Dėl akto pripažinimo negaliojančiu, pastatų teisinės registracijos panaikinimo, pastatų grąžinimo valstybei ir kita

Civilinė byla Nr. 2A-634/2012

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4; 21.6; 24.1; 30.1; 30.7; 41

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant ieškovo Mažesniųjų brolių konventualų ordino vienuolyno atstovui advokatui Viliui Bernatoniui,

ieškovo LR Vyriausybės atstovei J. B.,

atsakovų UAB „Pranciškonų rūmai“ ir Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos atstovui advokatui Albertui Šekštelo,

atsakovo VĮ Registrų centras atstovui A. M.,

trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovei A. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pranciškonų rūmai“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-209-450/2011 pagal ieškovų Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Pranciškonų rūmai“, Valstybės įmonei Registrų centrui, Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociacijai dėl akto pripažinimo negaliojančiu, pastatų teisinės registracijos panaikinimo, pastatų grąžinimo valstybei ir kita. Tretieji asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Vilniaus arkivyskupija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Pranciškonų rūmai“, VĮ Registrų centrui, Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociacijai, ir, ieškinį patikslinęs, prašė:

1) pripažinti negaliojančiu 1991 m. liepos 11 d. aktą, kuriuo Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija perdavė UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ pastatus, esančius Trakų g. 9/Pranciškonų g. 1, Vilniuje (ankstesnis adresas Trakų g. 9/1; Kėdainių g. 8/4; Pranciškonų g. 3/6, Vilniuje);

2) panaikinti pastatų, kurių unikalūs Nr. 1094-0302-3020; 1001-8000-4041; 1001-8000-4063; 1001-8000-4074; 1001-8000-4085, esančių Trakų g. 9/Pranciškonų g. 1, Vilniuje, 1994 m. gegužės 6 d. teisinę registraciją, pastato - bokšto-varpinės (unikalus numeris 4400-03610-5464) 2004 m. birželio 15 d. teisinę registraciją UAB „Pranciškonų rūmai“ vardu, išreikalaujant ginčo pastatus iš UAB „Pranciškonų rūmai“ ir grąžinti juos Lietuvos valstybei;

3) atnaujinti senaties terminą,

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordinas (toliau tekste - Ordinas) yra tradicinė Romos katalikų religinė bendruomenė, toks jo statusas pripažintas ir Lietuvoje. Iki 1940 metų liepos 21 d. Ordinas veikė Lietuvoje, visas jo turtas buvo nusavintas (nacionalizuotas). Pastatai, dėl kurių teisinės registracijos panaikinimo kreipiamasi į teismą, yra dalis statinių, sudarančių vieningą vienuolyno kompleksą Trakų g. 9/Pranciškonų g. 1, Vilniuje. Dalis vienuolyno komplekso pastatų – bažnyčia, koplyčia ir pastatai, esantys Pranciškonų g. 4, Vilniuje, jau sugrąžinti Ordinui. Visi XV amžiuje pastatyto vienuolyno pastatai istoriškai priklausė Ordinui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama 1990 m. birželio 12 d. Katalikų bažnyčios Lietuvoje restitucijos akto 2 punktą, taip pat vykdydama 1990 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, 1992 m. gruodžio 3 d. priėmė potvarkį Nr. 1183p, kuriuo Vilniaus miesto valdybą nustatyta tvarka įpareigojo grąžinti iki 1993 m. kovo 1 d. Vilniaus arkivyskupijai pranciškonų vienuolyno pastatus. Kaip matyti iš 1990 m. vasario 14 d. įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ 3 punkto nuostatos, įstatymo leidėjo tikslas buvo sudaryti sąlygas grąžinti religinėms organizacijoms nusavintą jų turtą natūra, o tam nepavykus, kompensuoti turtą kitomis priemonėmis. Šis tikslas atsispinti ir šį įstatymą pakeitusiame 1995 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatyme. 1990 m. vasario 14 d. įstatymas buvo privalomas ir atsakovui Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai (toliau – LMTDA), kurios žinioje tuo metu buvo valstybei nuosavybės teise priklausantys Pranciškonų vienuolyno pastatai. LMTDA valdyba 1992 m. vasario 18 d. priėmė nutarimą Nr. 8-3 „Dėl LMTDA „Mokslo ir technikos rūmų“ pastato perdavimo Lietuvos Katalikų bažnyčiai“, kuriuo ji pavedė asociacijos pirmininkui P. Tvarijonavičiui suderinti su Vilniaus arkivyskupija vienuolyno pastatų likutinės vertės perdavimo galimybes abiem pusėm priimtinu būdu. Vilniaus arkivyskupijai ir Pranciškonų Ordinui vienintelis priimtinas būdas buvo pastatų grąžinimas natūra. Nepaisant to, vėliau vienuolyno pastatai, kurie turėjo būti grąžinti Ordinui, buvo įregistruoti kaip LMTDA įsteigtos bendrovės UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ nuosavybė. Anot ieškovo, teisę į ginčo pastatų nuosavybės teisės atkūrimą jis įgijo dar pagal 1990 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, o vėliau – ir pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą. Ieškovo vertinimu, atsakovų pateiktas 1991 m. gruodžio 31 d. registracijos pažymėjimas, iš kurio turinio galima manyti, jog ginčo pastatai priklausė LMTDA nuosavybės teise, prieštarauja VĮ Registrų centro 2003 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 2018/10-6842, 2005 m. sausio 3 d. rašte Nr. S-96 nurodytai informacijai, jog LMTDA nuosavybės teisės į ginčo pastatus nebuvo įregistruotos. Pasak ieškovo, pats pažymėjimas, kaip ir teisinė registracija, nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Pagal LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ patvirtintos teisinio registravimo instrukcijos 14 punktą, registracijos pažymėjimas išduodamas įregistravus pastatą, statinį arba butą. Tokia teisinė registracija atliekama savininko pateiktų nuosavybės teisę į registruojamus pastatus, statinius ir butus patvirtinančių dokumentų pagrindu. Pasak ieškovo, pagal Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos direktoriaus 1991 m. rugpjūčio 21 d. patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 15.4 punktą, atliekant teisinę registraciją, valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro viršininko įsakymu paskirta komisija privalėjo surašyti išvadą. Kaip matyti iš byloje esančio VĮ Registrų centro 2005 m. kovo 7 d. rašto Nr.S-6338, tokia išvada nebuvo surašyta ir nėra jokių duomenų ir apie komisijos sudarymą, taip pat dokumentų, kurie patvirtintų LMTDA nuosavybės teisę į ginčo pastatus, nėra duomenų, patvirtinančių, jog prieš išduodant 1991 m. gruodžio 31 d. registracijos pažymėjimą, buvo pateikti inventorizavimo, projektavimo dokumentai. Todėl darytina išvada, kad pastatų teisinė registracija LMTDA vardu nebuvo atlikta, todėl nėra objekto į kurį galima būtų nukreipti papildomą ieškinio reikalavimą dėl teisinės registracijos panaikinimo. Ieškovas taip pat nurodė, kad pažymėjime nurodytas teisinis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra 1986 m. gegužės 7 d. potvarkis Nr. l76p, tačiau šiuo potvarkiu buvo perduota tik dalis ginčo pastatų (1 685,86 kv. m.). Kita dalis buvo perduota anksčiau - 1984 m. gegužės 31 d. potvarkiu Nr. l99p. Be to, šiais potvarkiais turtas buvo perduotas Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų Tarybai Mokslinių techninių draugijų Lietuvos respublikinės Tarybos patalpoms ir jos Technikos namams įrengti. Toks potvarkio turinys patvirtina, kad turtas perduotas ne nuosavybės teise, o patikėjimo teise. Faktą, kad Lietuvos Mokslo ir Technikos draugijų asociacija negalėjo įgyti nuosavybės teisės, anot ieškovo, patvirtina ir 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d. ir 1989 m. liepos 18 d. priėmimo perdavimo aktų, kuriuose nurodyta, kad ginčo pastatai perduodami į balansą, turinys. Potvarkių ir priėmimo perdavimo aktų turinys leidžia daryti išvadą, kad potvarkiais vienašališkai buvo disponuojama valstybės turtu operatyviojo tvarkymo teise (patikėjimo teise), jį perduodant iš vienos organizacijos kitai, o šios priėmimo perdavimo aktais įformino turto perdavimą iš vienos įmonės apskaitos (balanso) į kitos apskaitą (balansą).

Ieškovas taip pat nurodė, kad VĮ Registrų centro 1994 m. gegužės 6 d. atliktoje ginčo pastatų teisinės registracijos išvadoje, kurioje išvardinti atliekant teisinę registraciją vertinti dokumentai: 1) Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1984 m. gegužės 31d. potvarkis Nr. l99p; 2) Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1986 m. gegužės 7 d. potvarkis Nr. l76p; 3) Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociacijos 1991 m. liepos 10 d. potvarkis Nr. 53; 4) Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociacijos ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 11 d. aktas; 5) UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 2 d. įsteigimo sutartis; 6) UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. rugpjūčio 19 d. įregistravimo pažymėjimas, lyginant su prie pradinio ieškinio pateiktais duomenimis iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, papildomai yra nurodytas 1991 m. liepos 11 d. aktas, kuriuo LMTDA ginčo pastatus perdavė UAB „Mokslo ir technikos rūmai“, taip pat Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1984 m. gegužės 31 d. potvarkis Nr. l99p ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkis Nr. l76p. Tuo tarpu pastatų teisinės registracijos juridiniu pagrindu registre nurodytų 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d. ir 1989 m. liepos 18 d. priėmimo perdavimo aktų teisinę registraciją atlikęs Vilniaus TVIPP biuras nevertino. Vertinant teisinės registracijos teisėtumą, esminę reikšmę, anot ieškovo, turi aukščiau minėtų dokumentų teisinis įvertinimas - ar tuo metu LMTDA balanse buvę ir Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausę pastatai buvo perduoti UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ nuosavybėn. Ieškovo vertinimu, UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ steigimo sutartis yra ne nekilnojamojo turto perleidimo, o tik juridinio asmens steigimo aktas. Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociacijos ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 11 d. aktas taip pat negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, nes perdavimo metu asociacija neturėjo nuosavybės teisės į perduodamus pastatus. Šie pastatai priklausė valstybei ir dėl to, kad jie nebuvo įtraukti į privatizavimo programas (1991 m. vasario 28 d. LR Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 7 str.). Anot ieškovo, Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociacijos ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 11 d. aktas prieštarauja 1991 m. vasario 28 d. LR Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 14 straipsnio nuostatoms, todėl, remiantis akto sudarymo metu galiojusiu CK 47 straipsniu, šis aktas yra negaliojantis kaip niekinis sandoris. Kadangi pastatų, kurių unikalūs numeriai 1094- 0302-3020; 1001-8000-4041; 1001-8000-4063; 1001-8000-4074; 1001-8000-4085, esančių Trakų g. 9/Pranciškonų g.1, Vilniuje, teisinė registracija atlikta nesilaikant LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297,,Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo” 8 ir 9 punktų, pasak ieškovo, ji laikytina neteisėta ir naikintina. Ginčo pastatai nuosavybės teise niekada nepriklausė atsakovui LMTDA, todėl panaikinus pastatų teisinę registraciją, jų savininke vėl turi būti Lietuvos valstybė. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad išreikalaujant pastatus, UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ negali būti laikoma sąžininga įgijėja (CK 6.96 str.), nes ją įsteigė atsakovas LMTDA, kuris buvo vienintelis UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ akcininkas, perduodant ginčo pastatus pagal 1991 m. liepos 11 d. aktą. Todėl UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ žinojo apie tai, kad ginčo pastatai negali būti perduoti į UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ kapitalą, nes į perduodamus pastatus atkuriamos nuosavybės teisės.

Ieškovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė patikslintu ieškiniu palaikė ieškovo Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno patikslinto ieškinio reikalavimus ir jame nurodytus teisinius argumentus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu atnaujino ieškovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei ieškinio senaties terminą ir ieškovų Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinį atsakovams Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai, UAB „Pranciškonų rūmai“, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems asmenims Vilniaus arkivyskupijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai patenkino iš dalies:

Pripažino negaliojančiu 1991 m. liepos 11 d. aktą, kuriuo Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija perdavė UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ pastatus, esančius Trakų g. 9/Pranciškonų g. 1, Vilniuje (buvo Trakų g. 9/1; Kėdainių g. 8/4; Pranciškonų g. 3/6, Vilniuje);

Nusprendė taikyti vindikaciją, išreikalaujant pastatus iš UAB „Pranciškonų vienuolyno“ ir grąžinant dalies vienuolyno, esančio Trakų g. 9/Pranciškonų g. 1, Vilniuje, pastatus (unikalūs numeriai 1094-0302-3020; 1001-8000-4041; 1001-8000-4063; 1001-8000-4074; 1001-8000-4085;) Lietuvos valstybei;

Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2006 m. liepos 13 d. sutartį, sudarytą tarp UAB „Mokslo rūmai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (notarinio registro Nr. SN-3689), kuria buvo neatlygintinai perleista Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn bokštas-varpinė, kurio unikalus Nr. 4400-0310-5464, esantis Trakų g. 9/Pranciškonų g. 1, Vilniuje;

Nusprendė taikyti vindikaciją, išreikalaujant pastatą iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir grąžinant bokštą-varpinę, kurio unikalus Nr. 4400-0310-5464, esančią Trakų g. 9/Pranciškonų g. 1, Vilniuje, Lietuvos valstybei;

Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

Teismas priteisė ieškovui Mažesniųjų brolių Konventualų (Pranciškonų) ordino vienuolynui iš atsakovų Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos ir UAB „Pranciškonų rūmai“ lygiomis dalimis 35 857,70 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisė iš atsakovų Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos ir UAB „Pranciškonų rūmai“ lygiomis dalimis 15 385,35 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismo vertinimu, LTSR Ministrų taryba 1984 m. gegužės 31 d. potvarkiu Nr. 199p ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 176p neišreiškė valios perduoti ginčo pastatus nuosavybės teise, turtas buvo perduotas patikėjimo (operatyviojo tvarkymo) teise, o operatyviojo tvarkymo teisė jos turėtojui nuosavybės teisės į operatyviai tvarkomą daiktą nesukuria. Anot teismo, faktas, kad valstybės turtas yra įrašytas į valstybinės organizacijos balansą, nuosavybės teisės nesukuria, nes tokį turtą laikyti konkrečios organizacijos apskaitoje įpareigoja valstybė. Tokias aplinkybes, pasak teismo, patvirtina ir Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai perduoto turto 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d. ir 1989 m. liepos 18 d. priėmimo-perdavimo aktai. Šių aktų turinio pagrindu teismas padarė išvadą, kad potvarkiais vienašališkai buvo disponuojama valstybės turtu, operatyviojo tvarkymo teise jį perduodant iš vienos organizacijos kitai. Atsakovo Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos argumentą, jog 1989 m. gegužės 18 d. LTSR Aukščiausiajai Tarybai priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų,“ atsakovui atsirado nuosavybės teisė į ginčo pastatus, teismas atmetė, nurodęs, kad turtas buvo perduotas patikėjimo teise konkrečiam tikslui ir šio įstatymo priėmimas pats savaime nesukuria visuomeninei organizacijai nuosavybės teisės į jos perimtą turtą. Teismas nurodė, kad LMTDA nebuvo įregistravusi nuosavybės teisės į pastatus Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarime Nr. 2 „Dėl Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ nustatyta tvarka. Anot teismo, registruodami pastatus, tarpmiestiniai techninės inventorizacijos biurai privalėjo patikrinti, kaip atsirado nuosavybės teisė į pastatus ir ar jie teisėtai perduodami įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir asmenims, patikrinti ar teisingai įforminti dokumentai, patvirtinantys šią teisę. Aplinkybė, kad vienas juridinis asmuo perdavė kitam pastatus „į balansą“, o minėtas perdavimas nebuvo registruotas, pasak teismo, patvirtina, kad valstybė pastatus perdavė MTKD operatyvinio tvarkymo teise. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisė į ginčo pastatus nebuvo perregistruota nei Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos, nei MTKD vardu. Tuo tarpu galiojusio 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis numatė, kad sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, kai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu.

