Dėl notaro A. R. P. veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-591/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:114.11;121.13 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. Č. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 10 d. ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutarčių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. T. skundą dėl notaro A. R. P. veiksmų; suinteresuotas asmuo – D. Č.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja J. T. nurodė, kad Kauno miesto 5–ojo notaro biuro notaras A. R. P. 2005 m. birželio 22 d. nutarimu atsisakė jai išduoti paveldėjimo teisės liudijimą po pareiškėjos motinos A. B. mirties turtui paveldėti pagal įstatymą, motyvuodamas, kad iškilo ginčas dėl palikėjos sudarytų testamentų. Pareiškėja prašė panaikinti nurodytą notaro nutarimą ir įpareigoti jį išduoti pareiškėjai paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą motinos turtui paveldėti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. vasario 10 d. nutartimi pareiškėjos skundą patenkino; panaikino Kauno miesto 5–ojo notaro biuro notaro A. R. P. 2005 m. birželio 22 d. nutarimą ir įpareigojo notarą išduoti pareiškėjai paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą motinos A. B., mirusios 2005 m. kovo 6 d., turtui paveldėti. Teismas nustatė, kad pareiškėjos motina 1991 m. spalio 17 d. testamentu paliko butą (duomenys neskelbtini) dukteriai D. Č.; palikėja 1990 m. liepos 11 d. testamentu nurodytą butą buvo užrašiusi R. Č. Kauno miesto 18–ojo notaro biuro notarė B. G. 2001 m. lapkričio 28 d. patvirtino A. B. pareiškimą, kuriame ši nurodė: „savo sudarytą ir pasirašytą testamentą, kurį 1990 m. liepos 11 d. patvirtino Kauno valstybinės notarinės kontoros notarė, reg. Nr. 9-1554, ir visus kitus mano anksčiau sudarytus ir pasirašytus testamentus naikinu“. Teismas sprendė, kad palikėja 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimu panaikino ne tik 1990 m. liepos 11 d., bet ir visus kitus anksčiau sudarytus ir pasirašytus testamentus, todėl teismas padarė išvadą, jog iki 2001 m. lapkričio 28 d. pasirašyti testamentai yra panaikinti ir negaliojantys. Dėl to teismas laikė, kad notaras privalėjo išduoti pareiškėjai paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą 1/2 dalies motinos turtui, nenurodytam jos 2003 m. gruodžio 10 d. sudarytame testamente, paveldėti (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5.22 straipsnis, 5.50 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. Č. atskirąjį skundą, 2006 m. kovo 28 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 10 d. nutartį paliko nepakeistą, atskirąjį skundą atmetė. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą išvadai, kad testatorė A. B. 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimu panaikino visus iki tol jos sudarytus testamentus; taip ji siekė, kad butas, nenurodytas 2003 m. gruodžio 10 d. testamente, atitektų abiem dukterims. Pagal CK 5.35 straipsnį testatorius turi teisę sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti. Atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, pažeisdamas rungimosi principą, kolegija laikė nepagrįstu, nenustačius, jog teismas šalims neužtikrino lygių galimybių jų teisėms įgyvendinti; kartu su atskiruoju skundu pateikto lietuvių kalbos ekspertizės akto duomenys, kolegijos vertinimu, nepaneigė pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus teismo įvertintų įrodymų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 10 d. ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutartis panaikinti, priimti naują sprendimą, pareiškėjos skundą dėl notaro veiksmų atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

