Administracinė byla Nr. AN2-47-354/2018
Teisminio proceso Nr. 4-70-3-01064-2017-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.4.7.; 16.9.7.; 21.11.9.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2018 m. kovo 7 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal G. M. atstovo advokato S. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 11 d. nutarties, kuria G. M. atstovo advokato S. Š. skundas netenkintas ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus vyresniojo specialisto G. G. 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 40ANN-120558672-17 paliktas nepakeistas,
n u s t a t ė:
G. M. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 40ANN-120558672-17 pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 423 straipsnio 2 dalį buvo nubaustas 150 Eur bauda ir jam skirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas (teisės vairuoti transporto priemones) 12 mėnesių už tai, jog 2017 m. rugsėjo 14 d. 7 val. 39 min., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį važiavo antrąją eismo juosta, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kai kitas automobilis, važiuodamas pirma eismo juosta, sustojo praleisti pėsčiojo, einančio pėsčiųjų perėja, ir jį kliudė. Eismo įvykio metu sužalotas pėsčiasis, kuriam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (specialisto išvada Nr. G 1258/2017(04).
Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 11 d. nutartimi G. M. atstovo advokato S. Š. skundas netenkintas ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus vyresniojo specialisto G. G. 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 40ANN-120558672-17 paliktas nepakeistas. Nutartyje konstatuota, kad G. M. paskirta administracinio poveikio priemonė nėra per griežta ir neproporcinga jo padarytam teisės pažeidimui, jo pavojingumui, todėl vyresniojo specialisto 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimu jis nubaustas pagrįstai ir teisėtai.
Apeliaciniu skundu G. M. atstovas advokatas S. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 11 d. nutartį ir priimti naują nutarimą – pareiškėjo G. M. 2017 m. gruodžio 3 d. skundą tenkinti visiškai. Tuo atveju, jei šio apeliacinio skundo pirmasis reikalavimas nebūtų patenkintas, prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 11 d. nutartį ir paskirti G. M. švelnesnę administracinę nuobaudą – 150 Eur dydžio piniginę baudą, netaikant administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo 12 mėnesių.
Teigia, kad teismas, nors ir nurodo, kad vertino šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą, tačiau visų bylai reikšmingų aplinkybių neįvertino ir nutartyje išskyrė tik byloje nustatytas G. M. nepalankias aplinkybes, visiškai nevertindamas byloje kilusių abejonių bei aplinkybių, vertintinų būtent jo naudai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo labiau formaliais pagrindais, nutartyje rėmėsi selektyviai parinkta, G. M. nepalankia bylos medžiaga, visiškai nepasisakė dėl pareiškėją teigiamai charakterizuojančių įrodymų ir neįvertino nukentėjusiojo byloje neatsargaus bei neatidaus elgesio eisme, neabejotinai turėjusio įtakos eismo įvykio atsiradimui ir administracinio nusižengimo padarymui.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iki galo neįvertino teismui pateiktos medžiagos, kadangi nepasisakė dėl paties eismo įvykio mechanizmo ir jo pobūdžio, pėsčiajam atsitrenkus į G. M. vairuoto automobilio dešinę galinę dalį, nevertino nukentėjusiojo veiksmų ir jų įtakos eismo įvykio kilimo mechanizmui bei administracinio nusižengimo padarymui, nors turėjo pareigą visapusiškai bei objektyviai įvertinti visus byloje esančius įrodymus.
