Dėl termino palikimui priimti pratęsimo, paveldėjimo teisės, paveldėjimo teisės liudijimų, testamento pripažinimo iš dalies negaliojančiais, nuosavybės teisės į palikimą pripažinimo ir indėlio dalies priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-352/2013

Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00764-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 24.3; 24.4; 34.2; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. M. ir V. M. (M.) kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. M. ir V. M. ieškinį atsakovams S. L., Zarasų rajono 1-ojo notaro biuro notarei J. V. dėl termino palikimui priimti pratęsimo, paveldėjimo teisės, paveldėjimo teisės liudijimų, testamento pripažinimo iš dalies negaliojančiais, nuosavybės teisės į palikimą pripažinimo ir indėlio dalies priteisimo; trečiasis asmuo – A. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminą, jo pradžios nustatymą, kai asmuo, pretenduojantis į palikimą, ginčija palikimo priėmimo teisėtumą ir išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovai 2011 m. birželio 23 d. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pratęsti jiems terminą palikimui, atsiradusiam po jų senelio J. L. mirties (1998 m. kovo 12 d.), priimti; 2) pripažinti negaliojančia 1/3 dalį: S. L. paveldėjimo teisės sutuoktinio J. L. palikimui priimti, 1998 m. lapkričio 19 d. ir 1999 m. sausio 26 d. jai išduotų paveldėjimo teisės liudijimų, S. L. sudaryto testamento, 2009 m. lapkričio 13 d. atsakovui S. L. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo ir pripažinti ieškovams į šią dalį sudarantį palikimą bendrosios nuosavybės teisę. Ieškovai nurodė, kad J. L. palikimą, kaip viena įpėdinių pagal įstatymą, turėjo priimti ieškovų motina M. M. Šios savo teisės ji per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą neįgyvendino, nes sunkiai sirgo ir 1998 m. balandžio 6 d. mirė. Ieškovai J. L. palikimo atsiradimo metu buvo nepilnamečiai ir nesuprato, kokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, susijusius su jų senelio palikimo priėmimu, turi atlikti. Ieškovų tėvas trečiasis asmuo A. M. buvo jų atstovas pagal įstatymą, tačiau ieškovų teisių priimti senelio palikimą neįgyvendino. Ieškovai pažymėjo, kad, be jų, J. L. įpėdiniai pagal įstatymą buvo atsakovas S. L. ir ieškovų senelė S. L., kuri, atsakovui atsisakius, priėmė palikimą; ieškovams apie tai, kad jie taip pat turi teisę priimti palikimą, nepasakė. Ieškovų teigimu, tik 2011 m. pavasarį, spręsdami su savo motinos palikimo priėmimu susijusius klausimus, jie sužinojo, kad turi teisę į senelio palikimo dalį; nurodė, kad S. L. visą savo turtą 1999 m. vasario 24 d. sudarytu testamentu perleido atsakovui, kuris, jai 2008 m. gruodžio 4 d. mirus, priėmė palikimą.

Atsakovas S. L. pateikė atsiliepimą, nurodydamas, kad ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisei ir paveldėjimo teisės liudijimams ginčyti, todėl ieškinys turi būti atmestas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Zarasų rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies: pripažino negaliojančia 1/3 dalį: S. L. paveldėjimo teisės J. L. palikimui priimti, 1998 m. lapkričio 9 d. ir 1999 m. sausio 26 d. jai išduotų paveldėjimo teisės liudijimų, 1999 m. vasario 24 d. S. L. testamento, 2009 m. lapkričio 13 d. S. L. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo; pripažino ieškovams lygiomis dalimis bendrosios nuosavybės teisę į 1/6 dalį butų, esančių (duomenys neskelbtini), į 1/6 dalį 2/100 dalių ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini); į 1/3 dalį 6,93 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); į 1/3 dalį 6,61 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); į 1/6 dalį gyvenamojo namo su priklausiniais (į vieną ūkinių pastatų – 1/3 dalį), esančių (duomenys neskelbtini); ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovams lygiomis dalimis bendrąją dalinę nuosavybę į 1/3 dalį 0,75 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atmetė; priteisė ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovo S. L. 5743 Lt; ieškinio reikalavimą pratęsti terminą J. L. palikimui priimti paliko nenagrinėtą.

Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo atsiliepime pateikto prašymo taikyti ieškinio senatį, atsižvelgė į tai, jog J. L., dėl kurio palikimo priėmimo vyksta ginčas byloje, mirė 1998 m. kovo 12 d., todėl ginčui spręsti taikė 1964 m. CK normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius. CK 587 straipsnyje įtvirtinta, kad palikimo priėmimo veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Teismas nustatė, kad ieškovų motina M. M., pirmos eilės įpėdinė, mirė 1998 m. balandžio 6 d., t. y. praėjus dvidešimt penkioms dienoms po jos tėvo palikimo atsiradimo, ir palikimo nepriėmė. Po M. M. mirties ieškovams perėjo teisė paveldėti jų motinai priklausiusią paveldėti J. L. palikimo dalį. J. L. palikimo atsiradimo momentu ieškovui A. M. buvo keturiolika, ieškovei V. M. – vienuolika metų, t. y. ieškovai neturėjo civilinio veiksnumo (1964 m. CK 11 straipsnis), todėl, teismo nuomone, negalėjo suprasti, kokius teisiškai reikšmingus veiksmus būtina atlikti, siekiant priimti senelio palikimą paveldėjimo transmisijos būdu, taip pat negalėjo savarankiškai jų atlikti. Šias aplinkybes teismas vertino kaip ypač reikšmingas, nulėmusias tai, kad ieškovai praleido terminą J. L. palikimui priimti. Teismas nustatė, kad, mirus ieškovų motinai, jie gyvenu kartu su tėvu – trečiuoju asmeniu A. M., kuris buvo ieškovų atstovas pagal įstatymą (CK 13 straipsnio 1 dalis), tačiau vaikų teisės į senelio palikimą neįgyvendino. Teismas, remdamasis A. M. paaiškinimais, nustatė, kad jis apie tai, jog vaikai, mirus jų motinai, įgijo teisę į senelio palikimo dalį, nežinojo; atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad A. M. ieškovų interesų neįgyvendino dėl neišprusimo ir nežinojimo, o ne dėl kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą suabejoti jo sąžiningumu. Teismas rėmėsi ieškovų paaiškinimais, kad jie apie savo teisę priimti senelio palikimą sužinojo 2011 m. pradžioje, kai kreipėsi į advokatą teisinės konsultacijos dėl jų motinos palikimo priėmimo ir įteisinimo; teismo nuomone, šią aplinkybę iš dalies patvirtina byloje pateikta Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartis, kuria ieškovams buvo atnaujintas terminas jų motinos palikimui priimti, taip pat liudytojų N. L. ir L. S. parodymai, kad 2011 m. pavasarį ieškovai pirmą kartą pareiškė atsakovui pretenzijas dėl jiems priklausančios senelio palikimo dalies; iki tol atsakovas, liudytojai ir ieškovai artimai bendravo. Teismas pažymėjo, kad nei byloje, nei prie bylos pridėtose J. L. ir S. L. paveldėjimo bylose Nr. 248 a bei Nr. 209 nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovai jau anksčiau nei 2011 m. pradžioje žinojo apie savo teisę į senelio palikimo dalį. Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad ieškovai J. L. palikimo atsiradimo metu dėl savo amžiaus ir ypatingų palikimo atsiradimo metu susidariusių aplinkybių (ieškovų motinai mirus, paveldėjimo teisė į senelio palikimą perėjo ieškovams transmisijos būdu), nežinojo apie savo teises ir nesuvokė, kaip jos turi būti įgyvendinamos. Teismas, be kita ko, atsižvelgė į S. L. ir atsakovo S. L. elgesį palikimo priėmimo metu: S. L., pateikdama 1998 m. rugsėjo 8 d. notarui pareiškimą dėl J. L. palikimo priėmimo, įpėdiniais nurodė save ir atsakovą; nenurodė, kad palikimo atsiradimo metu buvo dar vienas įpėdinis (M. M.), kuriam mirus, teisė paveldėti perėjo kitiems dviem įpėdiniams – ieškovams. Nutylėjimą apie kitus J. L. įpėdinius teismas vertino kaip nesąžiningą. Teismas, nustatęs, kad tikslios dienos, kada ieškovai sužinojo apie jų teisę į senelio palikimą, jie negalėjo nurodyti, vadovaudamasis sąžiningumo ir proporcingumo principais, sprendė, jog šiuo atveju diena, kurią ieškovams tapo žinoma apie jų pažeistas teises, yra 2011 m. sausio 1 d. ir nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas 2000 m. CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų terminas ieškiniui pareikšti. Ieškinys teisme gautas 2011 m. birželio 23 d., t. y. nepasibaigus vienerių metų terminui, todėl teismas atmetė atsakovo S. L. reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo S. L. apeliacinį skundą, 2012 m. spalio 30 d. sprendimu panaikino Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad J. L. palikimo atsiradimo momentu ieškovų, kaip nepilnamečių vaikų, atstovas pagal įstatymą buvo jų tėvas A. M., kuriam teko pareiga įgyvendinti vaikų teises priimti palikimą transmisijos būdu (Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 65 straipsnis). Nei per įstatyme nustatytą palikimo priėmimo terminą (CK 587 straipsnis), nei per trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 84 straipsnis) nepilnamečių vaikų teisės priimti palikimą neįgyvendintos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nors ieškovai teigia, jog tėvas jais nesirūpino, tačiau byloje nėra įrodymų, kad A. M. būtų terminuotai ar neterminuotai apribotos tėvystės teisės ar jis būtų neveiksnus ir dėl to negalėtų suprasti savo teisių bei pareigų. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovai kartu su tėvu gyveno name, kuris 1998 m. sausio 14 d. teismo sprendimu ieškovų motinai M. M. ir A. M. buvo padalytas lygiomis dalimis – po ½ dalį gyvenamojo namo ir po ½ dalį kitų statinių; remiantis atsakovo S. L. paaiškinimais, šio namo statybai lėšų skyrė ieškovų senelė S. L.; trečiasis asmuo A. M. šiems paaiškinimams neprieštaravo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios trečiasis asmuo, kaip ieškovų atstovas pagal įstatymą, neįgyvendino jų teisės priimti palikimą po J. L. mirties (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sprendžiant termino palikimui priimti pratęsimo ir ieškinio senaties taikymo klausimus, reikšminga yra tai, jog ieškovas A. M. pilnametis tapo 2002 m. vasario 3 d., ieškovė V. M. – 2004 m. birželio 3 d. Į teismą ieškovai dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais kreipėsi tik 2011 m. birželio 22 d., t. y. ieškovas A. M. devynerius, ieškovė V. M. septynerius metus po to, kai sulaukė pilnametystės, neginčijo jų senelei S. L. ir atsakovui S. L. išduotų paveldėjimo teisės liudijimų. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovai, būdami pilnamečiai, išsilavinę asmenys, turėjo elgtis protingai, rūpestingai ir pasirūpinti savo teisėmis bei užtikrinti jų gynybą įstatyme nustatyta tvarka. Ieškovų teiginį, kad apie savo teisių pažeidimą jie sužinojo tik 2011 metų birželio mėnesį, teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą; tuo metu tarp ieškovų ir trečiojo asmens kilo nesutarimų dėl M. M., o ne dėl senelio J. L. palikimo. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, nustatė, kad ieškovai su senele S. L. artimai bendravo iki jos mirties 2008 m. gruodžio 14 d. ir žinojo, jog senelė priėmė J. L. palikimą, ir kad paveldėjimo klausimais rūpinosi atsakovas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovų sužinojimo ar galėjimo sužinoti apie jų teisių į senelio palikimą pažeidimą momentą nustatinėjo tik palikimo atsiradimo momentu, kai ieškovai buvo nepilnamečiai, tačiau nevertino ieškovų elgesio ir rūpinimosi savo teisių gynyba laikotarpiu nuo pilnametystės iki kreipimosi į teismą dienos; pažymėjo, kad šis laikotarpis yra labai ilgas (devyneri ir septyneri metai), daug ilgesnis nei palikimo priėmimo (šeši mėnesiai – CK 587 straipsnis) ir ieškinio senaties (treji metai – CK 84 straipsnis) terminas, todėl sprendė, kad atsakovo prašymas taikyti ieškovų reikalavimams ieškinio senatį pagrįstas.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai A. M., V. M. ir trečiasis asmuo A. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, byloje pareikštiems reikalavimams taikydamas 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir juos atmesdamas, pažeidė ieškinio senaties terminus ir jų pradžios nustatymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia yra siejama ne su objektyviuoju (teisės pažeidimo), bet su subjektyviuoju (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeistą jo teisę) momentu. Kasatorių nuomone, tam, kad būtų galima nustatyti, kada asmeniui prasidėjo ieškinio senaties terminas, būtina nustatyti, kada asmuo suprato, jog jis turi tam tikrą teisę ir ši yra pažeista. Toks sužinojimas gali būti nulemtas ne tik konkrečių faktinių aplinkybių, bet ir asmens subjektyvių savybių, pavyzdžiui, amžiaus. Kasatorių įsitikinimu, asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, o jei pažeisti, tai ar reikalinga jų teisminė gynyba, tačiau tokio suvokimo vertinimui, kaip teisiškai reikšmingam, būtina, kad subjektinės teisės turėtojas būtų veiksnus. Tiek pagal 1964 m. CK 11 straipsnį, tiek pagal CK 2.5 straipsnį civilinio veiksnumo įgijimas siejamas su pilnametyste. Teisė į J. L. palikimą atsirado 1998 m. kovo 12 d., kai kasatoriui A. M. buvo keturiolika, kasatorei V. M. – dvylika metų, t. y. kai jie buvo visiškai neveiksnūs (1964 m. CK 13 straipsnis). Neveiksnus asmuo negali suvokti savo teisių turinio ar jų pažeidimo fakto, juolab pažeistos teisės gynimo būtinumo. Tai, kasatorių A. M. ir V. M. teigimu, reiškia, kad iki pilnametystės jie negalėjo suprasti savo teisės paveldėti po senelio mirties transmisijos būdu, nei jos pažeidimo išdavus paveldėjimo teisės liudijimą S. L.; tik nuo to momento, kai kasatoriai tapo pilnamečiai (kasatorius A. M. – 2002 m. vasario 3 d., kasatorė V. M. – 2004 m. birželio 3 d.), galėjo būti svarstoma, kada jie suvokė, jog jų teisė į palikimą yra pažeista. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus ieškinio senaties terminus, neatsižvelgė į tai, kad kasatoriai A. M. ir V. M. pilnamečiai tapo jau galiojant 2000 m. CK; remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo, todėl, kasatorių įsitikinimu, byloje pareikštiems reikalavimams turėjo būti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Kasatorių teigimu, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys teismui pateiktas 2011 m. birželio 22 d., jie nepraleido ieškinio senaties termino.

