Dėl iškeldinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-361/2013

Teisminio proceso Nr. 2-25-3-01956-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.10;

50.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. E. G. ir O. G. (O. G.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Intractus“ ieškinį atsakovams O. G. ir S. E. G. dėl iškeldinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilę teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei pastato savininko teisių turinį, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas prašė iškeldinti atsakovus O. G. ir S. E. G. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad UAB „Intractus“ 2011 m. gegužės 10 d. iš varžytynių įsigijo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), tačiau jame gyvena atsakovai neturėdami tam jokio pagrindo ir nesutinka išsikelti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Nustatyta, kad įsigytuose pastatuose yra dar 2000 m registruotas butas, kuriame gyvena buto nuomininkai atsakovai S. E. G. ir O. G. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog yra buto savininkas. Norėdamas iškeldinti buto nuomininkus ieškovas savo reikalavimus turėtų grįsti įstatymais, reglamentuojančiais buto nuomą, esančiais CK XXXI skirsnyje. Tačiau jis nepateikė jokių motyvų ir įrodymų, kodėl atsakovai turi būti iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, kuriose jie gyvena nuo 1958 metų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 25 d. sprendimu panaikino Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo UAB „Intractus“ ieškinį tenkino: iškeldino atsakovus O. G. ir S. E. G. iš administracinio pastato, (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovus perduoti ieškovui UAB „Intractus“ raktus nuo šio statinio.

Administracinio pastato patalpose buvo deklaruota atsakovų gyvenamoji vieta, 2000 m. mansardoje buvo įrengtas 56,23 kv. m butas, gyvenamasis plotas – 27,34 kv. m, atskirai daiktinės teisės į patalpas neįregistruotos. Ginčo butas yra administracinio pastato, kurį nuosavybės teise valdo ieškovas, sudėtinė dalis, todėl nepagrįstu vertintas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad neįrodyta, jog butas priklauso ieškovui. Nuosavybės teisė į visą administracinį pastatą viešajame registre buvo įregistruota 2011 m. birželio 15 d. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ieškovui UAB „Intraktus“ nuosavybės teise priklauso 308,32 kv. m administracinis pastatas, į šį plotą įskaičiuotas 56,23 kv. m naudingasis ir 27,34 kv. m gyvenamasis plotas, t. y. byloje pateiktas rašytinis įrodymas, patvirtinantis, jog ieškovas nuosavybės teise ir teisėtu pagrindu valdo ginčo butą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas 2011 m. rugpjūčio 24 d. siuntė raštą atsakovams, kuriuo ragino juos per du mėnesius atlaisvinti užimamas patalpas bei perduoti jas ieškovui, tačiau atsakovai šio reikalavimo neįvykdė. Nuomos sutartis nesudaryta ir neįregistruota (CK 6.579 straipsnio 1 ir 4 dalys), faktiniai nuomos santykiai taip pat nesusiklostė – nuomos mokestis nemokamas, ieškovas, teisėtas administracinio pastato bei ginčo patalpos savininkas, nesutinka, kad atsakovai ir toliau gyventų jo bute. Teisėjų kolegija nurodė, kad savo elgesio teisėtumą valdyti butą turi įrodyti atsakovai, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovo ginčo bute atsakovai gyvena teisėtai, o faktas, kad ieškovo patalpose nuo seno deklaruota atsakovų gyvenamoji vieta, pats savaime nereiškia, kad atsakovai turi teisę savo nuožiūra naudotis patalpomis be ieškovo sutikimo. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad atsakovai šią patalpą naudoja be ieškovo UAB „Intractus“ sutikimo, t. y. neteisėtai, taip pažeidžia ieškovo nuosavybės teises (CK 4.93, 4.95 straipsniai). Kadangi ieškovas pats savo nuosavybės teisės neapribojo, savo teisės naudotis butu atsakovams neperdavė, valdo butą teisėtu pagrindu, tai atsakovai iškeldinti iš ieškovo patalpų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai S. E. G. ir O. G. prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas, įsigydamas administracinio pastato patalpas, taip pat įsigijo ir ginčo butą, kuris yra jo sudėtinė dalis, tačiau 2001 m. gegužės 10 d. turto varžytynių akte ir turto varžytynių protokole tarp nurodytų konkrečių ieškovo iš varžytynių įsigytų nekilnojamojo turto objektų šio buto su unikaliu numeriu nebuvo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad butas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2000 m. spalio 24 d., buvo užvesta jo namų knyga, o nuosavybės teisės į šį butą Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį butas laikomas atskiru Nekilnojamojo turto kadastro objektu, jam suteiktas atskiras unikalus numeris, taigi jis yra savarankiškas objektas. Ieškovas jo nekilnojamojo turto varžytynėse neįsigijo, butą iki jo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre 2000 m. ir vėliau valdė bei juo disponavo kasatoriai. Ieškovo nuosavybės ar kitokia daiktinė teisė į ginčo butą niekada nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog šios patalpos buvo perduotos ieškovo nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 4.12–4.14 straipsnių ir nesprendė dėl ginčo buto teisinio statuso, nes, tik nustačius šio objekto statusą daiktinės teisės požiūriu, galima nustatyti, ar ieškovas įsigijo šį objektą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Intractus“ prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti ir palikti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 25 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Ieškovas iš varžytynių įsigijo administracinį pastatą, kurio plotas yra 308,32 kv. m. Iš byloje esančio 2011 m. birželio 16 d. ir 2012 m. sausio 11 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso administracinis pastatas, kurio gyvenamasis plotas – 27,34 kv. m. Taigi buto plotas įeina į ieškovui nuosavybės teise priklausančio administracinio pastato bendrą viso pastato plotą. Administraciniame pastate kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas 2006 m. kovo 28 d. buvo suformuota ir įregistruota patalpa – butas, tačiau kitų įrašų, susijusių su nuosavybės teisėmis ar juridiniais faktais Nekilnojamojo turto registre nėra. Ieškovui nėra žinoma, kodėl kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas įregistruotas tik butas, viso administracinio pastato neišdalijant atskiromis patalpomis. Tačiau nors butas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras turto objektas, jis išlieka administracinio pastato dalimi ir nuosavybės teise priklauso pastato savininkui. Pagal viešojo registro duomenis administracinio pastato nuosavybės teisės niekada nebuvo perleidžiamos dalimis. Be to, Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys yra galiojantys ir nenuginčyti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės į būstą įgijimo ir šios teisės apsaugos