Advokatas nesutinka su teismo teiginiais, kad G. M. padarytas nusižengimas nėra mažareikšmis ir yra laikomas labai pavojingu. Pažymi, jog vertinant padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumo laipsnį, turi būti išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Teismas privalėjo įvertinti ir pasisakyti dėl paties pėsčiojo neatsargumo, turėjusio įtakos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pažeidimo padarymui. Pažymi, kad tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog pranešėjas (nukentėjusysis) paaiškino, kad jam einant per perėją automobilis galiniu dešinės pusės ratu pervažiavo per koją. Pasak G. M. atstovo, remiantis šiuo pranešimu galima daryti išvadą, kad pėsčiajam einant per perėją administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens vairuojamas automobilis jau buvo užvažiavęs ant perėjos, kad pats pėsčiasis, eidamas tiesiai į automobilį, sudarė situaciją, lėmusią, kad jo koja buvo pervažiuota galiniu automobilio ratu. Atkreipia dėmesį į tai, kad, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo būtų nepraleidęs pėsčiojo šį iš anksto pastebėjus, ar šiam jau einant per pėsčiųjų perėją, tuomet nukentėjusįjį automobilis būtų kliudęs priekine dalimi. Advokato nuomone, pats nukentėjusysis, matydamas per perėją važiuojantį automobilį, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, kad išvengtų eismo įvykio. Svarbu tai, kad incidento metu pažeidėjas neturėjo galimybės pamatyti šį asmenį, kadangi pėsčiasis įėjo į perėją pažeidėjui faktiškai ją jau kertant, todėl pažeidėjas neturėjo objektyvių galimybių išvengti įvykio. Pažymi, kad G. M., būdamas sąžiningu piliečiu, atsižvelgdamas į tai, kad visgi kliudė pėsčiąjį, pripažino šį faktą ir savo kaltę dėl eismo įvykio bei to neginčijo. Tačiau vien ši aplinkybė, pasak advokato, pirmosios instancijos teismo ir institucijos neatleidžia nuo pareigos vertinti bei pasisakyti dėl visų byloje surinktų įrodymų ir jų viseto, visas galimas abejones vertinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą ir atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, turėjo pareigą pasisakyti dėl automobilio ir pėsčiojo kontakto pobūdžio bei spręsti, ar pats nukentėjusysis, dalyvaudamas eisme, buvo pakankamai atidus bei rūpestingas ir ar jis nepažeidė Kelių eismo taisyklių 48.4 punkte nurodyto reikalavimo, kuriuo remiantis, pėstiesiems draudžiama išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių. Teigia, kad vadovaujantis tuo, teismas galėjo turėti pagrindą pripažinti, kad būtent nukentėjusiojo veiksmai – rizikingas elgesys ir neatsargumas – lėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą, ir, taikant analogiją su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintomis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo galėjo ir turėjo būti pripažintos kaip lengvinančios G. M. atsakomybę.
Advokatas nesutinka su teismo nuomone, kad vien ta aplinkybė, jog dėl G. M. pažeidimo nekilo sunkių pasekmių, tai jo pavojingumo nemažina ir nesudaro pagrindo netaikyti administracinio poveikio priemonės. Pažymi, kad sunkios pasekmės yra vienas iš kriterijų, lemiančių išvadą dėl padaryto teisės pažeidimo pavojingumo. Todėl darydamas išvadą dėl G. M. padaryto teisės pažeidimo pavojingumo, teismas turėjo įvertinti, kad nukentėjusiajam nekilo jokių sunkių pasekmių, o ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo elgėsi atsakingai ir rūpestingai, liko įvykio vietoje ir padėjo policijos pareigūnams išsiaiškinti įvykio aplinkybes, dėl paties įvykio labai gailėjosi.
Gynėjo teigimu, nepagrįstais laikytini ir pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl to, kad G. M., žinodamas jog teisė vairuoti transporto priemones jam yra būtina dėl darbo pobūdžio, turi būti pats suinteresuotas nedaryti tokių nusižengimų, kurie galėtų lemti šios teisės netekimą. Pažymi, kad byloje nustatyta, jog G. M. darbo pobūdis susijęs išimtinai tik su vairavimu, todėl tokiam asmeniui statistiškai padidėja tikimybė padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimus, kadangi jis kelyje praleidžia gerokai daugiau laiko, nei kitas asmuo, dirbantis kitokio pobūdžio darbą. Be to, gynėjo teigimu, administracinio teisės pažeidimo padarymą iš dalies lėmė ir rizikingas paties nukentėjusiojo asmens elgesys, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių 48.4 punkto reikalavimus, todėl konstatuoti, kad tai yra vienpusė G. M. kaltė būtų neteisinga.