2. Kasatorių A. M. ir V. M. nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad palikimo atsiradimo metu jų, kaip nepilnamečių asmenų, teises turėjo įgyvendinti atstovas pagal įstatymą – kasatorius A. M. (tėvas), todėl kasatoriai turi prisiimti neigiamus tokio neveikimo padarinius, prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje išaiškinta, jog tai, kad pareiškėjų tėvai, kaip jų atstovai pagal įstatymą, laiku neatliko įstatyme nurodytų veiksmų dėl palikimo priėmimo, neturėtų lemti neigiamų padarinių (teisės paveldėti praradimo) atsiradimo pareiškėjams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. D. v. J. D. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-258/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-258/2007">3K-3-258/2007</a>).

3. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ieškinio senatis reikalavimams pripažinti niekinį sandorį negaliojančiu netaikytina (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Geonafta“ v. Svenska Petroleum Exploration AB ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNTgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-158/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-158/2007">3K-7-158/2007</a>; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008; kt.). Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad S. L. palikimo priėmimo sandoris iš dalies yra niekinis, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo svarstyti, ar jam nuginčyti apskritai taikytinas ieškinio senaties terminas.

4. Kasatorių įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad namo, kuriame jie visi trys gyveno, statyba buvo vykdoma S. L. lėšomis, todėl neįgyvendinta kasatorių A. M. ir V. M. teisė į senelio J. L. palikimą, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo normas. Kasatorius A. M. niekada nėra šios aplinkybės pripažinęs ar pritaręs atsakovo S. L. paaiškinimams; namas pastatytas iš kasatoriaus A. M. lėšų, kurias jis gaudavo dirbdamas; tiek jo, tiek sutuoktinės M. M. tėvų finansinė parama buvo labai nedidelė. Be to, kasatorių nuomone, aplinkybės dėl namo, kuris buvo kasatoriaus A. M. ir M. M. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, statybos nesusijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl apeliacinės instancijos teismo buvo nustatinėjamos be teisinio pagrindo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas S. L. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl ieškinio senaties terminų. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė 1964 m. CK nuostatas, nes palikimas, dėl kurio kilo ginčas byloje, atsirado 1998 m. kovo 12 d. Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi įstatymo nustatyta forma išreikšti valią, jog palikimą priima (1964 m. CK 587 straipsnio 1, 2 dalys, CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalį įpėdinis turėdavo priimti palikimą per šešis mėnesius nuo jo atsiradimo dienos. Kai įpėdinio teisės į paveldimą turtą yra pažeidžiamos, jų gynybai teisme taikomi ieškinio senaties terminai. CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas palikimui priimti ir paveldėjimo teisės liudijimui nuginčyti, teisės į ieškinį atsiradimo diena šiuo atveju yra palikimo atsiradimo diena arba diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. 1964 m. CK specialių ieškinio senaties terminų paveldėjimo teisiniams santykiams nenustatyta, todėl taikytinas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.

