Dėl Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 718 panaikinimo, žemės panaudos sutarties, žemės nuomos sutarties bei žemės subnuomos sutarties pripažinimo negaliojančiomis

Civilinė byla Nr. 3K-3-593/2006 Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 30.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Aloyzo Marčiulionio (pranešėjas) ir Sigito Gurevičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. A. D., S. D., N. B. ir E. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. A. D., S. D., N. B., E. K. ieškinį atsakovams Panevėžio apskrities viršininko administracijai, Panevėžio savivaldybės administracijai, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „ROMAR“, akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 718 panaikinimo, žemės panaudos sutarties, žemės nuomos sutarties bei žemės subnuomos sutarties pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškiniu ieškovai R. A. D., S. D., N. B. ir E. K. prašė teismo: a) panaikinti Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimą Nr. 718, kuriuo Pataisos reikalų departamentui prie VRM neterminuotai suteikta naudotis (Panevėžio tardymo izoliatoriui statyti) laisvos valstybinės žemės fondo žemės 3,7520 ha kitos paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini); b) pripažinti negaliojančia 1999 m. birželio 28 d. panaudos sutartį Nr. N27/99-0300, sudarytą Panevėžio apskrities viršininko ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos; c) pripažinti negaliojančia 1995 m. balandžio 14 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N27/95-0369, sudarytą Panevėžio miesto valdybos ir UAB „ROMAR“ dėl 6590 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); d) pripažinti negaliojančia 1996 m. rugpjūčio 15 d. valstybinės žemės subnuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį, sudarytą UAB „ROMAR“ ir AB „Mažeikių nafta“ dėl 6590 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); e) priteisti iš atsakovų išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Ieškovai nurodė, kad jų motina B. D. 1991 m. spalio 16 d. pateikė Panevėžio miesto valdybai prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo į P. J. nuosavybės teise valdytą 11,1489 ha žemės sklypą ir dokumentą, patvirtinantį turėtas nuosavybės teises. Giminystę su žemės savininkais P. ir A. J. patvirtina įvaikinimo faktas, nustatytas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimu. Po 2003 m. gegužės 26 d. įvykusios motinos mirties jie yra motinos turtinių teisių paveldėtojai, tačiau nuosavybės teisės į žemės sklypą neatkurtos. Dalis žemės, į kurią ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, paskirta kitiems asmenims: 3,7520 ha kitos paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 718 suteiktas naudotis Pataisos reikalų departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos neterminuotai (Panevėžio tardymo izoliatoriui statyti), kaip laisvos valstybinės žemės fondo žemė; 0,659 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Panevėžio miesto valdybos 1995 m. balandžio 14 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. N27/95-0369 išnuomotas UAB „ROMAR” ir šios 1996 m. rugpjūčio 15 d. subnuomotas AB „Mažeikių nafta“.

Kadangi pretendentai jau buvo pateikę prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ir prašymas nebuvo išspręstas, tai žemės sklypai negalėjo būti priskirti prie laisvos valstybinės žemės fondo, nes pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą tokie žemės sklypai priskirti prie piliečiams natūra grąžinamos žemės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis, priimta M. Z. v. Vilniaus miesto valdyba byloje; bylos Nr. 3K-3-371/99, kategorija 35). Ieškovai mano, kad šiuos žemės sklypus suteikus naudotis tretiesiems asmenims, kol nėra išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, buvo pažeistos ieškovų teisės. Ginčijamos nuomos ir subnuomos sutartys pažeidžia ne tik nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, bet ir valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai tvarką. Panevėžio miesto valdyba, 1994 m. rugsėjo 19 d. potvarkiu Nr. 598v išnuomodama žemės sklypą UAB „ROMAR” komercinei veiklai (degalinės statybai) ne aukciono būdu, pažeidė tuo metu galiojusio Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos” 2.2 punktą bei šiuo nutarimu patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7 ir 8 punktus: žemės sklypas, skirtas komercinei veiklai, turėjo būti išnuomotas tik aukciono būdu (tvarkos 8 punktas) arba UAB „ROMAR“ privalėjo pervesti savivaldybei tikslines lėšas (jos pervestos tik prieš subnuomos sutartį) (nutarimo 2.2 punktas). Miesto (rajono) valdybos turėjo teisę išnuomoti tik laisvus žemės sklypus, nes užimti ir naudojami žemės sklypai buvo išnuomojami (parduodami) juos naudojantiems asmenims (tvarkos 6, 7 punktai). UAB „ROMAR” išsinuomotą žemės sklypą subnuomojo AB „Mažeikių nafta” neturėdama nuomotojo Panevėžio miesto valdybos privalomo sutikimo (1964 m. CK 47 straipsnio l dalis, 310 straipsnis). Ieškovai teigia, kad ieškinio reikalavimams pareikšti senaties terminas nepraleistas, nes jo pradžią sieja su sužinojimo apie ginčijamus sprendimus diena.