Baudžiamoji byla Nr. 2K-6/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.27.1.; 2.1.2.9.; 2.1.2.12. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. sausio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Josifo Tomaševičiaus, pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį (pasipriešinimas G. L.) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 286 straipsnį (pasipriešinimas G. V.) laisvės atėmimu dvejiems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir skirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis skundžiamu nuosprendžiu paskirtoji bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 21 d. nuosprendžiu skirta neatlikta bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir vienam mėnesiui.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nutartis, kuria nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
R. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 2 d., apie 16.22 val., atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas (duomenys neskelbtini) kiemelyje, turėdamas tikslą sutrukdyti valstybės tarnautojui atlikti savo pareigas, susijusias su draudžiamų daiktų permetimu į pataisos namų teritoriją, tyčia ranka sudavė vieną kartą (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) prižiūrėtojui G. L., t. y. valstybės tarnautojui, per dešinę ranką bei, apglėbdamas rankomis jėga prieš šio valią laikydamas ir taip trukdydamas paimti G. L. į pataisos namų teritoriją neteisėtai permestą paketą su draudžiamais daiktais, sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojui. Be to, jis nuteistas už tai, kad, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, po pasipriešinimo valstybės tarnautojui toje pačioje vietoje, turėdamas tikslą išvengti už drausmės pažeidimą pasodinimo į baudos izoliatorių, pasipriešino (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) vyresniajam G. V., t. y. valstybės tarnautojui, tyčia pastūmė G. V., dėl to šis dešine koja atsimušė į metalinių durų staktą, taip padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojui.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas). Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, o taip pat pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies nuostata. Jo nuomone, kaltė neįrodyta, teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Prokuroras ikiteisminio tyrimo metu neatskleidė nusikalstamos veikos (BPK 2 straipsnis) ir iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų neišreikalavo filmuotos medžiagos apie įvykį. Pirmosios instancijos teismas taip pat neišreikalavo filmuotos medžiagos, kurią, jo nuomone, ištyrus buvo galima nustatyti, kad jis nesipriešino pareigūnams, jo veikoje nusikaltimo sudėties požymių nebuvo. Kasatorius nurodo, kad teismai neužtikrino lygių teisių aktyviai dalyvauti nagrinėjant bylą, neištyrė filmuotos medžiagos, neiškvietė bei neapklausė jo liudytojų, pažeidė jo teisę į lygybę įstatymui ir teisę į gynybą, rungimosi principą, rėmėsi tik kaltinančiais įrodymais, suvaržydami teises į teisinančius įrodymus (BPK 7 straipsnio 2 dalis, 6 straipsnio 2, 3 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 3 dalies d punktas). Kasatorius taip pat akcentuoja BK 2 straipsnio 6 dalies pažeidimą; nurodo, kad teismai neteisėtai paskyrė dvi bausmes pagal tęstinį epizodą už vieną veiką. Jo nuomone, vienos padarytos veikos kvalifikavimas pagal BK 286 straipsnį, skiriant vieną bausmę, ją subendrinant su ankstesnio nuosprendžio neatlikta bausme, būtų teisinga sankcija.
Kasatorius skunde prašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo BPK 381 straipsnio tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti: ar teismai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, 109 straipsnio 3 dalies nuostatų, pažeisdami BPK 78 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 1 dalį, ar teisėtai teismai elgėsi nekviesdami liudytojų ir neištirdami filmuotos medžiagos.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo R. M. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras teigia, kad teismų išvados, jog R. M. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, yra teisingos; nurodo, kad teismai visapusiškai įvertino nukentėjusiųjų G. L., G. V., liudytojo R. S. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą bei kitą rašytinę bylos medžiagą. Prokuroras pažymi, kad įrodymai buvo gauti teisėtu būdu, o nuteistojo R. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, nes nusikaltimai įvykdyti įgyvendinant du atskirus savarankiškus sumanymus. Tenkinti nuteistojo prašymą ir kvalifikuoti padarytas veikas kaip tęstinį nusikaltimą, nėra pagrindo. Prokuroras nurodo, kad nuteistojo prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmestinas, nes šis teismas nevertina teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumo.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kasatorius R. M. skunde iškelia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų, baudžiamojo proceso normų pažeidimus, jo manymu, susietus su kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimu. Kasatoriaus nuomone, teismai neužtikrino lygių teisių aktyviai dalyvauti procese ir neapklausę gynybos liudytojų pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, pagal kurį kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „d“ punkte nustatyta, jog kaltinamasis turi teisę į tai, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Šis punktas teisę spręsti klausimą, ar tikslinga iškviesti tam tikrus liudytojus, pirmiausia palieka nacionaliniams teismams. Jame nėra nuostatos, kad būtina iškviesti ir apklausti absoliučiai visus ar kiekvieną iš kaltinamojo ar jo gynėjo nurodytų liudytojų. Nėra ir taisyklių, reglamentuojančių, kaip vertinti tokių liudytojų parodymus jų teisingumo aspektu (Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje). Svarbu tai, kad būtų užtikrinta proceso šalių lygybė liudytojų apklausose, kad kaltinamasis neatsidurtų nepalankioje padėtyje palyginus su kaltinimu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Popov v. Rusia, no. 26853/04, judgment of 13 July 2006, & 176-177). Ši konvencinė nuostata iš esmės įgyvendinama kompetentingam nacionaliniam teismui motyvuotai įvertinus būtinybę apklausti atitinkamą gynybos liudytoją ir, jeigu reikia, tokią apklausą atliekant. Konvencijos 6 straipsnio nuostatos apie asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tarp jų ir kaltinamojo teisę apklausti gynybos liudytojus, detalizuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (BPK 7 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, 270 straipsnio 1 dalis). Šių teisių užtikrinimą garantuoja BPK 45, 268, 292 straipsniai. BPK 324 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenys, atvykę į apeliacinės instancijos teismo posėdį, gali prašyti, kad teismas pakviestų į posėdį liudytojus, specialistus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą. Dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. M., paduodamas apeliacinį skundą, prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus, neapklaustus pirmosios instancijos teismo posėdyje, t. y. T. Ž. ir L. R. To paties (tik praplėsdamas liudytojų sąrašą) apeliantas prašė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškinęs kodėl yra svarbu išklausyti atitinkamus liudytojus (b. l. 180). Teismas, atmesdamas prašymą, svarių argumentų nenurodė, o tik apsiribojo teiginiu, kad apeliantas turėjo teisę apklausti liudytojus ikiteisminio tyrimo metu ir prašomi apklausti liudytojai gali būti nuteistojo įtakoti (b. l. 180). Kolegijos nuomone, tokia nepakankamai motyvuota, procesiškai ydinga apeliacinės instancijos teismo nutartimi nebuvo tinkamai išspręstas nuteistojo (apelianto) prašymas apklausti gynybos liudytojus. Pirma, rungtyniškai vykstančiame teismo procese galimybė naudotis įstatyme numatytomis procesinėmis teisėmis kaltinamąjį, kaip ir įtariamąjį, įgalina būti aktyviu proceso subjektu (BPK 7, 21, 22 straipsniai). Baudžiamojo proceso įstatymas ne tik nustato priemones ir būdus, kuriais ginamasi nuo įtarimo ir kaltinimo, bet ir nustato teisėsaugos institucijų, teismo pareigą užtikrinti galimybę šiomis teisėmis pasinaudoti (BPK 10 straipsnis). Taigi kasatoriui ikiteisminio tyrimo metu nepasinaudojus teise pareikšti prašymus apklausti liudytojus, tokia teisė išliko bylą nagrinėjant teisme. Priešingai negu nurodyta apeliacinės instancijos teismo protokolinėje nutartyje, šią teisę kaltinamajam (nuteistajam) garantuoja baudžiamojo proceso įstatymas. Antra, siekiant užtikrinti išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, kad teismas nagrinėdamas bylą turi tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, neapklausęs gynybos liudytojų ir tiesiogiai neištyręs jų parodymų apeliacinės instancijos teismas negalėjo daryti išvados, jog apelianto prašomi apklausti liudytojai gali būti įtakoti duoti šališkus parodymus. Tai tik teismo išankstinė nuomonė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, šioje byloje motyvuotai neišsprendus nuteistojo R. M. prašymo apklausti gynybos liudytojus, buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą, įtvirtintą BPK 10, 45 straipsniuose, 44 straipsnio 7 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 324 straipsnio 2 dalyje. Toks nurodytų BPK normų pažeidimas yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes dėl jo buvo pažeistos įstatymo garantuotos nuteistojo teisės (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuteistojo R. M. kasacinio skundo argumentai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 286 straipsnis, 63 straipsnio 10 dalis), įrodymų vertinimo ir kt. šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje neanalizuojami, nes tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 daliai, kadangi, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jie gali būti bylos nagrinėjimo dalykas. Bet kokie motyvai dėl kitų kasacinio skundo argumentų galėtų reikšti išankstinių išvadų nustatymą. Šioje nutartyje pasisakyta tik dėl tų argumentų, kuriais grindžiamas sprendimas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
Kasatoriaus R. M. skunde išreikštas prašymas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreipimosi BPK 381 straipsnio tvarka į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Šiame prašyme remiantis kasacinio skundo argumentais prašoma ištirti, ar teismai nekviesdami liudytojų bei neištirdami filmuotos medžiagos, teisėtai elgėsi ir nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, 109 straipsnio 3 dalies nuostatų. Nuteistojo prašymas netenkintinas. Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis), bet netikrina ir nevertina bendros kompetencijos teismų procesinių sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo. Teismų procesinių sprendimų teisėtumo klausimai sprendžiami nagrinėjant baudžiamąsias bylas apeliacine ir kasacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Josifas Tomaševičius
Benediktas Stakauskas
