Dėl nepagrįsto praturtėjimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui N. Š

Civilinė byla Nr. 3K-3-622/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Algimanto Spiečiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovui A. I. dėl nepagrįsto praturtėjimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui N. Š.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas D. G. 2005 m. gegužės 19 d. pareiškė ieškinį ir prašė teismo priteisti iš atsakovo A. I. 70 000 Lt, šio gautų iš pirkėjo už parduotą automobilį, 13 971 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2001 m. balandžio 24 d. iki 2005 m. balandžio 21 d., penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skaičiuojamas nuo 70 000 Lt sumos. Ieškovas nurodė, kad 1998 m. gruodžio mėnesį su atsakovu sudarė paskolos sutartį dėl 28 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 1998 m. gruodžio 24 d. Sutartu terminu negalėdamas grąžinti paskolos, jis susitarė su atsakovu, kad paskola bus grąžinta atsakovui perduodant ieškovui nuosavybės teise priklausantį automobilį BMW M3. Tuo tikslu ieškovas 1998 m. gruodžio 29 d. surašė notariškai patvirtintus įgaliojimus atsakovui ir trečiajam asmeniui N. Š., išreiškusiai norą automobilį pirkti, suteikdamas jiems teisę automobilį parduoti ir gauti pinigus. Automobilis buvo perduotas atsakovui, 1999 m. kovo 24 d. išregistruotas ir 1999 m. balandžio 29 d. įregistruotas N. Š. vardu. Atsakovas negrąžino paskolos raštelio ir 2001 m. kovo 5 d. kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl 28 000 Lt paskolos, 25 200 Lt delspinigių priteisimo iš ieškovo. 2001 m. balandžio 24 d. teismo sprendimu ieškinys buvo patenkintas. Apie šias aplinkybes ieškovas sužinojo tik vykdant išieškojimą 2004 metais. Kadangi atsakovas nelaikė automobilio perdavimo tinkamu prievolės grąžinti skolą įvykdymu, tai pagal įgaliojimą parduodamas ieškovui priklausantį automobilį ir gaudamas 70 000 Lt nepagrįstai praturtėjo ir privalo šią sumą grąžinti ieškovui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. sausio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - priteisė iš atsakovo A. I. ieškovo D. G. naudai 70 000 Lt, 525 Lt delspinigių, penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2005 m. gegužės 12 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas pripažino prejudiciniu faktą, kad atsakovas ieškovui paskolino 28 000 Lt, o ieškovas paskolintų pinigų paskolos sutartyje nustatytu laiku negrąžino (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Pagal 1964 m. CK 249 straipsnį šalys galėjo susitarti dėl prievolės grąžinti skolą pinigais pakeitimo prievole perduoti nuosavybėn automobilį kreditoriui. Šiam sandoriui buvo būtina rašytinė forma, tačiau formos nesilaikymas nedarė sandorio negaliojančio (1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktas). Teismas, vadovaudamasis 2000 m. CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punktu, CK įsigaliojimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje galima remtis liudytojų parodymais. Teismo nuomone, automobilio perdavimo už skolą atsakovui sandorį patvirtina įgaliojimai disponuoti automobiliu, liudytojo V. Š. ir trečiojo asmens N. Š. parodymai. Teismas nurodė, kad suėjus paskolos grąžinimo terminui ieškovas surašė įgaliojimus atsakovui ir trečiajam asmeniui disponuoti automobiliu, po to ieškovas išvyko į užsienį. N. Š. ir V. Š. tvirtinimu atsakovui už automobilį sumokėta 70 000 Lt. Pagal draudikų pažymą tokio automobilio rinkos vertė 1999 metais galėjo būti apie 77 000 Lt. Atsakovas neginčijo aplinkybės dėl automobilio rinkos vertės. 