Advokatas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad vertindamas, ar paskirta administracinio poveikio priemonė nėra per griežta ir neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, teismas rėmėsi ankstesniais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pažeidimais. Mano, kad tokie teismo veiksmai pažeidžia non bis in idem principą, kuriuo remiantis niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą patį teisės pažeidimą. Pažymi, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo už anksčiau padarytus administracinius teisės pažeidimus visas baudas yra sumokėjęs. Taigi atsakomybė už šiuos pažeidimus jam jau buvo pritaikyta, kas savaime reiškia, jog motyvuoti specialiosios teisės vairuoti transporto priemonės atėmimą remiantis anksčiau padarytais teisės pažeidimais yra neteisėta ir neteisinga. Pažymi ir tai, kad už chuliganišką vairavimą G. M. baustas buvo 2014 metų sausio mėnesį, todėl vertinti šį teisės pažeidimą kaip pagrindą taikyti administracinio poveikio priemones šiuo laiku, praėjus net keturiems metams nuo pažeidimo, yra nesąžininga. Advokato nuomone, vykdydamas teisingumą teismas turėtų analizuoti kiekvieną pažeidimą atskirai, įvertinti jo padarymo aplinkybes, todėl tai, kad G. M. anksčiau buvo padaręs administracinius teisės pažeidimus, neturėtų būti pagrindas išvadai, jog dėl šių pažeidimų jis nesigaili ar kad ateityje tokius pažeidimus darys. Priešingai, G. M. stengiasi būti saugaus eismo dalyviu, nedaryti administracinių teisės pažeidimų, juo labiau, kad vairavimas yra jo darbo dalis. Be to, pasisakydamas dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybės, gynėjo nuomone, teismas turėjo įvertinti, kad eismo įvykio metu galiojančių tos pačios rūšies administracinių nuobaudų G. M. neturėjo, kad paskirtos nuobaudos iš esmės reikštų pareiškėjo įmonės veiklos sustabdymą, kas lemtų ne tik galimą jos bankrotą, bet ir apribotų pareiškėjo galimybes rūpintis mažamete savo dukra, šeima. Nurodo, kad G. M. paskirta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas – yra neproporcinga ir neteisinga administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu, tuo remiantis teismo nutartis turėtų būti panaikinta.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyrius prašo G. M. atstovo advokato S. Š. apeliacinio skundo netenkinti, nes mano, jog apeliacinio skundo reikalavimai yra nepagrįsti.
Apeliacinis skundas atmetamas
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas nesutinka su teismo išvadomis dėl G. M. paskirtos administracinio poveikio priemonės, t. y. specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo, pagrįstumo, teigdamas, kad apylinkės teismas neįvertino nukentėjusiojo neatsargaus bei neatidaus elgesio eisme, kas neabejotinai turėjo įtakos eismo įvykio atsiradimui ir administracinio nusižengimo padarymui.
Pažymima, kad Kelių eismo taisyklių 9 punkte nustatyta, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Kelių eismo taisyklių 31 punkte nustatyta, jog, jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Jeigu prieš pėsčiųjų perėją transporto priemonė sulėtino greitį, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Šių pareigų vairuotojas privalo besąlygiškai laikytis ir negali teisintis, kaip nagrinėjamu atveju teigiama apeliaciniame skunde, kad pats pėsčiasis eidamas tiesiai į automobilį sudarė situaciją, lėmusią, jog jo koja buvo pervažiuota galinio automobilio ratu, jog pats nukentėjusysis, matydamas per perėją važiuojantį automobilį, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, kad išvengtų eismo įvykio. Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo sulėtinti greitį, būti itin dėmesingas ir atsargus, o matydamas, kad pirmojoje eismo juostoje važiavęs automobilis sustojo prieš pėsčiųjų perėją, privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, to G. M. nagrinėjamu atveju nepadarė. Taigi, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad būtent nukentėjusiojo veiksmai – rizikingas elgesys ir neatsargumas – lėmė administracinio nusižengimo padarymą.
