Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, sandorių panaikinimo, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir kt. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Trakų rajono savivaldybė, Trakų rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, Elektrėnų savivaldybės notarų biuro notarė M. U., Trakų rajono notarų biuro notarė J. K.

Civilinė byla Nr. 3K–3–571/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.3; 24.4; 30.2; 34.4.3; 34.4.8; 34.5; 95.3 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovams O. A., V. A., L. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, sandorių panaikinimo, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir kt. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Trakų rajono savivaldybė, Trakų rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, Elektrėnų savivaldybės notarų biuro notarė M. U., Trakų rajono notarų biuro notarė J. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė: 1) pripažinti negaliojančiais Trakų rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 1992 m. lapkričio 3 d. ištuokos akto įrašą Nr. 239 ir jo pagrindu išduotą ištuokos liudijimą; 2) pripažinti negaliojančia 1992 m. lapkričio 19 d. santuokoje įgyto turto pasidalijmo su A. R. sutartį (registro Nr. 6283) kaip sudarytą labai nenaudingomis sąlygomis dėl susidėjusių sunkių aplinkybių; 3) pripažinti, kad 0,0639 ha žemės sklypas, 338,64 kv. m gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė A. R. ir ieškovo nuosavybė; 4) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas laikotarpiu nuo 1989 m. iki 2000 m. balandžio 28 d. buvo išlaikomas A. R.; 5) pripažinti ieškovui teisę į A. R. priklausiusio turto, esančio (duomenys neskelbtini), privalomąją palikimo dalį kaip buvusiam jos išlaikytiniui; 6) pripažinti negaliojančia 1996 m. lapkričio 4 d. A. R. sudarytą 295/1000 dalių namo, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį (registro Nr. 3399) kaip sudarytą be raštiško dovanojamo turto bendrasavininkio - ieškovo - sutikimo; 7) pripažinti negaliojančia 1996 m. lapkričio 4 d. A. R. sudarytą turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį (registro Nr. 3400) dėl esminės sutarties sąlygos nesilaikymo; 8) panaikinti 1994 m. lapkričio 24 d. A. R. testamentą (duomenys neskelbtini) ir 2000 m. spalio 2 d. V. A. atsisakymą nuo palikimo priėmimo O. A. naudai; 9) panaikinti 2001 m. lapkričio 7 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (duomenys neskelbtini), išduotą O. A. į 295/1000 dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo ir 0,0639 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini); 10) panaikinti 2001 m. sausio 22 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (duomenys neskelbtini), išduotą O. A. į ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini); 11) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po buvusios sutuoktinės A. R. mirties ieškovas laiku priėmė palikimą; 12) atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pareiškimui dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo paduoti; 13) panaikinti 2000 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutartį (registro Nr. 2-6130), pagal kurią O. A. po 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padovanojo V. A. ir L. A.; 14) panaikinti 2001 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią O. A. padovanojo ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), L. A.; 15) atnaujinti ieškinio senaties terminus, kaip praleistus dėl svarbių priežasčių (ligos), sandoriams ginčyti; 16) nušalinti O. A. nuo rūpintojos pareigų; 17) įkeldinti ieškovą į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); 18) iškeldinti V. A. ir L. A. iš gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini); 19) iškeldinti O. A. iš ieškovui priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini); 20) priteisti iš atsakovų atstovavimo išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 1964 m. susituokė su A. R., su ja kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, įgijo ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdė bendrą turtą iki pat sutuoktinės A. R. mirties 2000 m. balandžio 28 d. 1988 m. ieškovas patyrė smegenų insultą, buvo suparalyžuota kairė kūno pusė, o jis – pripažintas pirmos grupės invalidu, kuriam reikalinga nuolatinė slauga. Būnant santuokoje, A. R. 1992 m. birželio 1 d. nupirko trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini), o 1992 m. liepos 16 d. – dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, A. R. inicijavo ištuoką, motyvuodama tuo, kad pagal tuometinius įstatymus viena šeima negalėjo turėti daugiau kaip vieną butą, todėl, norint sutvarkyti dviejų butų pirkimo-pardavimo dokumentus (teisiškai įregistruoti sandorius), reikėjo skyrybų būdu sukurti dvi atskiras šeimas. A. R. paaiškino ieškovui, kad ištuoka bus tik formali. Ieškovas pasirašė A. R. atneštus ištuokai Civilinės metrikacijos skyriuje reikalingus dokumentus, tačiau išsituokti nenorėjęs, nes jam, kaip pirmos grupės invalidui, buvo reikalinga nuolatinė globa ir slauga. Santuoka buvo nutraukta 1992 m. lapkričio 3 d.

1992 m. lapkričio 19 d. sutartimi ieškovas pasidalijo su A. R. santuokoje įgytą turtą: A. R. atiteko du butai Trakuose ir Lentvaryje, o ieškovui - namų apyvokos daiktai. Kompensacija ieškovui bei jo išlaikymo sąlygos sutartyje nebuvo numatytos. Ieškovo teigimu, jis neturėjo būtinų skaityti akinių, o notarė neperskaitė jam sutarties teksto, neišaiškino sutarties esmės ir pasekmių ateityje. Ši sutartis šiurkščiai pažeidė ieškovo, kaip pirmos grupės invalido ir nedarbingo sutuoktinio, teises. Ji turi būti pripažinta negaliojančia, esant esminei šalių nelygybei, nes sutarties sąlygos A. R. suteikė pranašumą. Ieškovo valia dėl turto pasidalijimo buvo išreikšta netinkamai, todėl ištuokos klausimas turėjo būti sprendžiamas teismo tvarka.

Ieškovas nurodė, kad A. R. iki savo mirties teikė jam išlaikymą, juo rūpinosi, prižiūrėjo. Jo paties gaunama pensija buvo mažesnė už buvusios sutuoktinės pajamas. Trakų rajono savivaldybės Socialinės rūpybos skyrius neišdavė pažymos, kuri patvirtintų, kad ieškovas buvo išlaikomas A. R., ieškovas šį faktą prašo nustatyti teismo tvarka.

Ieškovas nurodė, kad A. R. savo valia pardavė butą Lentvaryje ir nusipirko žemės sklypą ir gyvenamojo namo pamatus (duomenys neskelbtini). Ieškovas jos tokiems veiksmams nepritarė, jo sutikimo A. R. neprašė. Šiame žemės sklype gyvenamojo namo statybą organizavo ir vykdė A. R., pasitelkusi savo sesers O. A. šeimą. Ieškovas pagal galimybes domėjosi statybų eiga. Vėliau A. R. pardavė butą Trakų mieste ir su ieškovu persikėlė gyventi į nebaigtą statyti (duomenys neskelbtini). Ieškovas teigia, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), įsigyti iš ieškovo ir A. R. bendrai gyvenant santuokoje įsigytų lėšų, todėl šis turtas bei žemės sklype pastatytas ūkinis pastatas turi būti pripažinti ieškovo ir A. R. bendrąja jungtine nuosavybe.

1996 m. lapkričio 4 d. be ieškovo sutikimo A. R. padovanojo savo seseriai O. A. dalį nebaigto statyti gyvenamojo namo ir jam nežinant tą pačią dieną turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartimi dar dalį to paties namo perleido sūnėnui atsakovui V. A., kuris šia sutartimi įsipareigojo išlaikyti A. R. ir ieškovą, tačiau sutartyje įtvirtintos prievolės nevykdė, o po A. R. mirties išvyko gyventi ir dirbti į JAV. Šios sutartys buvo sudarytos be turto bendrasavininkio – ieškovo – sutikimo, todėl turi būti panaikintos.

1994 m. lapkričio 22 d. testamentu A. R. žemės sklypą ir gyvenamąjį namą paliko V. A.. Po A. R. mirties V. A. atsisakius paveldimo turto savo motinos O. A. naudai, visą palikimą, kurį sudarė žemės sklypas, gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, paveldėjo O. A. Ieškovo manymu, A. R. testamentu galėjo palikti tik jai priklausančią turto dalį, t.y. 1/2 dalį viso turto, esančio (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovas, kaip buvęs sutuoktinis, pirmos grupės invalidas, išlaikytinis, turi teisę į privalomąją palikimo dalį. A. R. testamentas bei 2000 m. spalio 2 d. V. A. atsisakymas nuo palikimo turi būti panaikinti kaip pažeidžiantys buvusio sutuoktinio ir nedarbingo išlaikytinio teises, taikant restituciją Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.222 straipsnio pagrindu. Ieškovas nuolat gyveno (duomenys neskelbtini), mokėjo komunalinius mokesčius, naudojosi namų apyvokos ir apstatymo daiktais, tai reiškia, kad jis priėmė mirusios A. R. palikimą. Naujoji jo rūpintoja O. A. neįvykdė savo pareigos ir nepranešė rūpintiniui apie jo pareigą kreiptis į notarų biurą priimti palikimą, todėl pastarasis įstatymo nustatytą terminą paveldėjimo teisės liudijimui gauti. Kadangi ieškovas yra nepagrįstai išbrauktas iš A. R. turto paveldėtojų sąrašo, jam neišskirta privalomoji palikimo dalis, todėl būtina panaikinti du O. A. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus.