Kasatorių A. M. ir V. M. motina mirė 1998 m. balandžio 6 d., nepasibaigus šešių mėnesių terminui palikimui, atsiradusiam po jos tėvo J. L. mirties, priimti. CK 589 straipsnyje nustatyta, kad jei įpėdinis, šaukiamas paveldėti pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą (CK 587 straipsnis), teisė priimti jam priklausančią dalį pereina jo įpėdiniams. Šią mirusio įpėdinio teisę jo įpėdiniai gali įgyvendinti bendraisiais pagrindais per likusią palikimui priimti termino dalį. Jeigu likusi termino dalis yra trumpesnė kaip trys mėnesiai, ji prailginama iki trijų mėnesių. M. M. įpėdiniai A. M. ir V. M. senelio palikimo atsiradimo metu buvo nepilnamečiai. Jų tėvas A. M., nepilnamečių vaikų atstovas pagal įstatymą, nei per įstatyme nustatytą palikimo priėmimo terminą (CK 587 straipsnis), nei per trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 84 straipsnis) nepilnamečių vaikų teisės priimti palikimą transmisijos būdu neįgyvendino, nors tokią pareigą jam nustatė įstatymas: pagal SŠK 65 straipsnio nuostatas nepilnamečių vaikų teises ir interesus privalo ginti jų tėvai. Atsakovo teigimu, byloje nėra duomenų, kad kasatorius A. M. netinkamai rūpinosi savo nepilnamečiais vaikais, jam būtų terminuotai ar neterminuotai apribotos tėvystės teisės ar jis būtų neveiksnus, dėl ko negalėtų suprasti savo teisių ir pareigų.

Atsakovo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė kasatorių A. M. ir V. M. suvokimo apie jų teisės pažeidimo momentą. Kasatorius A. M. tapo pilnametis 2002 m. vasario 3 d., kasatorė V. M. – 2004 m. birželio 3 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2011 m. birželio 3 d., t. y. praleidę CK 84 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo nuomone, svarbi aplinkybė yra tai, kad kasatoriai A. M. ir V. M. bendravo su senele S. L. iki jos mirties (2008 m. gruodžio 14 d.) ir žinojo, kad po senelio mirties ji priėmė palikimą, taip pat kad paveldėjimo klausimais rūpinosi atsakovas. Atsakovo teigimu, kasaciniame skunde nenurodyta aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip objektyviai sutrukdžiusios kasatoriams laiku ginti pažeistas teises.

Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad kasatorių reikalavimams turi būti taikomas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad 2000 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi tik tada, jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki 2000 m. priimto CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.). Įsigaliojus CK, taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas palikimo priėmimui ir paveldėjimo teisės liudijimui nuginčyti, teisės į ieškinį atsiradimo diena šiuo atveju yra palikimo atsiradimo diena arba diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo (CK 5.8 straipsnis). Atsakovo teigimu, šį terminą kasatoriai yra praleidę.

2. Dėl ieškinio senaties taikymo, ginčijant niekinį sandorį. Atsakovo nuomone, nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad reikalavimams pripažinti niekinį sandorį negaliojančiu ieškinio senatis netaikoma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą tuo atveju, kai sandoris pripažįstamas niekiniu, išskiria du momentus: ieškinio senaties taikymą niekinio sandorio faktui konstatuoti ir sandorio teisiniams padariniams pašalinti. Tiek pagal 1964 m. CK, tiek pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą reikalavimai pašalinti niekinio sandorio padarinius nėra priskirti prie reikalavimų, kuriems ieškinio senatis netaikoma. Atsakovo įsitikinimu, situacija, kai sandorio padarinių panaikinimas būtų galimas neribotą laiką, nesuderinama su teisinio tikrumo principu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius gali būti taikomas ieškinio senaties terminas, kurio eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti, ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. M. v. M. Ž. ir kt., bylos Nr. Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-11/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-11/2010">3K-3-11/2010</a>).

3. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad kasatorių A. M. ir V. M. senelė prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos, kaip reikšmingą sprendžiant ieškinio senaties termino taikymo klausimą. Anot atsakovo, tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios kasatorius A. M. neįgyvendino nepilnamečių vaikų teisės priimti palikimą po senelio mirties transmisijos būdu. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, tokią išvadą padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl įrodymus bei įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų nepažeidė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties termino paveldėjimo teisei ginčyti taikymo

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje keliamas ieškinio senaties termino, kai ginčijamas palikimo priėmimo teisėtumas ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, taikymo klausimas. Kadangi palikimas, dėl kurio vyksta ginčas byloje, atsirado 1998 m. kovo 12 d., tai, sprendžiant dėl taikytino ieškinio senaties termino ir jo pradžios, visų pirma turi būti vadovaujamasi tuo metu aktualiu teisiniu reglamentavimu.

1964 m. CK, galiojusiame palikimo atsiradimo metu, neįtvirtinta specialių nuostatų, skirtų ieškinio senaties terminams paveldėjimo teisei ginčyti reglamentuoti. Atsižvelgiant į tai, ginčams, kylantiems iš paveldėjimo teisinių santykių, taikytinas bendrasis 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Jis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). Iš esmės toks pat ieškinio senaties termino pradžios reglamentavimas įtvirtintas 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimais, išaiškinta, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-7-62/2005; 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. M. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-366/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-366/2012">3K-3-366/2012</a>; kt.). Taikant šį išaiškinimą paveldėjimo teisiniams santykiams, darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas kito asmens paveldėjimo teisei ginčyti prasideda tada, kai asmuo, pretenduojantis į palikimą, suvokia arba, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, turi suvokti, jog jo teisė paveldėti yra pažeista. Asmens, pretenduojančio į palikimą, teisė paveldėti pažeidžiama, kai kitas asmuo priima šiam tenkančią palikimo dalį. Asmens, pretenduojančio į palikimą, teisės paveldėti pažeidimas ir sužinojimo apie tai momentas gali sutapti, tačiau gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti vėliau. Sprendžiant dėl asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie jo teisės pažeidimą, kartu dėl ieškinio senaties termino pradžios, svarbi aplinkybė yra ne tik asmens suvokimo apie jo teisės pažeidimą momentas, bet ir tai, ar apskritai asmuo žinojo, kad jis turi teisę, kuri yra pažeista. Asmens amžius, išsilavinimas, profesinė veikla ir kitos jo individualios savybės priskirtinos prie aplinkybių, kurios gali turėti įtakos asmens suvokimui apie jo subjektines teises ir šių pažeidimą.

Šioje byloje teismų nustatyta, kad palikimas, dėl kurio kilo ginčas, atsirado 1998 m. kovo 12 d., mirus kasatorių A. M. ir V. M. seneliui J. L. Palikimo atsiradimo momentu pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą buvo J. L. sutuoktinė S. L., kasatorių motina M. M. (palikėjo duktė) ir S. L. (palikėjo sūnus) (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Palikimo priėmimo veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnis). M. M. 1998 m. balandžio 6 d. mirė ir, kaip nustatyta bylą nagrinėjusių teismų, palikimo nepriėmė. Pagal tuometį paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimą palikėjo vaikaičiai paveldėdavo tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus (1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad, mirus M. M., paveldėjimo teisė perėjo jos vaikams – kasatoriams A. M. ir V. M.. Šie per likusią palikimui priimti termino dalį palikimo nepriėmė. Nustatytu terminu palikimą priėmė J. L. sutuoktinė S. L., S. L. palikimo atsisakė.