1999 m. kovo 24 d. automobilis pagal ieškovo įgaliojimą išregistruotas ir 1999 m. balandžio 29 d. įregistruotas N. Š. vardu, kuri teigia nepildžiusi prašymo išregistruoti automobilį, atsakovas neneigia, kad šį prašymą pildė. Atsakovas turėjo ieškovo įgaliojimą išregistruoti automobilį. Teismo priteistų negrąžintos paskolos ir delspinigių suma 53 200 Lt neviršija automobilio rinkos vertės (77 000 Lt) ir už jį sumokėtos pinigų sumos (70 000 Lt). Teismas atsakovo paaiškinimus, kad įgaliojimu nepasinaudojo, įvertino kaip prieštaringus. Teismas, taikydamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, įvertindamas nurodytų įrodymų visumą, atsižvelgdamas į šalių veiksmų seką, šalių tarpusavio turtinių įsipareigojimų sumas, tarp fizinių asmenų įprastą automobilių pardavimo praktiką, padarė išvadą, kad ieškovas perdavė automobilį atsakovui nuosavybėn vietoj skolos grąžinimo pinigais ir atsakovas automobilį pardavė trečiajam asmeniui N. Š. už 70 000 Lt. Teismas nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismui, nedalyvaujant ieškovui D. G., kuris negalėjo pateikti savo atsikirtimų, 2001 m. balandžio 24 d. sprendimu priteisus atsakovui A. I. iš ieškovo D. G. 53 200 Lt skolą (28 000 Lt paskolą ir 25 200 Lt delspinigių) ir atsakovui pateikus vykdomąjį raštą, išduotą pagal šį teismo sprendimą, išnyko teisinis pagrindas atsakovui gauti 70 000 Lt už automobilį. Teismas tenkino ieškinį 1964 m. CK 512 straipsnio pagrindu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 11 d. sprendimu atsakovo apeliacinį skundą tenkino, panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 20 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą - ieškinį atmetė. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas paskolintų pinigų paskolos sutartyje nustatytu terminu negrąžino, todėl paskolos suma kartu su netesybomis iš ieškovo buvo priteista Vilniaus rajono apylinkės teismo 2001 m. balandžio 24 d. sprendimu (civilinė byla Nr. A-2-3143-01/04). Nurodytos aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, todėl iš naujo jų nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kolegija padarė išvadą, kad šalių sudarytas paskolos sandoris iš esmės pasibaigė įsiteisėjus teismo sprendimui, ir tai rodo, jog įgaliojimo (kito sandorio) ir šios sutarties vykdymo sąlygų šalys tarpusavyje nesiejo. Tačiau šalių buvo sudarytas ir kitas sandoris – 1998 m. gruodžio 29 d. įgaliojimas, kuriuo, kaip vienašaliu sandoriu, ieškovas D. G. įgaliojo atsakovą A. I. parduoti ieškovui nuosavybės teise priklausantį automobilį BMW M3 pagal aptartą kainą ir sąlygas, gauti pinigus. Šio sandorio pagrindu tarp šalių susiformavo savarankiški pavedimo teisiniai santykiai (1964 m. CK 67 straipsnis, 2000 m. CK 6.756 straipsnis), kuriuos, kolegijos nuomone, nėra pagrindo sieti su nurodytais paskolos santykiais. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog šalys žodžiu buvo sutarusios, kad prievolė grąžinti skolą pinigais bus pakeista kita prievole – parduoti automobilį (CPK 178 straipsnis, 1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktas, 249 straipsnis). Be to, analogiški pavedimo teisiniai santykiai susiformavo ir tarp ieškovo D. G. bei trečiojo asmens N. Š., nes tokio paties turinio įgaliojimas ieškovo buvo išduotas ir trečiajam asmeniui, tai, kolegijos nuomone, paneigia šalių susitarimo dėl prievolės pakeitimo galimybę. Nagrinėjamoje byloje esminis klausimas yra tai, kuris iš nurodytų vienašalių sandorių (įgaliojimų) buvo įvykdytas ir kas pagal įvykdytą sandorį gavo pinigus už parduotą automobilį. Ieškovas teigė, kad sandorį įvykdė ir pinigus gavo atsakovas A. I., tačiau šis tai neigė. Kolegija nurodė, kad vien tai, jog atsakovas, veikdamas pagal ieškovo išduotą įgaliojimą, 1999 m. kovo 24 d. užpildė Kelių policijoje dokumentą dėl automobilio išregistravimo, ieškovo teiginio nepatvirtina, juolab kad ši aplinkybė byloje taip pat nėra neginčijamai patvirtinta. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodytą ieškovo teiginį įrodo trečiojo asmens N. Š. ir liudytojo V. Š. parodymai. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ši išvada padaryta neįvertinus byloje esančio rašytinio įrodymo – automobilio pirkimo-pardavimo faktą įrodančios 1999 m. kovo 24 d. pažymos-sąskaitos, iš kurios matyti, kad ne atsakovas, o trečiasis asmuo N. Š., veikdama kaip ieškovo įgaliotinė, pardavė ir kartu nupirko automobilį BMW M3 bei gavo už tai 40 000 Lt. Taigi atstovaujamojo vardu atstovas (trečiasis asmuo) sudarė sandorį su pačiu savimi, o atsakovas A. I. nebuvo šio sandorio šalis ar atstovas. Nepaisant to, ieškovas neginčijo nurodyto pirkimo-pardavimo sandorio (1964 m. CK 65 straipsnis, 2000 m. CK 2.134 straipsnio 1 dalis) ir rėmėsi būtent šį sandorį sudariusio trečiojo asmens N. Š. ir jos sutuoktinio V. Š. parodymais dėl pinigų, gautų pagal sandorį, perdavimo atsakovui. Kolegija padarė išvadą, kad nurodytų asmenų parodymai negali patvirtinti fakto, kad atsakovas A. I. gavo iš trečiojo asmens N. Š. 70 000 Lt už ieškovui priklausiusio automobilio pardavimą (CPK 185 straipsnis, CK 1.5 straipsnis). Automobilio pirkimo-pardavimo 1999 m. kovo 24 d. pažymoje-sąskaitoje kaina nurodyta 40 000 Lt, o trečiasis asmuo N. Š., tiek jos sutuoktinis liudytojas V. Š. teigia, jog atsakovui už parduotą automobilį buvo perduota 70 000 Lt. Taigi nurodyti asmenys duoda akivaizdžiai neatitinkančius rašytiniuose įrodymuose užfiksuotų duomenų parodymus ir, nesant kitų neginčijamų įrodymų, kolegijos nuomone, negalima pašalinti šių prieštaravimų. Be to, N. Š. ir V. Š. tvirtina, kad pinigų perdavimo atsakovui faktas nebuvo užfiksuotas jokiame rašytiniame įrodyme (raštelyje), o, atsižvelgiant į didelę perduotinų pinigų sumą (nesvarbu, 40 000 Lt ar 70 000 Lt), vertinant tokį elgesį pagal sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartą, labiau tikėtina, kad atsakovui pinigai nebuvo perduoti, negu kad buvo perduoti. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tiek N. Š., tiek V. Š. yra akivaizdžiai suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi, jų parodymus vertino kritiškai (CPK 185 straipsnis, CK 1.5 straipsnis). Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra įrodytas pinigų perdavimo atsakovui A. I. faktas (CPK 178 straipsnis), todėl jis neturi pareigos juos grąžinti ieškovui (1964 m. CK 512 straipsnis, CK 6.237 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas D. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 20 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1, 2 dalis, 187 straipsnio 2 dalį, 249 straipsnio 2 dalį, 250 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-742/2003). Teismas rėmėsi tik ta aplinkybe, kad automobilio pirkimo-pardavimo faktą įrodančioje 1999 m. kovo 24 d. pažymoje-sąskaitoje yra ne atsakovo, o trečiojo asmens N. Š. parašas. Teismas nenurodė, kodėl atmeta ieškovo pateiktus įrodymus, kad būtent atsakovas pildė prašymą dėl automobilio išregistravimo ir įregistravimo, kad atsakovas mokėjo registravimo mokesčius, kad automobilis buvo perduotas atsakovui. Kasatoriaus nuomone, teismas visapusiškai ir išsamiai neišnagrinėjo visų byloje esančių įrodymų, įrodymus vertino atskirai, netikrindamas jų tarpusavio ryšio. Iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad labiau tikėtina, nei netikėtina, jog įgaliojimas disponuoti automobiliu buvo suteiktas ir automobilis perduotas atsakovui būtent dėl to, kad šis galėtų patenkinti savo reikalavimą tuo atveju, jeigu ieškovas negrąžins skolos. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad buvo susiformavusi tokia praktika skolinti pinigus, o vietoje skolos grąžinimo suteikti teisę kreditoriui disponuoti daiktu. Šio fakto neginčijo nei atsakovas, nei trečiasis asmuo, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė šio teiginio, prieštarauja CPK 187 straipsnio 2 daliai. Atsakovas niekaip nepaaiškino, dėl kokios priežasties jis gavo įgaliojimą disponuoti ieškovo automobiliu, dėl kokios priežasties būtent jis pildė prašymą dėl automobilio išregistravimo. Atsakovas nepateikė jo teiginius patvirtinančių įrodymų, o jo teiginiai prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms (kad tuo metu ieškovas buvo skolingas ir siekė grąžinti skolą, kad įgaliojimo surašymas buvo įprasta praktika, kad atsakovas dalyvavo automobilio pardavimo sandoryje ir kt.).