Paveldėto žemės sklypo dalį O. A. 2000 m. lapkričio 22 d. sutartimi padovanojo sūnums L. A. ir V. A. Ši sutartis turi būti panaikinta kaip pažeidžianti turto bendrasavininkio ir nedarbingo išlaikytinio – ieškovo – teises. Dovanojimo sutartis sudaryta ieškovui teisme ginčijant sutarties sudarymo teisėtumo pagrindą - paveldėjimo teisės liudijimą, todėl ji privalo būti panaikinta. Dovanojamas turtas, neišskyrus iš bendro paveldimo turto ieškovui priklausančios privalomos palikimo dalies, atsakovės O. A. buvo neteisėtai valdomas.

Visi ieškinyje ginčijami turto perleidimo sandoriai buvo sudaryti ieškovui sunkiai sergant, apie jų sudarymą ieškovas sužinojo tik praėjus beveik šešiems mėnesiams po žmonos mirties, todėl ieškinio senaties terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo 2000 m. liepos mėnesio.

Trakų rajono savivaldybės 2000 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 167 ieškovui buvo įsteigta rūpyba, rūpintoja paskirta O. A., kuri juo nesirūpino, gyveno ir dirbo Alytuje, į Trakus grįždavo tik savaitgaliais, todėl dėl pablogėjusios sveikatos ieškovas buvo paguldytas į ligoninę, o vėliau negrįžo į (duomenys neskelbtini) ir apsigyveno pas savo seserį. Atsakovė O. A. turi būti nušalinta nuo rūpintojos pareigų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: nušalino atakovę O. A. nuo ieškovo rūpintojos pareigų. Teismas kitus ieškinio reikalavimus atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovės O. A. naudai 1072 Lt išlaidoms advokatės pagalbai apmokėti, o valstybei – 373,15 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas netenkino O. A. prašymo priteisti vidutinį uždarbį už sugaištą laiką. Teismas nurodė šiuos argumentus:

1. Dėl ištuokos akto įrašo ir ištuokos liudijimo, iki 2000 m. sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir turto pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe teismas nurodė, kad ieškovas pripažįsta, jog savo laisva valia, niekieno neverčiamas, turėdamas priešingą, kaip kad jis tuo metu suprato, įstatymams tikslą, pasirašė dokumentus, kurių reikėjo ištuokai įforminti, tų dokumentų neginčijo iki buvusio sutuoktinės A. R. mirties, nors gyveno drauge su buvusia sutuoktine, tačiau nesiekė ir nereikalavo santuokos įregistravimo iš naujo. Nepaneigus bendro 1992 m. liepos 29 d. pareiškimo nutraukti santuoką, kurio pagrindu 1992 m. lapkričio 3 d. buvo padarytas ištuokos akto įrašas Nr. 239 ir išduoti ištuokos liudijimai, nėra teisinio pagrindo Trakų rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus padarytą 1992 m. lapkričio 3 d. ištuokos akto įrašą Nr. 239 ir ištuokos liudijimus pripažinti negaliojančiais.

Teismas nurodė, kad bylos duomenys rodo, jog neturintys nepilnamečių vaikų abu sutuoktiniai R. sutiko nutraukti santuoką, todėl jos nutraukimas pagal Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 37 straipsnio 1 ir 2 dalis buvo galimas civilinės metrikacijos organuose. Ieškovas neįrodė, kad, paduodant bendrą pareiškimą dėl ištuokos, jis buvo reikalingas materialinės paramos, kad tarp jo ir A. R. buvo ginčas dėl išlaikymo jam mokėjimo ar dėl turto, kuris buvo bendroji jungtinė jų nuosavybė (1964 m. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 58 straipsnio 1 dalis). Ieškovo paaiškinimai ir liudytojų S. T., V. K., I. K., E. K. parodymai patvirtina, kad tarp sutuoktinių S. ir A. R. nebuvo kilę ginčų dėl išlaikymo ar santuokoje įgyto turto. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog S. ir A. R. nutraukiant santuoką Civilinės metrikacijos skyriuje, buvo SŠK 37 straipsnio 3 dalyje ir 38 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, reikalaujančios santuoką nutraukti teismo tvarka.

Teismas nurodė, kad ieškovo teiginys, jog pareiškimas ištuokai buvo paduotas dėl to, kad pagal tuo metu galiojusius įstatymus šeima negalėjo turėti kelių butų, yra nepagrįstas ir atmestinas. S. ir A. R. santuokos nutraukimo metu galiojusio Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 2 straipsnis apibrėžė asmens teisę turėti nuosavybėje neribotą skaičių butų ar namų. Paties ieškovo paaiškinimai liudija, kad po insulto gydydamasis ligoninėje ir vėliau jis buvo sąmoningas, suvokė jį supančią aplinką, domėjosi vykstančiais įvykiais, buvo aktyvus, sprendžiant šeimos lėšų investavimo klausimus. Teismo nuomone, esant tokioms aplinkybėms, ieškovas galėjo žinoti nekilnojamojo turto teisinį reglamentavimą. Be to, po ištuokos ir turto pasidalijmo toliau gyvendamas su buvusia sutuoktine, ieškovas nesiekė iš naujo įregistruoti santuoką. Teismas taip pat nurodė, kad A. nėra tinkami atsakovai šioje bylos dalyje.

Teismas nurodė, kad nors sutartimi dėl santuokoje įgyto turto pasidalijimo yra sprendžiami turtinio pobūdžio klausimai, tačiau minėtą sutartį gali sudaryti, taigi - ir atsakyti už ją teismo tvarka – tik tokie du asmenys, kurie tarpusavyje yra sutuoktiniai. Atsakovė O. A. paveldėjimo būdu neperėmė turtinių teisių ir pareigų, kurios yra neatskiriamai susijusios su palikėjos A. R. asmeniu (t. y. su A. R., kaip ieškovo buvusios sutuoktinės, statusu).

Teismas konstatavo, kad iš ieškovo ir trečiojo asmens notarės M. D. U. paaiškinimų akivaizdu, jog apie santuokoje įgyto turto padalijimo sutartį ieškovas žinojo nuo jos pasirašymo dienos - 1992 m. lapkričio 19 d., kad jam notarės buvo išaiškinta sutarties esmė ir pasekmės. Dėl šios sutarties nuginčijimo ir pažeistos teisės gynybos ieškovas S. R. į teismą kreipėsi 2003 m. vasario 6 d., kai jau buvo praėjęs 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris pasibaigė 1995 m. lapkričio 20 d. Taigi šis terminas jau buvo pasibaigęs iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Taigi pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas šiuo metu galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas ginčo santykiui netaikomas. Be to, atsakovai reikalauja taikyti ieškinio senatį ir ieškinio reikalavimą dėl santuokoje įgyto turto pasidalijimo sutarties nuginčijimo atmesti pagal 1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalį, 90 straipsnio 1 dalį ir 2000 m. CK 1.126 straipsnio 2 dalį, 1.131 straipsnio 1 dalį.

Teismas ieškovo nurodytų ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, todėl praleisto ieškinio senaties termino neatnaujino. Teismas nurodė, kad iš bylos duomenų (S. R. paaiškinimų, jo ambulatorinės kortelės, liudytojų parodymų) matyti, jog ieškovas insultą patyrė iki ginčo sutarties sudarymo, dėl po insulto patirtų sveikatos sutrikimų gydymo ieškovo būklė pagerėjo ieškinio senaties termino eigos metu, todėl liga ir nustatytas invalidumas nekliudė jam laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir ginčyti turto dalybų sutartį.

Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypą ir gyvenamojo namo pamatus (duomenys neskelbtini), buvusi ieškovo sutuoktinė A. R. nusipirko 1994 m. liepos 30 d., praėjus keleriems metams po santuokos nutraukimo, pardavusi pagal turto pasidalijimo sutartį asmeninės nuosavybės teise įgytą butą Lentvaryje. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo įsigytas ir sukurtas santuokoje ar bendromis jo ir buvusios sutuoktinės lėšomis ir bendru darbu (CPK 58 straipsnis).

Teismas kaip nepagrįstus ir neįrodytus atmetė atsakovų teiginius, kad ūkinis pastatas buvo statomas jau po A. R. mirties. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas buvo pradėti statyti A. R. esant gyvai, jos ir A. lėšomis, medžiagomis, darbu.