Sprendžiant dėl G. M. paskirtos administracinio poveikio priemonės paskyrimo pagrįstumo, apygardos teismo nuomone, apylinkės teismas, įvertinęs visas šios poveikio priemonės skyrimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad G. M. paskirta administracinio poveikio priemonė nėra per griežta ir neproporcinga jo padarytam teisės pažeidimui, jo pavojingumui.
Tai, kad dėl G. M. padaryto nusižengimo nekilo sunkių pasekmių, jo pavojingumo nemažina ir nesudaro pagrindo netaikyti administracinio poveikio priemonės. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo netaikymo nelemia ir skunde nurodytos aplinkybės, kad G. M. nusižengimo neneigė, elgėsi atsakingai ir rūpestingai, liko įvykio vietoje ir padėjo policijos pareigūnams išsiaiškinti įvykio aplinkybes bei dėl paties įvykio labai gailėjosi. Pastebėtina, kad paminėtos aplinkybės nuobaudos individualizavimo procese buvo įvertintos paskiriant G. M. teisės vairuoti transporto priemones atėmimą minimaliam sankcijoje numatytam terminui. Šios aplinkybės taip pat buvo įvertintos ir skundžiamoje nutartyje pasisakant dėl G. M. paskirtos administracinio poveikio priemonės paskyrimo pagrįstumo.
Sprendžiant dėl G. M. paskirtos administracinio poveikio priemonės paskyrimo pagrįstumo apylinkės teismas vertino ir kitas pažeidėją charakterizuojančias aplinkybes, t. y. jo ankstesnius nusižengimus. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas ankstesnius pažeidimus vertina tik kaip pažeidėjo asmenybę charakterizuojančią medžiagą. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad G. M. ne kartą yra baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, turi galiojančių nuobaudų, nors nėra padaręs analogiškų pažeidimų, už kurį nubaustas nagrinėjamoje byloje, tačiau įvertinus jo padarytų nusižengimų skaičių, akivaizdu, kad pažeidėjas nėra itin teigiama asmenybė. Šiuo atveju aktualu tai, kad pažeidėjas sistemingai daro nusižengimus ir tai rodo asmens polinkį nepaisyti Kelių eismo taisyklių. Nors kai kurie anksčiau G. M. padaryti nusižengimai vertintini kaip mažiau pavojingi, tačiau tai nekeičia situacijos dėl jo asmenybės vertinimo.
Nors apeliaciniame skunde akcentuojama į tai, kad G. M. darbo pobūdis susijęs su vairavimu, jog paskirta administracinio poveikio priemonė iš esmės reikštų jo įmonės veiklos sustabdymą, galimą įmonės bankrotą, apribotų galimybę rūpintis mažamete dukra, šeima, tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, šios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis. Asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones yra būtina dėl darbo pobūdžio, turi būti pats suinteresuotas nedaryti tokių nusižengimų, kurie galėtų lemti šios specialios teisės netekimą. G. M., žinodamas, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra būtina, šia specialia teise naudojosi neatsakingai, todėl jo patiriami nepatogumai šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste yra adekvatūs padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikytini asmens teises suvaržančiais labiau, negu tai būtina administracinio poveikio priemonės tikslams – tiek nubaudimo, tiek prevenciniams – užtikrinti. Šias paminėtas aplinkybes apylinkės teismas tinkamai įvertino, jokių kitų naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos apylinkės teismui ir kurios galėtų būti pripažįstamos pagrindu švelninti taikytiną atsakomybę, apeliaciniame skunde nėra nurodyta. Tokių aplinkybių nenustatė ir aukštesnysis teismas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad apylinkės teismas, atmesdamas G. M. atstovo advokato S. Š. skundą panaikinti institucijos nutarimo dalį dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, įstatymo nuostatų nepažeidė, išsamiai ir motyvuotai įvertino byloje esančią medžiagą ir pareiškėjo skundo argumentus. Taigi, skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 11 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir panaikinti ar keisti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir G. M. atstovo advokato S. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.
Teisėja Nijolė Matuzevičienė
