Civilinė byla Nr.3K-3-615/2006
Procesinio sprendimo kategorija 63.1; 114.8.2;
114.11 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo mokslinės-komercinės J. Č. firmos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo mokslinės-komercinės J. Č. firmos ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankui, tretiesiems asmenims J. Č., A. Č., A. Č., Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos tarnybai ir Vilniaus miesto 2-jo notarų biuro notarei D. L. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas mokslinė-komercinė J. Č. firma nurodė, kad 1994 m. gegužės 25 d. kreditine sutartimi Nr. 57-v AB „Tauro bankas“ suteikė J.L. Č. dviejų mėnesių laikotarpiui 33 000 JAV dolerių paskolą. Šiai prievolei užtikrinti buvo įkeistas J.L. Č. priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šio buto vertei per kelis mėnesius žymiai pakilus ir todėl atsiradus galimybei gauti papildomą paskolą, 1994 m. rugpjūčio 1 d. tuometinis AB Lietuvos žemės ūkio bankas (šiuo metu – AB DnB NORD bankas) sudarė su juo (ieškovu moksline-komercine J. Č. firma) trumpalaikio kredito sutartį, kuria įsipareigojo suteikti jam 40 000 JAV dolerių paskolą medžiagų pirkimui. Šios paskolos grąžinimas taip pat buvo užtikrintas įkeičiant minėtą butą. Tačiau, ieškovo teigimu, pagal pastarąją sutartį nurodytos pinigų sumos jis negavo, nes tuometinis atsakovo darbuotojas S. V., paėmęs šiuos pinigus iš atsakovo sąskaitos, užuot perdavęs jam (ieškovui), perdavė tiesiogiai AB „Tauro bankas“ ankstesnės paskolos, suteiktos pagal minėtą 1994 m. gegužės 25 d. kredito sutartį, padengimui, o AB „Tauro bankas“ grąžino J.L. Č. 1000 JAV dolerių skirtumą, likusį padengus palūkanas, ir vėliau paskolos grąžinti nereikalavo, nes prievolė bankui buvo įvykdyta. Dėl tuometinio AB Lietuvos žemės ūkio banko darbuotojų veiksmų buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje nustatyta, kad AB Lietuvos žemės ūkio banko Kreditavimo skyriaus viršininkas S. V. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, tačiau baudžiamoji byla nėra galima, nes S. V. 1999 m. spalio 14 d. mirė ir yra suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Ieškovo teigimu, tai patvirtina, kad jokių pinigų pagal 1994 m. rugpjūčio 1 d. kredito sutartį jis iš atsakovo faktiškai negavo, todėl ši sutartis pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį pripažintina nesudaryta. Aplinkybę, kad tuometiniam AB Lietuvos žemės ūkio bankui suteikiant jam paskolą prieš jį buvo padarytas nusikaltimas, jis sužinojo tik susipažinęs su Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 5 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, todėl ieškinio senaties termino, kuris, ieškovo manymu, yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), jis nepraleido (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), o jei teismas manytų kitaip – ieškinio senaties terminas, kaip praleistas dėl aukščiau nurodytos svarbios priežasties, atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškovas prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pripažinti nesudaryta 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį tarp jo (ieškovo) ir atsakovo AB DnB NORD banko (sutarties sudarymo metu buvusio AB Lietuvos žemės ūkio banko), kuria atsakovas įsipareigojo paskolinti ieškovui 40 000 JAV dolerių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas laikė, kad įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1999 m. sausio 25 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2001 m. balandžio 3 d. sprendimai bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 25 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. vasario 4 d. nutartys), priimti civilinėse bylose Nr. 25-704/1999 ir Nr. 228-396/2001, kuriose dalyvavo tie patys asmenys, ir jais nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjant šią civilinę bylą. Teismas sprendė, kad ieškovo nurodytas naujas pagrindas – nusikalstamos veikos prieš ieškovą įvykdymas, kuriuo jis remiasi reikšdamas ieškinį atsakovui, yra nepagrįstas, nes ikiteisminis tyrimas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 5 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-02198-04 buvo nutrauktas, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 245 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 1 