Teisė į būstą – tai asmens ekonominė, socialinė teisė. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet ir yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Taigi remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Dėl to net ir tokiu atveju, t. y. kai asmuo yra neteisėtai užėmęs gyvenamąją patalpą, jis savaime nepraranda teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, tačiau ji gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susidėjusių aplinkybių. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių rimčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009). Šie Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai yra reikšmingi nagrinėjamoje byloje.

Taigi teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Priklausomai nuo teisės į būstą įgyvendinimo teisinio reguliavimo keitėsi asmenų galimybės patenkinti poreikį įgyti būstą. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda, bet kurios rūšies nuomos (komercinė nuoma, socialinio būsto nuoma) ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi asmuo, prašydamas apginti jo teisę į atitinkamą būstą, turi pateikti įrodymus, kokiais teisėtais pagrindais jis šią teisę įgijo. Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė, kad kasatoriai būtų įgiję nuosavybės teisę į naudojamą gyvenamąją patalpą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kasatorių teisė į būstą atsirado nuomos pagrindu ir šiuo pagrindu susiformavęs ryšys su ginčo patalpa nusistovėjęs daug metų, be to, pastato savininkų nebuvo ginčytas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuomos santykiai nesusiformavo ir pastatų savininkas gindamas savo nuosavybę gali prašyti iškeldinti asmenis, kurie naudojasi jo nuosavybe be teisinio pagrindo. Kasacinis teismas pažymi, kad tais atvejais, kai asmuo ilgą laiką valdė ir naudojo gyvenamąsias patalpas, jų savininkams to neginčijant, teismas įvertinęs visas tokio valdymo ir naudojimo aplinkybes gali pripažinti susiformavus asmens teises į būstą Konvencijos 8 straipsnio aiškinimo prasme, o nacionalinės teisės aspektu – šiuos santykius kvalifikuoti nuoma ar panauda. Toks santykių kvalifikavimas būtų proporcingas teisės į būstą užtikrinimas, o savininko teisės būtų ginamos taikant nuomos ir panaudos santykių pasibaigimą nustatančias taisykles.