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Bronislava Dorošenko 1991 m. spalio 16 d. pateikė prašymą Panevėžio miesto valdybai dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymo - 11 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodytas pageidavimas, jog nuosavybės teisės jai būtų atkurtos visais kitais prašyme išvardytais būdais, išskyrus žemės grąžinimą natūra (šis būdas prašyme yra išbrauktas). Prie šio prašymo yra pateiktas B. D. ankstesnis – 1991 m. gegužės 15 d. prašymas, kuriuo ji pageidavo, kad visa prašyme nurodyta žemė ar jos dalis būtų grąžinta natūra. Taip pat pateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, išskyrus dokumentus apie giminystės ryšius su buvusiu žemės savininku P. J. Teismas sprendė, kad pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Nr. 1-1454) nuostatas, galiojusias B. D. kreipimosi dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu, Panevėžio mieste maksimalus žemės plotas, į kurį galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, buvo 0,2 ha. Likęs žemės plotas tuo metu turėjo laisvos valstybinės žemės fondo statusą. Ginčijami teisės aktai ir jų pagrindu sudaryti sandoriai nepažeidė pretendentės teisių į nuosavybės atkūrimą, nes prašyme pretendentė išreiškė norą atkurti nuosavybės teises į žemę ne natūra, o kitais nuosavybės atkūrimo būdais. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimu buvo nustatytas B. D. įvaikinimo faktas ir tik 2002 m. spalio 11 d. buvo pateikti visi dokumentai, reikalingi nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamą turtą atkurti. Teismas tokias aplinkybes įvertino kaip pretendentės delsimą įgyvendinti teisę į nuosavybės atkūrimą. Pareiškėja B. D. tik 2003 m. balandžio 25 d. pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir prašė gražinti žemę natūra. 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusiame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą žemę turėtoje vietoje, ir esant visiems reikalingiems dokumentams nuosavybės teisių atkūrimo klausimo sprendimui, įvertinus dabartinį prašomos grąžinti žemės statuso klausimą, gali būti sprendžiamas žemės grąžinimo natūra klausimas. Ginčijamų žemės sklypų nuomos, subnuomos ir panaudos sutarčių sudarymo metu galiojęs žemės nuomos įstatymas Nr. 1-354 ir šiuo metu galiojančio CK 6.499, 6.559 ir 6.643 straipsnių nuostatos nedraudžia atkurti nuosavybės teisių į išnuomuotus ir naudotis perduotus žemės sklypus, jeigu jie nepriskirtini prie valstybės išperkamos žemės. Teismas nelaikė ieškinio senaties termino praleistu, nes ieškovai tik 2003 m. spalio 10 d. priėmę palikimą po motinos B. D. mirties įgijo teisę pretenduoti atkurti nuosavybę ir domėtis nuosavybės atkūrimo byloje esančiais dokumentais, nuo šių įvykių turėtų būti skaičiuojama ieškinio senaties termino pradžia.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškovų R. A. D., S. D., N. B. ir E. K. apeliacinio skundo netenkino ir paliko nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija priimtą sprendimą motyvavo tuo, kad prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentas turėjo aiškiai nurodyti pageidavimą atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją (1991 m. birželio 18 d. įstatymo,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnis). Tuo tarpu B. D. 1991 m. spalio 16 d. prašyme nurodytas kitas, ne grąžinant natūra, nuosavybės teisių atkūrimo būdas. 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuriame apibrėžtos įstatyme vartojamos sąvokos ir įtvirtinta, kad žemės sklypas, kurio nepageidauja susigrąžinti natūra pretendentai, laikomas laisvos žemės fondu (įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taigi pareiškėjai nepretenduojant į žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimą natūra, ši žemė buvo laikoma laisva valstybine žeme.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai R. A. D., S. D., N. B. ir E. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 12 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo būtų ieškinys tenkinamas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir peržengė šalių įrodinėtinų aplinkybių ribas, taip pažeisdami CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą ir 265 straipsnio reikalavimus, pasisakydami, kad B. D. neišreiškė valios atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą natūra. Teismai rėmėsi vėlesniu 1991 m. spalio 16 d. prašymu, kuris buvo paduotas jau įsigaliojus įstatymui, tačiau teismas jį neteisingai vertino ir padarė nepagrįstas išvadas, kad B. D. pageidavo atkurti nuosavybę kitu būdu, ne natūra. Teismai neįvertino, kad B. D. buvo užpildžiusi tipinę prašymo formą, iš kurios turinio negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie jame išreikštą pretendento valią, be to, nėra jokių prierašų jame apie tai, kad šiuo prašymu yra keičiama 1991 m. gegužės 15 d. prašyme išreikšta valia.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 3 straipsnio 3 dalį, nepatenkindamas ieškovų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą patikrinti, ar Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. 718 dėl laisvos valstybinės žemės fondo žemės 3,7520 ha kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suteikimo Kalėjimų departamentui neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktui, kuriame pateikiamas laisvos žemės fondo sąvokos apibrėžimas, bei Konstitucijos 23 straipsniui, nors šio teisės akto teisėtumo klausimo sprendimas patenka į Konstitucinio Teismo kompetenciją.

3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai valstybinis laisvos žemės fondas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis, priimta M. Z. v. Vilniaus miesto valdyba byloje; bylos Nr. 3K-3-371/99, kategorija 35). Šį esminį nuosavybės teisių atkūrimo principą pažeidė ne tik Vyriausybė ir Panevėžio apskrities viršininkas, perduodami žemę kitiems asmenims, bet ir bylą nagrinėję teismai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus byloje priimtus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime nurodoma, kad žemės sklypas, kurio pretendentai nepageidauja susigrąžinti natūra, turi laisvos žemės statusą, todėl atsakovams buvo pagrįstai suteikti žemės sklypai laisvame žemės fonde. Teismai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl to nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas dispozityvumo principas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Panevėžio miesto savivaldybė prašo palikti nepakeistus kasatorių skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė CPK 265 straipsnio normų, nes teismai turi ne tik nustatyti, bet ir įvertinti bei kvalifikuoti visas faktines aplinkybes, kurioms esant buvo priimti ieškovų ginčijami dokumentai, tarp jų ir aplinkybes dėl B. D. išreikštos valios pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus kasatorių skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad ginčijamo Vyriausybės 1999 m. birželio 3d. nutarimo priėmimo metu galiojusio Žemės įstatymo 22 straipsniu (redakcija galiojusi 1997 liepos 11 d. – 1999 m. liepos 23 d.) bei Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“ valstybinė žemė galėjo būti suteikiama naudotis įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto (l.1 punktas). Kai suteikiamo žemės sklypo plotas mieste yra didesnis negu 1 ha, sprendimą suteikti žemę naudotis priima Vyriausybė (1.3 punktas). Suteikiama naudotis gali būti laisvos valstybinės žemės fondo žemė. Ginčijamu Vyriausybės nutarimu laisvos valstybinės žemės fondo žemės plotas buvo suteiktas biudžetinei įstaigai Pataisos reikalų departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos. Teismai nusprendė, kad ginčijamas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pagrįstai ir laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų buvo priskirtas laisvos valstybinės žemės fondui. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl Vyriausybės nutarimo ir jo pagrindu sudarytų sutarčių teisėtumo. Kasatoriai apeliuoja į tariamą dispozityvumo principo pažeidimą, nurodydami, jog teismai be pagrindo atsižvelgė į aplinkybę, kurios nustatymas tam tikra apimtimi galėjo turėti įtakos jų ieškinio atmetimui. Tačiau teismo sprendimas yra pagrįstas, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Civilinio proceso kodekso normose įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad niekas negali iš anksto nustatyti, kaip teismas privalo vertinti vieną ar kitą įrodymą. Jokie įrodymai teismui negali turėti iš anksto nustatytos galios, todėl teismas privalo įvertinti visą byloje esančią faktinę medžiagą, laikydamasis Civilinio proceso kodekso nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 26 d. nutartis M. M. v. D. B. civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2003). Be to, atsakovo teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 28 d. nutartyje, kuria remiasi kasatoriai, konstatuotos faktinės aplinkybės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms. B. D. nustatyta tvarka galėjo pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises tik nuo 2002 m. rugsėjo 17 d., kada Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nustatytas faktas apie pareiškėjos giminystės ryšius su savininku. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimas priimtas vadovaujantis galiojusiais jo priėmimo metu įstatymais, nėra pagrindo pripažinti šį aktą negaliojančiu. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą su prašymu patikrinti šio nutarimo konstitucingumą, patvirtina, kad neegzistuoja pagrindas abejoti nutarimo atitiktimi įstatymams ir Konstitucijai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

1991 m. gegužės 15 d. pareiškimu Panevėžio miesto savivaldybei B. D., būdama mirusių turto palikėjų A. J. ir P. J. turto paveldėtoja, išreiškė savo norą atgauti palikėjų turėtą žemę, t. y. atkurti nuosavybės teises į palikėjų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (nuosavybės atkūrimo byla Nr. 168-10-16-B, b. l. 11). 1991 m. spalio 16 d. B. D. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises įstatyme nurodytais būdais, išbraukdama galimybę atkurti nuosavybę natūra, į 11 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (nuosavybės atkūrimo byla, b. l. 12). Pagal išlikusį archyvinį dokumentą – 1928 m. birželio 21 d. Žemės tvarkymo departamento raštą – P. J. priklausė 11,1489 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuosavybė (nuosavybės atkūrimo byla, b. l. 6, 7; civilinės byla, T. 1, b. l. 8). Įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. D., t. y. pretendentė atkurti nurodytą žemės nuosavybę, buvo įvaikinta P. ir A. J. (T. 1, b. l. 12, 13). 2003 m. balandžio 25 d. B. D. pateikė prašymą atkurti žemės nuosavybę natūra (nuosavybės atkūrimo byla, b. l. 24). Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro 2003 m. spalio 10 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu B. D., mirusios 2003 m. gegužės 26 d., turtą lygiomis dalimis paveldėjo E. K., S. D., R. A. D. ir N. B. (T. 1, b. l. 14, 15). Byloje ieškovų ginčijamais administraciniu aktu ir sandoriais jų dalyku esantys du žemės sklypai - 3,7520 ha (duomenys neskelbtini), ir 0,659 ha (duomenys neskelbtini) – patenka į ieškovų prašomą grąžinti natūra 11 ha žemės sklypą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pretendentės B. D. prašymo atkurti nuosavybės teises į jos įtėvių turėtą žemės sklypą metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Nr. I-1454) 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad Panevėžio mieste nuosavybės teisė atstatoma į žemės sklypą, ne didesnį kaip 0,2 ha. Nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nebuvo išspręstas, o B. D. buvo informuota 1998 m. birželio 2 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus raštu, kad nuosavybės teisėms atkurti į žemę Panevėžio mieste nepakanka visų reikalingų dokumentų, būtent giminystės ryšius su buvusiu žemės sklypo savininku P. J. įrodančių dokumentų. Toks motyvuotas atsisakymas atkurti nuosavybės teises atitiko 1991 m. birželio 18 d. įstatymo,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 dalies ir 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Nr. VIII-359) 2 straipsnio nuostatas, tiksliai apibrėžiančias asmenis, pripažįstamus nuosavybės teisių atkūrimo subjektais.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja B. D. yra A. ir P. J. įvaikė (nuosavybės atkūrimo byla, b. l. 21, 22). Šis sprendimas nebuvo ginčytas instancine tvarka byloje dalyvavusių suinteresuotų asmenų, yra įsiteisėjęs, dėl to sukelia teisines pasekmes – pareiškėja laikytina tinkamu asmeniu, siekiančiu atkurti nuosavybės teises 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme. B. D. 2003 m. balandžio 25 d. pateikė prašymą Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui, kuriuo prašė atkurti nuosavybę į žemės sklypą natūra (duomenys neskelbtini) pagal pridėtą žemės užstatymo planą (nuosavybės atkūrimo byla, b. l. 24). Tik nuo šios datos B. D. galėjo būti laikoma asmeniu, pagal įstatymo nustatytą tvarką ir sąlygas padavusiu prašymą atkurti nuosavybės teises. Iki nurodytos datos B. D. prašomas atkurti nuosavybėn žemės sklypas