dalyje, požymių, suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai už veiką, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, o buvęs LŽŪB Kreditavimo skyriaus viršininkas S. V. yra miręs. Be to, teismas nurodė, kad prejudicinę galią turi tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatytos asmens nusikalstamų veiksmų pasekmės (CPK 182 straipsnio 3 punktas), todėl minėtas nutarimas baudžiamojoje byloje negali būti teisinis pagrindas ieškovo reikalavimui patenkinti ir atleisti jį nuo visų 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartyje prisiimtų prievolių atsakovui įvykdymo. Teismas nustatė, kad ieškinio senaties termino eiga 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarčiai ginčyti prasidėjo vėliausiai 1994 m. rugpjūčio 2 d., kai ieškovo įmonės savininkas J.L. Č. sužinojo, ką jis ir pats pripažino, visas esmines ginčo sutarties sudarymo aplinkybes, kartu ir tai, kad 1994 m. rugpjūčio 1 d. atsakovo banko ieškovui suteikta paskola buvo padengta 1994 m. gegužės 25 d. AB „Tauro bankas“ J.L. Č. suteikta paskola. Kadangi teisė į ieškovo pažeistos teisės gynybą išnyko vėliausiai 1997 m. rugpjūčio 1 d., t. y. praėjus trims metams nuo J.L. Č. sužinojimo apie AB „Tauro bankas“ paskolos padengimo faktą (1964 m. CK 84 straipsnio 1 d.), teismas sprendė, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį 2005 m. sausio 11 d., kreipėsi į teismą praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad tik susipažinęs su Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 5 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą jis sužinojo, jog bankas įvykdė prieš jį nusikalstamą veiką, teismo vertinimu, nepripažintina svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovo apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog ieškovas 40 000 JAV dolerių paskolos nėra gavęs, ir kad S.V. yra įvykdęs nusikaltimą. Priešingai, aplinkybes, kad ieškovas yra gavęs iš atsakovo 40 000 JAV dolerių paskolą ir kad šiais pinigais padengė kitame banke gautą kreditą, kolegijos vertinimu, patvirtina šioje byloje ir prie šios bylos prijungtose civilinėse bylose esantys įrodymai bei šiose bylose įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytos aplinkybės. Tuo tarpu, įrodymų, patvirtinančių, kad iš atsakovo gauta paskola be ieškovo žinios ir sutikimo buvo panaudota kitai paskolai kitam bankui grąžinti, nei baudžiamojoje, nei civilinėje byloje nėra. Nustačiusi, kad 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties sudarymo aplinkybės ieškovui buvo žinomos ir apie savo teisės pažeidimą jis sužinojo arba turėjo sužinoti vėliausiai 1994 m. rugpjūčio 2 d., teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti nebuvimo.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas mokslinė-komercinė J. Č. firma prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 177 straipsnio 1 dalį, 180 ir 182 straipsnius), todėl nepagrįstai laikė, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 5 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą neturi įrodomosios galios, taip pat nepagrįstai konstatavo, kad ankstesniais teismų procesiniais sprendimais nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią. Minėtas prokuratūros nutarimas yra oficialus rašytinis įrodymas, kuris pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį turi didesnę įrodomąją galią; jis yra teisėtas, įsiteisėjęs ir visiškai patvirtina ieškinyje nurodytas aplinkybes. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą prejudiciniais pripažįstami tik teismo sprendimu nustatyti faktai, kurie buvo ankščiau išnagrinėtos bylos įrodinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“). Paskolos gavimo ar negavimo faktas civilinėse bylose Nr. 25-704/1999 ir Nr. 228-396/2001 nebuvo įrodinėjimo dalykas. Be to, ieškinys dėl 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties nesudaryta niekada nebuvo nagrinėjamas pagal faktines aplinkybes, kurios buvo nustatytos minėtu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 5 d. nutarimu jau po to, kai ankstesnės civilinės bylos buvo užbaigtos. Dėl to, spręsdami šį ginčą, teismai privalėjo vadovautis ne kitose bylose priimtais procesiniais sprendimais, o pilnai ir visapusiškai išnagrinėti šios bylos įrodymus, tačiau to nepadarė, ir taip pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus.
