakovas paskolos sutarties, kuria ieškovė jam paskolino 12 000 Lt ir jis įsipareigojo pinigus grąžinti iki 1997 m. gruodžio 30 d., neginčijo (1964 m. CK 293 straipsnis), rašytinių įrodymų, kad skolą ieškovei grąžino teismui nepateikė, tai rodo, kad atsakovas savo prievolės tinkamai neįvykdė, todėl ji nėra pasibaigusi (1964 m. CK 244 straipsnis) ir jam išliko pareiga grąžinti paskolos davėjai (ieškovei) tokią pat pasiskolintų pinigų sumą (1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje skolininkas, negrąžinęs skolos paskolos davėjui, atsikirsdamas į jam pareikštą ieškinį prašo jį atmesti tik dėl to, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas (1964 m. 90 straipsnio 1 dalis), kurį jis prašo taikyti pagal 1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalį. Pagal 1964 m. CK 85 straipsnio 1 dalį teismas priima nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę nepriklausomai nuo ieškinio senaties termino pasibaigimo (CPK 5 straipsnio 1 dalis), nes ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina pačios subjektinės materialinės teisės, kuri gali būti apginta teismo, šiam nustačius, kad asmens teisė yra pažeista. Įstatymai (1964 m. CK ir 2000 m. CK) nustato ieškinio senaties terminus, per kuriuos valstybė, siekdama užtikrinti civilinių teisių santykių stabilumą, garantuoja pažeistos teisės gynimą, nustato ilgesnius ar trumpesnius ieškinio senaties terminus. 1964 m. CK 84 straipsnis nustatė trejų metų, o naujasis CK nustato dešimties metų bendrąjį ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu asmuo, žinodamas apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipia į skolininką arba nereiškia jam ieškinio teisme, tai skolininkas gali tikėtis, kad paskolos davėjas atsisako skolos arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Tačiau tais atvejais, kai skolos davėjas aktyviais ir teisėtais veiksmais per visą ieškinio senaties laiką ir praėjus senaties terminui, iki pat bylos iškėlimo teisme norėjo atgauti paskolintus skolininkui pinigus, o skolininkas per visą tą laiką skolą pripažino ir vis žadėjo ją grąžinti, tai skolininkui nebuvo pagrindo tikėtis, kad paskolos davėjas atsisako savo teisės į pinigų susigrąžinimą, o paskolos davėjui buvo pagrindas manyti, kad jo teisės pažeidimas bus pašalintas gera skolininko valia. Tik skolininkui atsisakius grąžinti skolą, paskolos davėjas suprato, kad paskolintos pinigų sumos gera valia be teismo pagalbos neatgaus ir tada sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis) ir nustatęs, kad atsakovas negrąžino ieškovei pasiskolintų pinigų per visą ieškinio senaties terminą; terminui pasibaigus, žadėjo grąžinti ieškovei pinigus, tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė, o vėliau iš viso atsisakė skolą grąžinti, pagrįstai pripažino, jog ieškinio senaties termino eiga buvo nutraukta atsakovui atlikus tokius veiksmus, kurie liudijo, kad jis pripažino skolą (CK 1.130 straipsnio 2 dalis). Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nėra naikinamasis terminas, nes teismui yra suteikta teisė šį terminą atnaujinti, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Atnaujinus terminą, pažeistoji teisė turi būti ginama tam, kad būtų apginti sąžiningų asmenų teisėti interesai, o skolininkas, negrąžinęs skolos per sutartyje nustatytą terminą ir toliau elgdamasis nesąžiningai, neturėtų išvengti prievolės įvykdymo remdamasis vien ieškinio senaties terminu. Apeliacinės instancijos teismas pagal šioje civilinėje byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminus, ir jų nepažeidė. Be to, teismas pagrįstai ir tinkamai šioje byloje taikė CK 1.5 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Ši teisės norma nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo pritaikyta tinkamai, nes pažeista ieškovės teisė į skolos grąžinimą buvo apginta, tai atitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatytus teisingumo ir sąžiningumo principus. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti vienodą proceso teisės normų taikymą, išeina už kasacinio skundo ribų ir pasisako dėl procesinės teisės normų pažeidimo, kuriuo kasatorius nesiremia, t. y. dėl preliminaraus sprendimo galiojimo.

Ši byla pirmiausia buvo nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka ir pirmosios instancijos teismas priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys buvo patenkintas. Vėliau, atsakovui pateikus prieštaravimus, preliminarus sprendimas buvo panaikintas ir priimtas galutinis sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas.

Apeliacinės instancijos teismas galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir paliko galioti preliminarų teismo sprendimą, tačiau preliminarus teismo sprendimas pagal CPK 428 straipsnio 8 dalį neskundžiamas nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turėjo priimti naują sprendimą, o ne palikti galioti nors ir tapatų preliminarų sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šis proceso teisės normų pažeidimas neturi įtakos materialinės teisės normų taikymui, todėl kasacinis teismas jį pašalina, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Atsakovo prievolė grąžinti ieškovei ginčijamą skolą turėjo būti įvykdyta 1997 m. gruodžio 30 d., tačiau atsakovas šios prievolės neįvykdė, todėl ieškovei priteistini delspinigiai: skolininkui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę ieškovei pirmiausia turėjo būti priteisti delspinigiai vadovaujantis 1964 m. CK 236 straipsnio taisyklėmis, nes prievolės įvykdymas turėjo būti atliktas dar galiojant senajam CK, todėl ieškovei nuo 1997 m. gruodžio 31 d. iki 2001 m. liepos 1 d. remiantis 1964 m. CK 236 straipsniu priteistini trijų metinių procentų dydžio delspinigiai nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas, o nuo 2001 m. liepos 1 d. – pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį ir 6.874 straipsnio 1 dalį priteistinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kuria panaikintas Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 3 d. galutinis sprendimas ir paliktas galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. preliminarus sprendimas, pakeisti ir išdėstyti taip:

„Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškovės R. A. S. ieškinį patenkinti. Priteisti ieškovei R. A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12 000 Lt (dvylika tūkstančių litų) skolos pagal paskolos sutartį, 3 metinių procentų dydžio delspinigius nuo 1997 m. gruodžio 31 d. iki 2001 m. liepos 1 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2001 m. liepos 1 d. iki sprendimo visiško įvykdymo dienos, 20 Lt (dvidešimt litų) už žyminį mokestį, taip pat priteisti valstybei 6,60 Lt (šešis litus šešiasdešimt centų) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Algimantas Spiečius