negalėjo būti priskirtas ir projektuojamas žemės sklypų, kuriuos numatoma grąžinti natūra turėtoje vietoje, planuose (1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to prašomas atkurti nuosavybėn žemės sklypas visiškai pagrįstai buvo laikomas laisva valstybine žeme, kurios perdavimas kitiems asmenims neprieštaravo nurodyto įstatymo nuostatoms. Šioje byloje ginčo žemės sklypai, įeinantys į prašomo atkurti nuosavybėn žemės sklypo plotą, buvo perduoti priėmus Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimą Nr. 718, taip pat sudarius ginčo sandorius, kuriems sudaryti egzistavusio teisinio pagrindo ieškovai byloje nenuginčijo. Toks ieškinio reikalavimų įvertinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje M. Z. v. Vilniaus miesto valdyba, byla Nr. 3K-3-371/99, kategorija 35, išaiškinimus, kad nuo tos dienos, kai,,asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, kad tai yra valstybinės laisvos žemės fondas“. Ši taisyklė, kad į valstybinės laisvos žemės fondą neįeina grąžintini nuosavybėn natūra žemės sklypai, turi būti taikoma tik dėl to žemės sklypo, į kurį buvo paduotas pagal įstatyme nustatytą tvarką, sąlygas ir terminus prašymas atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės atkūrimas buvo pradėtas, bet neužbaigtas, arba turėjo būti pradėtas. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje, pretendentei B. D. nepateikus kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises giminystės ryšių su buvusiu žemės sklypo savininku patvirtinančių dokumentų, iki tokių dokumentų pateikimo negalėjo būti pradėta ir vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Dėl tokių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimant ieškovų ginčijamus Vyriausybės nutarimą ir sudarant sandorius tuo metu negalėjo būti pažeistos ieškovų teisės į žemės nuosavybės atkūrimą, nes nuosavybės teisėms atkurti tuo metu dar nebuvo visų būtinų įstatyme nustatytų sąlygų. Teisėjų kolegija sutinka su bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų išvadomis, kad ieškovai neįrodė nurodyto Vyriausybės nutarimo ir ginčijamų sandorių nuginčijimo pagrindų.

Atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes, patvirtinančias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytas būtinas sąlygas, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovų byloje pareikštų reikalavimų pripažinimas nepagrįstais neatima jiems teisės tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų. Kadangi objektyviai neįmanoma natūra atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą turėtoje vietoje, tai neužkerta kelio atkurti nuosavybės teises ne natūra, o kitais būdais įstatyme nustatyta tvarka ir leistinomis sąlygomis.

Dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo tenkinti ieškovų prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 718 konstitucingumo patikrinimo teisėjų kolegija nurodo, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtinė bendrosios kompetencijos teismo teisė spręsti konkrečiu atveju, ar yra pakankamas pagrindas kreiptis dėl tam tikro teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams į Konstitucinį Teismą. Bendrosios kompetencijos teismas netenkina tokio dalyvaujančių byloje asmenų prašymo, kai teismas neturi pagrįstų abejonių dėl byloje taikomo teisės akto atitikties Konstitucijai. Iš teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme protokolo turinio matyti, kad apeliantai nesuformulavo išsamių teisinių argumentų ir neiškėlė konstitucingumo problemos dėl byloje ginčijamo Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 718 atitikties Konstitucijai. Pagal CPK 3 straipsnio 3 dalį turi egzistuoti pakankamas pagrindas teismui manyti, kad byloje taikomas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, tuo tarpu šioje byloje tokio pagrindo apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Žemesniųjų instancijų teismai visiškai pagrįstai išsprendė ginčijamo teisės akto teisėtumo klausimą pagal jiems priskirtą jurisdikciją, nes CPK 26 straipsnyje yra aiškiai nustatyta, kad,,jeigu byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas ginčijamas šioje byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumą“.

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė procesinius sprendimus, kurių teisėtumas kasacinio skundo argumentais nenuginčytas. Nenustačius pagrindų panaikinti kasacine tvarka apskųstus teismų procesinius sprendimus, šie teisėti pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktini nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Aloyzas Marčiulionis Sigitas Gurevičius