2. Kasatoriaus (ieškovo) teigimu, apie tai, kad 1994 m. rugpjūčio 1 d. suteikiant paskolą prieš jį buvo įvykdytas nusikaltimas, jam tapo žinoma tik susipažinus su minėtu 2005 m. sausio 5 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, todėl jis nėra praleidęs CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto dešimties metų ieškinio senaties termino. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė ieškinio senatį, taip pažeisdami CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
3. Pinigai pagal 1994 m. rugpjūčio 1 d. kredito sutartį jam (kasatoriui) nebuvo perduoti, todėl teismai, konstatuodami, kad ši sutartis buvo sudaryta, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB DnB NORD bankas prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus aplikti nepakeistus, ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog kasatorius apie savo teisės pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti vėliausiai 1994 m. rugpjūčio 2 d. Juolab, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas tik 2004 m. balandžio 27 d. pagal J.L. Č. pareiškimą, t. y. gerokai po to, kai suėjo ieškinio senaties terminas, kuris šioje byloje yra trys metai (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis), o ne dešimt metų, kaip kad nurodo kasatorius. Kasatorius nepagrįstai tvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, jog banko darbuotojas įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje. Be to, net jei ir būtų nustatytos naujai žinomos aplinkybės, tai būtų tik pagrindas atnaujinti išnagrinėtas bylas, o ne pagrindas užvesti naują bylą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
1994 m. gegužės 25 d. AB „Tauro bankas“ ir J.L. Č. sudarė kreditinę sutartį Nr. 57-v, pagal kurią bankas suteikė J.L. Č. 33 000 JAV dolerių kreditą, o J.L. Č. įsipareigojo padengti kreditą 1994 m. liepos 15 d. 1994 m. rugpjūčio 1 d. atsakovas AB Lietuvos žemės ūkio bankas (šiuo metu – AB DnB NORD bankas) ir ieškovas mokslinė-komercinė J. Č. firma sudarė trumpalaikio kredito sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 40 000 JAV dolerių trumpalaikę paskolą iki 1994 m. gruodžio 27 d. medžiagoms pirkti. 1994 m. gruodžio 27 d. priedu prie 1994 m. rugpjūčio 1 d. kredito sutarties šalys susitarė, kad trumpalaikės 40 000 JAV dolerių paskolos grąžinimo terminas atidedamas iki 1995 m. rugpjūčio 27 d.