Teismas atmetė atsakovų argumentą, jog nuosavybės teisę į ginčo pastatus LTSR Ministrų taryba perdavė kaip turto pagerinimą, nurodęs, kad toks nuosavybės teisės įgijimo būdas tuo metu galiojusiose teisės normose nebuvo numatytas. Teismo vertinimu, pastatų perdavimas visuomeninei organizacijai dėl itin prastos jų būklės nepatvirtina pačios nuosavybės teisės perdavimo, tuo labiau, kad LTSR (laikotarpis nuo 1984 iki 1986 m.) lėšos, skirtos visuomeninėms organizacijoms, nebuvo privačios. Teismas sutiko su ieškovų teiginiu, kad pastatų perdavimas MTKD nuosavybėn buvo neįmanomas ir dėl to, kad pagal 1963 m. sausio 21 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutarimą Nr. 46 „Dėl Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1961 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 511 dalinio pakeitimo“ pastatai buvo priskirti architektūriniams paminklams, kurie pagal LTSR Ministrų Tarybos 1949 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 184 patvirtintus Kultūros paminklų apsaugos nuostatus buvo visos liaudies turtas ir valstybės saugomi, todėl negalėjo būti perduoti tretiesiems asmenims dėl savo visuomeninės reikšmės. Atsižvelgęs į tai, kad pagal 1977 m. gruodžio 22 d. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymo 20 straipsnio reglamentavimą, istorijos ir kultūros paminklais buvo leidžiama naudotis valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms, taip pat organizacijoms ir asmenims moksliniams, kultūros ir švietimo, turistiniams ir kitokiems tikslams įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis, teismas konstatavo, jog ginčo pastatai Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimais galėjo būti perduoti kitam subjektui tik naudotis nurodytu tikslu, o ne perleista nuosavybės teisė.

Teismas pripažino, kad 1991 m. gruodžio 31 d. registracijos pažymėjimas, išduotas Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai ir patvirtinantis, jog dalis ginčo pastatų registruota Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos vardu, nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, nes pagal LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297,,Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos“ 14 punktą, jis išduodamas, įregistravus pastatą, statinį ar butą. Pagal šios instrukcijos 15.4 punktą, atliekant teisinę registraciją, valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro viršininko įsakymu paskirta komisija privalėjo surašyti išvadą, tačiau, kaip patvirtino VĮ Registrų centras, tokia išvada surašyta nebuvo. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir į tai, kad nėra pateikta dokumentų, kurie patvirtintų Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos nuosavybės teisę į ginčo pastatus ir jie būtų pateikti inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui, iki išduodant 1991 m. gruodžio 31 d. registracijos pažymėjimą, teismas padarė išvadą, jog pastatų teisinė registracija Asociacijos vardu nebuvo atlikta. Vertindamas 1994 m. gegužės 6 d. teisinės registracijos išvadoje nurodytus dokumentus, kurių pagrindu įregistruota ginčo patalpų nuosavybės teisė UAB „Pranciškonų rūmai“ vardu, teismas pažymėjo, jog Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1984 m. gegužės 31d. potvarkiu Nr. l99 p ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 176 p bei tolimesniais 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d. ir 1989 m. liepos 18 d. priėmimo-perdavimo aktais pastatai buvo perduoti ne atsakovams UAB „Pranciškonų rūmai“ ir LMTDA, kurie tuo metu dar neegzistavo kaip juridiniai asmenys, o MTKD Technikos namams. Teismas taip pat pažymėjo, jog priėmimo – perdavimo aktai taip pat negalėjo būti pagrindas įregistruoti nuosavybės teises, nes 1994 m. registravimo metu galiojusi Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija tokio dokumento, kuris patvirtintų nuosavybės teises, 8 punkte išvardintame sąraše nenumatė. Ginčijamu 1991 m. liepos 11 d. perdavimo aktu nėra patvirtintas nuosavybės teisės perėjimas iš vieno asmens kitam, nes Asociacija akto perdavimo metu neturėjo nuosavybės teisių į pastatus, todėl ir negalėjo tokiu turtu apmokėti akcijas (įnešti turtą kaip įnašą už akcijas). Aplinkybė, kad ginčo patalpos buvo apskaitomi MTKD, vėliau - LMTDA balanse, pasak teismo, tik patvirtina, kad minėti subjektai teisėtai (nes jiems buvo neatlygintinai perduota) naudojo valstybės turtą, tačiau nepatvirtina šių subjektų nuosavybės teisių į minėtus pastatus.

Teismas atmetė atsakovo Asociacijos argumentus, jog UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 2 d. steigimo sutartis yra ir akcijų pasirašymo sutartis, nurodęs, kad šia sutartimi šalys susitarė dėl galimo akcijų įsigijimo ir apmokėjimo ir ji patvirtina UAB „Pranciškonų rūmai“ įsteigimą bei akcininkų prievolę apmokėti akcijas. Tuo tarpu asociacija į naujos uždarosios akcinės bendrovės kapitalą galėjo įnešti tik nuosavybės teise valdomą turtą, todėl akcijų pasirašymo sutartis negali būti nuosavybės teisės perleidimo sutartimi. 1990 m. vasario 14 d. priėmus įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, tiek Asociacija, tiek ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“, žinodamos, jog ginčo pastatai istoriškai priklausė vienuolynui, pasirašydamos 1991 m. liepos 11 d. aktą taip pat turėjo žinoti įstatymo pagrindu išreikštą valstybės valią. Teismas pripažino, kad pagal savo formą UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ steigimo sutartis atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos reikalavimus, tačiau šio dokumento turinys nėra susijęs su konkretaus subjekto nuosavybės teisių į turtą atsiradimu. Teismas taip pat konstatavo, jog LMTDA 1991 m. liepos 10 d. potvarkis Nr. 53 taip pat neatitinka Instrukcijos nuostatų ir negali būti pagrindas nuosavybės teisėms į pastatus atsirasti. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad 1994 m. gegužės 6 d. Inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“, būdamas įpareigotas registruoti vienintelę daiktinę teisę – nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, vadovaudamasis registravimo metu galiojusios instrukcijos 8.3 p. redakcija, nepagrįstai pripažino, kad yra pagrindas įregistruoti UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ vardu nuosavybę į ginčo pastatus Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1984 m. gegužės 31 d. potvarkio Nr. l99 p ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkio Nr. l76 p, Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos 1991 m. liepos 10 d. potvarkio Nr. 53; 1991 m. liepos 11 d. akto; UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 2 d. steigimo sutarties ir įmonės registravimo pažymėjimo pagrindu, nes potvarkiuose, akte, sutartyje ir pažymėjime apie nuosavybės teisių perleidimą kalbama nebuvo. Atsižvelgęs į šią aplinkybę, teismas pripažino, kad teisinė registracija UAB,,Pranciškonų rūmai“ vardu buvo atlikta, neturint nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Duomenys, įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, teismine tvarka negali būti nuginčyti, nes priimant sprendimą dėl šių duomenų panaikinimo, teismai sprendžia teisės klausimus, bet neatlieka veiksmų už kitus subjektus. Todėl pripažinus negaliojančiais pagrindus, kuriais buvo atlikta teisinė registracija, registro tvarkytojas pats registre turi pakeisti duomenis.

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau paminėtas aplinkybes, 1991 m. liepos 11 d. aktą pripažino negaliojančiu CK 47 straipsnio (1964 m. redakcija) ir CK 1.78 straipsnio pagrindu. Atsižvelgęs į tai, jog visi kiti išvadoje registruojant turtą nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonėje nurodyti pagrindai negali būti laikomi nuosavybės teisę patvirtinančiais, valstybė nebuvo išreiškusi valios perduoti pastatus nuosavybėn, be to, specialiais įstatymais pastatai buvo pripažinti architektūros paminklais ir saugomi valstybės, teismas konstatavo, jog pripažinti juos negaliojančiais nėra pagrindo, nes jie negalėjo sukurti jokių teisių. Teismas pripažino, kad UAB „Pranciškonų rūmai“ neatlygintinai buvo įgijusi iš valstybės ginčo pastatus, kadangi Asociacija nuosavybės teisių į šiuos pastatus nebuvo įgijusi ir tokiu būdu šiuo turtu apmokėti akcijas neturėjo juridinio pagrindo. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nusprendė ginčo pastatus grąžinti valstybei, taikant vindikaciją.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2006 m. liepos 13 d. sutarties, kuria UAB „Mokslo rūmai“ (dabar UAB „Pranciškonų rūmai“) neatlygintinai perdavė nuosavybės teise pastatą-varpinę Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, pagrindu buvo įregistruota nuosavybės teisė į bokštą-varpinę Savivaldybės tarybos vardu, pripažino, jog tokiu būdu nuosavybės teisė Vilniaus savivaldybės tarybos vardu buvo įregistruota teisėtu pagrindu - notarinės sutarties pagrindu (CK 1.74 str.) ir šį turtą įgijo sąžiningai. Teisinė registracija, pasak teismo, nuosavybės teisių nesukuria, todėl ieškovų prašomos teisinės registracijos, atliktos 1994 m. gegužės 6 d. UAB „Pranciškonų rūmai“ vardu panaikinimas jokių teisinių pasekmių nesukeltų. VĮ Registrų centro 2006 m. rugpjūčio 7 d. pažymėjimo pagrindu teismas nustatė, kad UAB „Mokslo rūmai“ nuosavybės teisė į šį pastatą buvo registruota Statybos inspekcijos tarnybos 2004 m. birželio 14 d. pažymos pagrindu. Teismo vertinimu, minėta pažyma apie nebaigtą statyti statinį negalėjo būti pagrindas įregistruoti nuosavybės teisę į bokšto-varpinės pastatą UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ vardu (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str.) bei nėra pagrindo jį naikinti. UAB „Mokslo rūmai“, neturėdama nuosavybės teisių į šį pastatą, anot teismo, negalėjo jo perleisti 2006 m. liepos 13 d. sutartimi neatlygintinai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad valstybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perdavusi bokšto-varpinės pastatą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog, nepaisant to, kad šis pastatas buvo įtrauktas į savivaldybės balansą, bokštas-varpinė buvo valstybės nuosavybė. Todėl 2006 m. liepos 13 d. sutartį, sudarytą tarp UAB „Mokslo rūmai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, teismas savo iniciatyva pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.80 str., 1.78 str. 5 d. str.) ir vadovaudamasis CK 4.96 straipsnio 3 dalimi nusprendė bokštą-varpinę išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos bei grąžinti Lietuvos valstybei, pažymėjęs, jog sutartis buvo neatlygintina.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė apie savo tariamų teisių pažeidimą sužinojo 1996 m. gegužės 2 d., kai nutarimu Nr. 528 ji panaikino komisiją, sudarytą specialiu 1993 m. rugpjūčio 3 d. Vyriausybės potvarkiu spręsti pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms klausimą, komisijai nepriėmus jokios išvados ar sprendimo. Teismas padarė išvadą, kad valstybė, pareikšdama ieškinį 2010 m. spalio 15 d., praleido 1964 m. CK nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą ir bendrąjį dabar galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų terminą. Atsižvelgęs į tai, kad ginčas yra specifinis, kad nuo 1991 metų įvairios institucijos, pradedant Valstybės kontrole, Generaline prokuratūra, bei įsijungus Vyriausybei, jos potvarkiu įkūrus specialią komisiją, sprendė ginčo pastatų nuosavybės klausimus, bei įvertinęs tai, kad reiškiami reikalavimai susiję su ypatingomis vertybėmis, jais siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, grąžinti valstybei didelės vertės (tiek istorinės, tiek materialios) nekilnojamus daiktus, taip pat tai, kad byloje yra viešas interesas, teismas pripažino, jog ieškovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė praleido šį terminą dėl svarbių priežasčių, todėl jį atnaujintino. Teismas taip pat pažymėjo, kad dėl ieškovo Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ieškinio senaties termino kreiptis į teismą jau yra pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas, kuris nusprendė, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ir turėjo sužinoti iš Vyriausybės kanceliarijos 1999 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. 23-12625, todėl ieškinio senaties termino nepraleido.

Ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė iš atsakovų Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos ir UAB „Pranciškonų rūmai“ lygiomis dalimis, nurodęs, kad atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pagal savo funkcijas atlieka tik pastatų teisinio registravimo (išviešinimo) funkciją. Išlaidas už advokato paslaugas teismas sumažino iki 20 857,70 Lt, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, ieškovo pareikštų reikalavimų esmę ir pagrindus, į tai, kad bylos aplinkybių analizė reikalavo išsamios teisinės praktikos analizės, istorinių duomenų rinkimo, į procesinių dokumentų kiekį, jų išsamumą, dydį, teismo posėdžių skaičių.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Pranciškonų rūmai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinius atmesti. Taip pat prašo priteisti iš ieškovų atsakovui pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo pastatai atsakovams buvo perduoti operatyvinio tvarkymo teise, nes: 1) ji neatitinka LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gegužės 18 d. LTSR įstatymo Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų 6, 12, 15 straipsnių, tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 107 straipsnio reglamentavimo; 2) Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos steigiamojo suvažiavimo 1989 m. gruodžio 14 d. nutarimu, kuriuo buvo nutarta panaikinti Mokslinių Techninių Kūrybos Draugijų (toliau – MTKD) įstatus ir veiklos programą, taip pat buvo nutarta perimti iš panaikintos MTKD Lietuvos respublikinės tarybos ir pavaldžių jai padalinių turtą, taip pat ir nekilnojamąjį, teises juos valdyti, naudoti ir disponuoti; 3) LR Ekonomikos ministerijos 1990 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr.49 įregistruotų LMTDA įstatų 5.3 punktas nustatė, kad Asociacijos turtą sudaro panaikintos MTKD turtas, todėl darytina išvada, kad LMTDA įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatus ir apeliantas negalėjo žinoti, jog LMTDA juos įgijo neteisėtai; 4) valstybė, beveik 20 metų nesusigražindama ginčo pastatų, konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog UAB „Pranciškonų rūmai“ yra sąžiningas jų įgijėjas; 5) visą laikotarpį nuo ginčo pastatų perleidimo UAB „Pranciškonų rūmai“ valdė juos, jais naudojosi ir disponavo, įsitikinusi, jog yra teisėtas jų savininkas; 6) apeliantas į ginčo objektus investavo dideles sumas, dėl kurių valstybė nesiryžo susigrąžinti ginčo pastatų.

1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis šiuo atveju netaikoma, kadangi LMTDA įgyti ginčo pastatai perėjo įstatymo, o ne sutarties pagrindu, LMTDA įsteigus po MTKD reorganizavimo (1964 m. CK 38 str.). Apelianto nuosavybė buvo inter alia įregistruota 1991 m. liepos 11 d. akto, kuris yra 1991 m. liepos 2 d. notariškai sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasekmė - nepiniginis įnašas už akcijas, pagrindu. Aplinkybė, kad ginčo pastatų teisinė registracija apelianto vardu įvyko vėliau, negu buvo perleista nuosavybės teisė, nekeičia jo, kaip savininko, nuosavybės teisių į šiuos pastatus.

Valstybė ginčo pastatus savo valia įvykių sekoje perdavė atsakovui nuosavybėn ir tą nuosavybės teisę patvirtino. Valstybė panašiais pagrindais (išimties būdu neatlygintinai perduodant, perduodant į balansą, ar net perduodant neatlygintinai naudotis, iškeldinant iš perleidžiamo turto jame įsikūrusius asmenis) kitiems asmenims taip pat suteikė nuosavybės teisę į pastatus. Valstybė neturi teisės diskriminuoti atsakovo, reikalaudama iš jo jam priklausančio turto, nors iš kitų asmenų, kurie panašiomis aplinkybėmis įsigijo turtą, jo nereikalauja.

Nepagrįsta teismo išvada, jog 1991 m. liepos 11 d. aktas negalioja, nes: 1) 1990 m. liepos 2 d. steigimo sutartis kartu yra ir akcijų pasirašymo sutartis, o tokia sutartis pagal savo teisinę prigimtį yra akcijų pirkimo-pardavimo sutartis (1990 m. LR Akcinių bendrovių įstatymo 39 str. 1 d.). Todėl nenuginčijus steigimo sutarties dalies dėl akcijų apmokėjimo ginčo pastatais, negali būti panaikintas ir 1991 m. liepos 11 d. aktas; 2) privatizavimo įstatymas netaikytinas dėl lex retro non agit principo galiojimo; kadangi šiandien nebeegzistuoja nei MTKD, nei kitos tuo metu buvusios organizacijos, analizuotinas tik MTKD turimo turto perdavimo LMTDA teisėtumas; apelianto įsitikinimu, nuosavybė į ginčo pastatus LMTDA perėjo MTKD likvidavimo metu; 3) ieškovai neginčijo 1984 m. gegužės 31 d. ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkių, kurių pagrindu ginčo pastatai buvo perduoti MTKD Respublikinės Tarybos technikos namams įrengti, teisėtumo; 4) architektūrinių paminklų perleidimo tvarka nebuvo pažeista, o ginčo pastatų perdavimui pritarė LTSR Kultūros ministerija.

1989 m. gruodžio 14 d. galiojusi teisė nedraudė LTSR teritorijoje veikusioms visuomeninėms organizacijoms neatlygintinai įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą; valstybė perleido ginčo pastatus nuosavybės teise atsakovams mainais jų rekonstrukciją; be to, valstybė kitais savo veiksmais akceptavo atsakovų nuosavybės teisę į ginčo pastatus: 1) LMTDA įstatai buvo įregistruoti Ekonomikos ministerijoje 1990 m. gegužės 28 d., todėl valstybė pripažino ir įstatų 5.3 punktą 2) valstybė įregistravo LMTDA nuosavybę į ginčo pastatus; 3) valstybė įregistravo UAB „Pranciškonų rūmai“ nuosavybės teisę į ginčo pastatus; 4) valstybės institucijos nematė pagrindo išreikalauti ginčo pastatų iš atsakovų; 5) valstybė nelaikė, kad ginčo pastatai yra jos turtas (jie nebuvo įtraukti į LR Vyriausybės 1991 m. balandžio 26 d. nutarimą); 6) Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje konstatavo, kad Vyriausybė nesiėmė įstatymo numatytų priemonių dėl ginčo pastatų grąžinimo valstybei.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas yra nesąžiningas įgijėjas ir ginčo pastatų perleidimas buvo neatlygintinas. Net ir konstatavus ginčo pastatų perleidimo ieškovui būtinumą, su kuo apeliantas kategoriškai nesutinka, teismas turėtų ginti apelianto, kaip sąžiningo įgijėjo, teises ir vadovaudamasis ribotos vindikacijos nuostatomis, netaikyti vindikacijos. Dėl šių priežasčių skundžiamo sprendimo dalis dėl vindikacijos taikymo yra neteisėta, nepagrįsta ir naikintina.

Teismas, turėdamas daugumą įrodymų (taip pat ir eksperto išvadą), spręsdamas vindikacijos klausimą, turėjo išspręsti ginčo pastatams atlikto remonto išlaidų atlyginimo klausimą (CK 4.96 str., 4.97 str.). Teismas, neišspręsdamas šio klausimo, nepagrįstai apsunkino apelianto padėtį, todėl tikslinga grąžinti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu apeliacinės instancijos teismas manys, kad vindikacija yra teisėta.

Teismas, ex officio pripažindamas negaliojančia nuo sudarymo momento 2006 m. liepos 13 d. sutartį, sudarytą tarp UAB „Mokslo rūmai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, kuria Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo neatlygintinai perleistas bokštas-varpinė, pažeidė proceso teisės normas, nes ši sprendimo dalis sukelia tiesiogines teisines pasekmes trečiajam asmeniui, kuris nebuvo šalis byloje. Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas, neturi suinteresuotumo bylos baigtimi ir dalyvauja procese, norėdama ateityje apsisaugoti nuo kokių nors pareigų proceso šaliai. Jai buvo apribotas dispozityvumo principas, teko kitokia, negu atsakovui, įrodinėjimo pareiga. Teismas pažeidė materialios teisės normas, nes neįvertino trečiojo asmens atsiliepime išdėstyto motyvo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba įgijo nuosavybę į 6 proc. baigtumo bokštą-varpinę, kurį pastatė UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ pagal 1988 m. parengtą projektą ir 1991 m. rugpjūčio 29 d. išduotą statybos leidimą. Bokštas-varpinė nebuvo nacionalizuota pagal LTSR (TSRS) įstatymus, nes tuo metu neegzistavo. Bokšto-varpinės negalima grąžinti natūra, nes šis statinys yra naujai sukurtas (LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 str. 1 d. 2 p. pažeidimas). Įstatymai numato, kad nuosavybė gali būti įgyjama, pagaminant naują daiktą (CK 4.47 str. 4 d.).

Teismas nepateikė pagrįstų motyvų dėl ieškinio senaties termino LR Vyriausybei atnaujinimo. Vien viešojo intereso buvimo aplinkybė nesukelia pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi ieškinio senaties institutas taip pat tarnauja viešajam interesui.

Apelianto įsitikinimu, valstybė apie savo tariamų teisių pažeidimą sužinojo vėliausiai 1993 m. kovo 1 d., kai LR Vyriausybei priimtas 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkis grąžinti ginčijamus pastatus liko neįgyvendintas. Nuo to momento iki ieškinio pareiškimo praėjo daugiau kaip 17 metų. Dar iki potvarkio priėmimo valstybė žinojo, kad pastatus valdo, naudoja, ir jais disponuoja Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija, todėl teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią.

Byloje nėra nustatyta, kokios svarbios priežastys trukdė valstybei pačiai, ar per atstovus, prokurorą, kaip asmenį, turintį teisę ginti viešąjį interesą (CPK 49 str. 1 d.), reikšti ieškinį dėl jos tariamų teisių į ginčo pastatus pažeidimų. Valstybė ieškinį pareiškė tik po 6 metų nuo bylos pradžios. Generalinė prokuratūra, remdamasi ieškinio senaties motyvais, nurodė Vyriausybės kancleriui, kad prokuroras neturi pakankamo pagrindo teikti ieškinį teismui.

Teismo išvada, kad ieškinio senaties termino esmė ir paskirtis, vertinant bylos reikšmingas aplinkybes, atmetus ieškinį, neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties, yra nepagrįsta nei bylos medžiaga, nei teisės aktais. Anot apelianto, ieškinio senaties termino atnaujinimas neatitiko ieškinio senaties termino paskirties. Netoleruotina situacija, kai pati valstybė 20 metų nesikreipia į teismą dėl ginčo pastatų grąžinimo, įregistruoja nuosavybę apeliantui, savo neveikimu sukelia pagrįstus lūkesčius, kad apeliantas yra teisėtas ginčo pastatų savininkas, o vėliau kreipiasi į teismą, kuris praktiškai nemotyvuotai atnaujina ieškinio senaties terminą.

Teismas iš apelianto ir LMTDA ieškovui Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynui nepagrįstai priteisė visas pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Išlaidos priteistos pagal ieškovo atstovų pateiktus dokumentus, kurie neidentifikuoja, kokios teisinės paslaugos buvo suteiktos, ar visos jos yra susijusios su byla. Teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, numatytas CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse: bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos visiems atsakovams ir priteista bylinėjimosi išlaidų suma turėjo būti priteista proporcingai ieškinio reikalavimų patenkintai daliai, o ne visa.

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2006 m. liepos 13 d. sutartis Nr. SN-3689, sudaryta tarp UAB „Mokslo rūmai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės, ir bokštas-varpinė išreikalautas iš Vilniaus miesto savivaldybės bei grąžintas Lietuvos valstybei, ir priimti naują sprendimą – minėtą ieškinio dalį atmesti kaip nepagrįstą.

1. Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį. Ieškinio reikalavimai buvo reiškiami atsakovams Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai, siekiant panaikinti šios organizacijos priimtą sprendimą, ir UAB „Pranciškonų rūmai“, siekiant išreikalauti iš šios bendrovės jos nuosavybės teise šiuo metu valdomus pastatus. Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu jokie reikalavimai ieškinyje reiškiami nebuvo, todėl ji šioje byloje dalyvavo tik kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teise valdo UAB „Pranciškonų rūmai“ jai 2006 m. liepos 13 d. sutarties Nr. SN-3689 pagrindu perleistą bokštą-varpinę, kurios 2004 m. birželio 15 d. teisinę registraciją UAB „Pranciškonų rūmai“ vardu ginčija ieškovai. Tačiau ieškovai pareikštu ieškiniu neprašė panaikinti minėtos 2006 m. liepos 13 d. sutarties Nr. SN-3689, taip pat neprašė išreikalauti šio statinio iš Vilniaus miesto savivaldybės. Todėl pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu nusprendęs pripažinti negaliojančia 2006 m. liepos 13 d. sutartį ir išreikalauti jos pagrindu perleistą bokštą-varpinę iš Vilniaus miesto savivaldybės, peržengė ieškinyje pareikštų reikalavimų ribas ir sprendimo dėl būtinybės viršyti ieškinio ribas nemotyvavo.

2. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas išreikalauti konkretų turtą iš trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės ir panaikindamas minėto subjekto sandorį, faktiškai pakeitė Vilniaus miesto savivaldybės procesinę padėtį į atsakovo, nors CPK tokios galimybės teismui nesuteikia.