Dėl 1996 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutarties teismas konstatavo, kad ieškovo prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą šioms sutartims ginčyti ipso facto reiškia ieškovo pripažinimą, jog apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą jis sužinojo ne po, o iki A. R. mirties. Ieškovas visą laiką gyveno su A. ir A. R. tame pačiame name ir turėjo realią galimybę žinoti atsakovų apsigyvenimo šiame name pagrindus. Ieškovas nenurodė konkrečios datos, kada, anot jo, prasidėjo ieškinio senaties termino ginčyti dovanojimo bei turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis eiga. Teismas, įvertinęs laikotarpį nuo dovanojimo sutarties sudarymo iki patikslinto ieškinio pateikimo teismui dienos, ieškovo ligos pobūdį ir trukmę, susisiekimo (samdomo autotransporto) ir komunikavimo (telefono, pašto) priemonių galimybes, padarė išvadą, kad net ir aukščiausios – pirmos – invalidumo grupės turėjimas per se nepatvirtina, jog ieškinio senatis šiuo atveju praleista dėl svarbios priežasties.

Teismas konstatavo, kad reikalavimas pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia kaip sudarytą be raštiško dovanojamo turto bendrasavininkio - ieškovo – sutikimo atmestinas ir dėl to, kad bet kokiam turtui, įgytam ir sukurtam po santuokos nutraukimo 1992 m. lapkričio 3 d., bendrosios jungtinės nuosavybės turto teisinis režimas negali būti taikomas ir kad A. R. nereikėjo gauti rašytinio ieškovo sutikimo sudaryti ginčo sutartį.

Dėl 1996 m. lapkričio 4 d. turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties teismas nurodė, kad ieškovo nurodytas jo teisių pažeidimas - išlaikymo pareigos nesilaikymas - yra tęstinio pobūdžio, vadinasi, kiekvieną dieną pradedamas skaičiuoti iš naujo, todėl atsakovų prašymas taikyti ieškinio senatį ir ieškovo prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas nurodė, kad turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis, kaip ir bet koks sandoris, gali būti pripažįstama negaliojančia tik esant sandorio dalyvių (vieno iš jų) neveiksnumui, nesilaikant sandorio formos, jeigu tokios pasekmės imperatyviai nurodytos įstatyme, esant ydingai išreikštai sandorio šalių (ar vieno iš jų) tikrajai valiai ir (arba) sandorio turinio trūkumams (1964 m. CK 47-60 straipsniai, 2000 m. CK 1.78-1.94 straipsniai). Nė vienos iš šių aplinkybių ieškovas nei nurodė, nei įrodinėjo, todėl ieškovo reikalavimas šią sutartį pripažinti negaliojančia dėl esminės sutarties sąlygos nesilaikymo atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas, nes esminės sutarties sąlygos – įsipareigojimo išlaikyti ieškovą nesilaikymas – gali būti nebent pagrindu nutraukti šią sutartį.

Teismas taip pat nurodė, kad turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties šalys yra įgijėjas atsakovas V. A. ir perleidėja A. R., todėl sutartis, kurios tinkamo įvykdymo turi teisę reikalauti ieškovas, šio atžvilgiu laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai. Tai reiškia, kad turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties nutraukimo atveju sutarties objektas - nebaigto statyti gyvenamojo namo dalis (41/100), pritaikius restituciją, papildytų paveldimo turto sąrašą, nes A. R. ir ieškovos santuokos nutraukimas nėra nuginčytas, o nebaigtas statyti gyvenamasis namas įgytas po ištuokos, ir šiuo teismo sprendimu pripažinta, kad A. R. buvo valdomas asmeninės nuosavybės teisėmis.

2. Dėl reikalavimų, susijusių su išlaikymo fakto ir teisės paveldėti pripažinimu, testamento ir paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimu bei dovanojimo sandorių panaikinimu teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog A. R. jam teikė finansinį išlaikymą, kuris būtų buvęs pagrindinis ir nuolatinis, vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Didesnės, negu ieškovo, A. R. pajamos (pensija, darbo užmokestis) neįrodo egzistuojant net objektyvios galimybės išlaikyti ieškovą, nes kartu būtina atsižvelgti ir į jos pačios poreikius. A. R. sirgo sunkios formos cukriniu diabetu, taigi A. R. reikėjo papildomų pajamų, kurių ji gaudavo dirbdama keliuose darbuose vienu metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas nurodė vienintelį pajamų šaltinį - kompensaciją autotransportui ir invalidumo pensiją, išvardijo išlaidų rūšis (maistas, vitaminai, vaistai, drabužiai, avalynė, smulkios išlaidos), bet neigė esant pinigų stygių ir pajamų pasikeitimą (didėjimo ar mažėjimo linkme) po A. R. mirties. Ieškovas teigė, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), pastatytas panaudojus jo pinigus, taip pripažindamas, jog savų pinigų pirminiams ir svarbiausiems poreikiams patenkinti jam užteko.

Teismas konstatavo, kad, nepaneigus santuokos nutraukimo ir neįrodžius išlaikymo faktų, nėra pagrindo pripažinti ieškovui teisę į A. R. palikimo privalomąją dalį kaip buvusiam jos išlaikytiniui; nustatyti juridinį faktą, jog ieškovas de facto priėmė palikimą; prailginti terminą paduoti pareiškimą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą; panaikinti 1994 m. lapkričio 24 d. A. R. testamentą, atsakovo V. A. 2000 m. spalio 2 d. atsisakymą nuo palikimo atsakovės O. A. naudai; panaikinti 2001 m. lapkričio 7 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą O. A. į 295/1000 dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo ir 0,0639 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini); panaikinti 2001 m. sausio 22 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą O. A. į ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini).

Ieškovas, nebūdamas A. R. išlaikytinis vienerius metus iki palikėjos mirties, nėra traktuotinas ir kaip įpėdinis pagal testamentą ar įstatymą, t. y. neturi paveldėjimo teisės, taigi neturi ir teisės gauti paveldėjimo teisės liudijimo (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 573, 571, 576 straipsniai). Nesančio įpėdiniu ieškovo naudojimasis A. R. turtu po jos mirties neturi juridinės reikšmės, todėl negali būti vertinamas kaip palikimo priėmimas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti. Be to, pagal nenuginčytą 1992 m. lapkričio 19 d. turto pasidalijimo sutartį ieškovui ir taip atiteko baldai, kiti namų apyvokos daiktai, kuriais jis ir naudojosi.

Teismas nusprendė, kad atsakovė O. A., kaip ieškovo atstovė ex officio, neveikė prieš jo teisėtus interesus A. R. palikimo priėmimo procese. A. R. testamente išreikšta valia, kaip turėtų būti paskirstyta jos asmeninės nuosavybės teisėmis turėto turto dalis, taip pat atsakovo V. A. atsisakymas nuo palikimo atsakovės O. A. naudai nepažeidžia ieškovo, kaip iki 1992 metų buvusio mirusiosios sutuoktinio teisių, juolab – išlaikytinio teisių, nes ieškovas tokiu nepripažintas.

Teismas nurodė, kad atsakovė O. A., kaip vienintelė A. R. įpėdinė, priėmusi palikimą, turėjo žemės sklypo nuosavybės (įskaitant ir disponavimo) teisę, kurią, būdama teisėta turto savininkė, galėjo įgyvendinti savo nuožiūra. Ieškovas klysta, teigdamas, jog žemės sklypo dovanojimo sutartis sudaryta teisme užginčijus paveldėjimo teisės liudijimą. Žemės sklypo dovanojimo sutartis sudaryta 2000 m. gruodžio 22 d., dar iki pradinio ieškinio pateikimo teismui 2001 m. sausio 30 d. Teismas nenustatė, kad žemės sklypo dovanojimo sutartis pažeidžia ieškovo teises, nes šiuo sprendimu nustatyta, jog ieškovas nėra ir nebuvo žemės sklypo bendrasavininkis bei palikėjos A. R. išlaikytinis.

Teismas konstatavo, kad 2001 m. rugpjūčio 27 d. ūkinio pastato dovanojimo sutartis, sudaryta atsakovų O. A. ir L. A., nepažeidžia ieškovo teisių ir įstatymo saugomų interesų, nes ieškovas niekada nebuvo dovanojimo sutarties objekto bendrasavininkis šio turto įsigijimo pagal 1994 m. liepos 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį ar jo paveldėjimo pagrindais.

3. Dėl reikalavimų, susijusių su nušalinimu nuo rūpintojos pareigų, ieškovo įkeldinimu ir atsakovo iškeldinimo teismas nurodė, kad nepaisant to, jog ieškovas neįrodė atsakovės O. A. dolo malo, tampant mirusios savo sesers ir ieškovo buvusios sutuoktinės A. R. turto savininke, teismas pripažįsta, jog atsakovė O. A. nepadėjo ieškovui, kaip rūpintiniui, įgyvendinti jo teisių, nepaisė jo įstatymo saugomų interesų, aplaidžiai vykdė savo kaip rūpintojos pareigas. Tokia išvada darytina, įvertinus byloje esančius įrodymus.