Ieškovas su ieškiniu dėl 1994 m. rugpjūčio 1 d. kredito sutarties pripažinimo nesudaryta į teismą kreipėsi 2005 m. sausio 11 d., tvirtindamas, kad 40 000 JAV dolerių paskolos pagal šią sutartį jis iš atsakovo nėra gavęs, o aplinkybė, jog sudarant šią sutartį prieš jį buvo įvykdytas nusikaltimas, jam tapo žinoma tik susipažinus su Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 5 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, pradėtoje pagal J.L. Č. 2004 m. balandžio 27 d. pareiškimą.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 25-704/1999 pagal ieškovo AB Lietuvos žemės ūkio banko Operacinės valdybos ieškinį atsakovui mokslinei-komercinei J. Č. firmai dėl skolos, palūkanų ir netesybų pagal 1994 m. rugsėjo 1 d. kredito sutartį priteisimo, 1999 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino. Sprendimas įsiteisėjo 1999 m. vasario 9 d. 1994 m. rugpjūčio 1 d. kredito sutarties nei mokslinė-komercinė J. Č. firma, nei jos savininkas J.L. Č. minėtos bylos nagrinėjimo metu neginčijo.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 228-396/2001 pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovams J.L. Č. ir AB Lietuvos žemės ūkio banko Vilniaus skyriui dėl 1994 m. rugpjūčio 1 d. kredito sutarties pripažinimo negaliojančia, 2001 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad pripažinti 1994 m. rugpjūčio 1 d. kredito sutartį negaliojančia nėra pagrindo, nes šalys susitarė dėl esminių paskolos sutarties sąlygų. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2001 m. birželio 25 d.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius kelia CK normų, apibrėžiančių paskolos sutarties sampratą (CK 6.870 straipsnis) ir paskolos sutarties pripažinimą nesudaryta įrodžius, kad pinigai paskolos gavėjui nebuvo perduoti (CK 6.875 straipsnis), aiškinimo ir taikymo ginčo santykiams klausimą, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK normų, pripažįstant ankstesnėse civilinėse bylose, taip pat įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes prejudiciniais faktais, aiškinimo ir taikymo klausimą (CPK 182 straipsnio 2 ir 3 punktai). Tai yra teisės klausimai, kuriais turi teisę ir privalo pasisakyti kasacinis teismas. Kartu pažymėtina, jog analizuodamas ir spręsdamas kasacinio nagrinėjimo dalyku pripažintus kasatoriaus keliamus klausimus, kasacinis teismas yra saistomas bylą nagrinėjusių žemesnių instancijų teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas paskolos sutartis priskiriama realinių sutarčių kategorijai. Tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo nepakanka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir šalys įgytų teises bei pareigas, sudarant susitarimą dėl paskolos sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus. Pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį, aplinkybę, kad paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos jis faktiškai negavo, privalo įrodyti paskolos gavėjas.
Ieškovas mokslinė-komercinė J. Č. firma, įrodinėdamas, kad 40 000 JAV dolerių pinigų sumos pagal ginčijamą 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį jis negavo, remiasi jo nurodomomis aplinkybėmis, kad sutartį pasirašė, tačiau faktinis pinigų perdavimas pagal šią sutartį neįvyko, nes joje nurodyta pinigų suma be jo (ieškovo) sutikimo buvo tiesiogiai perduota kitai paskolai, J.L. Č. paimtai kitame banke, padengti. Šias aplinkybes, ieškovo teigimu, patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 5 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą.
Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą prejudicinę galią civilinėje byloje turi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos asmens nusikalstamų veiksmų pasekmės. Šios įstatymo nuostatos turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad faktai, nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisiniais dokumentais, prejudicinės galios neturi. Šie dokumentai, taip pat ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų gauti civilinėje byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai bei parodymai civilinėje byloje laikomi rašytiniais įrodymais, kurie yra tiriami ir vertinami pagal CPK nustatytas taisykles kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais bei visų civilinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 5 d. nutarime, kuriuo ieškovas remiasi kaip prejudicinį faktą, kad pinigai jam nebuvo perduoti, nustatančiu dokumentu, pažymėta, kad pasitvirtinus J.L. Č. parodymams, jog 1994 m. tuometinis AB Lietuvos žemės ūkio banko Kreditavimo skyriaus viršininkas S. Vaišvila 40 000 JAV dolerių neperdavė J.L. Č., ir be pastarojo žinios ir sutikimo įnešė juos į AB „Tauro bankas“ kasą, galima