2. Apeliacinės instancijos teismas atmetė N. Š. ir V. Š. parodymus, motyvuodamas tuo, kad jie yra suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi ir dėl to jų parodymai vertintini kritiškai. Pagal įrodinėjimo taisykles visi įrodymai turi būti vertinami kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl liudytojo parodymus ir trečiojo asmens paaiškinimus, kad jie sumokėjo atsakovui 70 000 Lt už automobilį, vertino kritiškai, o rėmėsi atsakovo paaiškinimais, kad šis pinigų negavo, nors atsakovas ne mažiau yra suinteresuotas bylos baigtimi. V. Š. yra liudytojas ir neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo suformuotos praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2004, nurodė, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus, išskyrus dokumentus, išduotus valstybės ir savivaldybės institucijų (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje Nr. 3K-3-742/2003, nurodė, kad teismas privalo analizuoti asmens parodymų prieštaravimus, išspręsti jų reikšmę byloje. Atsakovas nurodė, kad jis nepardavė ieškovo automobilio, tačiau neneigė, kad būtent jis surašė prašymus išregistruoti ir įregistruoti transporto priemonę iš registro (t. y. dalyvavo automobilio pardavimo sandoryje), negalėjo paaiškinti, dėl kokios priežasties jam buvo surašytas įgaliojimas disponuoti ieškovo automobiliu. Atsakovas vengė dalyvauti teismo posėdžiuose, atvyko tik tada, kai teismas pripažino jo dalyvavimą būtinu, jo paaiškinimai neišsamūs. Apeliacinės instancijos teismas į tai privalėjo atkreipti dėmesį, vertindamas atsakovo paaiškinimus.

4. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, kad faktas, jog N. Š. ir V. Š. perdavė pinigus atsakovui, neįrodytas, nes nėra tai patvirtinančio rašytinio įrodymo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Artimai bendraujantys asmenys, esant jų pasitikėjimui vienas kitu, tarpusavyje atlikdami formalius veiksmus, yra ne tokie reiklūs tinkamam jų įforminimui, kaip atlikdami tokius pat veiksmus su asmenimis, nesusijusiais tokiais ryšiais, todėl teismas, spręsdamas dėl ginčo šalių sutartinių santykių, privalo įvertinti tokias aplinkybes, kaip galėjusias turėti įtakos ginčijamo sandorio sudarymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1167/2003). Nagrinėjamoje byloje N. ir V. Š. bei atsakovas patvirtino, kad jie gerai pažįstami.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-742/2003), nes nesiaiškino, kokie buvo prievolinių teisinių santykių dalyvių tikrieji ketinimai, motyvai bei tikslai. Ieškovas su atsakovu sudarė 28 000 Lt paskolos sutartį. Iš karto po skolos įvykdymo termino suėjimo ieškovas surašė notaro patvirtintus įgaliojimus atsakovui ir trečiajam asmeniui N. Š. (kuri, atsakovo teigimu, buvo išreiškusi norą pirkti automobilį), suteikdamas jiems teisę naudotis ir disponuoti ieškovui nuosavybės teise priklausančiu automobiliu. Ieškovas nurodė tokių šalių sutartinių santykių motyvus, t. y. kad įgaliojimas disponuoti automobiliu surašytas tam, jog atsakovas galėtų patenkinti savo kreditorinį reikalavimą, o atsakovas jokios kitos priežasties, dėl ko buvo surašytas įgaliojimas, nenurodė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1167/2003, nurodė, kad kai tarp tų pačių šalių, tuo pat metu sudaromi keli sandoriai, susiję šalių nustatytomis teisėmis ir pareigomis, bendru sutarties dalyku, tai, nustatant tikruosius šalių ketinimus, tuos sandorius būtina aiškinti ir vertinti ne atskirai, o kaip vieningą šalių valią. Teismas visiškai nenagrinėjo šalių sudarytų kelių sandorių tarpusavio ryšio. Ieškovas surašė atsakovui įgaliojimą disponuoti automobiliu būtent tam, kad atsakovas galėtų patenkinti savo reikalavimą, nes skolos grąžinimo terminas buvo ką tik suėjęs, tačiau atsakovas pasirinko kitą teisių gynimo būdą – prisiteisė iš ieškovo skolą ir dėl to prarado pagrindą naudotis ir disponuoti automobiliu (1964 m. CK 512 straipsnio 2 dalis). Iš ieškovo pateiktų įrodymų akivaizdu, kad ieškovas 1998 m. gruodžio 29 d. surašė notaro patvirtintą įgaliojimą atsakovui, suteikdamas jam teisę parduoti ieškovui nuosavybės teise priklausantį automobilį, gauti pinigus, atlikti registravimo veiksmus, būtent tam, kad atsakovas galėtų patenkinti savo kreditorinį reikalavimą. Kadangi atsakovas 2001 m. kovo 5 d. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir ją prisiteisė, tai pagrindas, kuriuo atsakovas įgijo teisę gauti pinigus už automobilį, išnyko, ir atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo N. Š. prašo kasacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 20 d. sprendimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. I. prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas negavo pinigų už parduotą automobilį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Atsakovas ieškovui paskolino 28 000 Lt, kuriuos šis įsipareigojo grąžinti iki 1998 m. gruodžio 24 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2001 m. balandžio 24 d. sprendimu priteisė atsakovui iš ieškovo 53 200 Lt skolą (28 000 Lt paskolą ir 25 200 Lt delspinigių). 1998 m. gruodžio 29 d. įgaliojimu ieškovas įgaliojo atsakovą parduoti ieškovui nuosavybės teise priklausantį automobilį BMW M3 pagal aptartą kainą ir sąlygas, gauti pinigus. Tokio paties turinio įgaliojimą ieškovas išdavė ir trečiajam asmeniui. Pagal 1999 m. kovo 24 d. pažymą-sąskaitą trečiasis asmuo, veikdamas kaip ieškovo atstovas, pardavė ir kartu nupirko automobilį BMW M3.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde nurodoma, kad kasacinis skundas paduodamas Civilinio proceso kodekso 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto pagrindais, t. y. dėl materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Kadangi minėti klausimai yra kasacinio nagrinėjimo dalykas, tai teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

Dėl procesinės teisės normų taikymo

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą, nepagrįsti.

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik atsakovo paaiškinimais, rėmėsi tik byloje esančia pažyma – sąskaita Nr. 653184, įrodančia automobilio pirkimo-pardavimo faktą (b. l. 74), prieštarauja apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas išdavė du įgaliojimus – tiek atsakovui, tiek trečiajam asmeniui dėl automobilio pardavimo ir pinigų gavimo ir siekdamas išsiaiškinti esminį klausimą šioje byloje – kuris iš atstovų atstovaujamojo vardu sudarė sandorį (atsakovas ar trečiasis asmuo) ir kas pagal pirkimo-pardavimo sandorį gavo pinigus, analizavo ir vertino tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens N. Š. veiksmus sudarant pirkimo-pardavimo sandorį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo faktinę aplinkybę, kurią patvirtina rašytinis įrodymas – minėta pirkimo-pardavimo pažyma-sąskaita, kad ne atsakovas, o trečiasis asmuo N. Š., veikdama pagal ieškovo išduotą įgaliojimą, pardavė ir pati nupirko automobilį BMW M3. Teismas nustatė ir tai, kad atsakovas, veikdamas pagal ieškovo išduotą įgaliojimą, užpildė Kelių policijoje dokumentą dėl automobilio išregistravimo. Jokio kitokio atsakovo dalyvavimo parduodant automobilį ieškovas neįrodė, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovo dalyvavimas parduodant automobilį buvo vertinamas šališkai, atsakovo naudai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat aiškinosi ir pinigų perdavimo galimybę atsakovui. Tai, kad už parduotą automobilį pinigus atsakovui perdavė liudytojas V. Š., nurodo tik šis ir trečiasis asmuo byloje N. Š. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nurodyti asmenys suinteresuoti bylos baigtimi, nes automobilį įsigijo trečiasis asmuo N. Š., liudytojo V. Š. sutuoktinė, kuri, kaip pirkėja, turėjo pareigą atsiskaityti su pardavėju, be to, kaip ieškovo atstovė, turėjo pareigą atsiskaityti su atstovaujamuoju (1964 m. CK 400 straipsnis, 2000 m. CK 2.150 straipsnis). Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo atsakovui faktą, ieškovas nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog pinigai už automobilį buvo perduoti atsakovui.

Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, kad faktas, jog N. Š. ir V. Š. perdavė pinigus atsakovui, neįrodytas, nes nėra tai patvirtinančio rašytinio įrodymo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1167/2003, kurioje nurodyta, kad artimai bendraujantys asmenys, esant jų pasitikėjimui vienas kitu, tarpusavyje atlikdami formalius veiksmus, yra ne tokie reiklūs tinkamam jų įforminimui, kaip atlikdami tokius pat veiksmus su asmenimis, nesusijusiais tokiais ryšiais, todėl teismas, spręsdamas dėl ginčo šalių sutartinių santykių, privalo įvertinti tokias aplinkybes, kaip galėjusias turėti įtakos ginčijamo sandorio sudarymui, neatitinka faktinių aplinkybių nagrinėjamoje byloje. Kasaciniame skunde nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1167/2003 teismai nevertino šalių pasirašyto pakvitavimo kaip įrodymo, nurodydami, kad pakvitavimas neatitinka notarinės formos reikalavimo, ir kasacinis teismas, nesutikdamas su tokiu teismų vertinimu, pateikė nurodytą išaiškinimą, be to, nurodė, kad šiam pakvitavimui nekeliamas notarinės formos reikalavimas ir pripažino pakvitavimą rašytiniu įrodymu, leidžiančiu spręsti apie šalių tikruosius ketinimus sudarant ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą notarine tvarka. Nagrinėjamoje byloje rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad pinigus gavo atsakovas.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 1 ir 2 dalių, 187 straipsnio 2 dalies reikalavimai, įrodymų vertinimo taisyklės. Nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo argumentu dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-742/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2004) šios kategorijos bylose. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neprieštarauja kasatoriaus nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuotai praktikai įrodinėjimo klausimais.

Dėl materialinės teisės normų taikymo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 1, 2 ir 5 dalis, kuriose įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės, visiškai nenagrinėjo ginčo šalių sudarytų kelių sandorių tarpusavio ryšio. Šis kasacinio skundo argumentas taip pat nepagrįstas.

Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo akivaizdu, kad teismas, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai vertino byloje esančias aplinkybes ir įrodymus. Teismas įvertino tai, kad 2001 m. balandžio 24 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu iš ieškovo (šioje byloje) buvo priteista atsakovui (šioje byloje) 53 700 Lt negrąžintos paskolos ir palūkanų, ir, nesant jokių kitų patikimų įrodymų, konstatavo, kad įsiteisėjus šiam teismo sprendimui sutartiniai paskolos santykiai baigėsi. Teismui nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kad paskolos santykiai tarp ieškovo ir atsakovo ir ieškovo išduoti įgaliojimai atsakovui ir trečiajam asmeniui N. Š., kuri ir įvykdė gautą įgaliojimą, turėjo tarpusavio ryšį. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad išduodant įgaliojimus dėl automobilio pardavimo šalys nesusitarė dėl prievolės grąžinti skolą pasibaigimo. Motyvuodamas šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas būtent ir rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika taikant sutarčių aiškinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000), todėl kasatoriaus nuoroda į netinkamą suformuotos praktikos taikymą yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad esminis klausimas, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad pavedimo teisiniai santykiai susiformavo ne tik tarp ieškovo ir atsakovo, bet ir tarp ieškovo bei trečiojo asmens (tokio paties turinio įgaliojimas ieškovo buvo išduotas ir atsakovui, ir trečiajam asmeniui), yra tai, kuris iš atstovų atliko pavedimą parduoti automobilį ir ar pinigai už automobilį buvo perduoti atsakovui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo tenkinti kasacinį skundą. Kiti kasacinio skundo argumentai nėra esminiai šiai bylai ir negalėjo turėti įtakos sprendimo priėmimui.

Kasaciniam teismui, atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme. Atsakovas sumokėjo 1000 Lt už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą (b. l. 162). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 1 punktą už atsiliepimą į kasacinį skundą rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis yra 1200 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte nustatytus kriterijus, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą atsakovui priteistina iš ieškovo 600 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. G. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. I. (duomenys neskelbtini) 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Algimantas Spiečius