Teismai pažeidė CK 1.5 straipsnio ir CPK 185 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų pakankamumo taisyklės taikymo civiliniame procese, nesivadovavo logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ prieš Lietuvos Respublikos valstybinį patentų biurą, bylos Nr. 3K-3-569/2002, 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje D. L. prieš G. S., bylos Nr. 3K-3-1083/2003, 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. prieš T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004 ir kt.). Pažeidžiant procesinės teisės normas padaryta teismo išvada apie testatorės sudarytus testamentus ir jos 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimo reikšmę dėl jų panaikinimo, pripažintina nepagrįsta; teismai neteisingai įvertino nuoseklią testatorės valią dėl turto patvarkymo jos mirties atveju: 1990 m. liepos 11 d. sudariusi testamentą R. Č. naudai, ji pakeitė savo valią; 1991 m. spalio 17 d. testamentu butą, o 2003 m. gruodžio 10 d. – ir žemės sklypą paliko dukteriai D. Č. Teismai nepagrįstai rėmėsi notarės B. G. paaiškinimais aplinkybei, kad testatorė 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimu panaikino visus iki šio momento sudarytus testamentus, patvirtinti. Notarės paaiškinimai nagrinėjamoje byloje neatitinka teisingumo, protingumo principų, jie turėjo būti vertinami kartu su kitais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Priešingai nei įvertino teismai, pareiškimu, kurį parengė notarė, palikėja išreiškė valią ir naikino tik 1990 m. liepos 11 d. testamentą ir iki jo sudarytus testamentus, nes nebuvo įsitikinusi, ar iki nurodytos datos nebuvo sudariusi kitų testamentų. Pagal 1964 m. CK 584 straipsnio 2 dalį vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam. Dėl senyvo amžiaus palikėja nežinojo įstatymo reikalavimų, todėl tai, kad 1990 m. liepos 11 d. testamentas buvo panaikintas, jai sudarius 1991 m. spalio 17 d. testamentą, jai taip pat nebuvo žinoma; tą patvirtina jos pareiškimas notarui panaikinti būtent 1990 m. liepos 11 d., apie kurį gavo informacijos iš archyvo, testamentą; priešingu atveju palikėja nebūtų sudariusi testamento, taip palikdama teisę paveldėti abiem dukterims pagal įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti dėl testatorės 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimo atliktos lietuvių kalbos ekspertizės aktą, motyvuodamas, kad tai gali užvilkinti bylos nagrinėjimą; pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti šį naują įrodymą. Nors apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentą dėl procesinės teisės normų pažeidimo pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti pateiktą rašytinį įrodymą, pripažino nepagrįstu, tačiau kolegijos išvada dėl ekspertizės akto, kartu su atskiruoju skundu pateikto apeliacinės instancijos teismui, liko nevienareikšmė; kolegija, nenustačiusi pagrindo nurodytą rašytinį įrodymą priimti CPK 314 straipsnyje nustatyta tvarka, faktiškai jį priėmė, nes nutartyje konstatavo, kad nėra pagrindo kitaip įvertinti pirmosios instancijos teismo byloje esančius įrodymus, tarp jų ir nurodytą aktą. Pripažinus, kad naują rašytinį įrodymą kolegija priėmė, darytina išvada, jog kolegija visapusiškai jo nevertino. Tai rodo, kad kolegija šį aktą priėmė tik formaliai, priimdama skundžiamą nutartį buvo šališka, neišnagrinėjo iš esmės atskirojo skundo argumentų. Kiti rašytiniai įrodymai (A. B. 1990 m. balandžio 26 d. pareiškimo kopija, 2005 m. vasario 15 d. paaiškinimas), kurių nepriėmė pirmosios instancijos teismas ir kurie buvo pridėti prie atskirojo skundo, patvirtina, kad pareiškėja nesirūpino motina, kad butą, į kurį ji pretenduoja, D. Č. pirko motinos vardu už savo asmenines lėšas. Būtent šios aplinkybės ir nulėmė tai, kad turtas buvo paliktas D. Č. Teismai, nepagrįstai atsisakę priimti ir vertinti nurodytus įrodymus, pažeidė CPK 12 straipsnyje reglamentuojamą rungimosi principą, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

Pagal CK 5.8 straipsnį asmuo, kuris pretenduoja į palikimą, turi teisę ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Pareiškėja šia teise nepasinaudojo, ji pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, skųsdama notaro A. R. P. veiksmus, kurie pripažintini atitinkančiais notarui nustatytus padidintus atidumo bei rūpestingumo reikalavimus, taip pat teismų praktiką. D. Č. palikimą priėmė 2005 m. balandžio 19 d., paduodama pareiškimą Kauno miesto 5–ajam notaro biurui (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju notaras A. R. P. įvertino visas turinčias reikšmės aplinkybes, kurios davė pagrindą teigti apie testatorės valią panaikinti tik 1990 m. liepos 11 d. testamentą.

Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėja prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Pareiškėja nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų yra nepagrįsti. Testatorė buvo sudariusi tris testamentus, tačiau, gavusi Kauno apskrities archyvo patvirtinimą tik apie 1990 m. liepos 11 d. sudarytą testamentą ir žinodama, kad tai ne visi jos sudaryti testamentai, ji kreipėsi į notarą 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimu, nurodydama, kad naikina 1990 m. liepos 11 d. ir visus kitus jos anksčiau sudarytus ir pasirašytus testamentus (CK 5.35 straipsnio 2 dalis). Šis testatorės vienašalis sandoris įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažintas negaliojančiu. Kasaciniame skunde keliamos naujos aplinkybės apie tai, kad pareiškėja neprižiūrėjo savo motinos; tačiau jos nepaneigia testatorės valios naikinti sudarytus testamentus, taip pat neįrodo, kad tai yra A. B. teiginiai. Nepagrįstai kasaciniame skunde nurodoma, kad kasatorė pirko butą motinos vardu už savo asmenines lėšas; pagal pirkimo–pardavimo sutartį už butą mokėjo testatorė. Pagal CK 5.35 straipsnio 1, 2 dalis testatorės vėliau sudarytas testamentas panaikina visą testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam; dėl to testatorė neprivalėjo 1990 m. liepos 11 d. testamento naikinti, kreipdamasi pareiškimu į notarą; šį testamentą ji panaikino, kai sudarė 1991 m. spalio 11 d. testamentą; iki 1990 m. liepos 11 d. ji nebuvo sudariusi kitų. Teismai nepažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatytų principų, taip pat įrodymų pakankamumo taisyklės civiliniame procese, nenukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodymų. Teismai teisingai nustatė, kad palikėjos valia buvo palikti butą abiem dukterims lygiomis dalimis, apie tai byloje patvirtino notarė B. G.

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Pareiškėjos motina A. B. 1990 m. liepos 11 d. testamentu paliko R. Č. butą (duomenys neskelbtini), o 1991 m. spalio 17 d. testamentu nurodytą butą testatorė paliko dukteriai D. Č. 2001 m. lapkričio 28 d. Kauno miesto 18–ojo notaro biuro notarė patvirtino tokį A. B. pareiškimą: „savo sudarytą ir pasirašytą testamentą, kurį 1990 m. liepos 11 d. patvirtino Kauno valstybinės notarinės kontoros notarė, reg. Nr. 9-1554, ir visus kitus mano anksčiau sudarytus ir pasirašytus testamentus naikinu“. 2003 m. gruodžio 10 d. testamentu A. B. paliko dukteriai D. Č. 282/846 žemės sklypo dalis Prienų rajone, Užuguosčio kaime. Palikėja 2005 m. kovo 6 d. mirė, notaras atsisakė išduoti pareiškėjai paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, nes jam kilo abejonių dėl to, kokius testamentus palikėja panaikino 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimu.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl įrodinėjimo tikslo ir įrodymų įvertinimo

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų tyrimą ir įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas ir šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtoms nutartims priimti.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi teismas turi kiek galima išsamiau ištirti esmines bylos aplinkybes, nes turi siekti būti visiškai arba beveik visiškai įsitikinęs esant tam tikras bylos aplinkybes arba jų nesant. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės byloje aplinkybes. Išvados apie faktines bylos aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų įvertinimo principas – teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis, tačiau pabrėžtinas CPK 185 straipsnyje nustatytas reikalavimas, kad įvertinant įrodymus teismo vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Atsižvelgiant į CPK 176 straipsnio 1 dalyje suformuluotą įrodinėjimo tikslą (nustatyti materialiąją, bet ne objektyviąją tiesą, kaip to reikalavo anksčiau galiojęs CPK), galima teigti, kad įstatymas nereikalauja, jog civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo; pagal teismų praktikoje taikomą tikėtinumo taisyklę faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei byloje pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Tokioje situacijoje gali būti itin aktualu vertinti įrodymus vadovaujantis ne tik CPK nustatytomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Sprendimas, priimtas remiantis tikėtinumo taisykle, pripažįstamas teisingu, jeigu bylą nagrinėjęs teismas tinkamai taikė įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas apelianto argumentus dėl įrodinėjimą, įrodymų įvertinimą reglamentuojančių CPK normų pažeidimo, turi vadovautis nurodytuose CPK straipsniuose nustatytomis normomis bei teismų praktikos nuostatomis dėl jų taikymo; pagal tas pačias taisykles teismas turi ištirti ir įvertinti apeliaciniame procese gautus įrodymus. Jeigu kasaciniame procese konstatuojamas procesinės teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo ar nutarties priėmimui, toks kasacine tvarka apskųstas sprendimas ar nutartis panaikinami ir priimamas naujas procesinis sprendimas arba byla perduodama žemesnės instancijos teismui iš naujo nagrinėti (CPK 346 straipsnis 2 dalis 1 punktas, 359 straipsnis 1 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka

Nagrinėjant pareiškėjos skundą dėl notaro atsisakymo išduoti jai paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą įrodinėjimo dalykas yra materialinio teisinio pobūdžio juridinis faktas – palikėjos A. B. 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškime, kurį patvirtino notarė B. G., išreikšta valia. Pirmosios instancijos teismas nutartyje pripažino, kad A. B. 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškime nurodžiusi, jog,,savo sudarytą ir pasirašytą testamentą, kurį 1990 m. liepos 11 d. patvirtino Kauno valstybinės notarinės kontoros notarė, reg. Nr. 9-1554, ir visus kitus mano anksčiau sudarytus ir pasirašytus testamentus naikinu“, panaikino ne tik 1990 m. liepos 11 d., bet ir visus kitus iki 2001 m. lapkričio 28 d. jos nurodytus ir pasirašytus testamentus. Suinteresuotas asmuo D. Č. atskirajame skunde argumentavo, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada neteisinga, padaryta pažeidžiant procesinės teisės normas, nes teismas netyrė ir nevertino nurodyto palikėjos pareiškimo turinio, byloje esančių kitų rašytinių įrodymų, teismas nepagrįstai atsisakė priimti suinteresuoto asmens įrodymus, susijusius su palikėjos valios dėl jos turto paveldėjimo nustatymu; apeliantė argumentavo, kodėl neturėtų būti laikomi patikimais nurodytą pareiškimą patvirtinusios notarės B. G. parodymai; apeliantė taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungtyniškumo principą, atsisakęs priimti jos teikiamus įrodymus.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nutartyje nepasisakė dėl atskirajame skunde nurodytų procesinės teisės pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apsiribojo tik konstatavimu, jog apylinkės teismas, remdamasis rašytiniu įrodymu – A. B. 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimu – bei notarės B. G. parodymais, teisingai nustatė bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neatitinka apeliacijos paskirties bei įstatyme nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Apeliacija vyko pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties; nors teismo nutartimi byla nėra išsprendžiama iš esmės (CPK 290 straipsnis 1 dalis), šiuo atveju nuo bylos išnagrinėjimo rezultato tiesiogiai priklauso pareiškėjos ir suinteresuoto asmens D. Č. paveldėjimo teisių atsiradimas ir šių teisių apimtis. Suinteresuoto asmens atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas nubrėžė šios bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas turėjo būti tikrinami analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija to nedarė. Pripažintinas deklaratyviu skundžiamos nutarties teiginys, kad kolegija įvertino tiek byloje esančius, tiek su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus, nes nutartyje nėra išvardyti kolegijos ištirti įrodymai, nenurodyti argumentai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kitus įrodymus; pagrindinio rašytinio įrodymo – A. B. 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimo turinio kolegija netyrė teisės, logikos požiūriu. Iš nutarties išplauktų, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė apeliantės pateiktą Lietuvių kalbos komisijos specialistų išvadą dėl A. B. pareiškimo turinio aiškinimo, tačiau nutartyje nėra argumentų, dėl kurių kolegija atmetė šį dokumentą. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėdama apeliacine tvarka kolegija pažeidė CPK 320 straipsnį, nes neištyrė ir neišsprendė klausimų, kurie sudarė bylos nagrinėjimo ribas; kolegijos priimta nutartis neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimo nurodyti nutarties motyvuojamojoje dalyje teisinius argumentus, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl nurodytų procesinės teisės pažeidimų turi būti panaikinta (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Sigitas Gurevičius

Aloyzas Marčiulionis