Byloje taip pat nustatyta, kad J. L. palikimo atsiradimo metu kasatoriui A. M. buvo keturiolika, kasatorei V. M. – vienuolika metų, t. y. ieškovai neturėjo civilinio veiksnumo ir negalėjo savo vardu atlikti jokią teisinę reikšmę turinčių veiksmų (1964 m. CK 11 straipsnis); jiems atstovavo kasatorius A. M. (tėvas) (1964 m. CK 13 straipsnio 1 dalis), tačiau jis jokių palikimo priėmimo veiksmų kasatorių vardu neatliko. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasatoriaus A. M. paaiškinimus, kad dėl teisinio neišprusimo jis nežinojo, jog po M. M. mirties vaikams perėjo teisė paveldėti jų senelio palikimo dalį, sprendė, jog palikimo priėmimo veiksmai neatlikti ne dėl nepateisinamo A. M. nesirūpinimo jo vaikų teisių įgyvendinimu ir gynyba, bet dėl nežinojimo apie šių teisių buvimą bei jų įgyvendinimo būdus. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko ir, vadovaudamasis SŠK 65 straipsnio nuostata, kad nepilnamečių vaikų teises ir interesus privalo ginti jų tėvai, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog byloje nėra duomenų, kad kasatorius A. M. netinkamai rūpinosi savo nepilnamečiais vaikais, jam būtų terminuotai ar neterminuotai apribotos tėvystės teisės ar jis būtų neveiksnus, konstatavo, jog nėra priežasčių, dėl kurių jis negalėjo suprasti ir atlikti jam tenkančių teisių ir pareigų.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis tuo aspektu, kad tėvai jiems tenkančias pareigas rūpintis nepilnamečių vaikų teisėmis ir interesais, tarp jų – ir turtiniais, turi vykdyti ypač kruopščiai ir atidžiai, nes vaiko nepilnametystės laikotarpiu, kai jis neturi visiško civilinio teisinio veiksnumo, būtent tėvų elgesys gali lemti vienokių ar kitokių teisinių padarinių vaikui ir jo turtinei padėčiai atsiradimą, tačiau kartu atkreipia dėmesį į tai, kad tėvai, kaip savo vaikų atstovai, atsižvelgiant į jų asmenines savybes ir kitokias reikšmingas konkrečios situacijos aplinkybes, gali objektyviai nesuvokti, jog jų vaikai turi teisių, kurios turi būti įgyvendinamos ir ginamos, kaip ir yra nustatyta nagrinėjamoje byloje dėl vaikų teisių paveldėti. Tokiu atveju tėvų pasyvus elgesys dėl vaikų teisių įgyvendinimo turėtų būti vertinamas kaip tęstinis vaikų teisių pažeidimas, kuris turi būti ištaisytas kompetentingų valstybės institucijų (vaikų teisių apsaugos tarnybos, prokuroro, kt.) arba užtikrinant galimybes patiems vaikams ginti savo pažeistas teises, kai jie sulaukia pilnametystės. Atsižvelgiant į tai, ieškinio senaties termino nuo tėvų (kitų atstovų pagal įstatymą) sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie vaikų teises ir jų pažeidimą skaičiavimas neatitiktų nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintų vaikų teisių apsaugos ir visokeriopos gynybos principų (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai konkrečios bylos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą neužtikrino ir neįgyvendino vaikų teisių bei teisėtų interesų, tai momentas, nuo kurio galima svarstyti apie vaikų sužinojimą (turėjimą sužinoti) apie jų teises ir šių pažeidimą, yra jų pilnametystė bei kitos su tuo susijusios aplinkybės.

Remdamasi šiais išaiškinimais ir byloje teisimų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos išvadą, kad šiuo atveju sprendžiant dėl kasatoriaus A. M. ir kasatorės V. M. reikalavimams taikytino ieškinio senaties termino pradžios, momentas, nuo kurio gali būti svarstomas ieškinio termino pradžios klausimas, yra jų pilnametystė.

Remiantis bylos duomenimis, kasatorius A. M. tapo pilnametis 2002 m. vasario 3 d., kasatorė V. M. – 2004 m. birželio 3 d. Į teismą dėl paveldėjimo teisės ginčijimo kasatoriai kreipėsi 2011 m. birželio 23 d. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus – kasatorių paaiškinimus, J. L. ir S. L. paveldėjimo bylų duomenis, liudytojų parodymus – sprendė, kad kasatoriai A. M. ir V. M. apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2011 m. pradžioje. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į liudytojų parodymus, konstatavo, kad kasatoriai apie savo teisių pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) daug anksčiau. Taigi šiuo atveju bylą nagrinėję teismai skirtingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir, jais remdamiesi, priėjo prie priešingų teisinių išvadų.

CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai neturi teismui išankstinės galios, išskyrus CPK nustatytus atvejus (pvz., CPK 182 straipsnio 2, 3 punktai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Rytų skirstomieji tinklai v. religinė bendruomenė Meditacijos centras,,Ojas”, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-415/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-415/2011">3K-3-415/2011</a>; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-307/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-307/2012">3K-3-307/2012</a>; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB,,Y. W. Technologies Lietuva”, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-129/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-129/2008">3K-3-129/2008</a>; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2008">3K-3-439/2008</a>; kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo išaiškinimus kasacinio teismo praktikoje, taip pat į byloje pateiktus bei teismų ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo išvados, jog kasatoriai A. M. ir V. M. apie savo teisių pažeidimą žinojo jau daug anksčiau nei kreipėsi į teismą, bylos duomenys nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad 2011 m. birželio mėn. tarp kasatorių A. M. ir V. M. bei kasatoriaus A. M. sutuoktinės kilo konfliktas dėl M. M. (o ne J. L.) palikimo, taip pat kad kasatoriai artimai bendravo su senele S. L. ir žinojo, jog senelio J. L. palikimo priėmimo reikalus tvarko atsakovas, nesudaro pagrindo spręsti, kad kasatoriai tuo metu suvokė, jog jie turi paveldėjimo teisę ir kad ji pažeista. Paveldėjimo teisės bylose kasatoriai A. M. ir V. M. nenurodyti kaip įpėdiniai, taip pat nenustatyta, kad apie kasatorių teisę paveldėti jiems galėjo pasakyti senelė S. L. ar atsakovas. Aplinkybė, kad S. L. galėjo prisidėti prie kasatoriaus (trečiojo asmens) A. M. ir M. M. gyvenamojo namo statybos, nesusijusi su sprendžiamais paveldėjimo teisės ginčijimo klausimais. Pažymėtina, kad kasatoriai nėra išreiškę valios atsisakyti palikimo, todėl S. L. neturėjo teisinio pagrindo priimti kasatoriams priklausiusią palikimo dalį ir vėliau ją testamentu palikti atsakovui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai 2011 m. pradžioje kreipėsi į advokatą dėl M. M. palikimo priėmimo ir po to pradėjo S. L. ir atsakovo paveldėjimo teisės ginčijimo procedūras. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kasatoriai A. M. ir V. M. apie savo teisę paveldėti senelio J. L. palikimą ir jos pažeidimą sužinojo tik 2011 m. pradžioje ir nuo tada skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

Sprendžiant, ar kasatoriai A. M. ir V. M. nepraleido ieškinio senaties termino, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jie tapo pilnamečiai jau galiojant 2000 m. CK reglamentavimui. CK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Kadangi kasatoriai A. M. ir V. M. apie jų teisės paveldėti pažeidimą sužinojo jau įsigaliojus 2000 m. CK, tai jų reikalavimams, kuriais ginčijamas palikimo priėmimo teisėtumas ir paveldėjimo teisės liudijimai, taikytini šiame Kodekse nustatyti ieškinio senaties terminai.

CK 5.8 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad kasatoriai A. M. ir V. M. apie jų teisės paveldėti pažeidimą sužinojo 2011 m. pradžioje, ieškinį teismui pareiškė 2012 m. birželio 23 d., konstatuotina, jog CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų termino nepraleido.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, byloje teismų nustatytas aplinkybes ir aktualias ginčui spręsti teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasatoriai prašo priteisti jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad kasatoriams kasacinės instancijos teisme atstovavo advokatė I. Maskoliūnienė; už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą kasatoriai sumokėjo 1800 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti kasatoriams iš atsakovų lygiomis dalimis 1800 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys), taip pat 500 Lt žyminio mokesčio už paduotą kasacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 96,62 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, tenkinus kasacinį skundą, priteistinas lygiomis dalimis iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą.

Priteisti ieškovui A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Lt, ieškovei V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Lt, trečiajam asmeniui A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Lt iš atsakovo S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir priteisti A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Lt, ieškovei V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Lt, trečiajam asmeniui A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Lt iš atsakovės Zarasų rajono 1-ojo notaro biuro notarės J. V. bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 48,31 Lt (keturiasdešimt aštuonis litus 31 ct) ir iš atsakovės Zarasų rajono 1-ojo notaro biuro notarės J. V. 48,31 Lt (keturiasdešimt aštuonis litus 31 ct) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Janina Stripeikienė