Teismas nurodė, kad nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiai yra atsakovai O. A. ir V. A., o ūkinio pastato savininkas - atsakovas L. A. Šių dviejų ginčo objektų nuosavybės teisės įgijimo pagrindai bylos nagrinėjimo teisme metu nepaneigti.

Be to, atsakovai O. A. ir L. A. turi sukūrę atskiras šeimas, su kuriomis gyvena ginčo objektuose. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis nustato teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, 2000 m. CK 3.161 straipsnis - vaikų teisę gyventi su savo tėvais. Prievartinis šeimos narių išskyrimas gyventi atskirai reikštų tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų imperatyviųjų nuostatų pažeidimą. Be to, atsakovų O. A. ir L. A. šeimų nariai nėra įtraukti byloje dalyvaujančiais asmenimis, todėl priimtas teismo sprendimas neturėtų privalomosios galios jų teisėms ir pareigoms. Ieškovas atsisakė tikslinti šią ieškinio dalį ir spręsti klausimą dėl šių asmenų dalyvavimo byloje.

Teismas nurodė, kad SŠK 157 straipsnio 1 dalis nustato rūpintojo pareigą gyventi drauge su rūpintiniu. Tačiau atsakovės O. A. nušalinimas nuo ieškovo rūpintojos pareigų anuliuoja pareigą gyventi kartu su (buvusiu) rūpintiniu.

Teismas nurodė, kad turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis ex lege apima turto įgijėjo atsakovo V. A. pareigą aprūpinti ieškovą gyvenamąja patalpa (1964 m. CK 283 straipsnis). Ieškovas, 2001 m. išleistas iš ligoninės, gyventi pas A. nebegrįžo, jo teigimu, dėl vagysčių ir nepriežiūros. Tokiu atveju prašymas įkeldinti ieškovą (tiksliau - įpareigoti atsakovus leisti ieškovui įsikelti) į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), atmestinas. Juolab kad atsakovai nekvestionuoja ieškovo galimybės grįžti gyventi į ginčo namą. Iš šių patalpų ieškovas pasišalino savo valia, o įrodymų, kad atsakovai trukdo jam grįžti, nepateikė (1964 m. CPK 58 straipsnis).

III. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. kovo 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovo valstybei 59 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su skundžiama teismo sprendimo dalimi, padarė motyvuotas išvadas, kurios atitinka faktines aplinkybes, ir tinkamai pritaikė civilinio proceso ir materialinės teisės normas.

IV. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Pirmosios instancjos teismas pažeidė procesinės teisės normas (bylų nagrinėjimo taisykles ir CPK 217 straipsnio 2 dalį), neišnagrinėjęs visų ieškinio reikalavimų. Teismas visiškai nenagrinėjo reikalavimo pripažinti negaliojančia 1996 m. lapkričio 4 d. sutartį (registro Nr. 3400) dėl išlaikymo iki gyvos galvos dėl esminės sutarties sąlygos nesilaikymo ir reikalavimo įkeldinti ieškovą į gyvenamąją patalpą, kuria jis neteko teisės naudotis dėl atsakovo veiksmų. Teismas neišanalizavo ieškovo pateiktų argumentų ir įrodymų, o dėl minėtų ieškinio reikalavimų sprendime iš viso nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo motyvų. Teismų sprendimas ir nutartis turėtų būti panaikinti, o byla – perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kadangi bylos nagrinėjimas užsitęsė, kasatorius prašo kasacinį teismą priimti galutinį sprendimą.

2. Teismas atmetė ieškinį iš esmės vien tuo pagrindu, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą atsakovų sudarytiems turto perleidimo sandoriams ginčyti. Tačiau teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 39 5 punkto išaiškinimu, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (1964 m. CK 86 straipsnį) ieškinio senatis prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti savo teisės pažeidimą.

Teismas, vadovaudamasis byloje pateiktais įrodymais ir atsižvelgdamas į medicininiais dokumentais patvirtintą ieškovo sveikatos būklę, turėjo konstatuoti, kad ieškinio senaties terminai nebuvo praleisti, nes teisme nebuvo paneigtos aplinkybės, jog ieškovas apie savo turtinių teisių pažeidimą sužinojo tik po savo buvusios sutuoktinės mirties. Teismo argumentai, kad ieškovas neva nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nes ilgą laiką nesiėmė ginti savo pažeistų teisių, yra nepagrįsti, nes ieškovo negalėjimą rūpintis ne tik savo turtiniais reikalais, bet ir pirmaeiliais fiziniais poreikiais patvirtina jam nustatyta diagnozė ir Trakų rajono savivaldybės jam įsteigta rūpyba. Įstatymas visiškos negalios invalidą apibrėžia kaip bet kurio amžiaus asmenį, kurio fizinė ar psichinė negalia visiškai jam apriboja galimybę orientuotis, judėti, dirbti ir būti ekonomiškai savarankiškam. Ieškovo pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad ieškovas yra visiškos negalios invalidas.

3. Spręsdamas ieškovo reikalavimus dėl ištuokos akto įrašo ir ištuokos liudijimo bei santuokinio turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, teismas privalėjo vadovautis Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 išaiškinimu, kad svarbiomis ieškinio senaties termino priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, yra pripažįstamos aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šios asmens valios. Tokiomis aplinkybėmis laikytina sunki ieškovo liga, dėl kurios jis negalėjo iki galo suvokti ne tik įstatymų normų, bet ir kritiškai vertinti sutuoktinės elgesio, kuri jį prižiūrėjo ir nuo kurios buvo visiškai priklausomas.

4. Teismas nepagrįstai klausimą dėl ieškinio senaties termino ir jo atnaujinimo sprendė visiems ieškovo pareikštiems reikalavimams vienu kartu, neišskirdamas ir atskirai nesiaiškindamas aplinkybių dėl kiekvieno reikalavimo teisės atsiradimo momento. Teismas nenustatė kiekvieno ieškovo reikalavimo ieškinio senaties eigos pradžios momento. Teismas taip pažeidė bylų nagrinėjimo taisykles.

5. CK 1.129 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad ieškinio senaties terminas sustabdomas, jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas sutabdomas tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės atsirado arba buvo paskutiniais šešiais ieškinio senaties termino mėnesiais, o kai tas terminas trumpesnis nei šeši mėnesiai, – visą ieškinio senaties laiką.

Šioje byloje ginčas kilo tarp ieškovo ir jo išlaikytojos – buvusios sutuoktinės A. R., ir tarp ieškovo ir rūpintojos O. A.. Teismas, atsižvelgęs į ieškovo sveikatos būklę, nuolatinį ieškovo išlaikymo ir įsteigtos rūpybos pobūdį, įvertinęs nurodyto CK straipsnio sąlygas, privalėjo sustabdyti ieškinio senaties terminą.

6. Teismas nepagrįstai prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo traktavo kaip prieštaraujantį kitiems pareikštiems reikalavimams ir visus ieškinio reikalavimus atmetė tuo pagrindu, kad buvo praleisti ginčijamų sandorių senaties terminai.

Ieškovo argumentus patvirtina jo 2001 m. sausio 30 d. pareiškimas Trakų rajono apylinkės teismui dėl buvimo faktiniuose santykiuose su A. R. juridinio fakto nustatymo. Taigi ieškovas teisinius veiksmus, gindamas savo nuosavybę, pradėjo 2001 m. sausio 30 d., t. y. nepraleidęs įstatymo (CK 5.8 straipsnio) nustatyto ieškinio senaties termino, skaičiuojant nuo sužinojimo apie jo teisių pažeidimą.

7. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė ieškovo reikalavimą dėl juridinio jo išlaikymo fakto nustatymo ir be jokio teisinio pagrindo atmetė jo reikalavimą dėl privalomosios palikimo dalies jam priteisimo.

Ieškovo išlaikymo faktą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – ligos istorijos ir invalido pažymėjimo nuorašas, pažymos iš A. R. darbovietės apie jos gaunamą vidutinį mėnesinį atlyginimą, taip pat liudytojų parodymai. Teisme buvo nenuginčijamai įrodyta, kad ieškovo sutuoktinė nuolat juo rūpinosi ir jį išlaikė. A. R. iniciatyva įforminus ištuoką, pagal SŠK 27, 28 straipsnius ieškovas dėl invalidumo turėjo teisę į buvusios sutuoktinės teikiamą išlaikymą. Jei tokio išlaikymo ji nebūtų teikusi, ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo. Ieškovo išlaikymo faktą taip pat patvirtina aplinkybė, kad po ištuokos įregistravimo ir santuokinio turto pasidalijimo sutarties sudarymo A. R. ieškovą buvo apgyvendinusi jai nuosavybės teise priklausančiose patalpose, nes ieškovas nebeturėjo gyvenamojo būsto.