Byloje pateikta namų knyga apie kasatorių įregistravimą ginčo patalpose netiesiogiai patvirtina jų apsigyvenimo patalpose pagrindą tuo metu, kai gyvenamųjų patalpų fondas iš esmės buvo valstybinis, išskyrus kooperatinius butus. Teisinę asmens registraciją butų knygose vykdė atitinkama valstybinė institucija ir tik esant teisėtam pagrindui. Iki pastato, kuriame yra ginčo patalpos, perdavimo administracinio akto pagrindu privatinės nuosavybės teise Šiaulių odos gamyklai Stumbras kasatorius siejo nuomos teisiniai santykiai su šia patikėjimo teise valdžiusia valstybinį turtą įmone. Šią įmonę privatizavus AB „Šiaulių Stumbras“ nuomos santykių nekeitė. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos faktus ir nekonstatavo kasatorių teisėto apsigyvenimo patalpose, kartu negynė jų teisės į būstą prievolių teisės normų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorių iškeldinimas iš ginčo patalpų kaip pažeidusių savininko teises ir apsigyvenusių patalpose be teisinio pagrindo yra nepagrįstas ir neteisėtas. 1964 m. CK 311 straipsnyje, galiojusiame kasatorių nuomos santykių atsiradimo momentu, nustatyta, kad išnuomoto turto nuosavybės teisei perėjus iš nuomotojo kitam asmeniui nuomos sutartis lieka galioti naujajam savininkui. 2000 m. CK 6.494 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuomos santykių galiojimas daikto perėjimo kitam savininkui atveju, jeigu iš nuomos sutarties atsiradusios teisės įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruotos viešame registre. Ši teisės norma turėtų būti taikoma ir ginčo šalių santykiams (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 41 straipsnis). Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, kad nuomos santykiai susiformavo prieš daug metų, per kuriuos keitėsi iš esmės jų teisinis reguliavimas, į tai, kad įstatyme nebuvo nuorodos, jog iki naujojo CK susiformavusius nuomos santykius po jo įsigaliojimo būtina įregistruoti, bei tą faktą, kad iki ieškovo buvę nuomotojai nuosavybės teisės perleidimo atveju pripažino nuomos teisės galiojimą ir kasatorių nekeldino, kolegija konstatuoja, kad ir ieškovui ši konkreti nuomos sutartis lieka galioti. Toks ieškovo nuosavybės suvaržymas būtų proporcingas, nes teisės normos nenustato nuomos santykių pasibaigimo vien dėl jų neišviešinimo. Ieškovas kaip pirkėjas turėjo pasitikrinti faktinę perkamo daikto būklę, kokie asmenys šiuo turtu naudojasi ir kt. Po nuosavybės įsigijimo į ginčo patalpas ieškovas įgijo nuomotojo teises ir pareigas, todėl teisės normos suteikiančios teisę nutraukti nuomos sutartį nuomotojui teisėjų kolegijos pripažįstamos pakankamomis nuomotojo nuosavybės teisei apsaugoti. Šiomis teisinėmis priemonėmis ieškovas nesinaudojo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis daiktinėmis teisės normomis, ginančiomis daikto savininko nuosavybės teisę nuo pažeidimo, neturėjo teisinio pagrindo patenkinti ieškinio. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Tenkinus kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Byloje nepateikta duomenų apie kasatorių turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos nepriteisiamos. Kasacinis teismas priteisia valstybės naudai iš ieškovo UAB „Intractus“ išlaidas už S. E. G. ir O. G. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą kasaciniame procese surašant kasacinį skundą, kurios pagal Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. sausio 14 d. pažymą Nr. 4.26.-TPI-18 yra 240 Lt (CPK 99 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis).

Kasaciniame teisme patirta 36,76 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus atsakovų kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 25 d. sprendimą ir palikti galioti Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Intractus“ (j. a. k. 302424698) valstybės naudai 240 (du šimtus keturiasdešimt) Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių kasaciniame teisme, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT24730001011239, įmokos kodas – 5630, AB „Swedbank“, paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Intractus“ (j. a. k. 302424698) 36,76 Lt (trisdešimt šešis litus 76 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Janina Stripeikienė