3. Teismas neturėjo jokio materialinio teisinio pagrindo pripažinti 2006 m. liepos 13 d. sutartį Nr. SN-3689 neteisėta ir išreikalauti bokštą-varpinę iš Vilniaus miesto savivaldybės, nes šis statinys Vilniaus miesto savivaldybei buvo perleistas teisėtai ir tai įrodo byloje surinkta medžiaga. Pats teismas sprendime konstatavo, kad bokštas-varpinė nebuvo nacionalizuotas, o Vilniaus miesto savivaldybė jį nuosavybėn įgijo teisėtu pagrindu - 2006 m. liepos 13 d. notarine sutartimi. Tačiau nepaisant to, prieštaraudamas savo išvadoms, teismas nusprendė, kad minėta 2006 m. liepos 13 d. sutartis yra naikintina, nes UAB „Pranciškonų rūmai“ bokšto-varpinės perdavimo savivaldybei metu neva nebuvo šio turto savininkė. Būtent UAB „Pranciškonų rūmai“ buvo bokšto-varpinės statytojas, dalinai atstatęs šį pastatą, o nebaigta statyba taip pat gali būti nuosavybės teisių objektas, registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažyma Nr. (101)11.01-418 buvo nustatyta, kad statytojas (UAB „Pranciškonų rūmai“), nenukrypdamas nuo 1988 m. parengto projekto, yra atstatęs 6 proc. bokšto-varpinės pastato. Tokiu būdu, atsirado pagrindas (valstybės institucijos sprendimas) įregistruoti šią nebaigtą statybą statytojo vardu. Todėl nepagrįstas yra pirmosios instancijos teismo teiginys, jog nebaigtas statyti bokštas-varpinė negalėjo būti įregistruotas minėtos pažymos pagrindu.

4. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad bokštas-varpinė niekada nebuvo nacionalizuotas, neturėjo jokio teisinio pagrindo šį turtą išreikalauti iš Vilniaus miesto savivaldybės ir grąžinti valstybei. Teismo konstatavimas apie bokšto-varpinės nacionalizavimo nebuvimą reiškia, kad valstybė niekada nebuvo šio statinio savininkė, todėl teismas negalėjo jo grąžinti subjektui, kuris šio turto niekada nuosavybės teise nevaldė. Ši aplinkybė patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, dėl ko jis yra naikintinas.

Atsakovas UAB,,Pranciškonų rūmai“ rašytiniu pareiškimu pareiškė, kad prisideda prie trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo ir prašo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovas Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija rašytiniais pareiškimais pareiškė, kad prisideda prie atsakovo UAB „Pranciškonų rūmai“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinių skundų dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo ir prašo atsakovo UAB „Pranciškonų rūmai“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus patenkinti.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo UAB „Pranciškonų rūmai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1984 m. gegužės 31 d. potvarkiu Nr. 199p, 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 176p perdavė Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų tarybai respublikinės reikšmės architektūros paminklo pastatų komplekso dalis atitinkamoms patalpoms įrengti, o ne nuosavybėn. Neperdavus ginčo patalpų Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų tarybai nuosavybėn, ji negalėjo jais disponuoti kaip savo turtu, taigi negalėjo perleisti ir neperleido jų Mokslinės techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybos nuosavybėn.

Pagal kasacinio teismo suformuotą 1964 m. CK ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktiką nurodyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia daryti išvadą, kad galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).

UAB „Pranciškonų rūmai“ apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad LMTDA įgijo nuosavybėn ginčo pastatus, nes jie buvo pagerinti. Pagal galiojusias ir galiojančias teisės normas, tokiu būdu neįgyjama nuosavybės teisė į gerinamą daiktą, t. y. nepakanka daiktą suremontuoti ar rekonstruoti, kad atsirastų ir nuosavybės teisė į tą daiktą, turi būti aiški savininko valia atsisakyti nuosavybės teisės, išreikšti tokią valią.

Atmestini UAB „Pranciškonų rūmai“ argumentai, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nereikėjo atlikti ginčo pastatų teisinio registravimo Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos, MTKD, LMTDA vardu. Teisinio pastatų registravimo privalomumas bei tvarka buvo nustatyta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarime Nr. 2 „Dėl Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“, vėliau - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarime Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“. Teisinis pastatų registravimas iki Nekilnojamojo turto registro įstatymo įsigaliojimo (1998 m. sausio 1 d.) buvo suprantamas kaip daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimas, iš esmės suteikiantis galimybę tuo daiktu disponuoti. Pagal tuo metu (1991 m. liepos 11 d. LMTDA ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ akto sudarymo metu) galiojusius teisės aktus, teisiškai neregistruotas turtas negalėjo būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn.

1991 m. liepos 11 d. aktas neatitinka galiojusių imperatyvių teisės normų reikalavimų. Ginčo pastatai buvo valstybės turtas, o valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas į privačią nuosavybę galėjo būti perleistas tik pagal įstatymus - pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos turto pirminio privatizavimo įstatymą (įsigaliojo 1991 m. kovo 20 d.). Be to, ginčo pastatai pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1963 m. sausio 21 d. nutarimą Nr. 46 buvo įrašyti į respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą, vienuolyno pastatas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1969 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 294 įrašytas ir į respublikinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą. Vadovaujantis galiojusiu Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo inspekcijos laikinuoju įstatymu (įsigaliojo 1990 m. liepos 30 d.), o ypač jo 7 straipsnio 14 punktu, Lietuvos kultūros paveldo inspekcija turėjo derinti istorijos ir kultūros paminklų perdavimo ar kitokio perleidimo, naudojimo dokumentus; be tokio suderinimo pastatų ir patalpų perdavimo, perleidimo dokumentai negalioja.

Pagrįsta teismo išvada, jog įmonės registravimo pažymėjimas, patvirtinantis juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo atsiradimą, iš esmės patvirtina, kad konkretus juridinis asmuo gali būti savarankiškas civilinės apyvartos dalyvis, tačiau su nuosavybės teisių atsiradimu į konkretų turtą tai nėra susiję.

Pagrįstas teismo sprendimas ir argumentai dėl vindikacijos taikymo ir ginčo pastatų grąžinimo valstybei. UAB „Pranciškonų rūmai“ nėra sąžiningas ginčo turto įgijėjas, nes viena iš pagrindinių UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ steigėjų buvo LMTDA, kuri ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ (dabar - UAB „Pranciškonų rūmai“) žinojo, kad ginčo pastatai nėra LMTDA nuosavybė ir būdami viešosios nuosavybės objektai negalėjo būti perduoti privačiam juridiniam asmeniui, nesivadovaujant Lietuvos Respublikos įstatymais. LMTDA bei UAB „Pranciškonų rūmai“ taip pat buvo žinomas 1990 m. vasario 14 d. įstatymas „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkis Nr. 1183p, kuriuo Vyriausybė įpareigojo Vilniaus miesto valdybą iki 1993 m. kovo 1 d. grąžinti Vilniaus arkivyskupijai patuštintas patalpas, esančias Vilniuje, Kėdainių g. 8/4, Pranciškonų g. (buvusi Kretingos g.) 3/6, Trakų g. 9/1, tačiau šio potvarkio neginčijo.

Atmestinas UAB „Pranciškonų rūmai“ argumentas, kad teismas, spręsdamas vindikacijos klausimą, turėjo išspręsti ir atsiskaitymų klausimą (CK 4.96 str., 4.97 str.). Tam, kad būtų tinkamai ir teisingai pritaikytos CK 4.97 straipsnio nuostatos, būtina surinkti įrodymus bei nustatyti aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam ir teisėtam sprendimui jau atskiroje civilinėje byloje, kur ieškinį gali pareikšti tiek savininkas, kuriam turtas grąžintas, tiek asmuo iš kurio šis turtas išreikalautas. Nustatytinos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos dėl pareikštų reikalavimų prigimties ir apimties šioje civilinėje byloje, yra šios: 1) kokios išlaidos buvo būtinos; 2) ar išlaidos buvo padarytos teisėtai; 3) koks daikto neteisėto valdytojo gautų pajamų dydis.

Nepagrįsti UAB „Pranciškonų rūmai“ argumentai dėl bokšto-varpinės: bokštas-varpinė negali būti laikoma naujai sukurtu statiniu, kadangi ieškovas neginčijo Nekilnojamojo turto registro duomenų. Tai nėra naujai sukurtas statinys, kur nuosavybės teisės atsiranda CK 4.47 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu (pagaminant naują daiktą). Nuosvybės teisių atsiradimo momentas į buvusį statinį ir naujai kuriamą nėra toks pat. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų banke esančius duomenis bokšto-varpinės teisinė registracija atlikta, remiantis statybos inspekcijos tarnybos 2004 m. birželio 14 d. pažyma Nr.(101)l 1.10-418, kuri negalėtų būti vertinama kaip nuosavybės teises į 1940 metais statytą nekilnojamąjį daiktą patvirtinantis dokumentas. Turi būti ir nuosavybės teisių perleidimo sandoris į šį rekonstruojamą nekilnojamąjį daiktą. UAB „Pranciškonų rūmai“ nuosavybės teisių į bokštą-varpinę registravimas neatitiko Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio ir CK 4.47 straipsnio reikalavimų.

Valstybė žinojo, kad LMTDA naudoja valstybės turtą, bet ne tai, kad juo disponuoja. Vertinant teisės normų pastatų teisinio registravimo srityje nuostatas, kai su teisiniu registravimu buvo siejamas nuosavybės teisių atsiradimas, taigi ir disponavimo teisė, pats teisinio registravimo faktas ir sužinojimas apie jį buvo svarbus, nagrinėjant klausimus ir priimant sprendimus dėl tokio nekilnojamojo turto. Todėl ieškovas LR Vyriausybė ir prašė teismo ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti nuo sužinojimo apie tai, kad 1994 m. gegužės 6 d. yra įregistruotos UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ nuosavybės teisės. Ieškovas Mažesniųjų brolių Konventualų (Pranciškonų) ordino vienuolynas ieškinio senaties termino nepraleido.

Teismas, spręsdamas bokšto-varpinės teisinės registracijos panaikinimo, išreikalavimo ir grąžinimo Lietuvos valstybei klausimus, neperžengė ieškinio ribų. Panaikinus teisinę bokšto-varpinės registraciją, akivaizdu, kad negalėjo būti sudaryta ir bokšto-varpinės perleidimo sutartis, nes UAB „Pranciškonų rūmai“ į šį pastatą nuosavybės teisių neturėjo. Todėl teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.78 straipsnio 5 dalimi.

Pateiktu ieškiniu buvo reikalaujama panaikinti bokšto-varpinės teisnę registraciją UAB „Pranciškonų rūmai“ vardu, išreikalauti šį pastatą ir grąžinti Lietuvos valstybei. Todėl teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai vadovavosi CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, konstatavo niekinio sandorio faktą ir taikė niekinio sandorio pasekmes. Pareikšto ieškinio ribų teismas neperžengė.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas Mažesniųjų brolių Konventualų (Pranciškonų) ordino vienuolynas prašo apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš apeliantų priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su nuosavybės teisės į pastatus perleidimu, yra nepagrįsti. Nei viena iš apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių (LMTDA įsteigimas, juridinio asmens registravimas Ekonomikos ministerijoje, pastatų pagerinimas ir kt.) nepatvirtina nuosavybės teisės į pastatus perleidimo Lietuvos Respublikos Profesinių Sąjungų Tarybai ar Mokslinės techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinei tarybai fakto. Anot ieškovo, nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde UAB „Pranciškonų rūmai“ nepateikė įrodymų ar argumentų, patvirtinančių aiškiai išreikštą LTSR Ministrų tarybos valią perleisti valstybės nuosavybės teisę į pastatus bet kokiam trečiajam asmeniui. Apeliacinio skundo argumentas, esą ieškovai neginčijo LTSR Ministrų tarybos 1984 m. gegužės 31 d. bei 1986 m. gegužės 7 d. potvarkių teisėtumo, o „teisėtų ir galiojančių“ potvarkių pagrindu ginčo pastatai buvo perduoti MTKD Respublikinės Tarybos technikos namams įrengti, yra nepagrįstas. Ieškovas nurodė minėtų potvarkių esmę bei jų sukeltas pasekmes (pastatų perdavimą naudojimui), o ne nuosavybės teisės į juos perleidimą.

UAB „Pranciškonų rūmai“ negali būti laikoma teisėtu pastatų savininku dėl šių priežasčių: 1) 1940 m. Nacionalizavus pastatus, jie buvo neteisėtai, prieš teisėto savininko valią nusavinti; 2) Lietuvos TSR teisės aktai negalėjo eliminuoti ieškovo nuosavybės teisių į iki nacionalizacijos tesėtai įgytą ir valdytą nekilnojamąjį turtą; 3) visais atvejais pagal Lietuvos TSR įstatymus po pastatų nacionalizacijos nuosavybės teisės į juos niekas neįgijo, trečiajam asmeniui neįgijus nuosavybės teisės į nacionalizuotą turtą, daiktinės teisės registracija yra neteisėta; 4) pagal LR Vyriausybės 1990 m. birželio 12 d. patvirtintą Katalikų bažnyčios Lietuvoje restitucijos aktą bei LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą, neteisėtai nusavintas ieškovo turtas privalo būti sugrąžintas ieškovui; 5) pastatai negalėjo būti perleisti nuosavybėn trečiajam asmeniui dėl jų visuomeninės reikšmės; 6) 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d. ir 1989 m. liepos 18 d. priėmimo perdavimo aktais, remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1984 m. gegužės 31d. potvarkiu Nr. l99p ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. l76p, pastatai buvo perduoti specifiniam tikslui - Mokslinių techninių draugijų Lietuvos respublikinės Tarybos patalpoms ir jos Technikos namams įrengti; 7) priėmimo perdavimo aktuose nurodyta, kad pastatai organizacijai perduodami į balansą, minėti pastatai ir toliau buvo valdomi valstybės; 8) nuo nacionalizacijos momento iki 1994 m. nuosavybės teisė į pastatus tretiesiems asmenims nebuvo registruota, nors pagal taikytinus teisės aktus, nuosavybės teisės į pastatus perleidimas privalėjo būti registruotas; 9) kadangi nuosavybės teisė į pastatus Lietuvos TSR Ministrų Tarybos potvarkiais nebuvo perduota tretiesiems asmenims ir liko valstybės turtas (socialistinė nuosavybė), visi vėlesni sandoriai, kuriais buvo perleidžiamos teisės į pastatus, negali būti laikomi teisėtu pagrindu trečiųjų asmenų nuosavybės teisių į pastatus atsiradimui; atitinkamai, jais negalėjo būti apmokėtos ir steigiamos UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ akcijos.