Buvusios sutuoktinės teikiamas išlaikymas ieškovui buvo pagrindinis ir vienintelis pragyvenimo šaltinis, nes ieškovo gaunama invalidumo pensija neužtikrino net pragyvenimo minimumo (A. R. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis Komunalinių įmonių kombinate buvo: 1993 m. – 237 Lt, 1994 – 363 Lt, 1995 m. – 467 Lt, 1997 m. – 574 Lt; ieškovo pensijos dydis 1992-1993 m. buvo 27 Lt, 1994 m. – 101,98 Lt). Akivaizdu, kad 27 Lt negalėjo pakakti vien maistui, o ieškovui, kaip sunkiam ligoniui ir pirmos grupės invalidui, buvo būtinos įvairios papildomos išlaidos.

Teisme buvo įrodyta, kad ieškovas buvo išlaikomas 1988-1994 metais, t. y. daugiau kaip metus iki turto palikėjo mirties.

Teismo argumentas dėl A. R. silpnos sveikatos ir jos pajamų dydžio yra visiškai paneigtas rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad iki mirties ji buvo darbinga ir dirbo keliose darbovietėse, o jos vidutinis mėnesinis atlyginimas tik UAB,,Trakų komunalinių įmonių kombinatas“ paskutiniais metais prieš jos mirtį buvo apie 900 Lt. Be to, ji dar dirbo socialinės rūpybos darbuotoja ir už šį darbą gaudavo atlyginimą.

Nepagrįstas yra ir teismo argumentas, kad ieškovas nepateikė įrodymų dėl kreipimosi į Trakų rajono Socialinės rūpybos skyrių dėl jo išlaikymo faktą patvirtinačios pažymos gavimo. Byloje yra pateikti ieškovo ir Trakų rajono Socialinės rūpybos skyriaus raštai.

Teismo sprendimo argumentai, kad ieškovas pats mokėjo Trakų savivaldybės Socialinės pagalbos skyriui už jam teikiams pagalbos namuose paslaugas, neturi jokios įtakos ieškovo išlaikymo faktui nustatyti, nes apima laikotarpį po A. R. mirties, kai ieškovo rūpintoja buvo paskirta atsakovė O. A..

Teismas nesivadovavo Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/1999, kurioje išaiškinta, kad nedarbingas sutuoktinis turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jeigu jis tapo pirmos grupės invalidu, būdamas santuokoje.

8. Teismas nepagrįstai, prieštaraudamas ieškovo ir liudytojų pateiktiems įrodymams, nurodė, kad neva ieškovas pripažino, jog laisva valia ir niekieno neverčiamas pasirašė dokumentus, kurių reikėjo ištuokai įforminti, turėdamas priešingą įstatymams tikslą, sudarytų dokumentų neginčijo ir nereikalavo santuokos įregistravimo iš naujo.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas ištuokos su A. R. ne tik kad nesiekė, bet kad ištuoka neatitiko tikrosios ieškovo valios ir interesų. Be to, teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, turėjo kritiškai įvertinti, ar po patirto insulto, nevaikščiojantis, beveik nekalbantis ir sunkiai suvokiantis aplinką ir reiškinius, būdamas visiškai priklausomas nuo jį slaugiusios sutuoktinės valios, ieškovas iš viso turėjo galimybę savo valią išreikšti, savarankiškai priimti sprendimus. Teismas taip pat turėjo įvertinti aplinkybę, kad ieškovas sutarties sudarymo metu neturėjo akinių, be kurių negali skaityti.

SŠK 200 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad, registruojant santuokos nutraukimą, privalo dalyvauti abu sutuoktiniai, o vienam iš jų nedalyvaujant dėl svarbių priežasčių, jo sutikimas turėjo būti patvirtintas įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad, nutraukiant santuoką, nedalyvavo, dėl ligos pobūdžio neišreiškė savo valios nutraukti santuoką ir neatsisakė jam priklausiančios santuokinio turto dalies buvusios sutuoktinės naudai. Pagal SŠK 37 straipsnio 2 dalį tai reiškė, kad kad tarp sutuoktinių buvo ginčas dėl turto, kuris buvo bendroji jungtinė jų nuosavybė. Esant nurodytoms aplinkybėms, santuoka galėjo būti nutraukta tik teismo tvarka (SŠK 38 straipsnio 2 dalis).

Teismas nepagrįstai nurodė, kad neva ieškovas neįrodė, kad, paduodant pareiškimą dėl ištuokos, jis buvo reikalingas materialinės paramos. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tuo metu ieškovas buvo nedarbingas pirmos grupės invalidas, kurio pajamas sudarė tik invalidumo pašalpa, kurios dydis buvo mažesnis už pragyvenimo minimumą.

Teismo teiginys, kad ieškovas neva buvo sąmoningas ir suvokė aplinką, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Tokį teismo teiginį paneigia ieškovo būklę apibūdinantys medicininiai dokumentai, liudytojų parodymai. Ieškovo ir A. R. ištuoka buvo įregistruota tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Teismas ištuokos įrašą turėjo pripažinti niekiniu arba pripažinti ištuokos įregistravimą neteisėtu, kaip sudarytą pažeidžiant SŠK 370 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. esant ginčui dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir kaip neatitinkančią kito sutuoktinio – pirmos grupės invalido – interesų bei pažeidžiančią sutuoktinių lygiateisiškumo principą (Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004).

9. Ieškovui 1992 m. lapkričio 19 d. pasirašius turto pasidalijimo sutartį, jam atiteko tik namų apstatymo ir apyvokos daiktai. Jokios kompensacijos už jam atitenkančią gerokai mažesnę turto dalį ieškovas negavo. Tokia nelygiavertė sutartis šiurkščiai pažeidė jo, kaip nedarbingo sutuoktinio, pirmos grupės invalido, teisės, taip pat SŠK 21 straipsnio ir 24 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Sutartį tvirtinusi notarė privalėjo ieškovui perskaityti sutarties tekstą, išaiškinti sutarties esmę ir sutarties sudarymo pasekmes. Tačiau teismas, nesant jokių tai patvirtinančių įrodymų, visiškai nepagrįstai nurodė, kad notarė neva jam išaiškino sutarties sudarymo esmę ir pasekmes.

Teismas nevertino notarės veiksmų tuo aspektu, kad ji neturėjo teisės patvirtinti tokios nelygiavertės sutarties, atsižvelgiant į tai, kad viena sutarties šalis buvo pirmos grupės invalidas, kuriam pagal sutartį atiteko menkavertis turtas, o kitai šaliai atiteko visas santuokinis nekilnojamasis turtas. Teismas privalėjo konstatuoti, kad notarė, patvirtindama tokio turinio sutartį, šiurkščiai pažeidė SŠK 23 straipsnį, nustatantį, kad sutuoktinių turtas privalo būti padalytas po lygiai, o kai vienam sutuoktiniam atitenka turtas natūra, kitam turi būti išmokėta kompensacija.

Teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovo, kai jis dar buvo darbingas, darbo užmokestis buvo pakankamai aukštas, taigi jis buvo uždirbęs didžiąją dalį pajamų jų turėtam nekilnojamajam turtui įsigyti. Iš pateiktų įrodymų akivaizdu, kad ginčo žemės sklypą A. R. įsigijo tik pardavusi vieną iš dviejų pagal turto pasidalijimo sutartį jai atitekusių butų. Ginčo namo statybai buvo naudojamos lėšos, gautos pardavus antrąjį A. R. atitekusį butą.

Teismas ignoravo Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad, aiškinant ir taikant materialinės teisės normas, reglamentuojančias asmeninę sutuoktinių nuosavybę, būtina atsižvelgti į CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

Dėl to, kad sutarties sudarymo metu ieškovas buvo sunkus ligonis ir visiškai priklausomas nuo jį slaugančios A. R., turto padalijimo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia pagal 1964 m. CK 57 straipsnio 1 dalį kaip sandoris, kurį asmuo buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sau sąlygomis dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Be to, ieškovas teisme paaiškino, kad dėl savo sveikatos būklės neatsimena, nei kokiomis aplinkybėmis tokia sutartis buvo sudaryta, nei apie tai, kad sutartį tvirtinusi notarė buvo atvykusi į jo gyvenamąją vietą. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas pripažinimas negaliojančiais sandorių, turinčių valios trūkumų, o vienas iš CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytų sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų yra sandorio sudarymas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.

Kadangi teismas neteisingai aiškino CK 1.91 straipsnyje nustatytą sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą, tinkamai neištyrė byloje esančių įrodymų, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovo tikrosios valios, sudarant ginčijamą turto padalijimo sutartį, ir nepagrįstai nepripažino ginčijamo sandorio negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje (1964 m. CK 57 straipsnyje) nustatytu pagrindu (Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004).