įžvelgti kai kurių savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 1 dalis) požymių, tačiau ikiteisminis tyrimas negalimas, nes suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminai, o S. V. yra miręs. Lingvistinė šių nutarimo teiginių analizė, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia spręsti, kad, nesant šiame nutarime nuorodos apie jame išdėstytų J.L. Č. parodymų pasitvirtinimą, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai minėtą nutarimą vertino kaip nenustačiusį aplinkybės, jog ieškovas 40 000 JAV dolerių paskolos negavo. Jokių kitų įrodymų, be savo paties paaiškinimų ir minėto prokuratūros nutarimo, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl 40 000 JAV dolerių pinigų sumos neperdavimo, kurios galėtų būti pagrindas 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarčiai pripažinti nesudaryta pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį, ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išsamiai ištirtais ir įvertintais įrodymais (šalių parašais patvirtintu ir J.L. Č. po įrašu „aukščiau nurodytą valiutą gavau“ pasirašytu 1994 m. rugpjūčio 2 d. išlaidų orderiu, 1994 m. gruodžio 27 d. priedu prie 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties, kuriuo pinigų grąžinimo terminas J.L. Č. 1994 m. gruodžio 15 d. prašymu buvo pratęstas iki 1995 m. rugpjūčio 27 d., šalių paaiškinimai bei liudytojų parodymai šioje ir prijungtose civilinėse bylose; Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 5 d. nutarimu) byloje pagrįstai nustatyta, kad pinigai pagal 1994 m. rugpjūčio 1 d. tarp šalių pasirašytą ir, be to, vėliau pratęstą paskolos sutartį paskolos gavėjui, t. y. ieškovui buvo perduoti.
Dėl kasacinio skundo argumentų CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal šią įstatymo nuostatą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta „Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga“).
Nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykas yra 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties sudarymo, t. y. pinigų pagal šią paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui (t. y. ieškovui) faktas. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ankstesnės civilinės bylos Nr. 25-704/1999 nagrinėjimo metu nei mokslinė-komercinė J. Č. firma, nei jos savininkas J.L. Č. minėtos paskolos sutarties neginčijo. Vilniaus apygardos teismas 2001 m. balandžio 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 228-396/2001 konstatavo, kad 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties turinys atitiko įstatyme nustatytus reikalavimus ir tikrąją sandorio šalių valią, sandoris buvo išreikštas įstatymo nustatyta forma, šalys ir atstovai buvo veiksnūs. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. birželio 25 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, palikdama minėtus teismų procesinius sprendimus nepakeistus, 2002 m. vasario 4 d. nutartyje sprendė, kad teismai padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, jog pripažinti 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį negaliojančia nėra pagrindo, nes šalys susitarė dėl esminių paskolos sutarties sąlygų. Pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga, ir jos buvimą, be kitų ginčo kredito sutarties sąlygų, konstatavo teismai prieš tai išnagrinėtose civilinėse bylose pasisakydami dėl šios sutarties galiojimo. Dėl to negalima sutikti su kasatoriaus argumentu, kad paskolos gavimo ar negavimo faktas nebuvo anksčiau išnagrinėtų civilinių bylų įrodinėjimo dalykas.
Kasatoriaus argumentus, kad šią bylą nagrinėję teismai vadovavosi tik ankstesnėse civilinėse bylose priimtais procesiniais sprendimais, juose nustatytas aplinkybes dėl ginčo paskolos sutarties sudarymo pripažindami prejudiciniais faktais, ir visiškai nevertino šios bylos įrodymų, teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Iš šią bylą nagrinėjusių teismų sprendimo ir nutarties turinio matyti, kad teismai ištyrė ir įvertino tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 5 d. nutarimo turinį, tiek šioje ir ankstesnėse civilinėse bylose duotus ieškovo paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinę baudžiamosios ir civilinių bylų medžiagą, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad teismai šią bylą išnagrinėjo pažeisdami CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, nenustačiusi absoliučių sprendimo ir nutarties negaliojimo pagrindų, konstatuoja, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties teisėtumui, todėl jie taip pat nėra pagrindas naikinti teismų procesinius sprendimus kasacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Romualdas Čaika
Egidijus Laužikas
Pranas Žeimys