Atsakovo argumentai apie tai, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo pastatų perdavimui pritarė LTSR Kultūros ministerija, yra nepagrįsti. Minėta institucija pritarė tam, kad pastatai būtų perduoti Lietuvos Respublikos Profesinių Sąjungų Tarybai konkrečiam tikslui pasiekti, t. y. atitinkamoms patalpoms įrengti, o ne organizacijos nuosavybėn.

Nekilnojamojo turto perdavimas į balansą nereiškia nuosavybės teisės perleidimo. Tokią išvadą padarė ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-991/2003; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-85/2009).

1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis numatė, kad jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. LMTDA, neįregistravusi nuosavybės teisės į pastatus teisės aktuose nustatyta tvarka, nuosavybės teisės į pastatus neįgijo.

1991 m. liepos 11 d. aktas negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, nes perdavimo metu UAB „Pranciškonų rūmai“ steigėjas LMTDA neturėjo nuosavybės teisės į perduodamus pastatus, kurie buvo valdomi valstybės. Akcijų pasirašymo sutartis nėra ir negali būti laikoma tinkamu nuosavybės teisės perleidimo sandoriu, kadangi tokios sutarties sudarymas tėra prielaida akcijų apmokėjimui, bet nepatvirtina akcijas apmokančio asmens nuosavybės teisių į turtą.

Apelianto argumentas, kad LMTDA neprivalėjo registruoti nuosavybės teisės į ginčo pastatus, nes juos įgijo įstatymo pagrindu, yra atmestinas jau vien dėl to, kad pastatai niekada nebuvo registruoti MTKD vardu.

MTKD nevaldė pastatų nuosavybės teise, todėl ieškovai neturėjo intereso ginčyti šio juridinio asmens pertvarkymo procedūros - reorganizavimo sandorio.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad UAB „Pranciškonų rūmai“ nėra sąžiningas pastatų įgijėjas ir kad pastatai UAB „Pranciškonų rūmai“ buvo perleisti neatlygintinai. UAB „Pranciškonų rūmai“ negali būti laikomas sąžiningu įgijėju (CK 6.96 str.), kadangi jį įsteigė atsakovas LMTDA, kuris buvo UAB „Pranciškonų rūmai“ akcininkas, perduodant ginčo pastatus pagal 1991 m. liepos 11 d. aktą. LMTDA ir UAB „Pranciškonų rūmai“ žinojo apie tai, kad ginčo pastatai negali būti perduoti, nes į perduodamus pastatus atkuriamos nuosavybės teisės.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vindikacijos klausimą, pagrįstai neišsprendė atsiskaitymų su UAB „Pranciškonų rūmai“ klausimo, nes pastaroji nepareiškė tokio reikalavimo, t. y. nepareiškė priešieškinio dėl būtinųjų išlaidų atlyginimo, nors turėjo tokią teisę. Teismas, spręsdamas vindikacijos klausimą, neprivalo ex officio išspręsti ir atsiskaitymų klausimo, kadangi yra saistomas bylos šalių suformuotų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pripažino Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Pranciškonų rūmai“ 2006 m. liepos 13 d. sutartį dėl bokšto-varpinės perleidimo negaliojančiu. Bokšto-varpinės teisinė registracija atlikta, remiantis statybos inspekcijos tarnybos 2004 m. birželio 14 d. pažyma Nr.(101)l 1.10-418. Ši teisinė registracija neteisėta, nes bokštas-varpinė nėra naujai pastatytas statinys, jis yra vienuolyno pastatų komplekso dalis, kaip ir kiti ginčo pastatai iki nacionalizacijos priklausęs ieškovui nuosavybės teise. Pagal teismų suformuotą praktiką teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus negaliojančio sandorio teisinių padarinių klausimą, užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-25/2009, 2009 m. lapkričio 13 d. c.b. Nr. 3K-3-505/2009 ir kt.).

Sprendimu nebuvo pasisakyta dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, o Vilniaus miesto savivaldybė buvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ir turėjo neribotas procesines teises atsikirsti į ieškovų reikalavimus. Aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo patraukta atsakovu, nereiškia, kad buvo apribota jos ar UAB „Pranciškonų rūmai“ teisė įrodinėti sutarties pagrįstumą bei gintis nuo ieškinio reikalavimų.

Savo argumentus dėl proceso normų pažeidimo UAB „Pranciškonų rūmai“ nepagrįstai grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2004). Nurodytoje byloje teismas nesprendė sandorio negaliojimo klausimo ex officio. Apeliaciniame skunde nurodytos bylos, kurioje buvo priimta kasacinio teismo nutartis, ir šios bylos ratio decidendi nesutampa.

Ieškinį pareiškė du suinteresuoti asmenys (bendraieškoviai), o vienas iš jų (ieškovas) senaties termino nepraleido. Dėl šios priežasties ginčai dėl ieškinio senaties atnaujinimo teisėtumo ir pagrįstumo yra netikslingi, nes ieškovas, kaip turintis teisinį suinteresuotumą proceso rezultatu asmuo, nėra praleidęs ieškinio senaties termino. Todėl net apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad LR Vyriausybei praleistas ieškinio senaties terminas buvo atnaujintas nepagrįstai, toks sprendimas nesuteiktų pagrindo ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Atitinkamai UAB „Pranciškonų rūmai“ negali reikalauti teismo taikyti ieškinio senatį.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nurodė argumentus, dėl ko ieškovo prašomų priteisti realiai patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra mažinamas. Be to, įvertinus ieškovų patikslinto ieškinio dalyką ir priimto sprendimo rezoliucinę dalį, darytina išvada, kad teismas iš esmės patenkino visus ieškovų reikalavimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliaciniai skundai netenkintini, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pranciškonų rūmai“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovai Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašė pripažinti negaliojančiu 1991 m. liepos 11 d. aktą, kuriuo Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija perdavė UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ (dabartinis pavadinimas UAB „Pranciškonų rūmai“) pastatus, esančius Trakų g. 9/Pranciškonų g. 1, Vilniuje (buvo Trakų g. 9/1; Kėdainių g. 8/4; Pranciškonų g. 3/6, Vilniuje), panaikinti šių pastatų 1994 m. gegužės 6 d. teisinę registraciją, pastato - bokšto-varpinės (unikalus numeris 4400-03610-5464) 2004 m. birželio 15 d. teisinę registraciją UAB „Pranciškonų rūmai“ vardu, išreikalaujant ginčo pastatus iš UAB „Pranciškonų rūmai“ ir grąžinti juos Lietuvos valstybei.

Ieškinyje ieškovai, be kita ko, teigė, kad visi minėti pastatai yra XV amžiuje pastatyto vienuolyno pastatai, jie istoriškai priklausė Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordinui, kurio turtas, taigi ir ginčo pastatai, 1940 m. buvo nusavintas (nacionalizuotas). Ieškovų teigimu, ginčo pastatai nuosavybės teise niekada nepriklausė atsakovui Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociacijai (LMTDA), todėl panaikinus pastatų teisinę registraciją, jų savininke vėl turi būti Lietuvos valstybė. Ieškovai taip pat pažymėjo, kad išreikalaujant pastatus, UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ (dabartinis pavadinimas UAB „Pranciškonų rūmai“) negali būti laikoma sąžiningu įgijėju, kadangi šią bendrovę įsteigė atsakovas LMTDA, kuris buvo vienintelis UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ akcininkas, perduodant ginčo pastatus pagal 1991 m. liepos 11 d. aktą. Todėl UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ žinojo apie tai, kad ginčo pastatai negali būti perduoti į jos kapitalą, nes į perduodamus pastatus atkuriamos nuosavybės teisės.

Taigi, šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pastatų nuosavybės teisės, jų perdavimo atsakovams pagrindų bei teisėtumo, teisinės registracijos pagrindų bei teisėtumo ir vindikacijos taikymo, grąžinant pastatus valstybei. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareikštuoju ieškiniu yra siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, grąžinant pastatus valstybei, o ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas turi teisinį suinteresuotumą susigrąžinti turtą iš valstybės Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytu pagrindu, todėl yra tinkamas ieškovas šioje byloje.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad ginčo pastatai yra dalis statinių, sudarančių vieningą vienuolyno kompleksą Trakų g. 9/Pranciškonų g. 1, Vilniuje, kad dalis vienuolyno komplekso pastatų: bažnyčia, koplyčia ir pastatai, esantys Pranciškonų g. 4, Vilniuje, yra sugrąžinti ir kad visi šie XV amžiuje pastatyto vienuolyno pastatai istoriškai priklausė Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordinui bei 1940 m. gruodžio 10 d. nacionalizacijos aktu Nr. 149 buvo nacionalizuoti. Dėl šių aplinkybių ginčo iš esmės nėra.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad LTSR Ministrų taryba 1984 m. gegužės 31 d. potvarkiu Nr. 199p ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 176p neišreiškė valios perduoti ginčo pastatus nuosavybės teise, turtas buvo perduotas patikėjimo (operatyviojo tvarkymo) teise, kuri jos turėtojui nuosavybės teisės į operatyviai tvarkomą daiktą nesukuria. Teismo vertinimu, nuosavybės teisės nesukuria ir faktas, kad valstybės turtas buvo įrašytas į valstybinės organizacijos balansą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad LMTDA nuosavybės teisės į ginčo pastatus nustatyta tvarka nebuvo įregistravusi, turto pagerinimas, kaip nuosavybės teisės įgijimo būdas, galiojusiose teisės normose nebuvo numatytas, 1991 m. gruodžio 31 d. registracijos pažymėjimas, išduotas Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai ir patvirtinantis, jog dalis ginčo pastatų registruota Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos vardu, nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o priėmimo – perdavimo aktai negalėjo būti pagrindas įregistruoti nuosavybės teises. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pastatų perdavimas MTKD nuosavybėn buvo neįmanomas ir dėl to, kad jie buvo priskirti architektūriniams paminklams.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1984 m. gegužės 31d. potvarkiu Nr. l99 p ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 176 p, bei tolimesniais 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d. ir 1989 m. liepos 18 d. priėmimo-perdavimo aktais pastatai buvo perduoti ne atsakovams UAB „Pranciškonų rūmai“ ir LMTDA, kurie tuo metu dar neegzistavo kaip juridiniai asmenys (įsteigti atitinkamai 1991 metais ir 1990 metais), o MTKD Technikos namams. Teismas pripažino, kad UAB „Pranciškonų rūmai“ ginčo pastatus iš valstybės buvo įgijusi neatlygintinai, todėl jie turi būti grąžinti valstybei, taikant vindikaciją.

Dėl atsakovo UAB „Pranciškonų rūmai“ apeliacinio skundo

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo pastatai atsakovams buvo perduoti operatyviojo tvarkymo, bet ne nuosavybės teise, apeliantas teigia, kad ši išvada neatitinka LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gegužės 18 d. įstatymo Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų 6, 12, 15 straipsnių, tuo metu galiojusio LTSR Civilinio kodekso 107 straipsnio reglamentavimo. Pasak atsakovo, LR Ekonomikos ministerijos 1990 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 49 įregistruotų LMTDA įstatų 5.3 punktas nustatė, kad Asociacijos turtą sudaro panaikintas MTKD turtas, todėl darytina išvada, kad LMTDA įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatus ir jis negalėjo žinoti, jog LMTDA juos įgijo neteisėtai. Apeliantas į ginčo objektus investavęs dideles sumas, dėl kurių valstybė nesiryžusi susigrąžinti ginčo pastatų.

Su tokiais apelianto teiginiais sutikti nėra pagrindo. Nei viena iš šių apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių (LMTDA įsteigimas, juridinio asmens registravimas, pastatų pagerinimas ir kt.) nuosavybės teisės į ginčo pastatus perleidimo Lietuvos Respublikos Profesinių Sąjungų Tarybai ar Mokslinės techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybai (MTKD) fakto nepatvirtina. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantas nepateikė įrodymų ar argumentų, patvirtinančių aiškiai išreikštą valstybės valią perleisti valstybės nuosavybės teisę į ginčo pastatus.

LTSR 1989 m. gegužės 18 d. įstatymas,,Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų“ (šio įstatymo 6, 12, 15 straipsniai) iš tiesų įtvirtino nuosavybės formų įvairovę, pripažino kolektyvinę (grupinę) nuosavybę, o galiojusio 1964 m. redakcijos CK 107 straipsnis nustatė, kad profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė yra turtas, būtinas jų įstatuose numatytiems uždaviniams įgyvendinti. Taigi, sprendžiant klausimą, ar nuosavybės teisė į ginčo pastatus atsakovams buvo perduota ir kokiu pagrindu bei ar teisėtai juos valdo atsakovas UAB „Pranciškonų rūmai“ bei trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba, būtina nustatyti, kokiu pagrindu pastatai jiems buvo perduoti.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordinui istoriškai priklausę vienuolyno pastatai, tarp jų ir ginčo pastatai, buvo nacionalizuoti 1940 m. gruodžio 10 d. nacionalizacijos aktu Nr. 149. Šią aplinkybę patvirtina byloje esanti šio akto kopija (102 b. l., 1 t.).

LTSR Ministrų taryba 1984 m. gegužės 31 d. potvarkiu Nr. 199p ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 176p nutarė ginčo pastatus išimties būdu neatlygintinai perduoti Lietuvos Respublikinei Profesinių Sąjungų Tarybai Mokslinių ir techninių draugijų Lietuvos respublikinės tarybos ir jos Technikos namų patalpoms įrengti (61, 62 b. l., 3 t.).

Šių potvarkių pagrindu Lietuvos Respublikinei Profesinių Sąjungų Taryba ginčo pastatus 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d. ir 1989 m. liepos 18 d. aktais buvo perdavė nemokamai į balansą Mokslinės techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybos Technikos namams 16-18 b. l., 1 t.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d nutarime yra pažymėjęs, kad iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusios valstybinės profesinės sąjungos valdė ne tik valstybei nuosavybės teisėmis priklausantį turtą, bet ir okupacinės valdžios neteisėtai nacionalizuotą ar kitais būdais neteisėtai nusavintą turtą. Šis turtas nebuvo valstybinių profesinių sąjungų nuosavybė. Taip pat pažymėta, kad okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę ir tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu.

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Okupacinės valdžios nacionalizuotas ar kitais būdais neteisėtai nusavintas turtas netapo valstybės nuosavybe - jis laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).

Taigi, 1940 m. gruodžio 10 d. nacionalizacijos aktu neteisėtai nusavinus Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordinui istoriškai priklausiusius ginčo pastatus, negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė šių pastatų nuosavybė, todėl nuosavybė negalėjo būti teisėtai perduota ir profesinėms sąjungoms, šiuo atveju - Lietuvos Respublikinei Profesinių Sąjungų Tarybai minėtų LTSR Ministrų tarybos 1984 m. gegužės 31 d. ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkių pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju toks savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai. Be to, valstybės turtu galima disponuoti tik įstatymo nustatytais atvejais ir būdais, ir valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kaip, o tik pagal įstatymo nustatytą sutartį ar kitokį įstatyme nurodytą sandorį, t. y. valstybės turtu galima disponuoti tik esant įstatymo nustatytam pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegiojos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, 2008 m. kovo 14 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Taigi, nagrinėjamoje byloje taip pat turi būti nustatyta, ar valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, šiuo atveju Vyriausybė, aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė ketinimą perduoti ginčo pastatus nuosavybėn įstatymo nustatytu pagrindu, nors, kaip jau minėta, pati nuosavybės teisėtai neįgijo.

Kaip jau minėta, LTSR Ministrų tarybos 1984 m. gegužės 31 d. potvarkiu Nr. 199p ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 176p ginčo pastatus Lietuvos Respublikinei Profesinių Sąjungų Tarybai buvo nutarta perduoti išimties būdu neatlygintinai. Minėtuose potvarkiuose nėra nurodytas joks įstatyme numatytas pagrindas, kuriuo Profesinių Sąjungų Tarybai ginčo pastatai būtų perduodami nuosavybėn ir taip pat nenurodyta, kad pastatai perduodami nuosavybėn. Taigi, Vyriausybė aiškiai ir nedviprasmiškai neišreiškė valios perduoti pastatus nuosavybėn Lietuvos Respublikinei Profesinių Sąjungų Tarybai. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtais potvarkiais Vyriausybė perdavė ginčo pastatus Lietuvos Respublikinei Profesinių Sąjungų Tarybai operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise, kuri nuosavybės teisės nesukūrė. Pastaroji ginčo pastatus 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d. ir 1989 m. liepos 18 d. aktais perdavė nemokamai Mokslinės techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybos Technikos namams į balansą. Priėmimo-perdavimo aktais nuosavybės teisė taip pat nebuvo perduodama ir perimama, faktinis turto valdytojas ir toliau liko valstybė. Tai, kad valstybės turto perdavimas į balansą nereiškia perdavimo nuosavybėn, yra pripažinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-991/2003).

Taigi, Lietuvos Respublikinė Profesinių Sąjungų Taryba, neįgijusi nuosavybės teisės į ginčo pastatus pati, tokios teisės niekam neperleido ir negalėjo perleisti. Todėl nei LTSR 1989 m. gegužės 18 d. įstatymas,,Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų“, nei galiojusio 1964 m. CK normos, nei Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos (LMTDA) įstatai šios teisės pastarajai organizacijai negalėjo sukurti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama 1990 m. birželio 12 d. Katalikų bažnyčios Lietuvoje restitucijos aktą, 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkiu Nr. 1183p įpareigojo Vilniaus miesto valdybą iki 1993 m. kovo 1 d. grąžinti Vilniaus arkivyskupijai patuštintas patalpas, esančias Vilniuje, Kėdainių g. 8/4, Pranciškonų g. 3/6, Trakų g. 9/1. Pati Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija savo valdybos 1992 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 8-3 pripažino, kad tikslinga perduoti Lietuvos Katalikų bažnyčios Vilniaus arkivyskupijos dispozicijon ginčo pastatų likutinę vertę, išmokant ją pinigais, perduodant atitinkamą pastato dalį ar kitokia abipusiai priimtina forma (23 b.l, 1 t.). Taigi teigti, kad valstybė, beveik 20 metų nesusigražindama ginčo pastatų, konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog UAB „Pranciškonų rūmai“ yra sąžiningas ginčo pastatų įgijėjas, nėra pagrindo. Tuo tarpu aplinkybė, kad atsakovas UAB „Pranciškonų rūmai“ darė investicijas į ginčo pastatus, nereiškia, kad ji tuo pagrindu įgijo nuosavybės teisę, nes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks nuosavybės teisės įgijimo būdas teisės normose nebuvo numatytas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pagal ginčo teisinių santykių atsiradimo metu (ginčo pastatų perdavimo Lietuvos Respublikinei Profesinių Sąjungų Tarybai, po to - Mokslinės techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybos Technikos namams (MTKD), įsikūrus Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociacijai (LMTDA) - pastarajai, o įsteigus UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ - pastarajai, kaip turtinį įnašą) galiojusio 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalies nuostatą, tuo atveju, kai sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisės atsiranda įregistravimo momentu. Aplinkybė, kad nei ginčo pastatų nuosavybės teisė, nei jos perleidimas nebuvo įregistruotas nei Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos, nei Mokslinės techninės kūrybos draugijų vardu, taip pat įrodo, kad nuosavybės teisė šioms organizacijoms neatsirado.

Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad LMTDA įgyti ginčo pastatai pastarajai organizacijai perėjo įstatymo pagrindu, LMTDA įsteigus po MTKD reorganizavimo (1964 m. CK 38 str.). Kaip jau minėta, ginčo pastatai Lietuvos Respublikinei Profesinių Sąjungų Tarybai buvo perduoti ne nuosavybės, o operatyviojo tvarkymo teise. Taigi ir pastaroji nuosavybės teise šių pastatų Mokslinės techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybos Technikos namams (MTKD) perduoti negalėjo. Todėl MTKD reorganizavimas bei Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociacijos (LMTDA) įsteigimas, perimant MTKD turtą, nuosavybės teisių į ginčo pastatus negalėjo sukurti, nes reorganizuotoji organizacija pati nuosavybės teisių į ginčo pastatus neturėjo. Todėl teigti, kad atsakovas LMTDA nuosavybės teises į ginčo pastatus įgijo 1964 m. CK 38 straipsnio numatytu pagrindu, reorganizavus MTKD, kaip juridinį asmenį, nėra pagrindo. Dėl tos pačios priežasties ginčo pastatai, į kuriuos atsakovas LMTDA nuosavybės teisės neįgijo, negalėjo būti perduoti kaip turtinis įnašas, apmokant pasirašytas UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ akcijas, nes turtinis įnašas gali būti tik akcininkui nuosavybės teise priklausantis turtas (1990 m. redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo 40 str.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad uždarosios akcinės bendrovės,,Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 2 d. steigimo sutartis reiškia susitarimą įsteigti juridinį asmenį ir jos šalių įsipareigojimą apmokėti akcijas, šios sutarties turinys nėra susijęs su nuosavybės teisių į konkretų turtą atsiradimu, todėl ji negali būti laikoma nuosavybės teisių perleidimo sutartimi. Taip pat pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1991 m. liepos 11 d. aktas negalėjo būti sudarytas, nes LMTDA, neturėdama nuosavybės teisių į ginčo pastatus, jų viešai teisiškai nebuvo įregistravusi ir negalėjo ginčo pastatais disponuoti, perleisdama nuosavybės teises kitam asmeniui. Kaip jau minėta šioje nutartyje, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1984 m. gegužės 31 d. ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiais nuosavybės teisė į ginčo pastatus perleista nebuvo, o Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos 1991 m. liepos 10 d. potvarkis bei įmonės registravimo pažymėjimas nėra dokumentai, kurių pagrindu gali būti sukuriamos bei perleidžiamos nuosavybės teisės. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad Inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“, būdamas įpareigotas registruoti vienintelę daiktinę teisę – nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, nepagrįstai pripažino, kad yra pagrindas įregistruoti UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ vardu nuosavybę į ginčo pastatus.

Atsižvelgdamas į nustatytą aplinkybę, kad atsakovas Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociacija (LMTDA) nuosavybės teisių į ginčo pastatus neturėjo ir todėl negalėjo perduoti jų uždarajai akcinei bendrovei,,Mokslo ir technikos rūmai“, kaip turtinio įnašo už šios bendrovės akcijas, bei į tai, kad valstybės turtas galėjo būti perleistas tik pagal tuomet galiojusius Lietuvos Respublikos butų privatizavimo ir Lietuvos Respublikos turto pirminio privatizavimo įstatymą, ieškovų ginčijamą 1991 m. liepos 17 d. aktą pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu 1964 m. CK 47 straipsnyje nustatytu pagrindu, t. y. kaip sandorį, neatitinkantį įstatymo reikalavimų.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl 1991 m. liepos 11 d. akto negaliojimo, apeliantas teigia, kad akcijų pasirašymo sutartis pagal savo teisinę prigimtį yra akcijų pirkimo-pardavimo sutartis (1990 m. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 39 str. 1 d.), todėl nenuginčijus steigimo sutarties dalies dėl akcijų apmokėjimo ginčo pastatais, negali būti panaikintas ir 1991 m. liepos 11 d. aktas.

Pagal 1990 m. redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatą, akcijų pasirašymas yra sutartis tarp bendrovės ir fizinio ar juridinio asmens, kuria viena šalis įsipareigoja pateikti tam tikrą skaičių naujų akcijų, o kita šalis – apmokėti visą pasirašytų akcijų emisijos kainą. Kaip jau minėta šioje nutartyje, 1991 m. liepos 2 d. uždarosios akcinės bendrovės steigimo sutartimi jos šalys (steigėjai), tarp jų ir LMTDA, susitarė įsteigti juridinį asmenį - uždarąją akcinę bendrovę „Mokslo ir technikos rūmai“ ir įsipareigojo apmokėti akcijas. Sutarties 2 punktu steigėjas LMTDA įsipareigojo įsigyti 280 paprastųjų vardinių akcijų, kurių bendra nominali vertė 2,8 mln. rublių, ir pilnai apmokėti jų nominalią vertę. Tuo tarpu jokio įsipareigojimo dėl konkretaus turto perdavimo, apmokant akcijas, šia sutartimi atsakovas LMTDA neprisiėmė. Taigi, akcijų pasirašymo sutartis nėra susijusi su ginčo pastatų perdavimu nuosavybėn, todėl negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad nenuginčijus steigimo sutarties (jos dalies), negali būti panaikintas ir 1991 m. liepos 11 d. aktas.

Taip pat jau minėta, kad Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociacija (LMTDA) nuosavybės teisių į ginčo pastatus neturėjo, todėl negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, kad nuosavybė į ginčo pastatus LMTDA perėjo Mokslinės techninės kūrybos draugijų (MTKD) likvidavimo metu.

Šioje nutartyje taip pat nustatyta, kad 1984 m. gegužės 31 d. ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiais, kurių pagrindu ginčo pastatai buvo perduoti MTKD Respublikinės Tarybos technikos namams įrengti, Vyriausybė ginčo pastatus Lietuvos Respublikinei Profesinių Sąjungų Tarybai perdavė operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise, kuri nuosavybės teisės nesukūrė. Todėl ginčyti šių potvarkių teisėtumo ieškovai neturėjo pagrindo.

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1963 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 46 „Dėl Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1961 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 511 dalinio pakeitimo“ buvo patvirtintas Lietuvos TSR respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašas, į kurį buvo įtraukta ir buvusi Pranciškonų bažnyčia bei vienuolynas, kurie tuo metu buvo šiais adresais: Trakų g. Nr. 9, Kretingos g., Lygos g., Kėdainių g. Taigi, ginčo pastatai buvo įtraukti į architektūros paminklų sąrašą. Pagal 1977 m. gruodžio 22 d. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymo 20 straipsnio nuostatą, istorijos ir kultūros paminklais buvo leidžiama naudotis valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms, taip pat organizacijoms ir asmenims - moksliniams, kultūros ir švietimo, turistiniams ir kitokiems tikslams įstatymais nustatoma tvarka ir sąlygomis (26 b. l., 7 t.). Šis įstatymas galiojo Vyriausybės 1984 m. gegužės 31 d. ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkių priėmimo metu. Taigi, ginčo pastatus, kurie buvo pripažinti kultūros paminklais, Lietuvos TSR Ministrų Taryba galėjo perduoti kitam subjektui tik naudotis konkrečiu nurodytu tikslu, bet ne perleisti nuosavybės teisę į juos. Ši aplinkybė bei tai, kad ginčo pastatai Lietuvos Respublikinei Profesinių Sąjungų Tarybai buvo perduoti su konkrečiu tikslu - Mokslinių ir techninių draugijų Lietuvos respublikinės tarybos ir jos Technikos namų patalpoms įrengti, tik patvirtina, kad nuosavybės teisė nebuvo perleista ir kad 1991 m. liepos 11 d. aktą, kuriuo atsakovas LMTDA, pats neturėdamas nuosavybės teisės į ginčo pastatus, juos perdavė įsteigtai UAB,,Mokslo ir technikos rūmai“ kaip turtinį įnašą už akcijas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu.

Vien aplinkybė, kad 1989 m. gruodžio 14 d. galiojusi teisė nedraudė LTSR teritorijoje veikusioms visuomeninėms organizacijoms neatlygintinai įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, pati savaime negali reikšti, kad valstybė perleido ginčo pastatus nuosavybės teise atsakovams mainais už ginčo pastatų rekonstrukciją. Kaip jau minėta, ginčo turtas Vyriausybės 1984 m. gegužės 31 d. ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiais buvo perduotas Profesinių Sąjungų Tarybai opreatyviojo tvarkymo teise su konkrečiu tikslu, valia perduoti nuosvybėn niekaip nebuvo išreikšta, o LMTDA įstatų įregistravimas nuosavybės teisės į turtą negalėjo sukurti, nes panaikintoji MKTD, kurios turtą perėmė įsteigta LMTDA, nuosavybės teisių į ginčo pastatus neturėjo pati.

Apeliantas teigia, kad valstybė, įregistravusi LMTDA, po to - UAB „Pranciškonų rūmai“ nuosavybę į ginčo pastatus, nelaikė kad ginčo pastatai yra jos turtas (ginčo pastatai nebuvo įtraukti į LR Vyriausybės 1991 m. balandžio 26 d. nutarimą), taip savo veiksmais akceptuodama atsakovų nuosavybės teisę į ginčo pastatus.

Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad faktas, jog nuosavybės teisė į ginčo pastatus buvo įregistruota LMTDA vardu, nėra nustatytas.

Byloje yra Respublikinio techninio invetorizacijos biuro 1991 m. registracijos pažymėjimo, išduoto Lietuvos mokslo ir tecnikos draugijų asociacijai, kopija (133, b. l., 1 t., 49 b. l., 3 t.), kurioje nurodyta, kad gyvenamasis namas (pastatas, dalis gyvenamojo namo, pastato) Vilniaus miesto Trakų g. 9/1, Kretingos g. 3/6 ir Kėdainių g. 8/4 remiantis Lietuvos ministrų Tarybos 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 176-p įregistruotas nuosavybės teise Lietuvos mokslo ir tecnikos draugijų asociacijos vardu.

Vertinant šį rašytinį įrodymą, būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikinei profesinių sąjungų tarybai Lietuvos TSR ministrų Tarybos 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 176-p buvo perduota pastatų komplekso dalis, esanti Trakų g. Nr. 9/1 (1685,86 kv. m. bendro naudingo ploto). Taigi, potvarkiu, kuris minėtame pažymėjime nurodytas kaip LMTDA nuosavybės teisių į ginčo pastatus įregistravimo pagrindas, buvo perduota tik dalis ginčo pastatų, ir ne LMTDA, o Lietuvos Respublikinei profesinių sąjungų tarybai, be to, kaip jau minėta, ne nuosavybės, o patikėjimo teise.

Byloje esančiame VĮ Registrų centro 2005 m. kovo 7 d. rašte Nr. S-6337 (128-129 b. l., 3 t.) nurodyta, kad išvados apie statinių teisinę registraciją ir Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociaciją, kaip ginčo statinių savininką, nėra ir negalima vienareikšmiškai teigti apie Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamuosius daiktus įregistravimą. Taigi, apelianto teiginys, kad valstybė įregistravo LMTDA nuosavybę į ginčo pastatus, taip savo veiksmais akceptuodama atsakovų šią teisę, nėra pagrįstas.

Šioje nutartyje taip pat jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“ nepagrįstai pripažino, kad yra pagrindas įregistruoti UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ vardu nuosavybę į ginčo pastatus, nes šios įstaigos 1994 m. gegužės 6 d. išvadoje (60 b. l., 3 t.) nurodyti dokumentai UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ nuosavybės teisės į ginčo pastatus patvirtinti negalėjo.

Apelianto nurodytu 1991 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 156,,Dėl asociacijų, bendrovių ir kitų valstybinių įmonių susivienijimų steigimo tvarkos“ Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė nutraukti asociacijų, gamybinių (komercinių) bendrovių ir kitų valstybinių įmonių susivienijimų (pagal pridedamą l sąrašą) veiklą, atsižvelgdama į tai, kad kai kurių įsteigtų asociacijų, bendrovių ir kitų valstybinių įmonių susivienijimų veikla neatitinka įstatymų reikalavimų, iš dalies vykdo valstybinio valdymo funkcijas, verčiasi komercine-ūkine veikla, be teisėto pagrindo naudojasi likviduotų ministerijų ir valstybinių tarnybų turtu bei patalpomis. Būtent minėtame sąraše nurodytų likviduojamų asociacijų, bendrovių ir kitų valstybinių įmonių susivienijimų turtą, patalpas ministerijoms buvo pavesta perimti. Tačiau ši aplinkybė niekaip negali reikšti, kad Vyriausybė, minėtu nutarimu neįtraukusi LMTDA į likviduojamų įmonių, kurių turtą perimti ji įpareigojo ministerijas, pripažino pastarosios nuosavybės teisę į ginčo pastatus.

Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti vindikaciją, teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis yra nesąžiningas įgijėjas ir kad ginčo pastatų perleidimas buvo neatlygintinas. Apelianto teigimu, net ir konstatavus ginčo pastatų perleidimo ieškovui būtinumą, turėtų būti ginamos jo, kaip sąžiningo įgijėjo, teisės.

Pagal CK 4.96 straipsnio, reglamentuojančio daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, 2 dalies nuostatą, iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams (CK 4.96 str. 3 d.).

Taigi, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju teismas turėjo teisinį pagrindą taikyti vindikaciją, išreikalaujant ginčo pastatus (nekilnojamuosius daiktus), būtina nustatyti, ar atsakovas gali būti laikomas sąžiningu ginčo pastatų įgijėju ir/ar tai, ar jis pastatus įgijo neatlygintinai.

Sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti, nesąžiningu - kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą (CK 4.26 str. 3, 4 d.).

Atsakovas LMTDA yra UAB,,Mokslo ir technikos rūmai“ (dabartinis pavadinimas - UAB,,Pranciškonų rūmai“) steigėjas bei akcininkas, įsigijęs didžiąją dalį šios bendrovės akcijų. Esant tokiai aplinkybei, įsteigtajai bendrovei negalėjo būti nežinomas faktas, kad LMTDA, perduodama bendrovei pastatus kaip turtinį akcininko įnašą, nuosavybės teisės į šiuos pastatus neturėjo. Šią aplinkybę patvirtina ir faktai, kad nuosavybės teisė į pastatus nebuvo registruota nei MTKD, nei LMTDA vardu. Taigi, įsteigtai bendrovei negalėjo būti nežinoma, kad perduodami pastatai, kaip viešosios nuosavybės objektai, negali būti perduoti privačiam juridiniam asmeniui, nesant Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų pagrindų. Tiek LMTDA, tiek UAB,,Pranciškonų rūmai“ turėjo būti žinomos įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkio Nr. 1183p, kuriuo Vyriausybė įpareigojo Vilniaus miesto valdybą nustatytąja tvarka iki 1993 m. kovo 1 d. grąžinti Romos Katalikų Bažnyčiai priklausančiam juridiniam asmeniui (Vilniaus arkivyskupijai) patuštintas patalpas, nuostatos. Pažymėtina, kad būtent po minėto potvarkio priėmimo UAB,,Pranciškonų rūmai“ rūmai ėmėsi veiksmų, siekdama įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo pastatus. Jau minėta, kad pati LMTDA savo valdybos 1992 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 8-3 pripažino, kad tikslinga perduoti Lietuvos Katalikų bažnyčios Vilniaus arkivyskupijos dispozicijon ginčo pastatų likutinę vertę, išmokant ją pinigais, perduodant atitinkamą pastato dalį ar kitokia abipusiai priimtina forma. Šios aplinkybės tik patvirtina pirmosios instancijos išvadą, kad atsakovas UAB,,Pranciškonų rūmai“ negali būti laikomas sąžiningu ginčo pastatų įgijėju.

Taigi, nustatęs aplinkybes, kurios sudaro pagrindą teigti, kad atsakovas UAB,,Pranciškonų rūmai“ žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti ginčo pastatų savininku, nes LMTDA nuosavybės teisės į šiuos pastatus neturi ir todėl jų nuosavybėn perleisti negali, pirmosios instancijos pagrįstai taikė vindikaciją, išreikalaujant iš atsakovo ginčo pastatus ir grąžinant juos valstybei, kuri įstatymo nustatyta tvarka turėtų spręsti nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo buvusiems teisėtiems savininkams klausimą.

Apelianto teigimu, spręsdamas vindikacijos klausimą, pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti ginčo pastatams atlikto remonto išlaidų atlyginimo klausimą. Neišspręsdamas šio klausimo, teismas nepagrįstai apsunkinęs apelianto padėtį.

Atsiskaitymų, grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, klausimus reglamentuoja CK 4.97 straipsnis, pagal kurio nuostatas reikalavimus dėl atsiskaitymo gali pareikšti ne tik neteisėtas valdytojas, bet ir turto savininkas. Priešingai negu restitucijos atveju, vindikacijos atveju atsiskaitymų, grąžinant turtą, klausimai gali būti sprendžiami tik esant pareikštiems reikalavimams (CK 1.80 str. 2 d., 4.97 str.). Teismas, spręsdamas klausimą dėl vindikacijos neprivalo ex officio išspręsti ir atsiskaitymų klausimo, nes jis yra saistomas bylos šalių suformuotų reikalavimų (CPK 265 str. 2 d.). Reikalavimo dėl būtinųjų išlaidų atlyginimo UAB,,Pranciškonų rūmai“ šioje byloje nepareiškė. Todėl pirmosios instancojos teismas pagrįstai nurodė, kad atsiskaitymų klausimas gali būti išspręstas kitoje byloje. Dėl šios priežasties sutikti su apelianto teiginiu, kad neišspręsdamas atlikto remonto išlaidų atlyginimo klausimo, teismas nepagrįstai apsunkino jo padėtį, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo pagrindu ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra teisinio pagrindo.

Pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti.

Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Tai konstatavus, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija) (CK 1.80 straipsnio 2 d.). Teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi savo iniciatyva (ex officio) konstatuoti niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 str. 5 d.). Taigi teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia niekinio sandorio teisines pasekmes, nes tik išsprendus negaliojančio sandorio teisinius padarinius, užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-583/2008).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad UAB,,Mokslo ir technikos rūmai“, neturėdama nuosavybės teisių į į pastatą – bokštą-varpinę, negalėjo jo perleisti neatlygintinai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn, pripažino šio pastato perleidimo neatlygintinai 2006 m. liepos 13 d. sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento CK 1.80 straipsnyje numatytu sandorio negaliojimo pagrindu bei nusprendė išreikalauti šį pastatą iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, kaip sąžiningo įgijėjo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, pagrįstai savo iniciatyva (ex officio) konstatavo niekinio sandorio faktą ir taikė tokio fakto teisines pasekmes ir teigti, kad tokiu sprendimu buvo pažeistos proceso teisės normos ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, kaip trečiojo asmens, teisės, nėra pagrindo. Sprendimu teismas nepasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, Vilniaus miesto savivaldybė buvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ir turėjo procesines teises atsikirsti į ieškovų reikalavimus bei argumentus. Aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patraukta atsakovu, nereiškia, kad buvo apribota jos ar atsakovo UAB,,Pranciškonų rūmai“ teisė įrodinėti minėtos sutarties teisėtumą bei gintis nuo ieškinio reikalavimų.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti negaliojančia 2006 m. liepos 13 d. sutartį ir išreikalauti pastatą – bokštą-varpinę iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, grąžinant jį valstybei, apeliantas teigia, kad nuosavybės teisę į minėtą pastatą Vilniaus miesto savivaldybės taryba įgijo, jį pastačius UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ pagal parengtą projektą ir išduotą statybos leidimą. Pasak apelianto, bokštas-varpinė nebuvo nacionalizuotas pagal LTSR (TSRS) įstatymus, nes tuo metu jis neegzistavo, tai yra naujai sukurtas statinys ir todėl jo negalima grąžinti natūra.

Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad iš 1940 m. gruodžio 11 d. akto turinio yra akivaizdu, jog šiuo aktu buvo nacionalizuoti visi Pranciškonų vienuolynui priklausę pastatai, buvę pagal tuometinį adresą Pranciškonų g. 7 ir Trakų g. 14: šiame akte yra nurodyta, kad apžiūrėtas minėtu adresu esantis namas su visais jo priklausiniais ir nutarta nacionalizuoti namą su visais akto pirmame priede išvardintais priklausiniais. Nors byloje nėra akte minimo jo priedo, tačiau iš nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenų 2006 m. rugpjūčio 7 d. išrašo (10-14 b. l., 6 t.) matyti, kad pastato – bokšto-varpinės statybos pabaigos metai registre yra nurodyti 1940 m., rekonstravimo pabaigos metai – 2004 m., o baigtumo procentas – 6%. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. birželio 14 d. išduotoje pažymoje apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį, kuri registre nurodyta kaip UAB,,Mokslo rūmai“ nuosavybės teisių į šį statinį įregistravimo pagrindas, nurodyta statinio statybos būklė pažymos išdavimo metu – įrengti pamatai, statinio baigtumo procentas – 6%. Įvertinus šiuos bylos duomenis, teigti, jog pastatas bokštas-varpinė yra naujai sukurtas statinys, kurį pastatė UAB „Mokslo ir technikos rūmai“, nėra pagrindo. Taigi, iš esmės pagrįstas yra ieškovo Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno teiginys, kad minėtas pastatas, kaip ir kiti ginčo pastatai, yra vienuolyno komplekso, iki nacionalizacijos priklausiusio ieškovui, sudėtinė dalis. Todėl minėtoji 2004 m. birželio 14 d. pažyma apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį negali būti pagrindas atsirasti nuosavybės teisėms į ginčo pastatą, kaip naujai pastatytą statinį CK 4.47 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu bei registruoti nuosavybės teisę UAB,,Mokslo rūmai“ vardu pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio nuostatas. Ši pažyma gali būti vertinama tik kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių, kad UAB,,Mokslo ir technikos rūmai“ atliko dalinę pastato rekonstrukciją, rekonstruodama bei (ar) atkurdama buvusio pastato pamatus.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ieškovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir teigia, kad teismas nepateikė pagrįstų motyvų dėl ieškinio senaties termino. Pasak apelianto, nėra nustatyta, kokios svarbios priežastys trukdė valstybei pačiai, ar per atstovus, prokurorą, kaip asmenį, turintį teisę, ginti viešąjį interesą, pareikšti ieškinį.

LR Vyriausybė pirmosios instancijos teismui raštu pateikė pakankamai išsamius teisinius argumentus dėl senaties termino atnaujinimo (188 b. l., 8 t.). Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus bei kitas bylos aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties terminu, išsamiai išnagrinėjo ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad LR Vyriausybė apie teisių pažeidimą sužinojo 1996 m. gegužės 2 d., kai Vyriausybės nutarimu Nr. 528 buvo panaikinta komisija, sudaryta spręsti pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms klausimą. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutikti nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. potvarkiu Nr. 579p,,Dėl pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ buvo sudaryta komisija pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms klausimams nagrinėti, kuri, vadovaudamasi įstatymu „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ ir Katalikų bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktu turėjo pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei savo išvadas bei pasiūlymus dėl pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms. LR Vyriausybės 1996 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 528 minėtas potvarkis buvo pripažintas netekusiu galios. Nesant duomenų, kad Vyriausybės sudaryta komisija pateikė išvadas ar pasiūlymus dėl ginčo pastatų grąžinimo, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Vyriausybė, ir toliau gaudama duomenų apie ginčo dalyką, tačiau nesikreipdama į teismą, praleido ieškinio senaties terminą: Vyriausybė gautų duomenų pagrindu turėjo pagrindą daryti išvadą apie neteisėtą ginčo pastatų valdymą ir kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Atsižvelgdamas į byloje nagrinėjamo ginčo specifiką, į tai, kad ginčo pastatų nuosavybės klausimai buvo sprendžiami įvairiose institucijose, kas iš dalies sutrukdė Vyriausybei padaryti išvadas dėl neteisėto pastatų valdymo fakto, taigi ir dėl teisių pažeidimo, bei paduoti ieškinį teismui, kad Vyriausybės reiškiami reikalavimai yra betarpiškai susiję su viešojo intereso gynimu, siekiant grąžinti valstybei didelės istorinės vertės nekilnojamąjį turtą, bei kad ieškinio atmetimas vien ieškinio senaties termino pasibaigimo pagrindu iš esmės neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atnaujino ieškovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje byloje priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. nutartimi yra konstatuota, kad ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas ieškinio senaties termino šioje byloje nepraleido (248 b. l., 4 t.). Lietuvos Respublikos Vyriausybė šioje byloje yra bendraieškis, prisijungęs prie ieškovo Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno pareikšto ieškinio ir jį palaikantis (90 b. l., 7 t.). Savarankiškų ieškinio reikalavimų Lietuvos Respublikos Vyriausybė šioje byloje nepareiškė. Konstatavus, kad vienas iš bendraieškių senaties termino nepraleido, net ir pripažinus, kad LR Vyriausybei praleistas ieškinio senaties terminas buvo atnaujintas nepagrįstai, toks sprendimas nesuteiktų pagrindo ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Todėl iš esmės pagrįstas yra ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas teiginys, kad ginčai ieškinio senaties atnaujinimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimu šiuo atveju yra netikslingi.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu nurodęs, kad ieškinį patenkina iš dalies, priteisė iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Pranciškonų rūmai“ ir Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociacijos ieškovui Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynui lygiomis dalimis 35 857,70 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nesutikdamas su šia sprendimo dalimi, apeliantas teigia, kad išlaidos priteistos pagal ieškovo atstovų pateiktus dokumentus, kurie neidentifikuoja, kokios teisinės paslaugos buvo suteiktos, ar visos jos yra susijusios su byla. Be to, pasak apelianto, teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, nes išlaidos nebuvo paskirstytos visiems atsakovams, o priteista bylinėjimosi išlaidų suma turėjo būti priteista proporcingai ieškinio reikalavimų patenkintai daliai

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis bei išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, prie kurių, be kitų išlaidų, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 str. 1 d., 88 str. 1 d. 6 p.).

Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas pateikė su patikslintu ieškiniu (91 b. l., 7 t.), o išlaidas advokato pagalbai apmokėti įrodančius dokumentus - 2011 m. teismo posėdžio metu (4-18, 46 b. l., 9 t.). Ieškovą Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyną pagal 2009 m. rugsėjo 7 d. ir 2009 m. spalio 6 d. atstovavimo sutartis atstovavo advokatų kontoros Sutkienė, Pilkauskas ir partneriai (dabartinis pavadinimas advokatų kontora Tark, Grunte, Sutkienė ir partneriai TARK GRUNTE SUTKIENE) advokatai V. Bernatonis bei I. Dargužas (30-31 b. l., 7 t., 18 b. l, 9 t.). Byloje pateikti finansiniai dokumentai - advokatų kontoros Tark, Grunte, Sutkienė ir partneriai TARK GRUNTE SUTKIENE PVM sąskaitos faktūros, ieškovo Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno mokėjimų nurodymai bei sąskaitų išrašai (4-17 b. l., 9 t.) įrodo, kad šis ieškovas už teisines paslaugas, pirkėjo vardu patirtas išlaidas ir kitas išlaidas minėtai advokatų kontorai per laikotarpį nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2011 m. sausio 31 d. iš viso sumokėjo 41 715,40 Lt. Duomenų, kad ieškovą Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyną bei advokatų kontorą Tark, Grunte, Sutkienė ir partneriai TARK GRUNTE SUTKIENE minėtu laikotarpiu siejo kitos teisinių paslaugų sutartys, byloje nėra, tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantas. Todėl teigti, kad ieškovo nurodytos išlaidos advokatų pagalbai apmokėti, kurias pagrindžiančius įrodymus jis pateikė šioje byloje, nėra susijusios su atstovavimu šioje byloje, nėra pagrindo.

Šioje byloje pareikšto ieškinio esmė - ginčo pastatų išreikalavimas iš atsakovo UAB „Pranciškonų rūmai“ neteisėto valdymo. Kiti ieškinyje pareikšti reikalavimai - panaikinti ginčo pastatų teisinę registraciją, yra išvestiniai reikalavimai, betarpiškai susiję su reikalavimu grąžinti pastatus valstybei. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti negaliojančiu 1991 m. liepos 11 d. aktą, kuriuo atsakovas Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija perdavė ginčo pastatus UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ bei taikant vindikaciją, išreikalauti šiuos pastatus iš UAB „Pranciškonų rūmai“ ir grąžinti juos valstybei iš esmės reiškia ieškinio patenkinimą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė tik 50% ieškovo patirtų išlaidų advokatų pagalbai apmokėti, teigti, kad teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, t. y. priteista bylinėjimosi išlaidų suma nebuvo priteista proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai, nėra pagrindo.

Negalima sutikti ir su teiginiu, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles teismas pažeidė dėl to, kad išlaidos nebuvo paskirstytos visiems atsakovams, tarp jų ir VĮ Registrų centrui.

Kaip jau minėta, reikalavimai panaikinti teisinę ginčo pastatų registraciją, kurie iš esmės buvo nukreipti į atsakovą VĮ Registrų centrą, skundžiamu sprendimu nebuvo patenkinti. Patenkintieji ieškinio reikalavimai iš esmės yra nukreipti į atsakovus UAB „Pranciškonų rūmai“ bei Lietuvos Mokslo ir technikos draugijų asociaciją, iš kurių teismas ieškovui ir priteisė jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinio skundo

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas pripažino negaliojančia 2006 m. liepos 13 d. sutartį, sudarytą tarp UAB „Mokslo rūmai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, pastatą bokštą-varpinę nuspręsta išreikalauti iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos bei grąžinti valstybei, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba teigia, kad teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atžvilgiu jokie reikalavimai ieškinyje reiškiami nebuvo, pastaroji šioje byloje dalyvavo tik kaip trečiasis asmuo, ieškovai pareikštu ieškiniu neprašė panaikinti 2006 m. liepos 13 d. sutarties bei išreikalauti šio statinio iš Vilniaus miesto savivaldybės.

Šioje nutartyje, atsakant į analogiškus atsakovo UAB,,Pranciškonų rūmai“ apeliacinio skundo argumentus, jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad sandoris (2006 m. liepos 13 d. sutartis) prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, pagrįstai savo iniciatyva (ex officio) konstatavo niekinio sandorio faktą ir taikė tokio fakto teisines pasekmes ir teigti, kad tokiu sprendimu buvo pažeistos proceso teisės normos ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, kaip trečiojo asmens, teisės, nėra pagrindo.

Pareikštuoju ieškiniu ieškovas, be kita ko, prašė panaikinti ginčo pastatų, tarp jų pastato - bokšto-varpinės teisinę registraciją, išreikalauti šiuos pastatus ir grąžinti juos Lietuvos valstybei (91 b. l., 7 t). Taigi teigti, kad pirmosios instancijos teismas, išreikalaudamas bokštą-varpinę iš Vilniaus miesto savivaldybės, kuri šį statinį įgijo negaliojančio sandorio pagrindu, bei nuspręsdamas jį grąžinti valstybei, peržengė ieškinyje pareikštų reikalavimų ribas, taip pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą, nėra pagrindo.

Šioje nutartyje taip pat yra pasisakyta ir dėl Vilnius miesto savivaldybės tarybos procesinės padėties, dėl bokšto varpinės nacionalizavimo, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. birželio 14 d. pažymos Nr. (101)11.01-418, pagrindo pripažinti 2006 m. liepos 13 d. sutartį negaliojančia bei jos negaliojimo pasekmių taikymo, todėl anksčiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nekartoja. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba pastatą bokštą-varpinę pagal 2006 m. liepos 13 d. sutartį iš UAB,,Mokslo ir technikos rūmai“ įgijo neatlygintinai, todėl jos, kaip sąžiningos įgijėjos, apsauga šiuo atveju netaikoma (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, kad UAB,,Mokslo ir technikos rūmai“, neturėdamas nuosavybės teisių į į pastatą – bokštą-varpinę, negalėjo jo perleisti neatlygintinai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn, bei šio pastato 2006 m. liepos 13 d. perleidimo sutartį pripažinęs negaliojančiu sandoriu, pagrįstai jį grąžino valstybei, taikydamas vindikaciją, nes atsakovas UAB „Pranciškonų rūmai“ nuosavybės į šį statinį neįgijo, o kitokio teisinio pagrindo jį valdyti nenurodė. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesant įrodymų, jog valstybė įstatymų nustatyta tvarka pastatą bokštą-varpinę buvo perdavusi Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, šis pastatas buvo valstybės nuosavybė. Todėl sprendimas grąžinti bokštą-varpinę valstybei yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl procesinių klausimų

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 3 d. nutartimi atsakovą UAB „Pranciškonų rūmai“ atleido nuo 13 500 Lt dalies žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, o likusios nesumokėtos 13 500 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimą atidėjo iki Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dėl paduoto apeliacinio skundo priėmimo (171 b. l., 9 t.). Šio atsakovo apeliacinį skundą atmetus, likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis iš apelianto priteistina valstybei (CPK 84 str., 96 str.).

Ieškovas Konventualų (Pranciškonų) ordino vienuolynas savo atsiliepimu į ieškinį pateikė prašymą priteisti jam iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas (202 b. l., 9 t.), o su atskiru raštu - ir šias išlaidas patvirtinančius finansinius dokumentus (10-15 b. l., 10 t.). Analogišką prašymą ieškovas pateikė ir teismo posėdžio metu. Atmetus atsakovo UAB „Pranciškonų rūmai“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus, šios išlaidos priteistinos iš apeliantų lygiomis dalimis (CPK 93 str. 1, 98 str. 3 d.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas už suteiktas advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme sumokėjo iš viso 6 353,39 Lt (su PVM) pagal advokatų kontoros Tark, Grunte, Sutkienė ir partneriai TARK GRUNTE SUTKIENE išrašytas PVM sąskaitas faktūras (12, 13, 14, 15 b. l., 10 t.).

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatą, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos primininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.18 punkto nuostatą, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už vieną atstovavimo valandą teisme – 120 Lt (0,15 (koeficientas) * 800 Lt minimali mėnesinė alga). Pagal minėtų rekomendacijų 9 punktą, jeigu teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama minutėmis, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, teismo posėdis truko 2 val. 25 min., todėl už atstovavimą teisme ieškovas, kurio naudai priimtas sprendimas, turi teisę prašyti priteisti iš priešingos šalies 240 Lt išlaidų, susijusių su atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal rekomendacijų 8.11 punkto nuostatą, rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą – 1 200 Lt (1,5 (koeficientas) * 800 Lt minimali mėnesinė alga), pagal 8.16 punkto nuostatą, rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą – 96 Lt (0,12 (koeficientas) * 800 Lt minimali mėnesinė alga). Iš bylos medžiagos matyti, kad advokatas ieškovui parengė atsiliepimą į apeliacinius skundus (193-202 b. l., 9 t.), prašymą dėl bylos nagrinėjimo skubos tvarka (204-206 b. l. 9 t.). Taigi, vadovaujantis rekomendacijomis, ieškovas turi teisę reikalauti priteisti iš priešingos šalies iš viso 1 536 Lt už atsiliepimo į apeliacinius skundus ir kito procesinio dokumento surašymą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Kita vertus, CPK numato galimybę priteisti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, ir išlaidas, patirtas advokatui teikiant konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.). Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomenduoja nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį atsižvelgti ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų); teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; kitas svarbias aplinkybes. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, į ginčo specifinį pobūdį ir procesinių dokumentų apimtį (advokatas turėjo paruošti atsiliepimą į du apeliacinius skundus), į tai, kad nagrinėjama byla yra susijusi su didelio skaičiaus teisės aktų taikymu, vadovaudamasi CPK ir minėtų rekomendacijų nuostatomis bei teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CPK 3 str. 1 d.), sprendžia, jog ieškovui iš atsakovo UAB „Pranciškonų rūmai“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pagrįstai gali būti priteista lygiomis dalimis tik 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Todėl ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Pranciškonų rūmai“, juridinio asmens kodas 120820291, adresas Trakų g. 9/1, Vilnius, ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, juridinio asmens kodas 111109233, adresas Konstitucijos pr. 3, Vilnius, ieškovui Mažesniųjų brolių Konventualų (Pranciškonų) ordino vienuolynui, juridinio asmens kodas 192060452, adresas Medininkų k., Vilniaus r. sav., po 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo UAB „Pranciškonų rūmai“, juridinio asmens kodas 120820291, adresas Trakų g. 9/1, Vilnius, 13 500 Lt (trylika tūkstančių penkis šimtus litų) žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjai Kazys Kailiūnas

Donatas Šernas

Vigintas Višinskis