Ieškovo sveikatos būklė yra įvertinta kompetentingų sveikatos priežiūros įstaigų – Medicininės sveikatos ekspertizės komisijos. Jokių kitų dokumentų, patvirtinančių ieškovo sveikatos pagerėjimą, šalys nepateikė. CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti nustatyta tvarka, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Be to, liudytojų parodymai patvirtino, kad ieškovas buvo labai sunkus ligonis ir kad jį nuolat slaugė, juo rūpinosi ir jį materialiai išlaikė buvusi sutuoktinė.

Kadangi nuo 1988 m. ieškovu nuolat rūpinosi ir jį išlaikė A. R., kuri vėliau tapo įstatymine jo atstove, ji privalėjo jam išaiškinti visas su juo sudaromų sandorių pasekmes (CPK 54 straipsnis). Tačiau iš tolesnių A. R. veiksmų, sudarant turto padalijimo ir perleidimo sandorius, matyti, kad tarp atstovaujamojo (ieškovo) ir atstovės (A. R.) buvo interesų konfliktas, kuriuo pasinaudojo A. R. kaip stipresnioji šalis.

Teisme nebuvo paneigti ieškovo teiginiai, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo buvusios sutuoktinės sudarytą 1996 m. lapkričio 4 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį ir tą pačią dieną sudarytą turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį.

10. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai (Trakų rajojo seniūno 2000 m. spalio 2 d. pažyma) patvirtino, kad ieškovas nuolat gyveno (duomenys neskelbtini). Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį gyvenimas patalpoje po palikėjo mirties yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad palikėjas pradėjo valdyti palikimą, taigi ir priėmė jį. Ieškovas po A. R. mirties priėmė valdyti daiktus, kurie nebuvo nurodyti turto pasidalijimo sutartyje, apsigyveno ne tuose kambariuose, kurie buvo perduoti V. A. pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį.

11. Teismas nenagrinėjo ieškovo reikalavimo dėl 1996 m. lapkričio 4 d. turto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas šį reikalavimą atmetė motyvuodamas tik tuo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Teismas pažeidė CPK 65, 217, 222 straipsnių normas.

12. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas neįrodė atsakovės O. A. dolo malo – piktavališkų (savanaudiškų) kėslų, tampant mirusios sesers A. R. turto savininke.

O. A. piktavališkus ir savanaudiškus tikslus įrodo tai, kad ji, būdama ieškovo rūpintoja, neišaiškino jam, kaip buvusiam A. R. sutuoktiniui ir išlaikytiniui, jo teisių, nepasiūlė kreiptis į notarą ar teismą dėl teisių įgyvendinimo, savanaudiškai atliko visus veiksmus, siekdama tapti A. R. turto savininke. O. A. piktavališkumą patvirtina ir vėliau jos sudaryti sandoriai, kuriais ji žemės sklypą su namu ir ūkiniu pastatu perleido savo sūnums, nesiimdama jokių teisinių priemonių, kad jos rūpintiniam – ieškovui – būtų išskirta privalomoji A. R. palikimo dalis.

CK 3.224 straipsnio 4 dalies norma yra skirta interesų konfliktui išvengti ir apriboja rūpintojų teises rūpintinių atžvilgiu, sudarant sandorius. Teismas, konstatavęs, kad O. A. aplaidžiai vykdė rūpintojos pareigas ir nepaisė įstatymo saugomų rūpintinio intersų, privalėjo ištaisyti teisines pasekmes, kurias sukėlė tokia O. A. veikla.

13. Teismas kitus ieškinio reikalavimus atmetė taip pat nepagrįstai. Šie reikalavimai turėjo būti patenkinti kaip išplaukiantys iš jau pirmiau minėtų ieškovo reikalavimų.

14. Teismas neteisingai nurodė, kad ieškovas pats išsikėlė iš ginčo gyvenamojo namo. Trakų rajono ligoninės išrašas įrodo, kad jis buvo išvežtas greitosios pagalbos automobiliu dėl visiško fizinio išsekimo.

V. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė O. A. prašė palikti nepakeistus skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Ieškovas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, taigi jis pats patvirtino, kad šį terminą yra praleidęs. Tačiau ieškovas nenurodė konkrečios dienos, kurią jis sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Esant tokioms aplinkybėms ir atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas negali svarstyti klausimo dėl ieškinio senaties termino anaujinimo.

Kai ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, teismas gali ginti pažeistą teisę tik tuo atveju, jeigu konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties (1964 m. CK 90 straipsnis). Iš bylos matyti, kad ieškovas nesiėmė priemonių laiku ir efektyviai ginti savo pažeistų teisių. Ieškovo liga, kurios pagrindu jam buvo nustatytas invalidumas, nėra pakankamai rimta priežastis praleistam terminui atnaujinti. Tai, kad ieškovas turėjo galimybę pats rūpintis savo reikalais, įrodo Trakų rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus darbuotojų atliktas asmens savarankiškumo įvertinimas (ieškovui buvo nustatyta B savarankiškumo pakopa, t. y. jis yra iš dalies savarankiškas).

Tai, kad ieškovui buvo žinoma apie santuokinio turto padalijimo, turto dovanojimo ir turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis, įrodo ieškovo paaiškinimai 2003 m. spalio 14 d. teismo posėdyje, kurio metu ieškovas patvirtino, kad, pastačius ginčo namą, jame apsigyveno ir A. šeima, buvo pasidalyta kambariais.

Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad teismas turėjo vadovautis CK 1.129 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir sustabdyti ieškinio senaties terminą. A. R. ir ieškovui, A. R. ir O. A. bei V. A. sudarant ginčijamas sutartis, šalių nesiejo globos ar rūpybos santykiai.

2. Teisme buvo įrodyta, kad argumentai, kuriais remdamasis ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais ištuokos aktą ir ištuokos liudijimą, yra nepagrįsti.

Be to, SŠK 27 straipsnyje nustatyta ieškovo teisė gauti išlaikymą (jei toks išlaikymas jam reikalingas), bet ne sutuoktinių pareiga būtinai spręsti santuokos nutraukimo klausimą tik teisme, jei vienas iš sutuoktinių santuokos nutraukimo metu serga.

3. Teismai teisingai nustatė, kad ieškinys dėl turto pasidalijimo, nutraukus santuoką, yra paduotas netinkamam atsakovui, nes O., L. ir V. A. negali būti atsakovai, o viena iš sandorio šalių yra mirusi, t. y. šiame ginče nebėra atsakovo. Šiuo atveju ne tik nebėra kaltosios šalies, bet ir padalytino turto – turtas parduotas tretiesiems asmenims, todėl neįmanoma įvykdyti įstatyme nustatytų sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmių.

Ieškovas, ginčydamas šios sutarties pagrįstumą, neįrodė, kad jis negalėjo suprasti, kokią sutartį pasirašo ir kokios šios sutarties teisinės pasekmės.

4. Ieškovo teiginys, kad jo ir buvusios sutuoktinės bendromis lėšomis ir bendru darbu buvo pastatytas ginčo namas ir ūkinis pastatas, prieštarauja ieškovo pateiktiems įrodymams apie tai, kad jis buvo nedarbingas ir kad jo pensija buvo maža.

Ieškinyje nėra nustatytos aplinkybės, kad ieškovas ir A. R. tvarkė bendrą ūkį, gavo iš to pajamų, jas naudojo namo statybai, kad buvo sutarę statyti namą bendrai.

Ūkinis pastatas buvo statomas tik A. lėšomis.

5. Ginčo turto dovanojimo sutartis buvo sudaryta teisėtai, nepažeidžiant įstatymo normų.

6. Tais pagrindais, kuriais ieškovas prašė pripažinti negaliojančia turto perleidimo V. A. su išlaikymu iki gyvos galvos sutartį, sutartis gali būti tik nutraukta, o tokio reikalavimo ieškovas teismui nėra pateikęs.

A. R. testamentas, jo ir įstatymo pagrindu išduoti paveldėjimo liudijimai yra teisėti, nes ji, būdama vienintelė savo turto savininkė, turėjo teisę savo nuožiūra paskirstyti turtą, liksiantį po mirties.

8. Žemės sklypo dovanojimo sutartis, kuria O. A. padovanojo savo sūnums po dalį šio sklypo, buvo sudaryta iki ginčų kilimo teisme, todėl buvo pagrįstai palikta galioti.

Ūkinio pastato dovanojimo sutartis teisėta ir paliktina galioti ne tik dėl pirmiau nurodytų argumentų, bet ir dėl to, kad šis ūkinis pastatas buvo pastatytas L. A. lėšomis po A. R. mirties.

9. Teismas, atmesdamas reikalavimus nustatyti juridinius faktus dėl išlaikymo ir palikimo priėmimo fakto, rėmėsi byloje sukauptais įrodymais ir įstatymu.

Pagal Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimo Nr. 2 nurodymus teismui žinybingos tik tokios asmens išlaikymo fakto nustatymo bylos, kuriose pareiškėjas įrodo, kad kreipėsi į kompetentingus organus dėl pažymėjimo apie išlaikymo faktą patvirtinimo, tačiau negavo tokio pažymėjimo. Ieškovas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes.

Bylos pateikti įrodymai, kad A. R. neturėjo jokios galimybės išlaikyti ieškovo, kad jos teikiama parama nebuvo pagrindinis ir vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, nes jis pats turėjo pakankamai lėšų pragyventi.

10. Ieškovas teigė, kad priėmė palikimą, tačiau jam gyvenamąjį plotą suteikė V. A., remdamasis sutartimi dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos. Taigi ieškovas palikimo nepriėmė, nes nemokėjo jokių mokesčių už jo neva paveldėtą turtą, realiai šio nevaldė ir šiuo nedisponavo.

11. Ieškovas teigė, kad į notarą dėl turto paveldėjimo nesikreipė dėl pablogėjusios sveikatos, tačiau jokių įrodymų apie tai nepateikė.

VI. Kasacinio teismo argumentai

k o n s t a t u o j a :

Dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję su fakto klausimais, nes teigiama, kad netinkamai ištirtos ir įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir dėl to padarytos klaidingos išvados. Kasacinis teismas dėl šių kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pasisako tik teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais.

Dėl ištuokos akto įrašo ir turto

pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančiais

Ištuokos akto įrašas ir turto pasidalijimo sutartis lemia vieną esminių ieškovo reikalavimų, t. y. ar turtas (žemės sklypas, jame esantys – gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas) yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Santuokos nutraukimas 1992 m. lapkričio 3 d. Trakų rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje atliktas abiejų sutuoktinių prašymu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai aiškino ir vertino aplinkybes, susijusias su ištuoka, todėl kasacinis teismas kitaip jų negali vertinti.

Po ištuokos buvę sutuoktiniai 1992 m. lapkričio 19 d. sutartimi turtą pasidalijo. Jie buvo turto savininkai. Sutartį sudarė buvę sutuoktiniai – A. R. ir S. R.. Turto pasidalijimo sutartyje nukrypimas nuo tuo metu galiojusio SŠK 23 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalių lygybės nereiškia, kad patys sutuoktiniai (ar buvę) neturėjo teisės turtą pasidalyti nelygiomis dalimis, nes tik savininkui priklausė teisė valdyti jam priklausantį turtą, naudotis bei disponuoti juo (tuo metu galiojusio 1964 m. CK 96 straipsnio 1 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad ieškovas disponavo turtu ne kaip savininkas ar nesuvokė sudaromos turto pasidalijimo sutarties esmės.

Ištuokos akto įrašo ir turto pasidalijimo sutarties, sukėlusių teisinius padarinius, pripažinimas negaliojančiais visų pirma susijęs su ieškinio senaties termino taikymo aiškinimu. Dėl ieškinio senaties termino sampratos ir jos praleidimo pasekmių aiškinimo problemų nekyla. 1964 m. CK 86 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Aiškinant šias teisės normas darytina išvada, kad ieškinio termino pradžios nustatymas yra pagrįstas faktų nustatymu, nes teismas turi nustatyti laiko pradžią, nuo kurios asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinio senaties terminas tiek dėl ištuokos akto įrašo, tiek dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančiais praleistas dar 1995 m. lapkričio mėn. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šis terminas praleistas, nes nuginčijamųjų sandorių pripažinimo negaliojančiais pareikšti sandorio šalims ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo sandorio sudarymo dienos, išskyrus atvejus, kai asmuo sandorio sudarymo metu nežinojo ar negalėjo žinoti apie jo teisės pažeidimą. Ieškinio termino pradžios, kaip ir jo praleidimo priežasčių, svarbos nustatymas yra pagrįstas faktų nustatymu, nes teismas turi nustatyti laiko pradžią, nuo kurios asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, taip pat įvertinti priežastis, dėl kurių jis praleistas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos klausimai yra fakto klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta M. Z. v. G. M., L. M., VĮ Registrų centras, Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro notarė Ž. P., trečiasis asmuo 630-oji gyvenamojo namo statybos bendrija, byla Nr. 3K-7-372; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta D. P. v. viešoji įstaiga Respublikinė Kauno psichiatrinė ligoninė, viešoji įstaiga Kauno medicinos universiteto klinikos, Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-200.

Minėta, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų ir yra saistomas žemesnės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas negali kitaip vertinti ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino nesvarbiomis. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo konstatuoti, kad vertindami pateiktus įrodymus dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir jų svarbos bylą nagrinėję teismai būtų pažeidę įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir kai nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 straipsnis, 2000 m. CK 1.131 straipsnis), todėl kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino taikymo yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nenagrinėtini.

Esant ištuokos akto įrašui ir turto pasidalijimo sutarčiai, yra nepaneigiama, kad žemės sklypas ir jame esantys statiniai buvo A. R. asmeninė nuosavybė. Ji savo nuosavybe galėjo disponuoti savo nuožiūra, tačiau nepažeisdama kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (1964 m. CK 96 straipsnio 1 dalis). Teismų sprendimo ir nutarties dalis dėl ištuokos akto įrašo ir turto pasidalijimo sutarties paliktina galioti, paliekant galioti su jais tiesiogiai susijusius ieškovo reikalavimus.

Dėl ieškovo reikalavimų, susijusių su išlaikymo fakto ir teisės paveldėti pripažinimu, testamento ir paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimu bei dovanojimo sandorių panaikinimu

Minėta, kad pagal įstatymą A. R. savo nuosavybe galėjo disponuoti taip, kad nepažeistų kitų asmenų, būtent savo buvusio sutuoktinio S. R., kaip išlaikytinio, teisių. Ieškovas teigia, kad jis buvo jos išlaikytinis, todėl jam priklauso privalomoji palikimo dalis (1964 CK 576 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nebuvo savo buvusios sutuoktinės išlaikytinis, ir savo išvadas pagrindė byloje surinktais įrodymais. Remdamasis jais teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog buvusios sutuoktinės teikiamas finansinis išlaikymas buvo pagrindinis, nuolatinis ir vienintelis pragyvenimo šaltinis. Neneigiant ir kitų teismo nurodytų įrodymų, kuriais pagrįstos teismo išvados, pripažintina, kad nevisiškai ir tinkamai įvertintos ir kitos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Viena tokių aplinkybių yra tai, kad ieškovo sutuoktinė, dirbdama individualios priežiūros darbuotoja pagal socialinio aptarnavimo bei paslaugų namuose sutartį, aptarnavo būtent savo buvusį sutuoktinį, kuris gyveno jos statome name (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks paslaugų teikimas nevertintinas kaip ieškovo išlaikymas, nėra įtikinamai pargrįstas materialiosios teisės normomis. Ieškovo medicininėje kortelėje nurodyta, kad ieškovui I invalidumo grupė pripažinta 1989 m. vasario 28 d. Tuo metu ši invalidumo grupė buvo pripažįstama visiškos negalios asmeniui. Galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 27-31 straipsniuose buvo įtvirtintos sutuoktinių tarpusavio išlaikymo teisės ir pareigos bei pagrindai ir sąlygos gauti išlaikymą. Šio kodekso 32 straipsnyje buvo nustatytos sąlygos, kada sutuoktinis netenka teisės į išlaikymą. Pažymėtina, kad šiame įstatyme sutuoktinio išlaikymo pareiga buvo nustatyta alimentų forma. Pagal byloje esančią pažymą (T. 1, b. l. 128) ieškovo gaunama pensija 1992, 1993 metais buvo nedidelė (duomenų apie jo gaunamą pensiją 1989 -1991 metais nėra). Tačiau esant tokiai gaunamai pensijai nekonstatuota, kad ieškovas reikalavo iš žmonos būnant dar santuokoje ir po ištuokos įregistravimo alimentų. Neneigiant teismo išvadų apie ieškovo gautų lėšų pakankamumą, byloje, esant minėtoms aplinkybėms, yra reikšminga ir ta aplinkybė, kad A. R. 1996 m. lapkričio 4 d. sutartimi su sąlyga išlaikyti ją ir buvusį sutuoktinį S. R. iki gyvos galvos 410/1000 namo dalis perleido V. A.. Teismai neįvertino, ar sudarydama tokią sutartį A. R. neišreiškė savo požiūrio dėl buvusio sutuoktinio išlaikymo ir ar ji nesiekė to, kad buvęs sutuoktinis būtų išlaikomas iki gyvos galvos, nepaisant jo gaunamos pensijos dydžio. Pabrėžtina, kad ši ieškovo buvusios žmonos sudaryta sutartis ieškovo atžvilgiu tebegalioja. Esant tokioms aplinkybėms, teismai nesvarstė, ar ieškovui, kaip A. R. išlaikytiniui, nepriklauso teisė į privalomąją palikimo dalį, garantuojamą pagal 1964 m. CK 576 straipsnio 1 dalį. Ši teismų sprendimo ir nutarties dalis naikintina, kartu naikinant atmestus su ja tiesiogiai susijusius ieškovo reikalavimus, perduodant šią bylos dalį iš naujo nagrinėti.

Byloje yra Nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenų išrašai, iš kurių matyti, kad atsakovė O. A. 2000 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutartimi žemės sklypo atitinkamas dalis perleido atsakovams L. A. ir V. A., o ūkinį pasatatą 2001 m. rugpjūčio 7 d. sutartimi – L. A.. Kadangi šių objektų dalys, priklausomai nuo teismo išvadų, gali būti paveldimas turtas, tai reikalavimas dėl šių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis taip pat nagrinėtinas iš naujo.

Dėl ieškovo įkeldinimo ir atsakovų iškeldinimo

Teismai nustatė, kad atsakovai nekliudo ieškovui įsikelti į gyvenamąjį namą. Minėta, kad kasacinis teismas kitaip negali vertinti žemesniųjų teismų nustatytų faktų, todėl sprendimo ir nutarties dalis dėl ieškovo įkeldinimo paliktina galioti.

Konstatuota, kad atsakovai O. A. ir V. A. yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Taigi kaip savininkai jie negali būti iškeldinami. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė ir kitų argumentų, kuriais remiantis nepatenkintas prašymas iškeldinti atsakovus. Kasaciniu skundu šie argumentai nepaneigti.

Išvados

1. Ieškovo reikalavimai dėl ištuokos akto įrašo ir turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančiais atmesti pagrįstai. Tai reiškia, kad teismų konstatacija, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bei jame esantys pastatai nebuvo bendroji jungtinė sutuoktinių (A. R. ir S. R.) nuosavybė, bet buvo A. R. asmeninė nuosavybė. Taigi paliktinos galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys, kuriomis atmesti ieškovo nurodyti prašymai dėl:

1) 1-ojo prašymo – pripažinti negaliojančiais Trakų rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 1992 m. lapkričio 3 d. ištuokos akto įrašą Nr. 239 ir jo pagrindu išduotą ištuokos liudijimą;

2) 2-ojo prašymo – pripažinti negaliojančia 1992 m. lapkričio 19 d. santuokoje įgyto turto pasidalijmo su A. R. sutartį (registro Nr. 6283);

3) 3-iojo prašymo – pripažinti, kad 0,0639 ha žemės sklypas, 338,64 kv. m gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė A. R. ir ieškovo S. R. nuosavybė.

A. R. nuosavybės teises galėjo įgyvendinti savo nuožiūra tiek, kiek nepažeidė kitų (savo buvusio sutuoktinio S. R.) teisių ir teisėtų interesų. Taigi A. R. turėjo teisę dovanoti dalį namo, perleisti jo dalį pagal sudarytą su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, palikti testamentu namą ir žemės sklypą. V. A. turėjo teisę atsisakyti nuo testamentu jam palikto palikimo, o A. – dovanoti žemės sklypo ir ūkinio pastato dalis. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys, kuriomis atmesti ieškovo nurodyti prašymai dėl:

1) 6-ojo prašymo – pripažinti negaliojančia 1996 m. lapkričio 4 d. A. R. sudarytą 295/1000 dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį (registro Nr. 3399);

2) 7-ojo prašymo – pripažinti negaliojančia 1996 m. lapkričio 4 d. A. R. sudarytą turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį (registro Nr. 3400);

3) 8-ojo prašymo – panaikinti 1994 m. lapkričio 24 d. A. R. testamentą (duomenys neskelbtini) ir 2000 m. spalio 2 d. V. A. atsisakymą nuo palikimo priėmimo O. A. naudai;

4) 16-ojo prašymo – nušalinti O. A. nuo rūpintojos pareigų;

5) 17-ojo prašymo – įkeldinti ieškovą į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat paliktinos galioti.

6) 18-ojo prašymo – iškeldinti V. A. ir L. A. iš gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini),;

7) 19-ojo prašymo – iškeldinti O. A. iš ieškovui priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini),

2. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis amesti ieškovo prašymus dėl:

1) 4-ojo prašymo – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas laikotarpiu nuo 1989 m. iki 2000 m. balandžio 28 d. buvo išlaikomas A. R.;

2) 5-ojo prašymo – pripažinti ieškovui teisę į A. R. priklausiusio turto, esančio (duomenys neskelbtini), privalomąją palikimo dalį;

3) 9-ojo prašymo – panaikinti 2001 m. lapkričio 7 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (duomenys neskelbtini), išduotą O. A. į 295/1000 dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo ir 0,0639 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini);

4) 10-ojo prašymo – panaikinti 2001 m. sausio 22 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (duomenys neskelbtini), išduotą O. A. į ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini);

5) 11-ojo prašymo – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po buvusios sutuoktinės A. R. mirties ieškovas laiku priėmė palikimą;

6) 12-ojo prašymo – atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pareiškimui dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo paduoti;

7) 13-ojo prašymo – panaikinti 2000 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutartį (registro Nr. 2-6130), pagal kurią O. A. po ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padovanojo V. A. ir L. A.;

8) 14-ojo prašymo – panaikinti 2001 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią O. A. padovanojo ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), L. A.;

9) 15-ojo prašymo – atnaujinti ieškinio senaties terminus sandoriams ta apimtimi, kiek jie apima ieškovo teisę ginčyti į A. R. priklausiusio turto, esančio (duomenys neskelbtini), jam galimai priklausančio privalomąją palikimo dalį, ginčyti, ši bylos dalis perduotina Lietuvos apeliaciniam teismui iš naujo nagrinėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškovo S. R. reikalavimai dėl:

1) pripažinimo negaliojančiais Trakų rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 1992 m. lapkričio 3 d. ištuokos akto įrašą Nr. 239 ir jo pagrindu išduotą ištuokos liudijimą;

2) pripažinimo negaliojančia 1992 m. lapkričio 19 d. santuokoje įgyto turto pasidalijmo su A. R. sutartį (registro Nr. 6283);

3) pripažinimo, kad 0,0639 ha žemės sklypas, 338,64 kv. m gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė A. R. ir ieškovo S. R. nuosavybė.

4) pripažinimo negaliojančia 1996 m. lapkričio 4 d. A. R. sudarytą 295/1000 dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį (registro Nr. 3399);

5) pripažinimo negaliojančia 1996 m. lapkričio 4 d. A. R. sudarytą turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį (registro Nr. 3400);

6) 1994 m. lapkričio 24 d. A. R. testamento (duomenys neskelbtini) ir 2000 m. spalio 2 d. V. A. atsisakymo nuo palikimo priėmimo O. A. naudai panaikinimo;

7) O. A. nušalinimo nuo rūpintojos pareigų;

8) ieškovo įkeldinimo į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini);

9) V. A. ir L. A. iškeldinimo iš gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini);

10) O. A. iškeldinimo iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), palikti galioti.

2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškovo S. R. reikalavimai dėl:

1) juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ieškovas laikotarpiu nuo 1989 m. iki 2000 m. balandžio 28 d. buvo išlaikomas A. R. nustatymo;

2) pripažinimo ieškovui teisę į A. R. priklausiusio turto, esančio (duomenys neskelbtini), privalomąją palikimo dalį;

3) 2001 m. lapkričio 7 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (duomenys neskelbtini), išduoto O. A. į 295/1000 dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo ir 0,0639 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), panaikinimo;

4) 2001 m. sausio 22 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (duomenys neskelbtini), išduoto O. A. į ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), panaikinimo;

5) juridinę reikšmę turinčio fakto, kad po buvusios sutuoktinės A. R. mirties ieškovas laiku priėmė palikimą, nustatymo;

6) praleisto įstatymo nustatyto termino pareiškimui dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo paduoti atnaujinimo;

7) 2000 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutarties (registro Nr. 2-6130), pagal kurią O. A. po 1/2 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį padovanojo V. A. ir L. A., panaikinimo;

8) 2001 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutarties, pagal kurią O. A. padovanojo ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), L. A., panaikinimo;

9) ieškinio senaties terminus sandoriams ta apimtimi kiek, jie apima ieškovo teisę ginčyti į A. R. priklausiusio turto, esančio (duomenys neskelbtini), jam galimai priklausančio privalomąją palikimo dalį, ginčyti atnaujinimo, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui iš naujo nagrinėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis